- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-629-318-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01109-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Artūras Pažarskis
- Nuteistasis
- T. B., G. B., I. Č., ir A
- Kategorijos
Teisėjas Algimantas Valantinas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01109-2010-7 Procesinio sprendimo kategorija:
2.1.7.4., 1.1.8.1.2., 1.2.23.2., 2.4.6.3.2., 2.4.6.3.3.
2012 m. birželio 22 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. B., G. B. ir I. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. B. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 9 mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams. bausmę atliekant pataisos namuose
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-08-12 iki 2010-08-13.
I. Č. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-08-12 iki 2010-08-13.
T. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams bausmę atliekant pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-10-20 iki 2010-10-21.
Tuo pačiu teismo nuosprendžiu nuteistas ir A. K., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apskųstas nebuvo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. B., I. Č. ir T. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti įgijo, laikė ir pardavė narkotinę medžiagą – heroiną. T. B. tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis iš kito asmens įgijo ne mažiau kaip 0,324 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią atnešė į butą, esantį Vilniuje, G. g. 1-3. Šiame bute T. B. su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, minėtą narkotinę medžiagą supakavo ir padalino į „dozes“ (vienos dozės kaina 50 Lt). Po to T. B., Gintaras B. ir I. Č. bei asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, ėmė šią narkotinę medžiagą pardavinėti. Tai yra 2010-07-29 13.27 val. 0,043 g heroino T. B. Vilniuje, Riovonių g., prie Savanorių pr. 130 namo už 50 Lt pardavė nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 11. 2010-08-12 apie 11.50 val. 0,062 g heroino G. B. Vilniuje, prie Riovonių g. 3 namo į skolą už 50 Lt pardavė A. K., kuris G. B. paliko kaip užstatą du blokus „Minsk“ ir „Golden Gate“ cigarečių. Tą pačią dieną – 2010-08-12 13.45 val. prie prekybos centro „Norfa“, esančio Vilniuje, Savanorių pr. 176, automobilyje „Volvo V 40“, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo Gintaras B., 0,056 g heroino į skolą už 50 Lt A. K., kuris paliko kaip užstatą du blokus „Queen Elegante“ ir „Winston“ cigarečių, pardavė I. Č.. Po šio pardavimo policijos pareigūnams sulaikius I. Č., G. B. bei pirkėją A. K. ir atlikus G. B. automobilio „Volvo V 40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą buvo rastos ir paimtos narkotinės medžiagos: 0,126 g heroino ir levometorfano, o taip pat 0,056 g narkotinės medžiagos heroino, kurią išmetė A. K.. 2010-10-20 apie 13.50 val. atliekant kratą T. B. automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo Vilniuje, prie Riovonių g. 3 namo, apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė 0,037 g narkotinės medžiagos heroino.
Be to G. B. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, name, esančiame Vilniuje, Riovonių g. 3 laikė fizinio asmens dokumentą, t. y. asmens tapatybės kortelę Nr. 11111234, išduotą D. Š., gim. 1980-03-03, bei asmens tapatybės kortelę Nr. 11185811, išduotą S. T., gim. 1990-06-09, kuriuos 2010-08-12 14.30 val. atliktos kratos metu minėtame name rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Apeliaciniuose skunduose nuteistieji G. B. ir I. Č. prašo Vilniaus miesto antrojo apylinkės 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują sprendimą išteisinti juos arba pakeisti nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo ir, remiantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., paskirti švelnesnes bausmes.
Nuteistieji tvirtina, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame išdėstyti motyvai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, teismas nepašalino visų iškilusių abejonių, buvo neobjektyvus ir šališkas, nesilaikė LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų dėl įrodymų vertinimo, neaptarė visų LR BK 260 str. nurodyto nusikaltimo sudėties požymių. Pasak apeliantų, visi įrodymai, kuriais teismas rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, yra netiesioginiai ir dauguma jų gauti neteisėtu būdu. Teismas vadovavosi vien nuteistuosius kaltinančiais įrodymais ir liudytojų parodymais, o juos teisinančius parodymus iškarto atmetė kaip kritiškai vertintinus. Be to, apeliantai tvirtina, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu neginčijamai nepatvirtino jokios sąsajos su nusikalstama veika, už kurios padarymą buvo nuteisti. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nuteistojo A. K. parodymais, nes kyla pagrįstas įtarimas, jog nuteistasis A. K. šioje byloje veikė kaip agentas provokatorius, be to, galimai jis ir yra tas patys NVIM dalyvio minimas draugas „Andrius“. Nuteistieji tvirtina, kad skiriasi policijos pareigūnų bei A. K. parodymai, dėl maišelio radimo aplinkybių: vienas nurodo, kad maišelis buvo numestas ant takelio, kitas, kad smėlėtoje aikštelėje, trečias, kad ant žvyro. Taip pat skiriasi liudytojų pareigūnų S. P., V. G. bei A. K. ir nuteistojo A. K. parodymai dėl pirmo A. K. sulaikymo epizodo. Apeliantai atkreipia teismo dėmesį į tai, kad iš asmens kratos protokolų įrašų matyti, kad po pirmojo sulaikymo A. K. antram sulaikymui policininkų buvo iš anksto pasiruoštas. Be to, A. K. motinos parodymai yra prieštaringi ir turėtų būti vertinami kritiškai. Reaguojant į jos teiginius, kad ji pati yra pirkusi iš jų narkotinių medžiagų sūnui, turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jos atžvilgiu.
