- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-11
- Bylos Nr.
- 2A-38-178/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Alvydas Poškus, Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- E. D.
- Atsakovas
- J. M.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, B. M.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. ir atsakovo J. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-566-450/2011 pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovui J. M. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, B. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui J. M., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 192 352 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Namo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso virš butų esanti pastogė (palėpė). Siekiant įregistruoti nuosavybės teises į šią palėpę 2002 m. sausio 24 d. buvo atlikti jos kadastriniai matavimai, atliktas neįrengtos pastogės idealiųjų dalių paskaičiavimas pagal išmatuotą 103,93 kv. m. palėpės plotą ir nustatytos bendrasavininkų dalys: ieškovo idealioji dalis palėpėje -3350/10000 (34,82 kv. m.), atsakovo - 2294/10000 (23,84 kv. m.), Vilniaus miesto savivaldybės - 1767/10000 (18,36 kv. m.) ir Z. M. - 2589/10000 (26,91 kv. m.). Ieškovas, Z. M. ir Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m. spalio 28 d. pasirašė susitarimą dėl palėpės patalpos dalių įregistravimo pagal atliktus kadastrinius palėpės matavimus ir atliko neįrengtos palėpės idealiųjų dalių paskaičiavimą. Šio susitarimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos patalpų savininkų idealiosios dalys. 2003 m. vasario 7 d. ieškovas ir Z. M. sudarė dalies neįrengtos pastogės patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš Z. M. įsigijo 2589/10000 (26,91 kv. m.). Analogišką sutartį ieškovas 2008 m. sausio 22 d. sudarė su Vilniaus miesto savivaldybe, iš kurios įsigijo dar 1767/10000 (22,1 kv. m.) dalis palėpės. Iš viso ieškovui nuosavybės teise palėpėje priklauso 7706/10000 dalys, 80,09 kv. m. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise name priklauso butas Nr. 5, esantis tame pačiame name. Atsakovas 2001 m. sausio - kovo mėn. gavo namo bendraturčių sutikimus įsirengti patalpas virš jam nuosavybės teise priklausančio buto ir atlikti šių patalpų teisinę registraciją. Vilniaus miesto Žvėryno seniūnas 2001 m. kovo 22 d. leidimu atsakovui suteikė teisę įsirengti palėpės patalpas ir atlikti šių patalpų teisinę registraciją su sąlyga, kad palėpė bus rekonstruojama pagal suderintą projektą ir tik gavus atitinkamus leidimus palėpės rekonstrukcijai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsakovui išdavė 2001 m. liepos 30 d. leidimą buto rekonstrukcijai, kuriuo leista palėpėje įsirengti gyvenamąsias patalpas pagal parengtą palėpės rekonstrukcijos projektą. 2003 m. rugsėjo 4 d. ieškovui išduotas statybos leidimas rekonstrukcijai atlikti. 2003 m. balandžio 8 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti ieškovui priklausančių palėpės patalpų registraciją ir nustatyti teisę Nekilnojamojo turto registre registruoti nuosavybės teises į jam neva priklausančią 15,5 kv. m palėpės dalį, kurią atsakovas įsirengė iš nenaudingo palėpės ploto. Šiuo ieškiniu atsakovas taip pat ginčijo sandorius, pagal kuriuos E. D. įgijo palėpės dalį bei prašė teismo pripažinti jam teisę netrukdomai atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui priklausančią palėpės dalį ir joje įrengti gyvenamąsias patalpas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-2980-22/2003) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, areštavo E. D. nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį, uždraudė vykdyti areštuotose patalpose rekonstrukcijos darbus. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad E. D. nukrypo nuo patvirtinto jo palėpės dalies rekonstrukcijos projekto, stogo konfigūracijos pakeitimas turėjo įtakos palėpės įrengtų patalpų plotui, tačiau bendras palėpės plotas nepasikeitė ir negalėjo pasikeisti. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 7 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Ieškovas nurodo, kad nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2007 m. vasario 7 d. dėl pareikšto ieškinio ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam buvo padaryta materialinė žala dėl iš esmės išaugusių rekonstrukcijos darbų kainų. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas iki šiol faktiškai naudojasi 3410/10000 (35,44 kv. m) palėpės dalimi, priklausančia jam, todėl jis negali naudotis savo turtu. 2003 m. rugsėjo 8 d. ieškovas buvo sudaręs statybos rangos sutartį, kuria su rangovu UAB „Ištaka“ susitarta dėl konkrečių rekonstrukcijai reikalingų darbų atlikimo bei darbų ir statybos darbams atlikti būtinų priemonių įkainių. Pagal šią sutartį rekonstrukcijos darbai nepradėti. Pasibaigus bylinėjimuisi 2008 m. kovo 21 d. ieškovas sudarė naują statybų rangos sutartį su rangovu UAB „Prolainas“, pagal kurią statybos darbai turėjo būti atliekami pagal tą patį iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengtą projektą, susitarta dėl tokios pačios darbų apimties ir pobūdžio, kaip ir 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje, tačiau naujai sudarytoje sutartyje statybos darbų kaina padidėjo 192 352 Lt dėl pabrangusių statybinių medžiagų ir darbo jėgos. Ieškovas nurodo, kad darbai pagal nurodytą statybos rangos sutartį nepradėti dėl to, kad atsakovas nėra įvykdęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatyto įpareigojimo pertvarkyti palėpę, perkeliant joje savavališkai įrengtą pertvarą pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą palėpės įrengimo projektą.
