Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Stasio Valužio ir Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2007-05-08 nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal BK 227 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., prie šios bausmės iš dalies pridėjus Tauragės rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 8 mėnesių 6 dienų laisvės atėmimo bausmės dalį, galutinai nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 2 p., konfiskuoti pinigai 50 litų sumoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2006 m. spalio 21 d. apie 0 val. 30 min. Tauragėje, Dariaus ir Girėno gatvėje, R. Š., vairavęs automobilį „Peugeot 406“, v/n CBA 221, kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, buvo sustabdytas Tauragės rajono policijos komisariato Viešosios policijos patrulio D. G. ir vyresniojo patrulio Š. S.. R. Š., siekdamas išvengti ATPK 123 str. 6 d. numatytos nuobaudos už Kelių eismo taisyklių 61.3 punkto reikalavimų pažeidimą, tai yra automobilio vairavimą neturint įstatymo nustatyto draudimo dokumento, padėdamas tarnybiniame automobilyje 50 litų davė kyšį policijos pareigūnams, kad jie nesurašytų administracinės teisės pažeidimo protokolo, tuo siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų, vykdančių įgaliojimus, veikos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto argumentas, jog nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas kaip leistinu įrodymu negalėjo remtis pokalbio tarp jo ir policijos pareigūnų garso įrašu, yra nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, be kitų byloje surinktų įrodymų, rėmėsi ir įvykio metu padaryto pokalbio tarp liudytojų policijos pareigūnų D. G. ir Š. S. bei nuteistojo R. Š. garso įrašu bei šio pokalbio išklotine, kuriuose užfiksuota informacija iš esmės patvirtina minėtų liudytojų parodymus. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, aplinkybė, jog įvykio metu buvo daromas pokalbio garso įrašas, teisme paaiškėjo tik liudytojo D. G. apklausos metu, kai pastarasis, išdėstęs įvykio aplinkybes, parodė, jog automobilyje jis pokalbį įrašė į diktofoną. Po to apklausiamas liudytojas Š. S. patvirtino, jog D. G. turėjo diktofoną ir darė įrašą, o atvykus operatyvinei grupei diktofonas buvo atiduotas pareigūnui N. G.. Pagal BPK 241 str. 2 d. ir 20 str. 5 d. nuostatas teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas. Taigi pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia nuteistasis, vykdydamas jam BPK nustatytą pareigą, pagrįstai savo iniciatyva iš Tauragės rajono policijos komisariato išreikalavo pokalbio įrašą bei iškvietė apklausai apie šio įrašo buvimo aplinkybes galintį paliudyti policijos pareigūną N. G.. Gauta įrašo kopija kompaktiniame diske teisme proceso dalyvių buvo išklausyta, taip pat išklausyta jų nuomonė dėl šio įrašo kopijos prijungimo prie bylos. Liudytojas N. G. patvirtino, jog 2006-10-21 nuvykus į įvykio vietą pagal patrulių pranešimą, kad vairuotojas bandė papirkti pareigūnus, patruliai jam perdavė diktofoną su įrašu, kuriame buvo pokalbis apie tą įvykį. Grįžęs į komisariatą jis išklausė įrašą, jame daugiau girdėjosi pareigūnų balsai. Kaltinamojo įvykio naktį neapklausinėjo, tik įteikė jam šaukimą, o diktofonas buvo perduotas tyrėjai. Liudytojas N. G. taip pat parodė, jog visi patrulių ekipažai turi diktofonus, kurie esant reikalui panaudojami ir daromi garso įrašai. Tuo būdu apelianto abejonės dėl aptariamo įrašo darymo teisėtumo, autentiškumo ir įrodomosios reikšmės neturi pamatuoto pagrindo. Aiškindamasis dėl minėto garso įrašo padarymo teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas iš Tauragės rajono policijos komisariato gavo informaciją, jog šio komisariato policijos patruliai įvairių