Apeliantų tvirtinimu teismas turėjo kritiškai vertinti pareigūnų parodymus apie G. B., I. Č. ir A. K. sulaikymą, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jų tarnybiniai pranešimai ir parodymai buvo identiški, tačiau, apklausus juos teisme pareigūnų parodymai tapo nenuoseklūs, painūs ir prieštaraujantis vieni kitiems. Taip pat nuteistiesiems kelia abejones tai, kad A. K. sulaikytas antrą kartą iškart prisipažino dėl abiejų narkotinių medžiagų pirkimo epizodų. Be to, nuteistieji G. B. ir I. Č. pažymi, kad visi policijos pareigūnai nurodė, jog niekas iš sulaikytų asmenų nebuvo sekamas, o abu sulaikymai įvyko gavus kažkokią operatyvinę informaciją, kurios šaltinis nebuvo atskleistas. Dar daugiau, tiek A. K., tiek V. G. teisme parodė, kad iki sulaikymo nebuvo jokios informacijos apie G. B. ir I. Č., nors iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pokalbių turinys buvo fiksuojamas. Taip pat, apeliantų teigimu, nusikalstamos veikos imitavimo modelis bei įslaptinto liudytojo parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl savo teisėtumo ir galėjimo būti įrodymais šioje byloje priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistųjų tvirtinimu, nuteisus juos neteisėtai įgijus, laikius ir pardavus heroiną, buvo pažeisti LR BPK 1 str. 1 d., 44 str. 6 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 1, 2 p. reikalavimai. Visi paminėti pažeidimai apeliantų manymu, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, o tai yra esminis BPK pažeidimas, dėl kurio teismo nuosprendis yra naikintinas. G. B. ir I. Č. manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dalyje dėl bausmių skyrimo. LR BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė už atskirus nusikaltimus paskirta nesivadovaujant LR BK 41 str. 2 d. numatytais bausmės tikslais bei LR BK 54 str. įtvirtintu teisingumo principu, neatsižvelgus į juos charakterizuojančias aplinkybes.
Be to savo apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. pabrėžia, kad nepagrįsta yra teismo išvada, jog pilnai yra įrodyta jo kaltė dėl neteisėto dokumentų laikymo, kadangi jis dviejų asmenų dokumentus rado ir nežinodamas, ką su jais daryti, laikė juos pas save namuose. Liudytojai S. T. ir D. Š. parodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jie neteko savo asmens dokumentų. Jų nurodytos aplinkybės nebuvo susiję su jo neteisėtais veiksmais.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu T. B. prašo panaikinti apylinkės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo ir vadovaujantis LR BK 54 str. 3 d. paskirti jam švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę. Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant LR BPK 1 str. 1, 4 d., 20 str. 5 d., 44 str. 6 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d., 1, 2 p., jame išdėstyti motyvai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. T. B. teigimu, byla buvo nagrinėjama šališkai, nepašalintos visos abejonės. Apeliaciniame skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi Nusikalstamos veikos imitavimo modelio (NVIM) metu gautais rezultatais ir įslaptinto liudytojo parodymais, nes šie kelia abejonių dėl savo teisėtumo ir galėjimo būti įrodymais byloje. Minėti pažeidimai, T. B. manymu, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, o tai yra esminis BPK pažeidimas, dėl ko nuosprendis yra naikintinas. Be to, pasak apelianto, bausmė jam paskirta netinkamai vadovaujantis LR BK 41 str. 2 d. bei 54 str. 3 d. nuostatomis, neatsižvelgus į jo asmenybę bei šeimines aplinkybes.
Nuteistieji T. B., G. B., I. Č. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistųjų T. B., G. B., I. Č. ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų T. B., G. B., I. Č. ir jų gynėjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog T. B., G. B. ir I. Č. laikė narkotinę medžiagą – heroiną (0,324 g), turėdami tikslą ją platinti ir ją pardavė. Šie nuteistųjų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. ir 260 str. 1 d. kaip neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis bendrininkų grupėje turint tikslą jas platinti.
Žemesnės instancijos teismas
Įrodymų vertinimą reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos reikalauja, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuosprendis grindžiamas tik teismo posėdyje ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, išdėstant ne tik asmens kaltumą patvirtinančius, bet ir jį teisinančius duomenis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl iš teismo sprendimo motyvų turi išplaukti vienareikšmė išvada apie įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-608/2010).
