- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-21
- Bylos Nr.
- A-299-146/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 111–119), prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą (pažymą) „Dėl skundų tyrimo“ Nr. 14-SN-164; 14-SN-190 (pareiškėjo skunde padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, nurodant sprendimo numerį (14-SN-183)-S-588). Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ pakeitimo 94 punkto nuostatą, pagal kurią priimant vaiką į įstaigą ir vėliau kiekvienais metais turi būti pateiktas Vaiko sveikatos pažymėjimas (forma Nr. 027-1/a); jeigu pažymėjime nurodyta, kad vaikas nepaskiepytas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo tymų, raudonukės ir poliomielito, nesant skiepų kontraindikacijų, į įstaigą toks vaikas nepriimamas.
Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – ir atsakovas) atsakymas į jo skundą yra šabloniškas, pateiktas neatlikus nuodugnaus tyrimo. Lygių galimybių kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 3 d. sprendime (pažymoje) „Dėl skundų tyrimo“ Nr. 14-SN-164; 14-SN-190 (toliau – ir 2014 m. lapkričio 3 d. pažyma Nr. 14-SN-164; 14-SN-190) nepateiktas nė vienas konkretus šaltinis, nenurodyta, kokiais metodais buvo nustatyta, kad yra padaryta daug reikšmingų darbų vakcinomis valdomų ligų kontrolės srityje. Pasak pareiškėjo, Lygių galimybių kontrolierius nepateikė kreivių, iš kurių būtų aiškiai matyti, kad mirtingumas ir sergamumas nuo raupų, iki įvedant skiepą, jau buvo sumažėjęs maždaug 90 procentų, taip pat nepaaiškino, kodėl Lietuvoje vis dar reikalingas skiepas nuo poliomielito. Pareiškėjo teigimu, kontrolierius nenurodė, kokia atsakomybė kyla medikams, kurie privalo pranešti apie skiepų sukeltas šalutines reakcijas, bet apie tai nepraneša, taip pat nenurodė ir neapibrėžė, kas yra tarptautinį standartą atitinkanti vakcina ir kokiu būdu yra griežtai kontroliuojami vakcinų komponentai. Atsakovas neatliko nuodugnaus tyrimo dėl skiepo nuo hepatito B, nepasisakė, ar dėl kontraindikacijų nebuvo ir nebus galima paskiepyti kai kurių vaikų, nepateikė informacijos, kokiais metodais buvo apskaičiuota, kad vakcinacija kasmet padeda išvengti 2,5 milijono žmonių mirčių, nenurodė, ar buvo atliktas tyrimas tarp skiepytų ir visiškai neskiepytų vaikų iki penkerių metų amžiaus, kodėl prieš skiepą nėra atliekami kraujo tyrimai, kodėl medikai nėra apmokomi atpažinti skiepų žalą ir pranešti apie skiepų žalą atitinkamoms institucijoms. Kadangi atsakovas atliko netinkamą tyrimą, pareiškėjo vaiko sveikatai iškyla potenciali grėsmė, nes privalomi skiepai turi daug šalutinių poveikių, kurie vaiką gali padaryti invalidu visam gyvenimui. Pareiškėjo teigimu, jo vaikas būtų diskriminuojamas, nes pareiškėjas yra krikščionis; kadangi daugumoje skiepų sudėčių yra abortuotų (nužudytų) kūdikių ląstelių, pareiškėjo vertybės bei bažnyčios moraliniai nuostatai neleidžia skiepytis tokiomis vakcinomis. Be to, pareiškėjo teigimu, jo vaikas būtų diskriminuojamas ir dėl sveikatos, nes įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui, neskiepytas vaikas nebeturėtų galimybių lankyti ikimokyklinės ugdymo įstaigos, taip pat dėl amžiaus, nes reikalavimas paskiepyti vaiką pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinio skiepijimo kalendorių būtų taikomas tik ikimokyklinio amžiaus vaikams, lankantiems ikimokyklines ugdymo įstaigas, tuo tarpu vyresniems vaikams toks reikalavimas nebūtų taikomas, todėl nepaskiepyti vyresnio amžiaus vaikai galėtų lankyti visas lavinimo ir ugdymo įstaigas. Pasak pareiškėjo, dėl daugybės skiepų šalutinių reakcijų vaikas gali kęsti skausmus, kankintis, likti suparalyžiuotas visam gyvenimui ar netgi numirti. Šiuo metu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 75:2010 „Įstaiga vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 (toliau – ir Higienos norma HN 75:2010), nustato pagrindinius įstaigų, įmonių ar grupių, kurios vykdo ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas, ugdymo proceso organizavimo sveikatos saugos reikalavimus. Higienos normos HN 75:2010 95, 96 punktuose nustatytas draudimas priimti sergančius ar (ir) turinčius užkrečiamųjų