nusikalstamų ir kitų teisės pažeidimų veikų fiksavimui naudojasi skaitmeniniais diktofonais „Olimpus VN-480 PC“, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660 patvirtintos „Policijos patrulių veiklos instrukcijos“ 7.8 punktu. Minėtame teisės akto punkte nurodyta, jog patrulių priemones sudaro taip pat ir techninės priemonės - kompiuteriai, garso ir vaizdo įrašymo ir atkūrimo bei kitos priemonės, naudojamos nustatant ir fiksuojant padarytus teisės pažeidimus, eismo įvykių ir kitų įvykių vietas, pėdsakus, liudytojų parodymus ir kitus faktinius duomenis, turinčius reikšmės administracinei ar baudžiamajai bylai teisingai išnagrinėti, ir kitais atvejais. Taigi policijos pareigūnas D. G., eidamas patrulio pareigas, visiškai teisėtai tarnybiniame policijos automobilyje darė pokalbio su R. Š., kuris padarė administracinį teisės pažeidimą, garso įrašą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo R. Š. prašymą, siekdamas išsiaiškinti pokalbio dalyvius pateiktame garso įraše, paskyrė fonoskopinę ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2007-11-26 ekspertizės akte Nr. 11-2408(07) nurodyta, jog tiriamasis garso įrašas nebuvo trintas ir stabdytas, tikėtina, kad garso įrašas yra ištisinis ir nėra sumontuotas. Ekspertizės išvadoje taip pat nurodyta, jog garso įraše yra užfiksuotas D. G. balsas, tikėtina, kad šiame garso įraše taip pat yra užfiksuoti Š. S. ir R. Š. balsai. Kaip matyti iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, Š. S. ir R. Š. palyginamuosiuose kalbos garso įrašuose ir tiriamajame garso įraše užfiksuotos jų kalbos manieros, balso tembrai, intonacijos, balso skambėjimai ir aukščiai bei artikuliacijos ypatumai visiškai atitinka, o kategoriškos išvados, jog tiriamajame garso įraše užfiksuoti Š. S. ir R. Š. balsai, ekspertai negalėjo padaryti vien dėl to, jog tiriamajame garso įraše šių asmenų kalbos signalas yra blogos kokybės (užtriukšmintas, silpnas, vietomis kalba yra sunkiai suprantama arba visiškai nesuprantama), o išrinktos kokybiškos kalbinės medžiagos kiekis nėra pakankamas tam, kad galima būtų atlikti palyginamuosius akustinius - parametrinius tyrimus. Tačiau šio garso įrašo suvestinėje, kurią nuteistasis nepagrįstai nurodo kaip nesusijusia su pačiu įrašu (ekspertizės akto priede pateikta įrašo suvestinė iš esmės identiška prokuroro apylinkės teismui pateiktai įrašo suvestinei), tikėtinai R. Š. balsu kalbančio asmens pateikti asmeniniai duomenys, jog jis mokosi Kauno kolegijoje ir jo vardas bei pavardė yra R. Š., kas atitinka nuteistojo R. Š. duomenis, galutinai įtikina, jog apylinkės teismo išreikalautame garso įraše yra užfiksuoti policijos pareigūnų D. G. ir Š. S. bei nuteistojo R. Š. balsai jų pokalbio policijos tarnybiniame automobilyje surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą metu. Nors apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateiktas minėto garso įrašo originalas (pirmosios instancijos teismui buvo pateikta jo kopija), tačiau Tauragės rajono policijos komisariato viršininkas raštu argumentuotai paaiškino, jog įrašas nebuvo išsaugotas dėl objektyvių priežasčių – komisariato VP patrulių būryje dirba 23 policijos pareigūnai, jie turi 2 skaitmeninius diktofonus tarnybinėms pareigoms vykdyti, šiuose diktofonuose naudojamas įrenginys su integruota tik 128 Mb flash atmintimi, todėl darant vėlesnius garso įrašus, seniausi pagal laiką įrašai automatiškai ištrinami dėl atminties stokos. Kad išsaugoti originalų įrašą, realiai šis diktofonas turėtų būti nenaudojamas (b. l. 134). Minėtame rašte taip pat pateikta informacija apie garso įrašo kopijos darymo aplinkybes Tauragės rajono policijos komisariate - iš apylinkės teismo gavus raštą dėl įrašo, kuriame buvo užfiksuotas pokalbis tarp patrulių