Nustatydamas, kad T. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 1 d., neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, kitų liudytojų parodymais, bylos rašytiniais įrodymais: operatyvinių veiksmų protokolais, įvykio vietos apžiūros, kratos, automobilio apžiūros protokolais, specialisto išvada, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo, atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, protokolais.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, taikant NVIM T. B. atžvilgiu, duomenys buvo gauti teisėtai. Pagal teismų praktiką, kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą, nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar tie veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-249/2006, 2K-332/2006, 2K-P-412/2007, 2A-P-2/2009). Vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 12 str. 1 d., NVIM taikymo teisinis pagrindas yra generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuotas operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotas teikimas. Operatyvinio tyrimo faktinį pagrindą reglamentuoja 9 str. 1 p., pagal kurį operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šiame punkte išvardintus apysunkius nusikaltimus. Byloje privalo būti faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų, kuriuos sankcionavo generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti vyriausiųjų prokurorų pavaduotojai, pagrindą patvirtinantys duomenys ir jį teismas turi tikrinti atlikdamas Lietuvos Respublikos BPK numatytus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-34/2011).
Nustatant, ar teisėtai buvo atliekamas NVIM, teismas vertino, ar buvo pakankamas faktinis pagrindas leisti įslaptintam liudytojui atlikti prieš T. B. NVIM, ar laikytasi procesinės tvarkos, suteikiant šį leidimą, ar atliekant NVIM nebuvo daromas provokuojamas poveikis. Operatyvinis tyrimas dėl T. B. Vilniaus mieste vykdomos narkotinių medžiagų prekybos buvo pradėtas 2010 m. sausio 28 d.. Vilniaus apygardos teismo nutartimis, vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymu, buvo leista taikyti specialiąsias technines priemones ir atlikti perduodamos informacijos turinio kontrolę T. B. telefonais nuo 2010-02-03 iki 2010-05-03 bei nuo 2010-06-11 iki 2010-09-11, nustačius, kad tam yra pagrindas. Įvertinus, kad kitais metodais surinkti nusikalstamos veikos įrodymų nėra galimybės, buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (NVIM) panaudojimo. Šis 2010 m. birželio 22 d. sankcionavo NVIM (t. 1, b.l. 8-9).
Atliekant operatyvinius veiksmus pagal NVIM, įslaptintas liudytojas buvo paruoštas kaip NVIM dalyvis, tariamas narkotinių medžiagų pirkėjas, buvo atlikta jo apžiūra, duotos iš anksto paruoštos pinigų kupiūros (t. 1, b.l. 10-11). Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad atliekant NVIM, dalyvį stebint vizualiai ir naudojant vaizdo kamerą bei video kaupiklį, užfiksuota, kad Vilniuje, 2010-07-29, laikotarpyje nuo 13 val. 27 min. 21 s. iki 13 val. 27 min. 59 s., NVIM dalyvis prie Savanorių pr. 130 namo susitiko su T. B., atėjusiu nuo savo automobilio „Mercedes Benz 250“, ir kaire ranka padavė T. B. pinigus, šis juos paėmė, dalį gražino NVIM dalyviui ir kaire ranka jam padavė į vamzdelį susuktą polietileninį maišelį, kurį NVIM dalyvis pateikė jo laukusiems pareigūnams, kaip įtariama, su narkotine medžiaga – heroinu (t. 1, 14-16). Atlikus įgytame plastikiniame maišelyje buvusių miltelių tyrimą paaiškėjo, kad jų sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurio masė milteliuose yra 0,043 g..
Priešingai, negu teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, teisiamojo posėdžio metu įslaptintas liudytojas buvo apklaustas nepažeidžiant LR BPK 282 str. nustatytos tvarkos. Jis paaiškino teisėjui ir atsakydamas į bylos dalyvių papildomus klausimus, kad pats narkotinių medžiagų nevartoja, bet žinojo, jog jo draugas Andrius pirkdavo narkotikus iš T. B.. Draugui perkant narkotikus iš T. B., apie penkis kartus šalia buvo ir liudytojas. Tai vykdavo Savanorių pr. prie muitinės. T. B. atvažiuodavo baltos spalvos automobiliu „Mersedes“ kartu su savo motina, kuri irgi dalyvavo narkotikų prekyboje. T. B. parduodavo heroiną, kuris būdavo plastikiniuose maišeliuose, susuktuose į vamzdelį, vieno maišelio kaina – 50 Lt. Pasak liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, jam labai nepatiko tokia atvira prekyba narkotinėmis medžiagomis, todėl jis apie tai pranešė policijai. Policininkų siūlymu sutiko dalyvauti sankcionuotoje policijos operacijoje, kurios metu jis turėjo iš T. B. įgyti heroino. Norėdamas susitikti su T. B., jam paskambino. Telefoną žinojo, nes pastarojo draugas kartais skambindavo T. B. iš liudytojo telefono aparato. Paskambinęs liudytojas paklausė T. B., ar gali susitikti, šis sutiko susitikti už tam tikro laiko. Tai buvo sutartas pasakymas, todėl jis žinojo, kad reikia nuvykti į žinomą vietą prie muitinės. Liudytojo manymu, T. B. tiksliai nežinojo, su kuo turės susitikti, galimai jis buvo užfiksavęs jo telefono numerį kaip jo draugo Andriaus. Susitikimo metu T. B. jokių klausimų nekilo, nes jis dažnai matydavo liudytoją su draugu, kuris buvo narkotinių medžiagų pirkėjas (t. 4, b.l. 76). Iš esmės analogiškus parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b.l. 4). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šio liudytojo nuosekliais parodymais, nes juos patvirtina kiti bylos faktiniai duomenys.