Ieškovas nurodė, jog jis kreipėsi į nepriklausomą ekspertę R. L. dėl lyginamojo statybos (rekonstrukcijos) darbų ir priemonių, reikalingų statybos darbams atlikti, kainų, buvusių 2003 m. rugsėjo mėn. ir 2008 m. kovo mėn., tyrimo. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. kovo mėn. ieškovo sudarytose rangos sutartyse numatytų statybos darbų ir priemonių, būtinų šiems darbams atlikti, kainos išaugo 160 683,22 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartis sudaryta su privačiu subjektu, susitariant dėl darbų ne minimaliomis kainomis, o dėl kokybiškų statybos darbų, naudojant kokybiškas statybos priemones, šioje sutartyje ir ekspertės išvadoje nurodytos kainos nežymiai skiriasi. Pasak ieškovo, jam priklausančios palėpės dalies rekonstrukcijos kainos padidėjimas 160 683,22 Lt laikytinas ieškovo nuostoliais, patirtais dėl atsakovo reikalavimu jo atžvilgiu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas buvo priverstas sudaryti naują rangos sutartį su UAB „Prolainas“. Dėl prisiimtų sutartinių įsipareigojimų rangovui UAB „Prolainas“ ir ne nuo jo priklausančių aplinkybių ieškovas vėl patiria nuostolių, nes UAB „Prolainas“ reikalauja sutarties vykdymo sulygtomis kainomis, neatsižvelgdamas į kainų pokyčius po sutarties sudarymo. Ieškovui kyla pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir rangovui UAB „Prolainas“ atlikus ieškovo palėpės dalies rekonstrukcijos darbus, jis privalės už atliktus darbus sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą, t. y. 192 352 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovui E. D. iš atsakovo J. M. 80 000 Lt nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, 6 900 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė atsakovui J. M. iš ieškovo E. D. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo J. M. 144,50 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-2980-22/2003) pagal J. M. prašymą, E. D. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo jam nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį, uždraudė vykdyti areštuotose patalpose rekonstrukcijos darbus, disponuoti areštuotu turtu. Nurodyta byla užbaigta ją išnagrinėjus apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo priimta 2007 m. vasario 7 d. nutartimi. J. M. ieškinys įsiteisėjusiu teismo sprendimu atmestas, tai lemia ir su ieškinio pareiškimu susijusių laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą. E. D. ketino atlikti jam nuosavybės teise priklausančios palėpės dalies rekonstrukciją bei įsirengti gyvenamąsias patalpas, atliko tam reikiamus veiksmus (statybos leidimo gavimas, rangos sutarties sudarymas, banko kredito gavimas, kt.), tačiau šiuos jo ketinimus sutrukdė J. M. pareikštas ieškinys ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas iki šio laiko nėra pašalinęs atitvarinės sienelės ir taip neįvykdęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo, tai leidžia daryti išvadą, kad ne tik ankstesnėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bet ir nurodytas besitęsiantis teisės pažeidimas neleidžia ieškovui E. D. pradėti rekonstrukcijos darbų. Kompleksiškų statybos darbų pradėti nėra galimybės, o atlikti atskirų rekonstrukcijos darbų negalima dėl pernelyg senų namo konstrukcijų, darbų pobūdžio, dėl to ieškovas negalėjo pradėti darbų jam priklausančios palėpės dalyje. Nuostolių dydžiui apskaičiuoti teismas kartu su kitais bylos įrodymais vertino ieškovo pateiktą R. L. 2010 m. gruodžio 22 d. raštą ,,Dėl statybos darbų ir priemonių, būtinų statybos darbams atlikti, kainų“, kuriame remiantis AB ,,YIT Kausta“ sąmatomis apskaičiuotas palėpės statybos darbų kainų skirtumas per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo mėnesio iki 2008 m. kovo mėnesio yra 160 683,22 Lt. Atsakovo pateiktoje P. Č. parengtoje kainų analizėje nurodyta, kad 2010 m., atliekant 2003 m. lokalinėse sąmatose nurodytus darbus, jų pabrangimas sudarytų 27 936,69 Lt. 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje su UAB ,,Ištaka“ nurodyti tie patys darbai, kaip ir 2008 m. kovo 21 d. sutartyje su rangovu UAB ,,Prolainas“. Statybos leidime nurodyta, kad tarp pirmo aukšto ir palėpės lieka tos pačios medinės perdangos. Dėl to rangos sutartyje su UAB ,,Prolainas“ sąmatoje nurodytas gelžbetoninių monolitinių perdangų montavimas, įvertintas 89 514 Lt, neatitinka statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto. Dėl statybų kainų sumažėjimo 2009–2010 m. teismas nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo metu, dėl to teismas remiasi paskutiniais žinomais nuostolių apskaičiavimais, kurių pagrindu priteisia jų atlyginimą.
