Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. B. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria A. B. skundas atmestas, Administracinės komisijos prie Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 str. 7 d., ir nubaustas 600 (šešių šimtų) litų bauda be gyvūnų konfiskavimo, paliktas nepakeistas;

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 14 d., apie 13.00 val. jam priklausantys keturi palaidi šunys, atbėgę į N. L. ganyklą, esančią (duomenys neskelbtini), užpuolė ten buvusią savaitės amžiaus telyčaitę. Šiais savo veiksmais A. B. pažeidė Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisykles, t.y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 7 d.

Šio administracinio teisės pažeidimo protokolo pagrindu 2013 m. rugsėjo 26 d. Administracinė komisija prie Širvintų rajono savivaldybės tarybos priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo A. B. pripažino kaltu pagal ATPK 110 str. 7 d. ir skyrė jam 600 (šešių šimtų) litų baudą be gyvūnų konfiskavimo.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi nepagrįstais liudytojo V. Z. parodymais, kuris paaiškino, kad jo laikomas 4 avis, aptvertas elektriniu piemeniu, išvaikė A. B. šunys. Apelianto vertinimu, tokie liudytojo parodymai yra nelogiški, kadangi elektrinis piemuo yra pritaikytas ne tik saugoti, kad gyvūnai iš aptvaro nepabėgtų, bet taip pat, kad jokie pašaliniai gyvūnai į aptvarą nepatektų, todėl visiškai neaišku, kaip apeliantui priklausantys šunys galėjo patekti į elektriniu piemeniu saugomą teritoriją.

Motyvuojamoji dalis

A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. B. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 7 d., jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

ATPK 257 str., numatyta, kad administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuotus duomenis bei skundžiamos apylinkės teismo nutarties turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui pagal ATPK 110 str. 7 d. buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais A. B. kaltę padarius jam inkriminuojamą pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš 2013 m. rugpjūčio 26 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto A. B. atžvilgiu, 2013 m. rugpjūčio 14 d., apie 13.00 val. jam priklausantys keturi palaidi šunys, atbėgę į N. L. ganyklą, esančią (duomenys neskelbtini), užpuolė ten buvusią savaitės amžiaus telyčaitę. Šiais savo veiksmais A. B. pažeidė Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisykles, t.y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 7 d.

ATPK 110 str. 7 d. numatyta administracinė atsakomybė už pakartotinį gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą.

Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-293 „Dėl gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtintos Gyvūnų auginimo ir laikymo Širvintų savivaldybės teritorijoje taisyklės. Šių taisyklių 5 p. nustatyta, kad gyvūnai Širvintų rajone auginami ir laikomi laikantis šių taisyklių. Tuo tarpu 14 punkte įtvirtinta, kad gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, jog jiems priklausantys gyvūnai ar pavojingi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, nesužeistų kitų gyvūnų.

Nors apeliantas neigia savo kaltę, nurodydamas, kad jam priklausantys šunys palaidi nelaksto ir negalėjo užpulti N. L. priklausančios telyčaitės, tačiau, tokius apelianto argumentus paneigia byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrinti įrodymai bei paties A. B. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad jo laikomas vyresnysis šuo yra pririštas, tuo tarpu kiti trys iki vienerių metų yra laisvi. Šiuos šunis jis paleidžia, kadangi jam priklausanti valda yra didelė – apie 10 ha, jos visos aptverti neįmanoma, taisyklių, kad vienkiemiui taikomos tokios pat taisyklės kaip ir sodininkų bendrijoms, nėra. Papildomai paaiškino, kad jam priklausantys šunys negalėjo nubėgti apie 1 km iki N. L. priklausančios sodybos (b. l .20).