Tam, kad teismas pripažintų NVIM surinktus duomenis įrodymais byloje, nepakanka, kad NVIM būtų sankcionuotas nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų, bet ir pats jo realizavimas turi būti teisėtas – taikant NVIM negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamos veikos, juo gali būti tik prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikalstamų veikų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikalstamų veikų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2010-07-29 taikant NVIM, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, veiksmai buvo teisėti, o T. B. nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 1 d. Kaip minėta, prieš NVIM sankcionavimą teisėsaugos pareigūnai turėjo informacijos apie T. B. daromą sunkų nusikaltimą – psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimą. Taigi, modelio teisėtumo reikalavimo, t. y. tik „prisijungti“ prie daromos veikos, šiuo aspektu taip pat buvo laikomasi. Todėl apylinkės teismas, ištyręs duomenis, gautus atliekant NVIM, pagrįstai pripažino juos įrodymais LR BPK 20 str. prasme.
Žemesnės instancijos teismas
Nors byloje nėra įslaptinto liudytojo pokalbio su T. B. 2010-07-29 išklotinės, tačiau iš liudytojo parodymų bei susitikimo vaizdo įrašo, peržiūrėto atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, akivaizdu, kad T. B. jokio provokuojamo poveikio nebuvo daroma. Kaip matyti iš kelių mėnesių iki NVIM taikymo T. B. telefoninių pokalbių išklotinių (t. 1, b.l. 112-142), įslaptinto liudytojo skambutis jam buvo vienas iš daugelio skambučių, kai skambindavo asmenys, norintys įsigyti narkotinių medžiagų. Kaip teisingai pažymėta apylinkės teismo nuosprendyje, įsigilinus į pokalbių turinį, jų metu vartojamus žodžius bei frazes, nekyla jokių abejonių, kad minėtuose telefoniniuose pokalbiuose yra kalbama būtent apie narkotinių medžiagų pirkimą-pardavimą. Iš NVIM dalyvio ir T. B. susitikimo taip pat matyti, kad viskas vyko labai trumpai, praktiškai vyko be žodžių. Abu gerai suprato, kas vyksta, įslaptintas liudytojas T. B. neįkalbinėjo parduoti jam narkotines medžiagas, o tiesiog padavė pinigus, kuriuos T. B. paėmė mainais paduodamas liudytojui paketėlį su milteliais.
T. B. aiškinimą, kad jis narkotikus naudojo savo reikmėms, neturėdamas tikslo narkotines medžiagas platinti, paneigia byloje ištirtų įrodymų visetas. Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, kad jau virš 10 metų vartoja narkotines medžiagas. Narkotikus pirkdavo iš brolių T. ir G. B.. Iš jo motinos liudytojos A. K. parodymų matyti, kad pati kartais savo nuo narkotinių medžiagų priklausomam sūnui A. K. iš B. šeimos, tame tarpe ir iš T. B., pirkdavo narkotikus. Liudytojas A. T. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad yra kalbėjęs su T. B. telefonu apie narkotines medžiagas ir iš jo įgijęs. Iš 2010-10-20 kratos protokolo matyti, kad atlikus kratą T. B. namuose, esančiuose Vilniuje, V.A. G. g. 1-3, buvo rasta ir paimta: vienas polietileninis maišelis su miltelių likučiais (t. 1, b.l. 78-80). 2010-10-20 apžiūrėjus T. B. automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo Vilniuje, Riovonių g., prie namo Nr. 3, buvo rasti ir paimti vienas į vamzdelį susuktas polietileninis maišelis, šaukštelis, ant kurio rasta miltelių likučių, ir kiti daiktai (t. 1, b.l. 82-83). 2010-12-07 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr.140-(7791)-IS1-8805, patvirtino, jog miltelių, aptiktų T. B. automobilyje „Mercedes Benz“, sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurio masė yra 0,037 g, ant arbatinio šaukštelio, kuris buvo rastas tame pačiame automobilyje pas T. B., paviršių rasta narkotinės medžiagos – heroino pėdsakai. Polietileninio maišelio, rasto pas T. B. kratos metu name, esančiame Vilniuje. V.A. G. g. 1-3, vidiniuose paviršiuose rasta narkotinės medžiagos – heroino pėdsakų (t. 1, b.l. 88-89).
Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog T. B. nebuvo išprovokuotas parduoti narkotines medžiagas NVIM dalyviui ir tai darė neatsitiktinai. Vien ta aplinkybė, kad T. B., taikant NVIM, nebuvo iš karto sulaikytas, nepaneigia narkotinės medžiagos pardavimo fakto. Nustatyti pareigūnų veiksmai, siekiant neatskleisti įslaptinto NVIM dalyvio asmenybės, neprieštarauja įstatymų reikalavimams.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas, pripažindamas G. B. ir I. Č. kaltais pagal LR BK 260 str. 1 d. dėl neteisėto narkotinių medžiagų laikymo turint tikslą jas platinti, ir pardavimo, pagrįstai rėmėsi kito nuteistojo A. K. parodymais, liudytojų A. K., S. P., A. K., V. G. parodymais, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo, atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus, protokolais, įvykio vietos, automobilio apžiūros protokolais, specialisto išvadomis.
Operatyvinės veiklos įstatymo 10 ir 17 str. pagrindu Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2010-06-10 nutartimi sankcionavo T. B. mobiliojo ryšio telefono abonentinio numerio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę bei įrašų darymą. Telekomunikaciniais tinklais gaunamos informacijos kontrolės metu buvo užfiksuota ikiteisminiam tyrimui reikšminga informacija ne tik dėl T. B., bet ir dėl jo bendrininkų G. B. ir I. Č. neteisėto narkotinių medžiagų disponavimo, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, ir pardavimo. Priešingai, negu teigiama šių nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nekyla jokių abejonių, kad minėtuose telefoniniuose pokalbiuose yra kalbama būtent apie narkotinių medžiagų pirkimą-pardavimą. Tai akivaizdu iš pačių pokalbių turinio, jų metu vartojamų žodžių bei frazių: „norma“, „visa norma“, „maži/dideli pakeliai“, „reikia 7 normų“, „įpilsiu į vieną“, „blogai suvartojau“, „trijų reiks pakelių“, „kartu supilti“, „paruošk tris“ (t. 1, b.l. 121-154). Be to pokalbiuose minima ir Revonių muitinės aikštelė, kurioje vyko prekyba narkotinėmis medžiagomis. Klausantis telefoninių pokalbių buvo užfiksuoti ir nuteistųjų pokalbiai su kitu nuteistuoju A. K. bei jo motina A. K. bei tarpusavio pokalbiai apie A. K.. Šie pokalbiai neprieštarauja tam, kad A. K. ne kartą pirko narkotines medžiagas iš T. ir G. B.. Liudytojas S. P. parodė, kad klausantis telefoninių pokalbių ir buvo gauta informaciją, jog 2010-08-12 A. K. telefonu susitarė susitikti su G. B. (t. 1, b.l. 152). Susitikimai paprastai vykdavo prie G. B. namų, kadangi netoliese gyveno ir A. K.. Tikrinant šią informaciją, į Riovonių g. nuvyko Narkotikų kontrolės skyriaus pareigūnai: Ž. Ž., V. G., A. K., kurie matė, kaip A. K. priėjo prie G. B. namo, ir jie apsikeitė smulkiais daiktais. Įtarę, jog įvyko narkotinių medžiagų pardavimas, pareigūnai nusprendė A. K. laikinai sulaikyti. Dėl to jis buvo pristatytas į policijos komisariatą, apžiūrėtas, tačiau, neradus jokių draudžiamų daiktų, buvo paleistas (t. 1, b.l. 38-40). Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, jokių esminių prieštaravimų pareigūnų parodymuose dėl pirmojo A. K. sulaikymo nėra. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje apklausti sulaikymą vykdę pareigūnai A. K. bei V. G. parodė iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes, tame tarpe ir tai, kad, sulaikant A. K., jie pastarojo paklausė, ar šis turi su savimi draudžiamų daiktų ar narkotinių medžiagų (t. 2, b.l. 5-8). Ši standartinė frazė sulaikymo metu neprieštarauja tyrimą koordinavusio pareigūno liudytojo S. P. parodymams, jog buvo vengiama A. K. iš karto sakyti, kad jis yra įtariamas būtent dėl narkotinių medžiagų. Kaip matyti iš pareigūnų parodymų, praėjus maždaug valandai po to, kai A. K. buvo paleistas iš policijos komisariato, vėl buvo gauta informacija, kad jis ketina susitikti su G. B. kitoje vietoje. Tikrinant šią informaciją ir įtariant, kad A. K. vėl gali bandyti įgyti narkotinių medžiagų, buvo nuvykta prie „Norfos“ prekybos centro Savanorių pr., kur vizualiai stebint pastebėta, kad A. K. priėjo prie privažiavusio automobilio „Volvo“, kuriame sėdėjo G. B. ir I. Č., ir padavė I. Č. maišelį, o ši kažką padavė A. K.. Po to A. K. taip pat įsėdo į automobilį ant galinės sėdynės. Automobiliui pajudėjus, jis buvo sustabdytas, įtariant, jog įvyko narkotinių medžiagų pardavimas. Automobilyje sėdėję asmenys – sulaikyti. Automobilio apžiūros metu po priekine keleivio sėdyne buvo rasta saldainių dėžutė su dviem į vamzdelį susuktais polietileniniais maišeliais, kuriuose buvo milteliais, bei vienas toks pats maišelis – ant kilimėlio ties galine sėdyne (t. 1, b.l. 33-35). Ištyrus minėtų maišelių turinį, specialisto išvada patvirtino, kad vieno iš jų sudėtyje yra heroino, o kituose dviejuose, buvusiuose saldainių dėžutėje – heroino, levometorfano bei kofeino (t. 1, b.l. 40-43, 52-54).