ligų požymių (karščiuoja, skundžiasi skausmu, viduriuoja, vemia, kosėja, yra išskyrų iš nosies ir kt.) vaikus, taip pat turinčius utėlių ar glindų, o vaikui sunegalavus įstaigoje, reikalavimas jį izoliuoti iki atvykstant tėvams, pareiškėjo įsitikinimu, yra pakankamas saugiklis apsaugoti sveikus ikimokyklines įstaigas lankančius vaikus, kontroliuoti užkrečiamas ligas ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nacionalinėje imunoprofilaktikos 2014–2018 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugo ministro 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. V-8, nurodoma, jog Lietuvos Respublikos vaikų skiepijimo kalendorius yra rekomendacinio pobūdžio, ir kad vaikų skiepijimui būtinas tėvų ar (globėjų) sutikimas, taigi, vaikų skiepijimas yra siejamas su tėvų ar globėjų įsitikinimais ar pažiūromis, todėl draudimas lankyti ikimokyklines ugdymo įstaigas neskiepytiems ar iš dalies skiepytiems vaikams būtų diskriminacinis. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus įsakymų pakeitimams, į ikimokyklinio ugdymo įstaigą būtų nepriimami vaikai, nepaskiepyti pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių arba paskiepyti ne visais pagal amžių nustatytais skiepais, nesant skiepų kontraindikacijų. Pareiškėjo manymu, skundžiamas Kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimas prieštarauja Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Dėl skiepų sukeltų šalutinių poveikių miršta vaikai, taigi, privalomas žmogaus skiepijimas gali būti prilyginamas jo kankinimui, žalojimui ir moksliniams ar medicinos bandymams. Pareiškėjo įsitikinimu, draudimas lankyti neskiepytiems vaikams ikimokyklines įstaigas atima teisę būti ugdomam kaip asmenybei, ugdyti talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus ikimokyklinėse įstaigose. Kadangi tikėjimo laisvė yra nevaržoma ir tėvai nevaržomai rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, o bažnyčia smerkia abortus (žudymus) ir skiepus, kuriose yra abortuotų (nužudytų) kūdikių ląstelių, dėl to privalomas vaiko skiepijimas be teisės atsisakyti skiepų prieštarauja Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 128–132) atsakovas paaiškino, kad tirdamas pareiškėjo ir kitų asmenų analogiškus skundus siekė išsiaiškinti galimą diskriminaciją religijos ir amžiaus pagrindu. Tuo tikslu buvo paprašyta kompetentingų institucijų pateikti nuomonę skunduose minimais klausimais. Tokią nuomonę pateikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija), Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija bei šios srities mokslininkai – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bei Vilniaus universiteto medicinos fakulteto. Atsižvelgdamas į šių institucijų argumentus bei į sveikatos apsaugos ministro 2014 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. V-8 patvirtintos Nacionalinės imunoprofilaktikos 2014–2018 m. programos nuostatas, diskriminacijos sampratą bei Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos praktiką, atsakovas diskriminacijos religijos pagrindu nenustatė. Atsakovas pabrėžė, kad abortuotų kūdikių ląstelių nėra nei vienos Lietuvoje skiepijamų vakcinų sudėtyje, o tam tikrų vakcinų gaminimui naudojamos ląstelių linijos negali būti prilyginamos ar laikomos abortuoto kūdikio audiniu. Tarnyba nenustatė ir diskriminacijos dėl amžiaus. Skiepijimų kalendorius yra sudaromas atsižvelgiant į vaiko fiziologinius ypatumus, įvairių vakcinomis valdomų ligų ypatumus taip, kad kiekvieno amžiaus vaikai gautų jiems optimaliai parinktas vakcinas. Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius numato ir mokyklinio amžiaus vaikų skiepijimą, tačiau jiems skiepijamos kitos, jų amžių atitinkančios vakcinos, todėl vaikų anatominių bei fiziologinių ypatumų, užkrečiamųjų ligų plitimo vaikų kolektyvuose epidemiologinių ypatumų negalima laikyti diskriminavimu amžiaus pagrindu. Nagrinėjamu atveju asmenys traktuojami skirtingai ne pagal tai, kokius įsitikinimus jie turi ar kokio amžiaus jie yra, tačiau pagal tai, ar jie yra paskiepyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra pažymėjęs tai, jog diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 1995 m. sausio 24 d. išvada). Kontrolierius, tirdamas skundą, veikė pagal jam nustatytą kompetenciją, tyrė skundą ta apimtimi ir tokiose ribose, kiek tai nustato Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas) 12 ir 23 straipsniai, bei neprivalėjo atsakyti į tokius pareiškėjo klausimus kaip, pavyzdžiai, kokiais metodais buvo nustatyta, jog yra padaryta daug reikšmingų darbų vakcinomis valdomų ligų kontrolės srityje, ir pan. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas sveikatos apsaugos ministro įsakymas įsigalios tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, skundą dėl pažeistų lygių galimybių turi teisę paduoti asmuo, kai jis mano, kad jo lygios galimybės buvo pažeistos. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į lygių galimybių kontrolierių nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno lygias galimybes, o reiškia galimybę kreiptis į lygių galimybių kontrolierių tik dėl to, kad būtų apgintos jo (pareiškėjo) lygios galimybės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 1–4) Ministerija nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad draudimas lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas neskiepytiems vaikams yra diskriminacinis. Nagrinėjamu atveju asmenys traktuojami skirtingai ne pagal tai, kokius įsitikinimus jie turi ar kokio amžiaus jie yra, tačiau pagal tai, ar jie yra paskiepyti. Ministerija pažymėjo, kad neneigia asmenų teisės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, tačiau mano, jog ši teisė yra neatsiejama nuo teisės aktų nustatytų pareigų (įskaitant vaikų skiepijimą) vykdymo. Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę. Valstybė, atsižvelgdama į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, taip pat turi užtikrinti visas sąlygas vaikui gyventi ir augti sveikam. Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reiškiantis, kad tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Patobulinus, buvo patvirtintas sveikatos apsaugos ministro 2014 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. V-683, kuriame numatyta, kad priimant vaiką į įstaigą ir vėliau kiekvienais metais turi būti pateiktas Vaiko sveikatos pažymėjimas (forma Nr. 027-1/a). Jeigu pažymėjime nurodyta, kad vaikas nepaskiepytas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo tymų, raudonukės ir poliomielito, nesant skiepų kontraindikacijų, į įstaigą toks vaikas nepriimamas. Šis įsakymas įsigalios 2016 m. sausio 1 d. Ministerija atkreipė dėmesį, kad įsakymų projektai buvo pateikti suinteresuotų institucijų, visuomenės pastaboms, pasiūlymams, pagal kuriuos buvo tobulinami. Įsakymų projektai derinti su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriumi ir jiems iš esmės buvo pritarta. Minėtais įsakymais siekiama sukurti saugią aplinką vaikų ugdymo įstaigose ir užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui. Tokia praktika taikoma ir kai kuriose kitose šalyse, o kai kuriose Europos Sąjungos šalyse visi ar kai kurie skiepijimai pagal šalies vaikų skiepijimų kalendorių yra privalomi. Pasaulio sveikatos organizacija numatė, kad iki 2018 metų poliomielitas, tymai ir raudonukė turi būti likviduoti (pašalinti), todėl skiepijimų apimtys kiekvienoje įstaigoje, teritorijoje, šalyje turi būti didelės, kad nebūtų galimybės plisti ligų sukėlėjams. Pastaraisiais metais Europos šalyse kilę tymų protrūkiai rodė, kad susiformavus imlioms asmenų grupėms (tarp vaikų ar suaugusiųjų), tymų virusas greitai plito, sukėlė tūkstančius susirgimų. Ministerijos nuomone, skundo teiginiai dėl vakcinų saugumo ir veiksmingumo yra nepagrįsti. Vakcinų, kaip vaistinių preparatų, saugumo, veiksmingumo ir leidimo naudoti reikalavimus nustato Europos Sąjungos ir nacionaliniai teisės aktai, jų įgyvendinimą užtikrina tarptautinės (Europos vaistų agentūra) ir nacionalinės (Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos) institucijos. Skiepijimų efektyvumas, įtaka sergamumui užkrečiamosiomis ligomis, užkrečiamųjų ligų epidemiologiniai dėsningumai, protrūkių rizika yra pagrįsti mokslo tyrimais, be to, nuolat atliekami nauji tyrimai ir publikuojami rezultatai. Moksliniais įrodymais remiasi