būrio pareigūnų ir R. Š., pateikimo, iš patrulių būrio pareigūnų buvo išreikalautas diktofonas, kuriuo darytas įrašas, iš iš šio diktofono įrašas buvo perkeltas į CD diską bei pateiktas apylinkės teismui. Diktofonas buvo grąžintas patrulių būriui. Netikėti šia valstybinės institucijos vadovo pateikta informacija kolegija neturi pagrindo, juolab, kad ekspertai nenustatė, jog garso įrašas nėra ištisinis ar yra sumontuotas. Patikrinusi garso įrašo patikimumą BPK nustatytomis priemonėmis, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai minėtą garso įrašą pripažino įrodymu ir BPK 20 str. 4 d. nuostatų nepažeidė.

Nepagrįstas ir apelianto argumentas, neva pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis davė kyšį pareigūnams, yra tendencinga, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir paremta tik prielaidomis. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam R. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jo veiką kaip papirkimą. Nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais liudytojų policijos pareigūnų D. G. ir Š. S. parodymais, jog 2006-10-21 jie dirbo Tauragės mieste, pagal iš anksto sudarytą grafiką, tikrino pravažiuojančius automobilius. Apie 0.30 val. pamatė, kaip automobilis „Peugeot“, važiuojantis link jų, apsisuko ir nuvažiavo. Tai sukėlė įtarimą, todėl D. G. pasivijo automobilį ir jį sustabdė. Š. S. nuėjo prie vairuotojo, paprašė dokumentų, juos apžiūrėjęs pamatė, kad yra pasibaigęs automobilio privalomojo civilinės atsakomybės draudimo galiojimas. Pakvietė vairuotoją į tarnybinį automobilį, pasakė jam, kad už šį pažeidimą bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. D. G. pradėjo pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, klausė pažeidėjo anketinių duomenų. R. Š. automobilyje už tai, kad nerašytų protokolo pradėjo siūlyti pinigus. D. G. perspėjo vairuotoją, kad už pareigūnų papirkinėjimą numatyta baudžiamoji atsakomybė. R. Š. į tai nereagavo ir tarp priekinių automobilio sėdynių padėjo pinigus. R. Š., padėdamas pinigus, nesakė, kad tai pinigai susimokėti baudai. D. G. dar kartą paaiškino, kad negalima papirkinėti pareigūnų, tačiau R. Š. nereagavo. Tuomet D. G. radijo ryšiu apie papirkimo faktą pranešė budėtojui ir iškvietė operatyvinę grupę, D. G. nesakė R. Š., kokio dydžio baudą jam reikės mokėti. Netikėti šiais liudytojų parodymais nėra pagrindo. Abu jie parodė, jog nuteistojo asmeniškai nepažinojo, apie nusikalstamą veiką iškart pranešė operatyvinei grupei, kuri atvykusi į vietą policijos tarnybinio automobilio salone tarp priekinės vairuotojo ir keleivio sėdynės ant bloknoto rado padėtus 50 litų skirtingomis kupiūromis, be to, D. G. savo parodymus patvirtino ir akistatos tarp jo ir nuteistojo metu. Duomenų, jog liudytojai turėtų kokių nors motyvų apkalbėti nuteistąjį, byloje nėra. Iš šių liudytojų parodymų matyti, jog nuteistasis R. Š. 50 litų skirtingomis kupiūromis tarp priekinių automobilio sėdynių padėjo tik pradėjus pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą (klausinėjant protokolo surašymui reikalingų asmeninių duomenų), policijos pareigūnui net neužsiminus apie skirtinos nuobaudos dydį. Pareigūnas, pamatęs padėtus pinigus, iš karto perspėjo pažeidėją dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą, tačiau R. Š. nereagavo, po pakartotinio perspėjimo R. Š. pinigų taip pat nebandė pasiimti, todėl pareigūnas apie kyšio davimo faktą pranešė operatyvinei grupei. Iš garso įrašo suvestinės matyti, jog policijos pareigūnui paklausus R. Š., už ką jis duoda 50 litų, pastarasis atsakė, jog „duodu 50 litų ir mes, nei aš jūsų mačiau, nei jūs manęs matėt ir viskas“, pakartotinai paklaustas, atsakė „už nieką“, t. y. priešingai, nei teigia apeliaciniame skunde, R. Š. nepasakė