Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Broniui Simanavičiui ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Olgai Milienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja S. B. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-79281 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėja skunde nurodo, kad 2015 m. birželio 22 d. iš AB „SWEDBANK" per mobilųjį telefoną gavo pranešimą, kad nuo jos asmeninės sąskaitos nurašyta 546,09 Eur. Minėtas bankas 2015 m. liepos 15 d. raštu Nr. SR/15-17578 informavo, kad 2015 m. birželio 23 d. banke buvo gautas VMI mokėjimo nurodymas Nr. 6418988 pagal vykdomąjį dokumentą Nr. (23.31-08)-467-79281, kurio suma 546,09 Eur, ir pridėjo nurodymo kopiją, iš kurio turinio nebuvo galima suprasti pinigų nurašymo būtinumo.

2015 m. liepos 23 d. su prašymu dėl pinigų nurašymo teisinio pagrindo kreipėsi į VMI, kuri, atsakydama į prašymą, prie 2015 m. liepos 30 d. rašto Nr. (23.1-08) RNA-27143 pridėjo 2015 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-467-79281 su prievolių ataskaita.

Su VMI 2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (23.31 -08)-467-79281 nesutinka dėl šių priežasčių (aplinkybių): 1) nuo 2010 metų, kaip tradicinių amatų meistras, įsigydama verslo liudijimą, užsiima tradicinių amatų veikla, kuri reglamentuota Tautinio paveldo produktų įstatymu; 2) nuo 2010 metų, įsigydama verslo liudijimą, už kiekvieną jų yra sumokėjusi nustatyto dydžio mokesčius ir 3) teikiant metines pajamų deklaracijas, VMI, turėdama duomenis apie veiklą, nei vienoje iš jų nefiksavo įsiskolinimo, o permokas grąžino.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas skundą palaikė ir prašė tenkinti jį skunde išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai nurodė, kad pareiškėja su sprendimu nesutinka, kadangi jai nėra aišku, kodėl mokesčių administratoriui turint duomenis apie mokestinę nepriemoką jai buvo išduodami verslo liudijimai. Tai pareiškėjai leido spręsti, jog ji yra sumokėjusi visus privalomus mokesčius. Kadangi pareiškėja pati asmeniškai nepildė metinių pajamų deklaracijų, tai jai nėra suprantama iš ko susidaro mokestinė nepriemoka. Be to, pareiškėjos atstovas prašė teismo spręsti dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių tam tikrų subjektų atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau įpareigojančių pareiškėją žyminį mokestį sumokėti, teisėtumo ir atitikties Konstitucijoje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui.

VMI atsiliepimu į skundą nurodo, kad mokestinė nepriemoka pareiškėjai apskaičiuota pagal jos pačios pateiktas deklaracijas. 2015 m. sausio 13 d. dienos duomenimis mokestinė nepriemoka sudarė 638,18 Eur, iš šios sumos: 1) 83,41 Eur PSD pagal 2010-04-06 pateiktą pajamų deklaraciją už 2009 metus; 2) 214,32 Eur PSD skolos likutis pagal 2011-01-31 pateiktą pajamų deklaraciją už 2010 metus; 3) 35,04 Eur PSD pagal 2012-03-22 pateiktą pajamų deklaraciją už 2011 metus; 4) 11,87 PSD pagal 2013-04-19 pateiktą pajamų deklaraciją už 2012 metus; 5) 15,93 Eur PSD pagal 2014-05-05 pateiktą pajamų deklaraciją už 2013 metus; 6) 248,49 Eur GPM pagal 2014-05-05 pateiktą pajamų deklaraciją už 2013 metus; 7) už laiku nesumokėtą GPM paskaičiuota 13,84 delspinigių; 8) už laiku nesumokėtą PSD paskaičiuota 15,28 Eur delspinigių.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2015 m. vasario 19 d. sumokėjo 89,16 Eur, šia suma buvo sumažinta mokestinė nepriemoka, ir priimtas sprendimas iš pareiškėjos sąskaitų išieškoti 546,09 Eur mokestinę nepriemoką. Duomenų pagrindžiančių, kad minėtose deklaracijose nurodytas mokestines nepriemokas pareiškėja būtų sumokėjusi nėra. Šios aplinkybės lemia, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjai nesutinkant su mokestinės prievolės dydžiu, remiantis VMI viršininko 2003 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-314 „Dėl Mokestinių prievolių likučių suderinimo akto FR0299 formos užpildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo", pareiškėjai yra suteikta galimybė iš mokesčių administratoriaus prašyti pateikti mokestinių prievolių likučių suderinimo aktą, o su juo nesutinkant, minėtą aktą ginčyti.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai nurodė, jog apie mokestinę nepriemoką pareiškėja buvo informuota dar 2015 m. sausio 27 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-2442.

Skundas atmestinas.

2015 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. (23.3108)467-79281 (b.l. 9) VMI nusprendė išieškoti į biudžetą iš S. B. 546,09 Eur ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš visų kitų kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigoje šio sprendimo gavimo metu esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų.

Iš pareiškėjos sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke „Swedbank“, AB, 2015 m. birželio 23 d. VMI naudai nurašyta 546,09 Eur suma (b.l. 3).