tarptautinės organizacijos, šalių nacionalinės institucijos, vykdydamos skiepijimų programas. Visi skiepijimai pagal skiepijimų kalendorius yra pagrįsti atliktais tyrimais – tiek klinikinių tyrimų metu, tiek vėliau vertinant skiepijimų efektyvumą ir ligos valdymo priemones. Teiginiai, kad draudimas priimti sergančius vaikus į vaikų ugdymo kolektyvus užtikrina sąlygas, jog užkrečiamosios ligos negali plisti, daugumos skiepijimais valdomų užkrečiamųjų ligų atvejais nėra teisingi, nes kai kurioms užkrečiamosioms ligoms (pavyzdžiui, poliomielitas, tymai) būdinga, kad asmuo yra užkrečiamas dar iki ligos simptomų atsiradimo arba kai serga besimptome forma. Ministerija taip pat manė, jog yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai, teikiantys pirmenybę ne vaiko teisių ir interesų apsaugai, o tėvų įsitikinimams ir pažiūroms.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 87–93) pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs dėl Lygių galimybių kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 3 d. pažymos Nr. 14-SN-164; 14-SN-190, priimtos išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl galimos diskriminacijos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ištyręs bylos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2014 m. rugpjūčio 25 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, nurodydamas, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2014 m. vasario mėn. viduryje pateikė įsakymų projektus, kuriems įsigaliojus nuo 2016 m. sausio 1 d. į ikimokyklinio ugdymo įstaigą būtų nepriimami vaikai, nepaskiepyti pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių arba paskiepyti ne visais pagal amžių nustatytais skiepais, nesant skiepų kontraindikacijų. Skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl minėto teisinio reglamentavimo jo vaikas gali būtų diskriminuojamas dėl religijos, sveikatos ir amžiaus, paaiškino, jog praktikuoja krikščionybę, todėl jo vertybės bei bažnyčios moraliniai nuostatai neleidžia skiepytis tomis vakcinomis, kuriose yra abortuotų kūdikių ląstelių (nužudytų kūdikių audinių) (MRC-5; WI-38). Be to, įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui, neskiepytas vaikas nebeturėtų galimybių lankyti ikimokyklinės ugdymo įstaigos, taigi, neskiepytas vaikas dėl savo sveikatos būklės (nepaskiepijimo) būtų galimai diskriminuojamas paskiepytų vaikų atžvilgiu. Diskriminaciją dėl amžiaus pareiškėjas motyvavo tuo, kad reikalavimas paskiepyti vaiką būtų taikomas tik ikimokyklinio amžiaus vaikams, lankantiems ikimokyklines ugdymo įstaigas, o vyresniems vaikams toks reikalavimas nebūtų taikomas, todėl nepaskiepyti vyresnio amžiaus vaikai galėtų lankyti visas lavinimo ir ugdymo įstaigas. Minėtame skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl skiepų šalutinių reakcijų vaikas gali kęsti skausmus, kankintis, likti suparalyžiuotas visam gyvenimui ar netgi numirti, o šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas yra pakankamas, siekiant kontroliuoti užkrečiamas ligas ikimokyklinio ugdymo įstaigose, todėl manė, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ pakeitimo nuostata prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas minėtame skunde nurodė aplinkybes dėl galimos diskriminacijos, persiuntė jį pagal kompetenciją nagrinėti Tarnybai. Kontrolierius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, diskriminacijos pareiškėjo nurodomais atvejais nenustatė ir skundžiama 2014 m. lapkričio 3 d. pažyma (sprendimu) nusprendė rekomenduoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, siekiant užtikrinti tinkamą Nacionalinės imunoprofilaktikos 2014–2018 metų programos įgyvendinimą, tuo pačiu ir 2014 m. birželio 12 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-683 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ pakeitimo“ įgyvendinimą, organizuoti plačią informacinę kompaniją apie skiepų naudą, ypatingą dėmesį skiriant tėvų švietimui, suteikiant išsamią informaciją apie atliktus mokslinius tyrimus, pagrindžiančius skiepų naudą, duomenis, organizuoti forumus, radijo ir televizijos laidas, kur su pareiškėjais būtų diskutuojama viešoje erdvėje. Pareiškėjas nesutiko su tokiu Kontrolieriaus sprendimu, motyvuodamas tuo, jog Tarnyba neatliko išsamaus tyrimo, neatsakė į klausimus, susijusius su vaikų skiepijimu, bei padarė nepagrįstas išvadas dėl diskriminacijos nebuvimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad diskriminacija – tai savavališkas, nepagrįstas teisių ribojimas, atėmimas, išplėtimas, kliudymas naudotis savo teisėmis asmeniui ar tam tikrai žmonių grupei. Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį, diskriminacija apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Lygių galimybių įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad skundai dėl lygių galimybių pažeidimo teikiami lygių galimybių kontrolieriui ir tiriami bei sprendimai dėl jų priimami Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nustatyta tvarka. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad tirdamas skundą, lygių galimybių kontrolierius išsiaiškina: 1) skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą; 2) kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti; 3) ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams; 4) kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip pažeidimą padariusieji asmenys aiškina savo veiksmus; 5) kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą.
Nagrinėjamu atveju atsakovas tyrė galimą diskriminaciją religijos ir amžiaus pagrindu. Kaip minėta, pareiškėjas savo skunde teigė, kad jo vaikas gali būti diskriminuojamas religijos pagrindu, kadangi daugumoje skiepo sudėčių yra abortuotų kūdikių ląstelių, pareiškėjas praktikuoja krikščionybę, o oficialus bažnyčios požiūris į abortus yra neigiamas, todėl pareiškėjas negali leisti, kad jo vaikas būtų skiepijamas, tuo tarpu neskiepyti vaikai pagal naująjį teisinį reglamentavimą nebus priimami į ikimokyklines įstaigas. Diskriminaciją dėl amžiaus pareiškėjas grindė tuo, kad tik nepaskiepyti ikimokyklinio amžiaus vaikai negalėtų lankyti lavinimo ir ugdymo įstaigų. Kaip matyti iš skundžiamo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo, Kontrolierius, tikrindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą, Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bei Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkus. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai bei Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija Tarnybai pateiktuose atsakymuose paaiškino, kad skiepų vakcinoms gaminti abortuotų kūdikių ląstelės nėra naudojamos. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad, Tarnybos atlikto tyrimo metu paaiškėjus, jog abortuotų kūdikių ląstelių nėra nė vienos Lietuvoje skiepijamų vakcinų sudėtyje, t. y. nepasitvirtinus aplinkybėms, kuriomis pareiškėjas grindžia diskriminaciją dėl religijos, Kontrolierius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nėra traktuojamas skirtingai dėl religijos ar jo įsitikinimų. Taip pat Tarnyba atlikto tyrimo metu nustatė, kad skiepijimų kalendorius yra sudaromas atsižvelgiant į vaiko fiziologinius ypatumus, įvairių vakcinomis valdomų ligų ypatumus taip, kad kiekvieno amžiaus vaikai gautų jiems optimaliai parinktas vakcinas, taigi, mokyklinio amžiaus vaikams skiepijamos kitos, jų amžių atitinkančios vakcinos. Atsižvelgęs į tai, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai ir mokyklinio amžiaus vaikai pagal savo anatominius ir fiziologinius ypatumus yra skirtingi, o skirtingų ligų plitimo ypatumai taip pat nėra vienodi, teismas vertino, jog skirtingo amžiaus vaikų skiepijimo skirtingais skiepais Kontrolierius pagrįstai nepripažino diskriminacija amžiaus pagrindu. Teismas pažymėjo, jog Kontrolierius skundžiamoje 2014 m. lapkričio 3 d. pažymoje (sprendime) nustatė tik skirtingą vaikų traktavimą pagal skiepijimą, ką pareiškėjas įvardija kaip diskriminaciją sveikatos pagrindu. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad diskriminacijos apibrėžtyje toks pagrindas nėra įtvirtintas, be to, kaip teisingai nurodyta Kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 3 d. sprendime, diskriminacija ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčių asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.