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patenkinus J. M. prašymą ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, E. D. turėjo procesinę teisę skųsti nutartį ir šia teise jis pasinaudojo. Taigi, E. D. toje byloje ėmėsi visų priemonių, kad išvengtų galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Taip pat E. D. 2006 m. kovo 29 d. pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui prašymą užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šiuo prašymu J. M. buvo informuotas apie nuostolių atsiradimą arba galimą jų atsiradimą ateityje, todėl nėra pagrindo J. Motiejūną atleisti nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti priteistino nuostolių atlyginimo dydį. Teismas, remdamasis nuostolių atsiradimo realia tikimybe, taip pat kritiškai įvertindamas ieškovo pateiktą rangos darbų kainų skirtumo apskaičiavimą, iš jo atėmęs perdangos įrengimo kaštus, sumažino priteistinų nuostolių dydį iki 80 000 Lt.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovas E. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti, priteisiant ieškovui 160 683,22 Lt nuostolių atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepakankamai įsigilino į bylos medžiagą ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad rekonstrukciją leidžiančiuose dokumentuose nėra numatytas perdangų įrengimas. Atsižvelgus į Statybos leidimo išdavimo metu galiojusios Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, statinio ar jo dalies rekonstrukcija apima ir perdangų keitimą ir/arba sustiprinimą, siekiant užtikrinti, kad konstrukcijos atitiktų statiniams keliamus saugos, patvarumo ir apkrovos reikalavimus. Apeliantui 2003 m. rugsėjo 4 d. išduotame statybos leidime numatyta, jog jis išduodamas gyvenamųjų patalpų įrengimui pastogėje, apjungiant šias patalpas su butu Nr. 6. Statybos leidime detalizuojami ir statinio techniniai rodikliai, be kita ko, ir perdangų medžiagiškumas, nurodant, kad perdangų medžiagos išlieka „esamos“. Tačiau nei iš statybos leidimo, nei iš techninio projekto nematyti, kad pačios perdangos išlieka nekeičiamos, taigi identifikuojant perdangų medžiagiškumą statybos leidime pavartotas žodis „esamos“, apelianto teigimu, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad perdangos išlieka nekeičiamos. Be to, perdangų keitimas/sustiprinimas būtinas dėl perdangų prastos būklės. 2009 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartyje buvo numatyti darbai, susiję su perdangomis.Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, dėl ko sprendime nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo priteisti apeliantui dalį nuostolių, pasireiškiančių perdangų įrengimo kaštų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumu. Vien tai, kad pagal rangovų UAB „Ištaka“ bei UAB „Prolainas“ parengtas sąmatas vietoj medinių perdangų buvo numatyta įrengti gelžbetonines monolitines perdangas, negali būti pagrindu teismui paneigti apelianto teisę reikalauti atsakovo atlyginti byloje reikalaujamą šių perdangų įrengimo išlaidų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumą: 1) pagal techninį projektą bei statybos leidimą medinių perdangų pakeitimas naujomis leidžiamas; 2) apeliantas suderino su projekto rengėju ir rangovais rekonstrukcijos darbų, įskaitant ir perdangų pakeitimo darbus, atlikimo bei šių darbų kaštų klausimus; 3) byloje yra pateikti nuostolių, susijusių su medinių perdangų įrengimu, dydį pagrindžiantys įrodymai – R. L. rengtos sąmatos, iš kurių matyti, kad medinių perdangų įrengimo kaštai pagal 2008 m. kainas net 21 925,29 Lt didesni nei gelžbetoninių monolitinių perdangų įrengimo kaštai. Tai, kad apeliantas šios (didesnės) sumos neįtraukia į bendrą reikalaujamų priteisti nuostolių sumą, įtraukdamas į ją mažesnę sumą, paskaičiuotą už gelžbetoninių monolitinių perdangų įrengimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantui apskritai negali būti priteisti nuostoliai, kuriuos jis patirs įrengdamas medines perdangas.Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.282 straipsnį bei kitas materialines normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo esant pagrindą mažinti ieškovui priteistinų nuostolių dydį. Teismas sprendime, pripažino, kad pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės ar tuo pagrindu mažinti priteistinų nuostolių dydį nėra, bei nurodo, kad apelianto realiai patirtais nuostoliais laiko ne ieškinio reikalavimų sumą, o 2010 m. gruodžio 22 d. apelianto pateiktu paskaičiavimu dėl statybos darbų kainų skirtumo, t. y. 160 683,22 Lt sumą. Tačiau teismas sprendė, kad vis dėl to yra pagrindas sumažinti ieškovui priteistinų nuostolių sumą nuo 192 352 Lt iki 80 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendimą mažinti apeliantui priteistinų nuostolių dydį teismas priėmė, iš 160 683,22 Lt išskaičiuodamas 42 564 Lt sumą už statybos darbus perdangų montavimui, taip pat remdamasis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi bei įvertindamas tai, kad R. L. atlikti skaičiavimai gali būti netikslūs. Apelianto nuomone, šie motyvai nėra pakankami teismui net 58,4 proc. sumažinti priteistiną žalos atlyginimą. Teismas turėjo vadovautis deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, įskaitant CK 6.263 straipsnio 2 dalį. Teismas nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo rekonstruojamame objekte keisti perdangas ir nepagrįstai apeliantui nepriteisė nuostolių, pasireiškiančių medinių perdangų įrengimo kaštų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumu. Be to, sumažindamas nuostolių dydį dar 38 119,22 Lt, teismas nenurodė nei motyvų, nei skaičiavimų, pagrindžiančių tokį nuostolių sumažinimą.
