- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-06
- Bylos Nr.
- 2-684-671/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00422-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Audronė Alčauskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Suinteresuotas asmuo
- A. M., Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės, S. M., R. K.
- Kategorijos
- 26.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Telšių rajono apylinkės teismo teisėja Audronė Alčauskienė, sekretoriaujant I. V., dalyvaujant pareiškėjui V. M., suinteresuoto asmens A. M. atstovui advokatui A. K., suinteresuoto asmens Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus atstovei skyriaus vedėjai L. B., suinteresuotiems asmenims S. M., R. K., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriui, A. M., S. M., R. K., dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas prašė paskirti A. M. psichiatrinę ekspertizę, pripažinti A. M. neveiksnia, nustatyti A. M. globą. Pareiškime nurodė, kad mamos elgesys pasikeitė po persirgto insulto. Mama visiškai priklausoma nuo dukters R. K. veiksmų, nuomonės, ji nesuvokia laiko, ja galima manipuliuoti. Siekiant apsaugoti jos teises ir interesus, reikalinga nustatyti mamos neveiksnumą.
P. V. M. palaikė savo pareiškimą ir paaiškino, kad kai mama buvo sveika, gyveno (duomenys neskelbtini). Mama jam 2002 metais surašė įgaliojimą naudotis jai nuosavybės teise priklausančia žeme. Jis tą žemę prižiūrėjo, šienavo, rūpinosi mama. Kai mamai lūžo koja, mama pas jį gyveno tris mėnesius. Kai mama susirgo insultu, jos sveikata ženkliai pablogėjo, ir dėl šios ligos ji nesupranta ką daro. Neprisimena, kad jam buvo parašiusi įgaliojimą valdyti žemę. Savo turtą padovanojo kitiems savo vaikams ir jam nieko neteko. Mano, kad mamai įtaką daro sesuo, pas kurią mama gyvena. Mamą matė prieš du mėnesius, jis nelabai suprato, ką mama kalbėjo, todėl ir suabejojo jos veiksnumu. Jo abejones patvirtino turto dalybos, todėl mano, kad sandorį mama sudarė būdama neveiksni. Dėl sandorių nuginčijimo į teismą nesikreipė, nes nori šioje byloje išsiaiškinti mamos veiksnumą. Jeigu mama taptų neveiksnia jis globoti nesutinka, nes neturi galimybės, jo namuose globojama sunkiai serganti žmonos motina. Sutiktų, kad motina būtų globojama globos institucijoje.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens A. M. atstovas, advokatas A. K. prašė atmesti pareiškimą. Paaiškino, kad buvo nuvykęs į namus pas savo atstovaujamąją ir gali patvirtinti, kad su ja pasikalbėjo. A. M. suprato kas jai buvo sakoma. Nors kalba šiek tiek neaiški, tačiau ji savo mintis ir nuomonę sugeba išreikšti, nėra nei medicininių, nei juridinių duomenų, kad A. M. negali suprasti savo veiksmų ar negali jų valdyti. Nesutinka, kad A. M. būtų paskirta psichiatrinė ekspertizė, nes atstovaujamoji išgyvena dėl šio proceso ir neturi būti daugiau traumuojama. Prašė atmesti pareiškimą.
Suinteresuotas asmuo R. K. paaiškino, kad jos mama visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini). Netoli nuo jos, už penkių kilometrų, gyvena brolis V. M., o ji ir brolis S. M. gyvena T. mieste. Kai mamai buvo atkurta nuosavybės teisė į 13,80 ha žemės, šią žemę ėmė valdyti brolis V. M., nes jis šalia gyveno. Žemę deklaravo, šienavo. Mamai prie namų padėdavo tvarkytis brolis S. M.. Ji taip pat atvažiuodavo į kaimą pas mamą. 2002 metais mama susilaužė koją. Po to ji tris mėnesius gyveno pas brolį V. M.. Kai šiek tiek pagerėjo vėl grįžo į savo namus. 2012 metų birželio mėnesį mamą ištiko antras insultas. Pradžioje niekas nenustatė kas jai yra, tik K. J. ligoninėje jai tinkamai diagnozavo ligą. Mama rūpinosi ji ir brolis S. M.. Labai sunkios būklės mamą parsivežė į Telšių apskrities ligoninę. Ten buvo tęsiamas gydymas vidaus ligų skyriuje, o po to, reabilitacijos skyriuje. Kai mamą parsivežė iš Klaipėdos, jos būklė buvo labai sunki, manė, kad neišgyvens. Tuo metu būtų buvę galima abejoti mamos psichine būkle. Šiuo metu mama yra atsistačiusi. Ji turi tik fizinę negalią - negali vaikščioti, nevaldo dešinės rankos, negali pati pavalgyti, jos kalba nelabai aiški, bet mąsto ji protingai, prisimena visus praeities įvykius, pažįsta žmones, žiūri televizorių. Mama žino apie procesą teisme, supranta, kad sūnus V. M. bylą pradėjo dėl turto padalijimo. Mama sako, kad nori ją padaryti „durna“, todėl labai išgyvena. Mama sudarė dovanojimo sutartį 2015-03-30 ir visą savo turtą norėjo padovanoti visiems trims savo vaikams. Brolis V. M. buvo informuotas apie dovanojimo sutarties sudarymą, tačiau jis atsisakė pateikti savo asmens dokumentus, todėl mama jai ir broliui S. M. padovanojo po dalį žemės sklypo, broliui S. M. padovanojo ir pastatus, o broliui V. M. liko didesnė dalis žemės sklypo. Kadangi brolis neatvyko sutarties sudarymo dieną, ta žemės sklypo dalis liko mamos vardu. Brolis supyko, kodėl neteko viso žemės sklypo, kurį tiek metų vienas valdė, todėl ir kreipėsi į teismą. Jeigu taip įvyktų, kad kada nors ateityje mama tikrai taptų neveiksni, ji ir toliau globos motiną, nes daugiau nėra kam. Nesutiktų, kad mama būtų apgyvendinta globos institucijoje.