Teismo vertinimu, Lygių galimybių kontrolierius atliko išsamų tyrimą pareiškėjo skunde nurodytais aspektais ir 2014 m. lapkričio 3 d. pažymoje Nr. 14-SN-164; 14-SN-190 pateikė išsamius ir detalius paaiškinimus dėl pareiškėjo įtariamos diskriminacijos nebuvimo. Tai, kad skundžiamoje 2014 m. lapkričio 3 d. pažymoje Kontrolierius nenurodė tam tikrų pareiškėjo skunde nurodytų su vaikų skiepijimų susijusių aspektų, kurie, teismo vertinimu, nėra susiję su galima diskriminacija, nesudaro pagrindo teigti, jog Lygių galimybių kontrolieriaus išvada yra neteisėta ir nepagrįsta. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, jog Kontrolierius atliko nuodugnų tyrimą savo kompetencijos ribose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl pareiškėjo skunde išvardytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą Kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 3 d. pažymą. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galimą diskriminaciją iš esmės kildino iš 2014 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-683 atliktų Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pakeitimų, kurie įsigalios tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjo nuogąstavimus dėl diskriminacijos teismas laikė priešlaikiniais ir pažymėjo, kad administraciniams teismams nėra teismingos bylos pagal prašymus ištirti, ar nepradėję galioti norminiai administraciniai aktai, kuriuos priėmė inter alia centriniai valstybinio administravimo subjektai, neprieštarauja įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 nuostatą, pagal kurią priimant vaiką į įstaigą ir vėliau kiekvienais metais turi būti pateiktas Vaiko sveikatos pažymėjimas (forma Nr. 027-1/a), teismas netenkino. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 98–107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat apeliantas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti byloje taikytino norminio teisės akto punkto (dalies), kuris įsiteisėjo 2016 m. sausio 1 d., t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatos „94. Priimant vaiką į įstaigą ir vėliau kiekvienais metais turi būti pateiktas Vaiko sveikatos pažymėjimas (forma Nr. 027-1/a). Jeigu pažymėjime nurodyta, kad vaikas nepaskiepytas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo tymų, raudonukės ir poliomielito, nesant skiepų kontraindikacijų, į įstaigą toks vaikas nepriimamas“, teisėtumą.
Apeliantas pažymi, kad teismo proceso metu nebuvo atsakyta į visumą apeliaciniame skunde pateiktų ginčytinų klausimų. Jo nuomone, sveikatos apsaugos ministro 2014 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. V-683 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ pakeitimo“ prieštarauja Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (2, 3, 6, 24, 29, 37, 40, 43 str.), Konstitucijos (19, 21, 26 str.), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (2, 3, 9, 14 str.) nuostatoms. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Lygių galimybių kontrolierių tarnybos teiginiai dėl skiepijimo naudos neatitinka pateikiamų faktų. Anot apelianto, skiepai gali ir atima vaikų neatimamą teisę gyventi. Draudimas lankyti neskiepytiems vaikams ikimokyklines įstaigas atima teisę būti ugdomam kaip asmenybei, ugdyti talentą ir protinius bei fizinius sugebėjimus ikimokyklinėse įstaigose. Kadangi tikėjimo laisvė yra nevaržoma ir tėvai nevaržomai rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus, o bažnyčia smerkia abortus (žudymus) ir skiepus, kuriose yra abortuotų (nužudytų) kūdikių ląstelių, dėl to privalomas vaiko skiepijimas be teisės atsisakyti skiepų prieštarauja Konstitucijai. Dėl daugybės skiepų šalutinių reakcijų vaikas gali kęsti skausmus, kankintis, likti suparalyžiuotas visam gyvenimui ar netgi numirti.
Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 121–124) atsakovas pažymi, jog Lygių galimybių kontrolierius, tirdamas skundą, veikė savo kompetencijos ribose, tyrė skundą ta apimtimi ir tokiose ribose, kiek tai nustato Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 12 ir 23 straipsniai, ir neprivalėjo atsakyti į apelianto užduodamus klausimus, nes tai viršytų jo kompetencijos ribas. Atsakovas pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog Lygių galimybių kontrolierius skundžiamose pažymose nustatė tik skirtingą vaikų traktavimą pagal skiepijimą, ką apeliantas nepagrįstai įvardija kaip diskriminaciją sveikatos pagrindu. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas tokio diskriminacijos pagrindo nenumato. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2016 m. sausio 4 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių prašymą ištirti, ar aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja ginčijamas sveikatos apsaugos ministro nustatytas reguliavimas, pagal kurį nuo tymų, raudonukės ir poliomielito nepaskiepyti vaikai nėra priimami į ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo įstaigas (administracinė byla Nr. I-6-662/2016).