Šalies argumentai
Atsakovas J. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
Nepagrįsta teismo išvada, jog nuostoliai ieškovui turi būti priteisiami, kaip būsima žala. Sprendimu priteistas statybos medžiagų bei statybos darbų kainų skirtumas nepatenka į CK 6.249 straipsnyje numatytą ir ieškovo prašomą nuostolių išlaidų forma sąvoką, t. y. neatitinka išlaidų požymių. Ieškovo naudai priteisti nuostoliai nėra jo patirti nuostoliai, taip pat byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad tokius nuostolius ieškovas patirs. Byloje nebuvo pateikta įrodymų apie realiai patirtus ieškovo nuostolius, nes statybos darbai, už kuriuos ieškovas prašė priteisti nuostolius iki šiol neatlikti.Teismas apie P. Č. atliktą skaičiavimą pažymėjo, kad specialisto išvados civilinis procesas nenumato, tačiau lygiai tokia pačia R. L. išvada, kurioje atliktas statybos darbų palyginimas 2003-2008 m. kainomis, vadovavosi, nepaisant to, kad P. Č. turimi kvalifikaciniai atestatai yra platesnio pobūdžio nei R. L.. Be to, R. L., atlikdama skaičiavimus, vadovavosi AB „YIT Kausta“ 2003 m. ir 2008 m. sąmatų skaičiavimo programomis, tačiau byloje nėra duomenų apie šios programos akreditavimą ir nėra aišku, kokiu pagrindu skaičiuojama remiantis nurodyta programa.Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal P. Č. atliktus apskaičiavimus ir jo padarytą išvadą, realaus statybos kainos pabrangimo nėra, o jeigu ir yra, tai jis labai nežymus, nes kainos krito į 2003-2004 m. lygmenį. Teismas neatsižvelgė į minėtą aplinkybę, motyvuodamas tuo, kad negalima teigti, jog yra 27 936,69 Lt pabrangimas, nes skaičiavimas atliktas 2011 m. pradžioje, o išvados motyvuojamojoje dalyje nurodoma 2010 m. kainos. Apeliantas pažymi, kad skaičiuojamųjų statybos kainų metodikų koeficientai, atsižvelgiant į infliaciją, yra koreguojami du kartus metuose, t. y. spalio ir gegužės mėn., todėl 2011 m. vasario 17 d. skaičiuojant statybos kainų palyginimą, buvo vadovautasi aktualiausia metodika, t. y. 2010 m. spalio mėnesio kainomis. Dėl šios priežasties vadovautis 2008 m. kovo mėn. statybos kainomis, t. y. esant pačiomis aukščiausiomis ikikrizinėmis kainomis, nebuvo pagrindo, nes jos visiškai neatspindi dabartinės situacijos.Teismo išvada ieškovo naudai priteisti būsimas realias ieškovo išlaidas prieštarauja CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatai. Įstatyminis reglamentavimas numato ne žalos atlyginimą o nuostolių atlyginimą. Be to, laikinosiomis apsaugos priemonėmis nuostoliai turi būti padaryti ieškovui, t. y. nuostoliai turi būti faktiškai patirti. Įstatymas nenumato galimybės priteisti būsimus nuostolius.Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi buvo neleista ieškovui atlikti rekonstrukcijos darbus tik jam priklausančioje palėpės dalyje, o ne apskritai sustabdytas viso buto rekonstrukcijos procesas, todėl nepagrįstai ieškovas prašė priteisti kainų skirtumą nuo viso rekonstrukcijos projekto, įskaitant darbus sklype, buto, esančio pirmame aukšte remonto bei rekonstrukcijos darbus.Nepaisant to, kad E. D. išduotame 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidime buvo nurodyta, kad rekonstrukcija atliekama ūkio būdu, ieškovas 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarė statybos rangos sutartį su UAB „Ištaka“, apie rangovo pasikeitimą neinformavo statybos leidimą išdavusios institucijos. Minėta sutartis nebuvo pateikta civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 ir nebuvo realiai vykdoma. P. Č. pateiktoje išvadoje atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Ištaka“ sąmatos sudarytos, vadovaujantis šiuo metu galiojančiais statinių statybos kainų nustatymo principais, kurie 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarant statybos rangos sutartį dar negaliojo, todėl galima daryti išvadą, kad 2003 m. rugsėjo mėn. ieškovas nebuvo sudaręs statybos rangos sutarties, o ketino atlikti statybos darbus ūkio būdu. Dėl šių priežasčių, apskaičiuojant nuostolių dydį, į bylą pateiktomis sąmatomis galima remtis tik iš dalies, t. y. šalinant visas pridėtines ir netiesiogines išlaidas (rangovo socialinio draudimo išlaidas, pridėtinės vertės mokestį, statybvietės išlaidas, papildomą darbo užmokestį, pridėtines išlaidas, rangovo pelną), nes šios išlaidos nėra būdingos statybai ūkio būdu.Ieškovo pateiktose statybos darbų sąmatose su rangovais, o taip pat kitose specialistų sąmatose nurodyti kai kurie darbai neatitinka statybos dokumentų, t. y. ieškovui 2003 m. rugsėjo 4 d. išduoto statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto, kultūros paveldo reikalavimų.Nepagrįstai teismas atmetė apelianto argumentus, susijusius su rangovų kvalifikacija. Kultūros paveldo departamento teritorinio skyriaus rašte aiškinamas 2003 m. galiojęs įstatyminis reguliavimas, be to, nurodyta institucija nėra kompetentinga aiškinti teisės aktus. 2008 m. sausio 25 d. pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), įtrauktas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, todėl kokie asmenys gali būti rangovais numato Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis, 7 dalis, 2005 m. balandžio 14 d. Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-146 patvirtintos atestavimo taisyklės.Nepagrįstai teismas nurodė, jog nėra pagrindo atleisti apelianto nuo atsakomybės ar tuo pagrindu mažinti priteistinus nuostolius. Apie civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 kilusį ginčą bei laikinąsias apsaugos priemones, sustabdysiančias statybų procesą, ieškovui buvo žinoma iki statybos leidimo išdavimo, todėl 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarant statybos rangos sutartį su UAB „Ištaka“, ieškovas objektyviai negalėjo turėti pagristų ir teisėtų lūkesčių įgyvendinti šią sutartį, nes dėl objekto nuosavybės dalies daugiau kaip 5 mėnesiai buvo nagrinėjamas ginčas teisme. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, taip pat ir vėlesnio civilinės bylos nagrinėjimo metu, ieškovas nepateikė į bylą įrodymų apie planuojamą statybą. Jeigu ieškovas statybos rangos sutartį būtų išviešinęs, teismas galimai nebūtų pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas galėjo kreiptis į teismą su prašymu panaikinti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir pagrįsti savo prašymą turimais statybos dokumentais, tačiau jis elgėsi pasyviai, todėl privalo prisiimti atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių. Ieškovas 2006 m. kovo 29 d. civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 kreipėsi į teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Ieškovas šio prašymo taip pat nepagrindė jokiais įrodymais, nepridėjo nei 2003 m. rugsėjo 8 d. sutarties su UAB „Ištaka“, nei 2003 m. gruodžio 9 d. susitarimo, dėl šios sutarties nutraukimo. Šis E. D. prašymas teisme liko neišnagrinėtas, ir pats ieškovas, nė viename iš paskesnių teismo posėdžių nekėlė klausimo, kad jo prašymas dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų nagrinėjamas. Todėl teismui nenagrinėjant E. D. prašymo buvo prisidėta prie žalos padidinimo teismo veiksmais (neveikimu), nes buvo pagrindas kvalifikuoti esant mišrios kaltės atvejį ir nustatyti valstybės kaltės laipsnį (CK 6.272 str. 2 d.). Ieškovas po 2006 m. kovo 29 d. nesidomėjo pareikšto prašymo rezultatu, nekėlė klausimų dėl jo išsprendimo, todėl tokie ieškovo veiksmai laikytini nepateisinamai pasyviais, kas didina žalą, o tai sudaro savarankišką pagrindą netaikyti atsakomybę arba ją mažinti (CK 6.248 str. 4 d., 6.253 str., 6.282 str.). Atsakovas 2003 m. kreipdamasis į teismą, savo teisėmis nepiktnaudžiavo, nenorėjo, kad ieškovas dėl to patirtų nuostolių, tačiau sąžiningai gynė savo nuosavybės teisę.
J
Trečiasis asmuo B. M. rašytiniu pareiškimu pareiškė, jog prisideda prie atsakovo J. M. apeliacinio skundo ir palaiko jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Ieškovas E. D. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Argumentai išdėstyti ieškovo paduotame apeliaciniame skunde.
Atsakovas J. M. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Argumentai išdėstyti atsakovo paduotame apeliaciniame skunde.
Trečiasis asmuo teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovas valstybės deliktinės atsakomybės klausimo nekelia, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neturėjo vertinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006.Atsakovo argumentai nurodyti apeliaciniame skunde dėl mišrios valstybės atsakomybės už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir 2006 m. kovo 29 d. ieškovo prašymo išsprendimą yra nepagrįsti, kadangi pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį įsiteisėjus sprendimui, kurio ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šiuo atveju ne valstybė, o kreditorius turi atlyginti skolininkui atsiradusius nuostolius.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovo nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo iniciatyva kitoje byloje taikytų ieškovo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo
Kaip minėta, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus yra padavęs tiek ieškovas, tiek atsakovas. Ši byla jau yra nagrinėta po du kartus tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus abiem atvejais, t.y. tiek pagal atsakovo kasacinį skundą tuomet, kai apeliacinės instancijos teismas buvo palikęs skundžiamą sprendimą (tenkinus ieškinį iš dalies, ieškovui priteista 80 000 Lt) nepakeistą, tiek pagal ieškovo kasacinį skundą tuomet, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka antrą kartą ieškinys atmestas visiškai. Pažymėtina, kad ieškovas pirmąjį kartą kasacinio skundo dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties neteikė, kasacinės instancijos teisme prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, kitaip tariant pripažino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pagrįstas. Todėl jis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šiame procese, pateikė atsisakymą nuo savo apeliacinio skundo, nurodė, kad jam žinomos tokio procesinio veiksmo pasekmės. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių atsisakymas nuo apeliacinio skundo turėtų būti nepriimtas (CPK 42 str. 2 d.), atsisakymą priėmė. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinis procesas pagal ieškovo apeliacinį skundą nutrauktinas (CPK 308 str. 2 d.). Pagal įstatymą tokiu atveju ieškovui grąžintinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 2 d.). Ieškovas yra sumokėjęs 2 420 Lt žyminį mokestį (t. 3, b.l. 101). Rašytinį atsisakymą nuo apeliacinio skundo ieškovas pateikė jau pradėjus nagrinėti bylą šiame apeliaciniame procese. Tačiau, kaip minėta, jis jau po pirmojo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka faktiškai buvo atsisakęs pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūros, t.y. buvo sutikęs su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašęs kasacinio teismo palikti jį nepakeistą. Kasacine tvarka grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, apeliacinis procesas pradedamas iš naujo. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas tik per klaidą, t.y. neįvertinęs susiklosčiusios procesinės situacijos, rašytinį atsisakymą nuo apeliacinio skundo pateikė pradėjus bylą jau nagrinėti šiame žodiniame teismo posėdyje. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškovui grąžinti ne 75 proc., o 100 proc. žyminio mokesčio. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 str. 3 d.).
