Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo P. Ū. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties P. Ū. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Ū. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – Institucija) vyresniojo specialisto 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalį nubaustas 28 Eur bauda už tai, 2015-04-16, 15.00 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sustojo ir paliko jį stovėti ant šaligatvio, kai nėra tokį stovėjimo būdą nurodančių kelio ženklų, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 150.5 punkto reikalavimus.

P. Ū. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį, prašo šią nutartį ir Institucijos nutarimą panaikinti, ir taikyti visas viešojo ir individualaus intereso gynimo priemones, kad atsakingos įstaigos imtųsi aktyvių veiksmų, sprendžiant byloje ginčijamą problemą. Skunde nurodoma, kad apeliantui buvo būtinybė nustatytoje pažeidimo vietoje – Respublikinės Kauno ligoninės prieigose, esančiose (duomenys neskelbtini), pastatyti automobilį, kadangi jis į minėtą ligoninę vežė dėl sunkios ligos gydomą savo motiną O. Ū., o aplink ligoninę nebuvo nė vienos laisvos vietos automobiliui statyti. Šias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta tiesioginė įvykio liudininkė O. Ū.. Skunde teigiama, kad ligoninės prieigose yra nenustatyta automobilių statymo tvarka, leistinose automobilių statymo vietose nuolat būna perpildyta automobilių, kas net ir policijos pareigūnų pripažinta įsisenėjusia eismo organizavimo problema, kuri atsakingų institucijų nėra sprendžiama. Esant tokiai situacijai, pažeidimo nustatymo metu automobilį jis pastatė pagal ten esančias sąlygas ir galimybes.

P. Ū. skunde pastebi ir akivaizdų Kauno apylinkės teismo šališkumą šioje administracinio teisės pažeidimo byloje. Priimtu sprendimu teismas laikosi pasyvios pozicijos, negina viešojo ir individualaus intereso dėl valdininkų pareigų nevykdymo, sprendimu palaiko valstybinę įstaigą – Kelių policijos valdybą, nors, susikirtus fizinio ir juridinio asmenų interesams, teisingumą užtikrinanti įstaiga negali išskirti nei vienos iš ginčo dalyvių. Šiuo atveju teismas priėmė visus Institucijos byloje pateiktus įrodymus ir visiškai neįvertino jos nekompetencijos ir padarytų procedūrinių pažeidimų (pvz., byloje pateiktas atsiliepimas, skirtas kitam asmeniui). Skundžiamos nutarties motyvai, kad policijos pareigūnai elgiasi atsakingai, veikia visuomenės interesų vardu ir nėra asmeniškai suinteresuoti, nepagrįsti. Policijos pareigūnai netiesiogiai patvirtino, kad jie nekontroliuoja ir neužtikrina transporto priemonių statymo nustatytoje administracinio teisės pažeidimo vietoje, jie taip pat pripažino, kad 2015-04-16 į įvykio vietą nuvyko tik dėl to, kad buvo gautas iškvietimas. Taigi, matyti, kad policijos pareigūnams, užfiksavusiems pažeidimą, nerūpėjo vykdyti viešąją tvarką. Pažymėtina ir tai, kad Institucijos atstovas nedalyvavo apylinkės teismo posėdyje, neteikė paaiškinimų ir neatsakė į apeliantui svarbius klausimus. Nutartyje nebuvo paminėta daugelis apelianto pateiktų duomenų, liudytojos O. Ū. nurodytų svarbių aplinkybių, tokiu būdu nebuvo atskleista bylos esmė ir visapusiškai išnagrinėtos bylos aplinkybės.

Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jo veiksmai buvo pateisinami, todėl nuobauda turi būti panaikinta ir atsakomybę už eismo organizavimą ir kontroliavimą turi prisiimti atsakingos įstaigos, kurios neužtikrina galimybės statyti transporto priemones tam leistinose vietose, kaip tai nebuvo padaryta ir nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

P. Ū. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės.

Skundžiama nutartimi apylinkės teismas paliko galioti Institucijos nutarimą, kuriuo P. Ū. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124¹ straipsnio 4 dalį už tai, kad nesilaikė Kelių eismo taisyklių 150.5 punkto reikalavimų ir paliko automobilį stovėti ant šaligatvio, kai nebuvo tokį stovėjimo būdą leidžiančių ženklų.

Byloje aplinkybės, kad P. Ū. automobilį pastatė administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytoje vietoje (ant šaligatvio) ir tuo pažeidė numatytus Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nėra ginčijamos ir klausimas dėl pažeidimo kvalifikacijos nekeliamas. Administracinėn atsakomybėn patrauktas P. Ū. prašymą panaikinti dėl jo priimtus sprendimus iš esmės motyvuoja tuo, kad jis veikė (pastatė automobilį neleistinu būdu) būtinojo reikalingumo būklėje.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad minėta apelianto versija dėl jo veikimo būtinojo reikalingumo būklėje dėl jo motinos sveikatai iškilusios grėsmės, nėra pagrįsta įstatymu ir nesudaro pagrindo taikyti ATPK 17 straipsnio nuostatų.