Kaip jau buvo minėta, be aptartų bylos įrodymų G. B. ir I. Č. kaltę patvirtina ir A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajam posėdyje duoti parodymai apie tai, kad ji iš pastarųjų pirkdavo narkotinių medžiagų savo sūnui A. K., kai šiam būdavo labai blogai, atsiskaitydavo pinigais ir cigaretėmis. Be to, specialisto išvada patvirtino, kad nuoplovose, paimtose nuo G. B. rankų buvo rasta narkotinė medžiaga heroinas (t. 1. b.l. 52-54). Tuo tarp iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, jog nuteistieji patys pilstydavo narkotines medžiagas į maišelius.
Taigi, visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir neabejotinai patvirtina, kad G. B. ir I. Č. dalyvavo nusikaltimo, numatyto LR BK 260 str. 1 d., padaryme. Netikėti šiais faktiniais duomenimis teismas neturėjo pagrindo, todėl pagrįstai jais rėmėsi, grįsdamas jų kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo.
Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas negalėjo grįsti nuteistųjų kaltės, remdamasis nuteistojo A. K. prisipažinimu, nes jis po pirmo pirkimo iš karto tarėsi su G. B. dėl antrojo, o sulaikytas antrą kartą, prisipažino, pirmo sulaikymo metu narkotikų maišelį išmetęs ant žemės. Kaip matyti iš pokalbių išklotinių, po to A. K. G. B. prisipažino, kad nusipirktą narkotikų dozę prarado ir jam skubiai reikalinga kita (t. 1, b.l. 152-154). Kad jis buvo priklausomas nuo narkotikų, patvirtino ne tik jis, bet ir jo motina A. K.. Be to, antrą kartą būdamas sulaikytas, jis žinojo, kad automobilyje buvo rastos narkotinės medžiagos. Kaip matyti iš pareigūnų paaiškinimų, jie pirmą kartą sulaikę A. K., siekė neišsiduoti, jog šis sulaikomas dėl narkotikų. Todėl, esant šiems faktiniams duomenims, nuteistojo pasirinkta gynybos pozicija nekelia jokių abejonių. Taigi apylinkės teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad pastarasis kitų nuteistųjų atžvilgiu veikė kaip provokatorius, nes tam prieštarauja tiek apylinkės teismo, tiek šiame nuosprendyje aptarti faktiniai bylos duomenys.
Nors antrojo sulaikymo metu A. K. pristačius į policijos komisariatą ir atlikus asmens kratą, asmens kratos protokole užfiksuoti kiti pas jį rasti ir paimti daiktai, nei pirmosios asmens kratos metu, tačiau tai nesuteikia pagrindo manyti, kad A. K. neva buvo pasiruošęs antrajam sulaikymui. Iš jo paskutinio telefoninio pokalbio su G. B. matyti, kad jis tarėsi su pastaruoju dėl antros narkotikų dozės mainais į (cigarečių) blokus ir užstato palikimą, kadangi pinigų neturėjo. Jų susitikimą stebėję pareigūnai parodė matę, kaip A. K. padavė I. Č. polietileninį maišelį, o apžiūrėjus automobilį, jame buvusiame maišelyje rasti įvairių cigarečių blokai. Analizuojant įvykių seką, šios aplinkybės neprieštarauja tam, kad prieš antrąjį susitikimą su G. B., A. K. turėjo iš namų paimti cigarečių blokus bei kaip minėtą užstatą – savo asmens dokumentą. Kadangi jo neprireikė, dokumentas ir liko pas A. K., todėl buvo rastas antrosios asmens kratos metu (t. 2, 41-42). Iš nuteistųjų telefoninių pokalbių su A. K., su jo motina, bei nuteistųjų tarpusavio pokalbių akivaizdu, kad G. B. ir I. Č. seniai pažinojo A. K. kaip pastovų narkotinių medžiagų pirkėją, vadino jį pravarde „Barzda“, kartais susitikdavo ir su jo motina bei jai perduodavo A. K. skirtas narkotines medžiagas. Todėl šios aplinkybės taip pat paneigia nuteistųjų versiją, kad A. K. juos provokavo platinti narkotines medžiagas. Taip pat pažymėtina, jog apeliantų abejonių dėl NVIM dalyvio minimo draugo Andriaus sąsajų su A. K. nepatvirtina jokie bylos duomenys. Apeliaciniuose skunduose nurodomi pareigūnų parodymų prieštaravimai apie vėliau atrastą A. K. prieš pirmąjį sulaikymą išmestą paketėlį nėra esminiai, nulemti tik žmogiškojo faktoriaus kiekvienam skirtingai vertinant matytus atstumus ar grunto, kuriame rastas paketėlis, struktūrą. Nuteistųjų G. B. bei I. Č. argumentai, kad sulaikymo metu buvo pažeistos jų procesinės teisės ar kad policijos komisariate jie buvo apklausti darant psichologinį poveikį – nepagrįsti, nes jų nepatvirtina bylos faktiniai duomenys. Be to apklausų metu dalyvavo jiems paskirti gynėjai, kurie užtikrino jų teisių į gynybą realizavimą (t. 2, b.l. 108, 150). Todėl jų teiginiai vertintini kaip gynybinė pozicija, siekiant paneigti I. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b.l. 104), kuriais ji iš dalies pripažino disponavimą narkotinėmis medžiagomis tikslu jas platinti.