policijos pareigūnams, jog nori susimokėti baudą. Pažymėtina ir tai, jog R. Š. prieš nepilnus 2 mėnesius už analogišką pažeidimą buvo nubaustas 100 litų bauda, kurią neužilgo sumokėjo, todėl žinojo, kokia nuobauda jo laukia už transporto priemonės vairavimą neapsidraudus privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, beje, ATPK 123 str. 6 d. už tokį pažeidimą jo padarymo metu buvo numatyta numatyta vienintelė nuobauda – 100 litų bauda. Išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia nuteistojo versiją, jog duodamas 50 litų, jis norėjo susimokėti baudą pažeidimo padarymo vietoje. Nuteistojo aiškinimas, jog jis 2006-10-21 nežinojęs, kad už padarytą pažeidimą negalima sumokėti baudos vietoje, kadangi tuo metu, kai buvo uždrausta iš pažeidėjų imti baudas vietoje (išskyrus užsieniečius), jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, yra aiškiai deklaratyvus. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. kovo 15 d. įsakymas Nr. 5-V-161, kuriuo buvo pakeistos Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos 96 p. nuostatos ir uždrausta pažeidimo padarymo vietoje imti baudas (išskyrus užsieniečius), oficialiai buvo paskelbtas 2006-03-21, o įsigaliojo nuo 2006-05-01, t.y. jau po to, kai R. Š. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos 2006-03-15. Kita vertus, apelianto teiginiai, kad jis nežinojo, jog policijos pareigūnai negali imti baudos pažeidimo vietoje, jo nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi iš aukščiau aptartų aplinkybių akivaizdu, kad R. Š., duodamas 50 litų (vietoj įstatymo numatytų 100 litų) policijos pareigūnui, siekė neteisėtos šio paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, jog teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius papirkimą. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo R. Š. veiką pagal BK 227 str. 2 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 227 str. numatyta veika – papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų. Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą diferencijuojama pagal kyšio vertę bei pagal tai, už kokį – teisėtą ar neteisėtą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą jis paperkamam asmeniui yra siūlomas, pažadamas arba duodamas. Pagal šiame nuosprendyje aptariamos veikos padarymo metu galiojusią BK 227 str. 3 d. redakciją atsako tas, kas atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, pasiūlydamas, pažadėdamas arba duodamas mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį. Iš šios straipsnio dispozicijos matyti, kad ji nukreipia tik į BK 227 str. 1 d. numatytus papirkėjo veiksmus ir joje atsiribojama nuo 1 dalyje nustatyto konkretaus veikos tikslo – kaltininko siekio, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo elgtųsi (veiktų ar neveiktų) teisėtai. Taigi darytina išvada, kad, jeigu valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą tiek teisėtą, tiek ir neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų, pasiūlomo, pažadamo ar duodamo kyšio vertė yra mažesnė negu 1 MGL, nusikalstama veika laikoma baudžiamuoju nusižengimu (BK 227 str. 3 d.). Tokį įstatymo aiškinimą patvirtina ir kyšio gavėjo baudžiamoji atsakomybė, kai jis priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti tiek už teisėtą, tiek ir už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus padaro baudžiamąjį nusižengimą (BK 225 str. 4 d.). BK 225 str. (kyšininkavimas) ir 227 str. (papirkimas) numatytos veikos, nors ir yra savarankiškos, tačiau jos viena su kita glaudžiai susijusios ir negali būti aiškinamos atsietai, o turi būti suprantamos sistemiškai. Byloje nustatyta, kad R. Š. davė 50 litų kyšį valstybės tarnautojams už pageidaujamą jų neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. kad nebūtų surašomas bei perduodamas registruoti administracinės teisės pažeidimo protokolas. Kadangi kyšio vertė neviršija 1 MGL (125 Lt), R. Š. veika nepriklausomai nuo konkretaus jos tikslo (teisėto ar neteisėto pageidaujamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens elgesio) atitinka BK 227 str. 3 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį (kasacinė byla Nr. 2K-274/2007 – „Teismų praktika“ Nr. 27, psl. 247-251). Todėl, ištaisant baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, nuosprendis keičiamas, ir R. Š. nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal BK 227 str. 3 d. Veika kvalifikuojama pagal veikos padarymo metu galiojusią baudžiamojo įstatymo redakciją, kadangi nuosprendžio keitimas yra susijęs su netinkamu veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo taikymu, o 2007-06-28 įstatymu Nr. X-1233 padaryti BK 227 str. pakeitimai nuteistojo teisinei padėčiai aptariamu aspektu švelninančios įtakos neturi.

Perkvalifikavus veiką, iš naujo sprendžiami bausmės skyrimo ir jos bendrinimo su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme klausimai. R. Š. yra recidyvistas, nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, sistemingai daro tyčines savanaudiškas nusikalstamas veikas, naują baudžiamąjį nusižengimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos metu. Tokiu savo elgesiu, nepateisinęs teismo jam parodyto pasitikėjimo, R. Š. demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, piktybinį polinkį daryti priešingas teisei veikas. Todėl bausmės tikslai nuteistojo atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą. Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir įvertinant BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, skiriama artima sankcijos vidurkiui arešto bausmė - 25 paros arešto.

Kaip jau minėta, R. Š. naują baudžiamąjį nusižengimą padarė neatlikęs ankstesniu Tauragės rajono apylinkės teismo 2005-03-29 nuosprendžiu paskirtos bausmės, lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos metu, todėl šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su 2005-03-29 nuosprendžiu paskirta bausme bendrinama dalinio sudėjimo būdu BK 64 str. tvarka. Skundžiamo nuosprendžio įžanginėje ir rezoliucinėje dalyse nurodyta, jog R. Š. yra neatlikęs 8 mėnesių 6 dienų 2005-03-29 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Sutikti su tokiu neatliktos bausmės dalies skaičiavimu negalima. Alytaus rajono apylinkės teismo 2006-03-07 nutartyje nurodyta, jog nuteistasis R. Š. lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos jam neatlikus 8 mėnesių 6 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau R. Š. faktiškai iš pataisos įstaigos paleistas 2006-03-15 (b. l. 31, 59), todėl nuteistojo R. Š. neatlikta 2005-03-29 nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis yra 7 mėnesiai 28 dienos laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d. prie neatliktos bausmės dalies pridėjus dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės, nuteistajam R. Š. nustatoma galutinė subendrinta 8 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1p. ir 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 330 str., 331 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 8 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo R. Š. veiką perkvalifikuoti iš BK 227 str. 2 d. į BK 227 str. 3 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir paskirti R. Š. už šį baudžiamąjį nusižengimą 25 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2005-03-29 nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi, ir paskirti galutinę subendrintą 8 mėnesių 10 dienų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.