Iš pareiškėjos į bylą pateiktų verslo liudijimų matyti, kad pareiškėja atitinkamais laikotarpiais (2010 – 2011 metais) vykdė prekybos veiklą (b.l. 13-22). Pajamas iš individualios veiklos pareiškėja deklaravo mokesčių administratoriui (b.l. 23-38).

Byloje spręstinas ginčas dėl VMI 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-79281 pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Be to, sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Dėl pareiškėjos argumento, jog jai nėra žinoma, kas sudaro mokestinę nepriemoką, visų pirma pažymėtina, kad atsakovo į bylą pateiktas 2015 m. sausio 27 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-2442 (b.l. 62-63) patvirtina, kad mokesčių administratorius dar iki priimant ginčijamą sprendimą, informavo pareiškėją ne tik apie jos skolą biudžetui, jos dydį (638,18 Eur), bet ir apie mokestinės nepriemokos sudėtį. Mokesčių administratorius pareiškėjai nurodė, kad iš jos pačios pateiktų deklaracijų nustatė, jog 2013 m. ji gavo 4971,04 Eur individualios veiklos, išskyrus veiklos pagal verslo liudijimus, apmokestinamųjų pajamų bei 955,75 Eur ne individualios veiklos turto pardavimo neapmokestinamųjų pajamų. Tuo pačiu raštu pareiškėja buvo informuota ir apie tai, jog 2015 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-322-17 buvo pripažintas netekusiu galios 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 1426-19622, kuriuo ankstesnė pareiškėjos mokestinė nepriemoka už 2009 metus, buvo pripažinta beviltiška. Pažymėtina ir tai, kad mokesčių administratoriaus teigimu pareiškėja 2015 m. vasario 19 d. sumokėjo 89,16 Eur, todėl mokestinė nepriemoka buvo sumažinta šia suma. Duomenų, jog pareiškėja, nesutikdama su mokestinės nepriemokos paskaičiavimo faktu ar dydžiu, VMI 2015 m. sausio 27 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-2442 būtų ginčijusi Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka, į bylą nepateikta.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 66 straipsnio nuostatas vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. MAĮ 67 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos neteisingos.

Prie ginčijamo VMI 2015 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-79281 pridėtoje prievolių ataskaitoje ir anksčiau teismo sprendime minėtame 2015 m. sausio 27 d. rašte pateikta informacija sutampa su į bylą pateiktose pareiškėjos mokesčių administratoriui teiktose metinių pajamų deklaracijose nurodytais duomenimis, todėl darytina išvada, kad mokestinės nepriemokos paskaičiavimas atitinka MAĮ 66 ir 67 straipsnio reikalavimus. Pareiškėja į nagrinėjamą bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog sumos paskaičiuotos neteisingai.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog metines pajamų deklaracijas pildė ne ji asmeniškai, pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gyventojas, kuris mokestiniu laikotarpiu buvo įsigijęs verslo liudijimą ar įregistravęs individualią veiklą, privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją net tuo atveju, kai iš individualios veiklos pajamų negavo. Šios įstatyminės nuostatos reiškia, kad asmuo, teikiantis metinę pajamų mokesčio deklaraciją, yra atsakingas už jos turinį ir joje pateikiamų duomenų tikrumą. Kita vertus, atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad pagal MAĮ 80 straipsnį mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio MAĮ 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas. Mokesčių administratorius, nustatęs formalius mokesčio deklaracijos trūkumus, turi teisę juos pašalinti savo iniciatyva, tik tuo atveju, jeigu dėl to nesikeičia mokesčių mokėtojo mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos, kaip nustatyta šio įstatymo 68 straipsnyje.

Pareiškėjos atstovo nurodyta Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797, 7 punkto nuostata, kad verslo liudijimas, išskyrus verslo liudijimą gyvenamosios paskirties patalpų nuomai, taip pat neišduodamas, jeigu gyventojas, norintis įsigyti verslo liudijimą, skolingas už praėjusį laikotarpį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, niekaip nepaneigia prievolės mokėti įstatymais nustatytus privalomojo sveikatos draudimo ir gyventojų pajamų mokesčius. Todėl pareiškėjos argumentas, kad mokesčių administratoriui išdavus jai verslo liudijimą, tokiu būdu ji būdavo užtikrinama, jog nėra skolinga biudžetui, vertintinas, kaip nepaneigiantis ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjai mokesčių administratorius neteikia duomenų. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 34 straipsnio 2 dalį mokesčio administratorius nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymu, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo išduoti pažymą, kurioje turi būti nurodytos nuolatinio Lietuvos gyventojo mokestiniu laikotarpiu gautos pajamos ir nuo jų Lietuvoje sumokėtas pajamų mokestis. Į bylą pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų apie mokesčių administratoriui pateiktą prašymą ir (ar) jo atsisakymą tokią informaciją pateikti.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu pasisakydamas apie pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas iškėlė klausimą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija galiojusi iki 216-07-01) 40 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija. Teismui, nagrinėjusiam šią administracinę bylą, nekilo abejonių dėl ABTĮ 40 straipsnio nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 66 ir 67 straipsniais darytina išvada, kad VMI 2015 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (23.31-08)46779281 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos S. B. reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos S. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.