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 125–131) Ministerija nurodo, kad, jos manymu, pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 130 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. apeliaciniame skunde nėra nurodyti ginčijami klausimai, įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), taip pat įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes. Ministerija atsiliepime pateikia pagal kompetenciją atsakymus į apelianto keliamus klausimus, taip pat pakartoja savo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų proceso teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), nustatytas procesines taisykles.
Pareiškėjas šioje byloje kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2014 m. lapkričio 3 d. pažymą Nr. 14-SN-164; 14-SN-190, surašytą įgyvendinant Lygių galimybių kontrolieriui suteiktus įgaliojimus Lygių galimybių įstatymo (bylai aktuali 2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-473 redakcija) ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (byloje taikytina 2014 m. liepos 15 d įstatymo Nr. XII-1023 redakcija) vykdymo priežiūros srityje.
Bylos medžiaga rodo, kad 2014 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje buvo gautas A. B. 2014 m. rugpjūčio 25 d. skundas (reg. Nr. P-1933), kuriame pareiškėjas: 1) suformulavo reikalavimą kreiptis į teismą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-313 patvirtintos Higienos normos HN 75:2010 (2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. V-683 redakcija) 94 punkto nuostatos, kad priimant vaiką į įstaigą ir vėliau kiekvienais metais turi būti pateiktas Vaiko sveikatos pažymėjimas (forma Nr. 027-1/a). Jeigu pažymėjime nurodyta, kad vaikas nepaskiepytas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo tymų, raudonukės ir poliomielito, nesant skiepų kontraindikacijų, į įstaigą toks vaikas nepriimamas, atitikties aukštesnės galios teisės aktams; taip pat 2) prašė imtis konkrečių veiksmų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo atveju. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius A. N., atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo keliami diskriminacijos tikėjimo, sveikatos ir amžiaus pagrindu klausimai nėra priskirti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių kompetencijai, 2014 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 4D-2014/1-1229/3D-2375 persiuntė šį skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai.
Lygių galimybių kontrolierius, išanalizavęs teisinį reguliavimą, nustatantį draudimą nuo 2016 m. sausio 1 d. (sveikatos apsaugos ministro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. V-683 2 p.) priimti į ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas vykdančias įstaigas neskiepytus vaikus, 2014 m. lapkričio 3 d. pažymoje Nr. 14-SN-164; 14-SN-190 rekomendavo Ministerijai imtis papildomų švietimo ir informavimo priemonių, kuriomis visuomenei būtų aiškinama skiepų nauda. Pareiškėjas, manydamas, jog atsakovas atliko tyrimą paviršutiniškai ir neobjektyviai, Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą dėl 2014 m. lapkričio 3 d. pažymos Nr. 14-SN-164; 14-SN-190 panaikinimo be kita ko prašydamas pradėti sveikatos apsaugos ministro priimto norminio administracinio akto dalies teisėtumo tyrimą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, skundą atmetė kaip nepagrįstą, vienu iš sprendimo priėmimo motyvų nurodydamas tai, kad pareiškėjo nuogąstavimai dėl diskriminacijos yra priešlaikiniai, kadangi ginčijami Higienos normos HN 75:2010 pakeitimai, padaryti sveikatos apsaugos ministro 2014 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-683, nėra įsigalioję.
Pažymėtina, jog pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis Lygių galimybių kontrolieriaus veiklą, yra Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (į jį atitinkamai nukreipia Lygių galimybių įstatymo 14 bei 15 str. nuostatos). Tai reiškia, kad atsakovas, tirdamas pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 25 d. skundą, jame pareikštus prašymus galėjo tenkinti tik ta apimtimi, kiek jam tokią galimybę nustato bei suteikia Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 12 ir 24 straipsniai.