Nutraukus apeliacinį procesą dėl ieškovo apeliacinio skundo, apeliacinio nagrinėjimo eigoje svarstytinas, nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tik atsakovo apeliacinis skundas jo faktinio ir teisinio pagrindo ribose.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kaip minėta, byla ne kartą buvo nagrinėjama visų instancijų teismuose. Šių teismų procesiniuose sprendimuose jau yra išsamiai pasisakyta dėl civilinės atsakomybės sąlygų šios kategorijos bylose. Todėl teisėjų kolegija jų nebekartoja, juo labiau, kad ir apeliaciniame skunde iš esmės dėstomi argumentai yra susiję ne su atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimu apskritai, o su aplinkybėmis, ar ieškovui atsirado nuostoliai, kuriuos atsakovas privalėtų kompensuoti. Iš kasacinio teismo 2014 m. sausio 3 d. nutarties šioje byloje turinio taip pat matyti, kad byla perduota nagrinėti iš naujo tik dėl nustatymo vienos civilinės atsakomybės sąlygos - žalos fakto, o taip pat jos dydžio. Šiame kontekste akcentuotina tai, kad faktinės bylos aplinkybės, buvusios ieškinio pateikimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jau yra esmingai pasikeitusios ir, siekiant išspręsti jau daugelį metų besitęsiantį šalių ginčą iš esmės, to neįvertinti teisėjų kolegija negali.
Dėl žalos fakto ir dydžio
Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad bylinėjimosi metu ieškovas dar 2012 m. spalio 31 d. pabaigė patalpų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos darbus, kuriuos atliko jau ne pagal pirminį 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimą ir techninį projektą, bet pagal kitą – 2011 m. lapkričio 2 d. statybos leidimą, t.y. pakeičiant pirminį statybos projektą, o 2012 m. spalio 31 d. deklaruota ir apie statybos užbaigimą (t. 6, b.l. 84, 85). Ieškovas nuo bylinėjimosi pradžios į bylą yra teikęs ir, apskaičiuodamas būsimus nuostolius, vadovavosi jo 2003 m. ir 2008 m. sudarytomis rangos sutartimis su rangovais dėl rekonstrukcijos darbų apimties ir kainų. Tačiau šiuo metu nurodo, kad nė vienas iš buvusių rangovų rekonstrukcijos darbų neatliko, juos atliko pats ieškovas ūkio būdu. Taigi, iki šiol byloje buvo sprendžiama dėl būsimų nuostolių (pastato rekonstrukcijos darbų ir medžiagų kainų pabrangimo), o šiuo metu rekonstrukcijos darbai yra baigti. Todėl spręsti ginčą buvusiu hipotetiniu (būsimų išlaidų) aspektu, kai rekonstrukcijos darbai jau yra faktiškai atlikti, nebūtų nei teisinga, nei protinga. Beje, vienas iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų būtent ir yra tai, kad negalima vadovautis būsimų išlaidų nustatymu, turėtų būti nustatinėjami faktiškai patirti nuostoliai.
Pažymėtina, kad apie faktines rekonstrukcijos procese patirtas išlaidas ieškovas įrodymų į bylą neteikė ir nurodė negalįs jų visų pateikti, nes gal būt turėtų galimybę pateikti įrodymus tik apie jų nedidelę dalį (apie 50 000 Lt). Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, kad nustatyti tikslų nuostolių dydį, nesant jokių patikimų duomenų apie tikrąsias faktines išlaidas, nėra galimybės, nes faktinio jų dydžio negalima palyginti su išlaidų, kurios tokiems pat darbams atlikti būtų buvusios iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dydžiu. Kita vertus, tai, kad asmuo negali įrodyti tikslaus nuostolių dydžio, savaime negali būti pagrindu ieškinį atmesti visiškai, jei yra pagrindas pripažinti, kad nuostoliai vis tik atsirado. Tokiais atvejais teisę nustatyti nuostolių dydį įstatymas suteikia teismui (CK 6.249 str. 1 d.).
Kaip minėta, kasacinis teismas yra nurodęs, jog byloje reikia nustatyti žalos faktą ir dydį, o tam nustatyti reikalingos specialios žinios, dėl ko svarstytinas ekspertizės paskyrimo klausimas. Šiame apeliaciniame procese tokia ekspertizė buvo paskirta ir atlikta (t. 6 b.l. 145). Ieškinyje pirminiu atskaitos tašku rekonstrukcijos darbų atlikimui buvo nurodoma ieškovo ir UAB „Ištaka“ 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartis (t. 1, b.l. 57-60). Todėl ekspertui buvo inter alia pavesta atsakyti į klausimą, koks statybos darbų, numatytų 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje, ir faktiškai rekonstrukcijos metu 2011-2012 m. m. atliktų darbų, kurie buvo numatyti 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje, kainų skirtumas 2011 m. lapkričio mėn. Ekspertas nustatė, kad jis sudaro 64 341 Lt (t. 6, b.l. 145, teismo ekspertizės akto 51 psl.). Šiame kontekste atmestini atsakovo argumentai, kad 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartimi apskritai negalima vadovautis, nes, anot atsakovo, yra pagrindas manyti, kad ji galėjo būti sudaryta atgaline data - jis yra pateikęs UAB „Sistela“ 2013 m. vasario 12 d. dalinės ekspertizės aktą Nr. 13-04, iš kurio, be kita ko, matyti, jog kai kurie minėtoje sutartyje nurodyti normatyvai 2003 m. dar net nebuvo parengti, jie ir kai kurios vartojamos sąvokos atsirado 2006-2007 m. m. Vis tik teisėjų kolegija mano, kad aptariamą rangos sutartį kaip rašytinį įrodymą atmesti visiškai negalima. Nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškovas neturėjo ketinimų rekonstruoti patalpas dar 2003 