ATPK 17 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas esant būtinajam reikalingumui, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala. Pasisakydamas dėl būtinojo reikalingumo situacijos, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ši situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvados dėl minėtų sąlygų egzistavimo P. Ū. veikoje. Pirmosios instancijos teisme P. Ū. nurodė, kad jis po taikyto sunkios ligos gydymo vežė savo motiną atlikti būtinas procedūras (išimti siūlus, pakeisti tvarsčius, išklausyti gydytojo konsultacijos) Respublikinėje Kauno ligoninėje ir, nesuradęs laisvos automobilio stovėjimo vietos, automobilį pastatė ant šaligatvio. Apelianto tvirtinimu, taip pasielgti buvo būtina, nes jis turėjo pats palydėti motiną pas gydytoją.

Kad P. Ū. motinai buvo reikalinga vykti į gydymo įstaigą, visiškai pagrįstai pripažino ir apylinkės teismas. Tačiau vien šios aplinkybės nustatymas nėra pagrindas konstatuoti, kad O. Ū. sveikatai būtų iškilusi reali grėsmė, jei P. Ū. būtų pasirinkęs kitą veikimo variantą, nesusijusį su administraciniu teisės pažeidimu. Nors skunde pažymėta, kad dėl liudytojos sveikatos būklės ji negalėjo vykti į ligoninę viešuoju transportu ir greitosios medicinos pagalbos tarnyba tokiais atvejais pristatymo į gydymo įstaigą paslaugų neatlieka, tačiau byloje nėra pateikta jokių medicininių duomenų, patvirtinančių P. Ū. nurodomas aplinkybes dėl jo motinos sveikatos būklės, dėl kurios ji pati viena, apeliantui ją pristačius prie ligoninės įėjimo, negalėjo nueiti į gydymo įstaigą ar P. Ū. negalėjo pastatyti automobilio leistinoje vietoje kur nors toliau nuo gydymo įstaigos, nuo kur pats motiną būtų palydėjęs į ligoninę. Be to, apeliantas neargumentavo, kodėl, žinodamas problemą dėl automobilių statymo ligoninės prieigose, į gydymo įstaigą nevyko taksi automobiliu, kodėl nepaprašė kitų asmenų pagalbos. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju apelianto teiginiai, jog įvykio dieną grėsmė jo motinos sveikatai buvo reali ir neišvengiama, kad išvengta žala buvo didesnė ir reikšmingesnė nei padaryta, o žalos jis negalėjo išvengti kitomis priemonėmis, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais faktiniais objektyviais duomenimis. Dėl aptartų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti, jog administracinis teisės pažeidimas, už kurį nubaustas P. Ū., buvo padarytas įstatyme numatytomis būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pažeidimo padarymo vietoje nėra sureguliuota automobilių statymo tvarka ir kompetentingos institucijos nesiima jokių veiksmų šią problemą spręsti, su kuo iš dalies sutinka ir apygardos teismas, nepaneigia pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje, padarymo. Laisvų automobilių stovėjimo vietų trūkumas šalia gydymo įstaigos nesuteikia teisėto pagrindo asmenims statyti automobilius, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ir nagrinėjamu atveju P. Ū. veiksmų nepateisina.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas apylinkės teismo šališkumo klausimas. Iš skundo argumentų matyti, jog teismo šališkumas grindžiamas apeliantui nepalankiu teismo sprendimu. P. Ū. nuomone, tai, kad teismas priėmė visus Institucijos byloje pateiktus dokumentus, neįvertindamas šių trūkumų (pvz., byloje pateiktas atsiliepimas, skirtas kitam asmeniui), patvirtina, kad teismas buvo neobjektyvus ir priimdamas skundžiamą nutartį. Pažymėtina, kad skundo argumentai dėl netinkamai paruošto Institucijos atsiliepimo jau yra išsamiai išnagrinėti skundžiamoje nutartyje, su pateiktais motyvais apygardos teismas sutinka, todėl jų nekartoja. Papildomai pažymėtina, kad bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad teismas buvo palankus Institucijos atstovui, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės į teisingą teismą buvo pažeistos. P. Ū. buvo suteikta teisė duoti parodymus dėl bylai svarbių aplinkybių, teikti įrodymus, buvo tenkintas jo prašymas ir apklausta liudytoja O. Ū.. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, teismas yra teisingumą vykdanti institucija, todėl nėra įgaliota spręsti susidariusias problemas dėl eismo tvarkos užtikrinimo nurodytoje vietoje, kaip to pageidauja apeliantas. Jokių kitų duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti teismo šališkumą P. Ū. atžvilgiu, apeliaciniame skunde nepateikiama. Tuo pačiu pažymėtina, kad nepalankūs teismo sprendimai, susiję su įrodymų vertinimu, patys savaime neduoda pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi P. Ū., savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir motyvuotai atmetė P. Ū. skundą dėl Institucijos nutarimo, kuriuo jis pagrįstai pripažintas padaręs ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir nubaustas teisinga administracine nuobauda. Skundžiamą teismo nutartį keisti ar naikinti nenustatyta jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį nepakeistą ir P. Ū. apeliacinio skundo netenkinti.

Šis nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.