Atkreiptinas dėmesys, kad G. B. ir I. Č. apeliaciniuose skunduose keliami klausimai dėl byloje panaudoto Nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo teisėtumo buvo aptarti atsakant į T. B. apeliacinio skundo argumentus.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad T. B., G. B., I. Č., neteisėtai laikė narkotines medžiagas bute, esančiame G. g. 1-3, Vilniuje, turėdami tikslą jas platinti ir 2010-07-29 pardavė NVIM dalyviui bei 2010-08-12 jas pardavė A. K.. Todėl teismas jų nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal LR BK 260 str. 1 d..
Nors apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad T. B., G. B. ir I. Č. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 260 str. 1 d., tačiau neįvertino, kad LR BK 260 str. 1 d. nurodytos alternatyvios nusikalstamos veikos. Jos turi būti įrodinėjamos atskirai. LR BPK 305 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 1 d. 2 p. reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Taigi, asmeniui, inkriminuojant bet kurią iš LR BK 260 str. 1 d. numatytų alternatyvių veikų, privalo būti: 1) nustatytos tokių veikų padarymo aplinkybės; 2) jos turi būti pagrįstos bylos įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka, išnagrinėtais bei patikrintais teismo posėdyje.
T. B., G. B. ir I. Č. kaltinimai buvo pareikšti ne tik dėl neteisėto narkotinės medžiagos pardavimo ir laikymo, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, bet ir dėl įgijimo tuo pačiu tikslu. Apeliantai nuteisti kaip padarę šias LR BK 260 str. 1 d. dispozicijoje nurodytas alternatyvias veikas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl apylinkės teismo padarytų išvadų, kad nuteistieji neteisėtai laikė ir pardavė nuosprendyje nurodytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, pagrįstumo. Kaip jau minėta, šių T. B., G. B., I. Č. nusikalstamų veikų padarymą patvirtina anksčiau aptarti įrodymai. Kita vertus, tai, kad apeliantų kaltė įrodyta neteisėtai laikius ir pardavus narkotinę medžiagą – heroiną, savaime nesuponuoja pagrindo nustatyti, kad jie ir neteisėtai įgijo šią narkotinę medžiagą. LR BPK 260 str. 1 d. nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų savarankiškai įrodinėjama, o ne preziumuojama iš kitų LR BK 260 str. 1 d. nurodytų ir neginčijamai įrodytų nusikalstamų veikų. Pagal LR BPK 301 str., teismas nuosprendį pagrindžia tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekviena inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybė turi būti pagrįsta įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-P-218/2009, 2K-268/2009 2K-488/2009, 2K-493/2009, 2K-159/2011 ir kt.). Šioje byloje T. B., G. B. ir I. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos, t. y. neteisėto narkotinės medžiagos – heroino – įgijimo aplinkybės nenustatytos, jų nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Todėl iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kaip neįrodyti šalintini alternatyvūs pagal LR BK 260 str. 1 d. inkriminuoti veiksmai, t.y., kad T. B., Gintaras B., I. Č. neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą – 0,324 g heroino, turėdami tikslą ją platinti. Todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-04-06 nuosprendis keistinas.