m. ir toks sumanymas jam būtų kilęs tik po to, kai jo atžvilgiu buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės. Juo labiau, kad tokius ketinimus patvirtina ir minėto 2003 m. rugsėjo 3 d. statybos leidimo išdavimo faktas. Šiame kontekste pastebėtina, kad ieškovas negalėjo atlikti rekonstrukcijos darbų iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes atsakovas dar ir po to vengė vykdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą pašalinti atitvarinę sienelę. Kaip minėta, ekspertizės metu buvo patikrinta, kokius darbus buvo numatyta atlikti pagal 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartį ir kokie jie atlikti faktiškai. Konstatuota, jog faktiškai yra atlikta absoliuti dauguma darbų, numatytų 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje. Todėl, nekvestionuojant atsakovo teisės abejoti šioje sutartyje (lokalinėse sąmatose) nurodytais skaitiniais darbų apimčių dydžiais, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti šios sutarties duomenimis apie ketintų atlikti ir faktiškai atliktų darbų pobūdį. Atsakovo argumentai, kad rekonstrukcijai išduotų leidimų ribose nebuvo numatytas tam tikrų darbų atlikimas (pamatų stiprinimas, perdangos pakeitimas ir pan.), dėl ko šių darbų atlikimo išlaidų rizika visa apimtimi turėtų tekti ieškovui, taip pat atmestini - tokie darbai ieškovo buvo numatyti paminėtoje rangos sutartyje, o jų atlikimo riziką ieškovas būtų turėjęs prisiimti ne prieš atsakovą, bet prieš darbų atlikimą teisės aktų reikalavimų ribose kontroliuojančias institucijas; jie faktiškai yra ne tik atlikti, bet ir priimti; nėra duomenų, kad dėl rekonstrukcijos darbų ieškovui būtų taikytos kokios nors sankcijos ar kitaip konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas. Atsakovas taip pat nurodo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo areštuota ir neleista atlikti rekonstrukcijos tik dalyje patalpų – palėpėje, dėl ko ieškovas turėjo galimybę atlikti kitus rekonstrukcijos darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentas taip pat nėra pakankamai įtikinamas, nes teismo metu atliktos ekspertizės akte nurodoma, kad technologiniu požiūriu geriau darbus atlikti vienu metu, jų atlikimas per du etapus, tikėtina, juos tik pabrangintų. Šiame kontekste pastebėtina, kad ir pati bylinėjimosi trukmė šiuo atveju teikia pagrindą manyti, kad tik dalinis darbų atlikimas dėl vėlesnio ilgalaikio likusios jų dalies sustabdymo nebūtų pateisinamas ir protingumo aspektu.
Į bylą anksčiau šalys teikė pakankamai skirtingas specialistų išvadas apie darbų pabrangimą – nuo 160 683 Lt iki 27 936 Lt, beje, pastaroji suma buvo nurodyta paties atsakovo teiktoje P. Č. išvadoje (t. 2, 155-196, t. 3, b.l. 2-38). Tačiau šios išvados, visų pirma, buvo teiktos skaičiuojant skirtingus laikotarpius, antra, vertinant itin didelius (daugiau kaip penkis kartus) skaičiavimų skirtumus, netgi ir turint omenyje galimus nemažus kainų kitimus tam tikrais laikotarpiais, jų patikimumas yra abejotinas. Kita vertus, šios išvados inter alia ir pagal paties atsakovo teiktus įrodymus iš esmės vienareikšmiškai patvirtina faktą, kad statybos darbų kainos nuo 2003 m. pakilo (nors tai, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės ir visuotinai žinoma aplinkybė), kas leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti žalos atsiradimo faktą.
Kaip minėta, byloje paskirtos teismo ekspertizės išvadų pagrindu galima daryti išvadą, kad 2003 m. lokalinėse sąmatose numatytų darbų apimtyje rekonstrukcijos darbų pabrangimas yra nustatytas 64 341 Lt. Kita vertus, taip pat minėta, kad ieškovas atliko darbus ūkio būdu ir jokių faktines išlaidas patvirtinančių įrodymų neteikė, nors bent jau dėl nepabaigtos nagrinėjamos bylos turėjo būti suinteresuotas juos išsaugoti. Paprastai užsakovas, atliekant darbus ūkio būdu, siekia patirti kuo mažesnes sąnaudas lyginant su rangovinių organizacijų nustatytais įkainiais, juo labiau, kad pastarosios įkalkuliuoja įvairias pridėtines išlaidas, mokesčius, pelną ir pan., kas matyti ir iš į bylą teiktų lokalinių sąmatų. Nagrinėjamu atveju iš eksperto pateiktoje išvadoje sudarytų lentelių duomenų matyti, jog rekonstrukcijos darbų pabrangimo suma, iš lokalinių sąmatų eliminavus vien PVM, sumažėja iki 48 255 Lt (246 699 – 198 444). Nėra pagrindo visiškai atmesti atsakovo teiginius ir dėl lokalinėse sąmatose nurodytų dalies darbų abejotinų apimčių (pavyzdžiui, bendras šiukšlių tonažas - 109 t, grunto kasimas pamatų stiprinimui – 186 kub. m, kt.), dalies kitų lokalinėse sąmatose nurodytų pridėtinių ir netiesioginių išlaidų, faktiškai užsakovo nepatiriamų atliekant darbus ūkio būdu. Kita vertus, darbų atlikimas ūkio būdu taip pat savaime nereiškia, kad tokiu būdu atliekami darbai įvertinami tik pačiais minimaliausiais įkainiais. Todėl minėtų įrodymų bei motyvų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista ieškovui suma mažintina iki 45 000 Lt (13 032,90 Eur).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.) pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles: ieškovui - proporcingai tenkintų, o atsakovui - atmestų reikalavimų daliai.