Remiantis policijos pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, S. B. apylinkės teisme duotais parodymais, gavęs pranešimą, kad palaidi šunys užpuolė telyčaitę, jis nuvyko į Lapelių kaimą. N. L. jam paaiškino, kad keturi palaidi šunys užpuolė jai priklausančią telyčią, N. L. šunis nubaidė. Kartu su N. L., S. B. nuvyko apžiūrėti ganyklos, tačiau palaidų šunų nematė. Nukentėjusiajai pasakius, kad palaidi šunys buvo A. B., policijos pareigūnas nuvyko pasikalbėti su juo. A. B. pareigūnui paaiškino, kad jo šunys visada laksto palaidi, kadangi jam priklauso didelė, apie 10 ha, valda, sakė, kad šunys kažkur laksto, peliauja. S. B. papildomai paaiškino, kad A. B. neneigė, jog jam priklausantys šunys galėjo būti prie N. L. telyčaitės, jis sakė, kad į pastarosios ganyklą buvo nuvykęs du kartus, ieškojo šunų, tačiau jų nerado (b. l. 19). Atmetant apelianto argumentus dėl S. B. parodymų pagrįstumo, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šiais policijos pareigūno parodymais. Tiek surašydamas tarnybinį pranešimą, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, policijos pareigūnas paaiškino analogiškas įvykio aplinkybes, nurodydamas, kad nuvykus pas A. B. ir paklausus, kur tuo metu yra jam priklausantys šunys, jis paaiškino, kad vienas iš jų yra pririštas, tuo tarpu kiti šunys laksto jam priklausančiose valdose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad A. B. priklausanti teritorija nėra aptverta, siekia 10 ha, o šunys nebuvo pririšti ar uždaryti, neatsmestina galimybė, kad jie galėjo išeiti už šios teritorijos ribų, todėl vien tuo pagrindu, kad S. B. nepatikrino, kur patikrinimo metu buvo A. B. priklausantys šunys, nesivadovauti šio liudytojo nuosekliais parodymais, nėra teisinio pagrindo.

Liudytojas A. G., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad A. B. šunis pažįsta visi. Jis pats kelis kartus, kaip seniūnijos inspektorius, buvo nuvykęs pas A. B.. Pirmą kartą vyko su seniūnu, siekdami su A. B. pasikalbėti apie jo šunis. Tada juos rado palaidus gretimame sklype. A. B. jiems paaiškino, kad šunys turi gyventi laisvai, jų nepririš (b. l. 19).

Liudytojas V. Z. apylinkės teismo posėdžio metu paaiškino, kad nagrinėjamo įvykio dieną matė A. B. šunis palaidus. Su pastaruoju dėl šunų buvo bendrauta tuomet, kai jo avis užpuolė tie patys A. B. šunys, tačiau jis ir toliau laiko juos palaidus (b. l. 20). Nors apeliantas nurodo, kad šio liudytojo parodymai yra nepagrįsti, melagingi, jis seniai siekia apkalbėti A. B., tačiau tokie apelianto argumentai nėra pagrįsti jokiais bylos duomenimis. V. Z. aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kad nagrinėjamo įvykio dieną A. B. šunis matė lakstančius po kaimo apylinkes palaidus ir be priežiūros. Be to, šiuos liudytojo parodymus patvirtino ir kiti byloje apklausti asmenys.

Visos šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. B. nagrinėjamu atveju nesilaikė Širvintų rajono savivaldybės tarybos patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo Širvintų savivaldybės teritorijoje taisyklių, neužtikrino, kad jam priklausantys šunys neišeitų už savo teritorijos ribų bei nekeltų grėsmės kitiems gyvūnams bei aplinkiniams.

Atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad jam priklausanti teritorija priskiriama vienkiemiams ir todėl jo atžvilgiu negali būti taikomi Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-293 „Dėl gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo Širvintų savivaldybės teritorijoje taisyklių 20, 24 ir 27 punktų reikalavimai, pažymėtina, kad 20 punkte numatyta, jog gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad gyvūnai viešose vietose nebūtų palikti be priežiūros, laikomi jiems skirtuose narveliuose, šunys nebūtų palaidi; 24 punkte įtvirtinta, kad atvirose atskirų privačių statinių valdose šunys turi būti laikomi pririšti ar uždaryti voljeruose; 27 punkte nurodyta, kad privačioje aptvertoje valdoje šunys gali būti nepririšti, tačiau vartai į privačios valdos teritoriją bet kuriuo paros metu turi būti užrakinami. Šios nuostatos taikomos bet kokioms privačioms valdoms, prie kurių, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priskiriamos ne tik apelianto nurodytos sodo bendrijos, bet ir vienkiemiai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė A. B. skundą ir Administracinės komisijos prie Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarimą paliko nepakeistą, todėl naikinti pirmosios instancijos nutarties apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą, A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.