Vadovaujantis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę pateikti Lygių galimybių kontrolieriui skundą dėl lygių teisių pažeidimo. Lygių galimybių pažeidimu laikomas Lygių galimybių įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas ir draudimų nesilaikymas (Lygių galimybių įstatymo 10 str.). Pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 19 straipsnio, nustatančio reikalavimus Lygių galimybių kontrolieriui paduodamo skundo formai ir turiniui, 1 dalį, skunde turi būti nurodoma ši pagrindinė informacija: apskundžiamų institucijų pavadinimai ar asmenų vardai, pavardės ir institucija, kurioje jie dirba; apibūdintas skundžiamas sprendimas arba skundžiami veiksmai, nurodytas jų padarymo laikas ir aplinkybės; prašymas Lygių galimybių kontrolieriui (3–5 p.).
Iš aptartų nuostatų matyti, kad pareiškėjas, kaip ir kreipimosi į teisminę instituciją atveju, Lygių galimybių kontrolieriui privalo nurodyti konkrečias aplinkybes, apibūdinančias galimą jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, tuo atskleisdamas skundo dalyką ir apibrėždamas ginčijamo teisinio santykio ribas, kuriose turi būti nagrinėjamas jo skundas.
A. B. 2014 m. rugpjūčio 25 d. skunde paaiškino, kad įsigaliojus pirmiau aptartiems Higienos normos HN 75:2010 pakeitimams, nuo 2016 m. sausio 1 d. į ikimokyklinio ugdymo įstaigas bus priimami tik skiepyti vaikai, kas lemtų jo vaiko diskriminaciją vienu ar keliais Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais požymiais.
Pastarąjį aspektą įvertinusi kitų bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo kreipimasis į atsakovą buvo pagrįstas potencialios grėsmės prielaida, bet ne tikrovėje įvykusiais įvykiais. Šią išvadą sustiprina ir tas faktas, kad kalbėdamas apie būtinybę užkirsti kelią skirtingam skiepytų ir neskiepytų vaikų teisinės padėties nustatymui, nei atsakovui, nei teismui A. B. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pats yra tėvas ir kad jo vaikas bent jau teoriškai galėtų patekti į Higienos normos HN 75:2010 (2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. V-683 redakcija) 94 punkte įtvirtintos normos taikymo sferą.
Todėl analizuojamu atveju nustačius, kad pareiškėjo skundas atsakovui buvo pagrįstas ne siekiu pašalinti realiai egzistuojančios subjektinės teisės pažeidimą, bet prevenciniu viešojo intereso gynimu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jam paduotą pareiškėjo skundą, tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės aktus, įtvirtinančius asmenų skundų nagrinėjimo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje tvarką, ir tuo pagrindu kilusį šalių ginčą išsprendė teisingai.
Pažymėtina, jog pareiškėjo skundo patenkinimo atveju, t. y. panaikinus 2014 m. lapkričio 3 d. pažymą Nr. 14-SN-164; 14-SN-190, pareiškėjo teisių bei pareigų apimtis niekaip nepasikeistų, kadangi Higienos normos HN 75:2010 (2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. V-683 redakcija) 94 punktas apibrėžtų teisinių pasekmių visuomeninių teisinių santykių dalyviams 2014 m. nesukėlė ir pareiškėjas šioje byloje neįrodinėjo, kad vadovaujantis 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. V-683 1 punktu jo vaikas buvo diskriminuojamas sprendžiant priėmimo į įstaigą, vykdančią ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą, klausimą.
Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. liepos 5 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-662/2016 pripažino, jog sveikatos apsaugos ministro 2016 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. V-93 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-313 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 75:2010 „Įstaiga, vykdanti ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 79 punktas ta apimtimi, kuria šiame punkte numatyta, jog jeigu vaiko sveikatos pažymėjime nurodyta, kad vaikas nepaskiepytas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių nuo tymų, raudonukės ir poliomielito nesant skiepų kontraindikacijų, ugdyti pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programą toks vaikas nepriimamas, prieštarauja konstitucinio teisinės valstybės principo apimamam teisės aktų hierarchijos principui. Remiantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
Taigi pareiškėjo kreipimosi į atsakovą tikslas jau yra pasiektas – neteisėtas reguliavimas panaikintas, kas daro tolesnį A. B. bylinėjimąsi dėl Higienos normos HN 75:2010 (2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. V-683 redakcija) 94 punkto neperspektyvų.
Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.