Nuo patenkintos ieškinio dalies ieškovui iš atsakovo pirmosios instancijos teisme priteistinas žyminis mokestis 1 350 Lt.
Ieškovas turėjo 4 500 Lt, atsakovas – 4 000 Lt išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme (t. 1, b.l. 58,59, t. 3, b.l. 44). Ieškinys tenkinamas 23,4 proc. Todėl atitinkamai nuo patenkintos ieškinio dalies ieškovui iš atsakovo priteistina 1 053 Lt, atsakovui iš ieškovo nuo atmestos (76,6 proc.) ieškinio dalies – 3 064 Lt. Šias sumas įskaičius iš ieškovo atsakovui priteistina 2 011 Lt už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teisme atsakovas sumokėjo 2 400 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 103), kuris tenkinamas 43,8 proc. Todėl iš ieškovo atsakovui priteistina 1 051 Lt žyminio mokesčio. Kasacinėje instancijoje atskiruose nagrinėjimuose abi šalys yra sumokėjusios po tokį patį - 2 400 Lt žyminį mokestį už savo kasacinius skundus (t. 4, b.l. 17, t. 5, b.l. 126), abiejų kasaciniai skundai buvo patenkinti (su tokiu pat priešingai šaliai nepalankiu procesiniu sprendimu). Todėl šias žyminio mokesčio išlaidas šalys viena kitai atlyginti neprivalo.
Už advokato pagalbą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose ieškovas yra patyręs atitinkamai 2 000 Lt ir 2 420 Lt, t.y. viso 4 420 Lt išlaidų (t. 3, b.l. 144-146, t. 4, b.l. 58-59), atsakovas šio apeliacinio proceso metu pateikė duomenis apie 6 050 Lt išlaidas – 2014 m. balandžio 2 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 630655 (t. 6, b.l. 211,212). Tačiau pažymėtina, kad pagal pateiktą išlaidų pagrindimą matyti, kad ši suma apima apeliacinio skundo parengimą, taigi, už tai išlaidos turėjo būti patirtos dar prieš nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmąjį kartą, taip pat išlaidas už procesinių dokumentų rengimą prieš antrąjį apeliacinį procesą ir to proceso metu. Todėl jų atlyginimo atsakovas galėjo prašyti tik tuomet pateikęs išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo pabaigos (CPK 98 str. 1, 3 d. d.), juo labiau, kad jokių garantijų, jog byla dar kartą bus grąžinta nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (ir netgi kad kasacinis procesas įvyks apskritai) atsakovas neturėjo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas gali reikalauti atlyginti tik išlaidas patirtas už šį apeliacinį procesą ir nustato šių išlaidų sumą 2 500 Lt (CPK 3 str. 7 d., 98 str. 1 d.). Kaip minėta, apeliacinis skundas tenkintas 43,8 proc. Todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 1 095 Lt, iš atsakovo ieškovui – 2 484 Lt. Šias sumas įskaičius iš atsakovo ieškovui priteistina 1 389 Lt.
Apibendrinant, įskaičius šalių žyminio mokesčio sumas, iš atsakovo ieškovui priteistina 299 Lt žyminio mokesčio (1 350 Lt – 1 051 Lt), atsakovui iš ieškovo už advokato pagalbą - 622 Lt (2 011 Lt – 1 389 Lt).
Už apeliacinės instancijos teisme ieškovo prašymu paskirtą ekspertizę šalys yra sumokėjusios po 2 000 Lt, t.y. viso 4 000 Lt. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo tenkinimo proporcijas, iš atsakovo ieškovui priteistina 2 248 Lt.
Byloje yra patirta 156,28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į ieškinio tenkinimo proporcijas, iš ieškovo valstybei priteistina 119,71 Lt , iš atsakovo – 36,57 Lt šių išlaidų.
Atsakovas yra patyręs išlaidų už savo iniciatyva atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą 484 Lt ir 605 Lt už UAB „Sistela“ atliktą darbų sąmatos dalinę ekspertizę (t. 5, b.l. 8-9, 28). Tačiau teisėjų kolegija nepripažįsta šių išlaidų būtinomis bylos išnagrinėjimui, nes darbų sąmatos ekspertizę atsakovas galėjo prašyti skirti teisme, atsakovo užsakymu atlikta dalinė ekspertizė esminės reikšmės neturi, kaip ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuotos aplinkybės. Ieškovas sumokėjo 100 Eur išlaidų už eksperto atvykimą į teismą, ekspertas kviestas jo iniciatyva. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos šalims nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Apeliacinį procesą pagal ieškovo E. D. apeliacinį skundą nutraukti. Grąžinti E. D. už apeliacinį skundą sumokėtą 700,88 eurų (2 420 Lt) žyminį mokestį (2011 m. rugpjūčio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. 08111252).
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo dalis, kuriomis priteistas nuostolių atlyginimas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir išdėstyti taip:
Priteisti ieškovui E. D. iš atsakovo J. M. 13 032,90 eurų (45 000 Lt) nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo J. M. 86,60 eurų (299 Lt) žyminio mokesčio, 651,07 eurų (2 248 Lt) už ekspertizę ieškovui E. D., o iš E. D. - J. M. 180,14 eurų (622 Lt) už advokato pagalbą.
Priteisti valstybei iš ieškovo E. D. 34,67 eurus (119,71 Lt) , iš atsakovo J. M. – 10,59 eurus (36,57 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.