G. B. pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažino kaltu, pagal LR BK 302 str. 1 d.. Šiame baudžiamajame įstatyme atsakomybė numatyta tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Byloje pakanka įrodymų, jog G. B., neturėdamas teisėto pagrindo, savo namuose laikė du fizinių asmenų dokumentus. Tai patvirtina 2010-08-12 kratos protokolas. Kratos metu name, esančiame Vilniuje, Riovonių g. 3, pas G. B. ir I. Č. buvo rastos ir paimtos D. Š. ir S. T. asmens tapatybės kortelės. Asmens dokumentai buvo rasti kambario sekcijoje ir kambaryje ant stalo (t. 1, b.l. 56-58). Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kaip paneigiančias G. B. aiškinimą, kad dokumentai pas jį „buvo užsimetę“. Iš teisiamojo posėdžio metu apklaustų D. Š. ir S. T. parodymų seka, kad abu jie yra praradę savo asmens dokumentus. Liudytojo D. Š. teigimu, piniginė su asmens dokumentu iš jo buvo atimta, o liudytoja S. T. parodė, kad galėjo savo asmens dokumentą palikti kaip užstatą už narkotines medžiagas. Abu liudytojai tvirtino nepažįstą nei T. ir G. B., nei I. Č.. G. B. aiškina, kad dokumentus ji rado, jam neinkriminuotas asmens dokumento neteisėtas įgijimas. G. B. nuteistas tik dėl neteisėto asmens dokumentų laikymo neturint tam teisėto pagrindo, G. B. laikė kitų asmenų dokumentus savo namuose, matomoje vietoje, žinodamas ir suprasdamas, jog jie jam teisėtu pagrindu nepriklauso. Jų teisėtiems savininkams negrąžino. Taigi jis minėtus asmens dokumentus laikė neteisėtai, veikdamas tiesiogine tyčia.
Skirdamas bausmes nuteistiesiems T. B., G. B. ir I. Č., teismas įvertino LR BK 41 str. įtvirtintus bausme siekiamus tikslus bei LR BK 54 str. 2 d. nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, teisingai nustatė, kad nėra nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Nuteistieji G. B. ir I. Č. anksčiau neteisti ir administracine tvarka nebausti, o T. B. baustas administracine tvarka. T. B., G. B. ir I. Č. padaryti LR BK 260 str. 1 d. numatyti nusikaltimai yra priskiriami prie sunkių, o G. B. padarytas LR BK 302 str. 1 d. numatytas nusikaltimas – apysunkis (LR BK 11 str. 4 d., 5 d.). Teismas atsižvelgė į tai, kad jie dėl narkotinių medžiagų laikymo ir platinimo nesigailėjo, tiesiogine tyčia padarė sunkius nusikaltimus, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato tik realią laisvės atėmimo bausmę. LR BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas T. B. ir G. B. už LR BK 260 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė bausmes, mažesnes, nei sankcijos vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies visų apeliantų atžvilgiu pašalinama neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybė, jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės švelnintinos sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribose. Pirmosios instancijos teismas I. Č. vaidmenį vertinęs kaip mažiau aktyvų nei T. B. ir G. B., jai paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Tokiu būdu, net ir pašalinus iš skundžiamo teismo nuosprendžio jai inkriminuotą aplinkybę dėl narkotinių medžiagų įgijimo tikslu jas platinti, atsižvelgiant į jos aktyvumą šio nusikaltimo padaryme ir padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, dar labiau švelninti I. Č. paskirtą bausmę nėra įstatyminio pagrindo.
Nepagrįstas yra apeliantų prašymas taikyti jų atžvilgiu LR BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti švelnesnes, nei sankcijoje numatyta bausmes. Nėra jokio pagrindo manyti, kad T. B., G. B. ir I. Č. paskirtos laisvės atėmimo bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo principui. LR BK 54 str. 3 d. nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011 ir kt.). Kolegijos manymu, net ir įvertinus apeliaciniuose skunduose minimas palankias nuteistiesiems asmenines ar šeimines aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jos yra išimtinės ir suteikia pagrindą taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatas. Šios aplinkybės nenusveria kitų byloje nustatytų aplinkybių, rodančių apeliantų padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kuris kartu parodo ir jį padariusių kaltininkų pavojingumą, nes jų nusikalstami veiksmai nebuvo spontaniško, atsitiktinio pobūdžio.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p. ir 328 str. 2 p., 3 p.,
nusprendė:
Nuteistųjų T. B., Gintaro B. ir I. Č. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš jo aprašomosios dalies nuteistiesiems T. B., G. B. ir I. Č. pagal LR BK 25 str. 2 d. ir 260 str. 1 d. inkriminuotus alternatyvius veiksmus – 0,324 g narkotinės medžiagos – heroino įgijimą nenustatytomis aplinkybėmis, turint tikslą ją platinti.
T. B., nuteistam pagal LR BK 25 str. 2 d. ir 260 str. 1 d., paskirtą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo, ją skiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 66 str., į bausmės laiką T. B. įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2010-10-20 iki 2010-10-21 (vieną parą).
G. B., nuteistam pagal LR BK 25 str. 2 d. ir 260 str. 1 d., paskirtą trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 4 d. G. B. paskirtas pagal LR BK 25 str. 2 d., 260 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 66 str., į laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2010-08-12 iki 2010-08-13 (vieną parą).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.