Suinteresuotas asmuo S. M. paaiškino, kad pareiškimas yra nepagrįstas ir atmestinas. Jis vakar - motinos dieną, lankė mamą, su ja kalbėjosi. Mama supranta viską, su ja galima susikalbėti, nėra jokių problemų, mąsto normaliai. Nuo nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, brolis V. M. naudojosi mamai priklausančia žeme. Tiek metų deklaravo žemę, gavo išmokas, jie jokių pretenzijų broliui nereiškė. 2002 metais mama šventė septyniasdešimtmetį. Visi buvo susirinkę ir brolis V. M. viešai pasakė, kad už tai, jog valdo tą žemę, mamai senatvėje atsiras vietos jo namuose. Praėjus kelioms dienoms mama susilaužė koją. Jam paskambino brolio V. M. žmona ir paprašė atvažiuoti. Patys nevežė į ligoninę. Jis atvažiavo, mamą nuvežė į Telšių ligoninę. Ten mamai uždėjo langetę. Mamą parvežė į Luokę pas brolį V. M., nes jis netoli mamos gyveno, kad mamą prižiūrėtų. Po trijų mėnesių V. M. žmona pasakė: „pasiimkit motiną ir pasiimkit žemę“. Mamai koja buvo nesugijusi, vėl vežė į ligoninę, o iš ligoninės ją parvežė jau į mamos namus. Pas brolį mama važiuoti nebenorėjo. Kadangi mamai buvo sunku, tai jis kas savaitę važiuodavo, pirkdavo jai maistą, padėdavo tvarkytis, nupirko jai telefoną, kad galėtų jam paskambinti. Taip rūpinosi mama dešimt metų, tvarkė aplinką, padėdavo apdirbti žemės sklypuką, kuriame mama sodinosi daržoves, nors brolis ir toliau valdė motinos žemę. Paskui mamai prasidėjo insultai. Po pirmo insulto ji sugrįžo į savo namus ir sėkmingai dar gyveno. Po antro insulto iš ligoninės grįžo pas seserį R. K., kur ir šiuo metu gyvena. Mamos sodybą jis ir šiuo metu prižiūri, nuvažiuoja aptvarko. Mama savo iniciatyva sugalvojo, kad reikia padalinti žemę ir sodybą. Į sesers namus iškvietė notarą, liudininkus, buvo kviečiamas ir brolis, bet jis atsisakė dalyvauti. Turimą žemę - 13,80 ha mama padalijo į tris dalis. Seseriai ir jam padovanojo po 4,5 ha ir 4,6 ha, o kadangi brolis V. M. neatvažiavo, mamos vardu liko 4,7 ha žemės sklypas. Brolis bylą pradėjo tik dėl įvykusio turto padalijimo. Nesutinka, kad mamai būtų paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, nes ji tikrai su visais susikalba, supranta viską, turi būti leista mamai oriai pasenti.
Suinteresuoto asmens Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja L. B. paaiškino, kad nesutinka su pareiškimu. Jų skyriaus specialistės lankėsi R. K. namuose, bendravo su A. M.. Nustatė, kad A. M. kalba apsunkinta, tačiau ji pilnai suvokia aplinką, gali išsakyti savo nuomonę, pergyvena, kad tarp vaikų kilo konfliktas dėl jos turto, tačiau paaiškino, kad turtą padalijo po lygiai. Nėra medicininių duomenų, kad A. M. sirgtų psichine liga.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo A. M. (duodama paaiškinimus namuose) pasakė, kad yra A. M., savo gimimo metų pasakyti negali, nes sunkiai ištaria skaičius, tačiau žino, kada gimusi. Šiuo metu skaityti ir pasirašyti negali dėl persirgtos ligos. Negali vaikščioti, tačiau viską supranta, žiūri televizorių, patinka dainininkas Merūnas. Pas dukrą gyventi patinka, yra gerai. Pas sūnų Vytautą gyventi nenori, nes pas jį yra prižiūrima kita močiutė. Turėjo žemės apie 14 ha, jai buvo atstatyta nuosavybė. Žemę padalijo savo valia visiems vaikams po lygiai, pati taip norėjo. Kai gyveno savo namuose (duomenys neskelbtini) kaime ja rūpinosi visi vaikai, sūnus V. M. taip ja rūpinosi, padėjo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Iš A. M. medicininių dokumentų matyti, kad ji buvo gydomo Telšių apskrities ligoninėje nuo 2012-05-18 iki 2012-06-01; nuo 2012-07-02 iki 2012-07-23; nuo 2012-07-23 iki 2012-11-14 (po insulto). Taip pat buvo gydoma nuo 2014-11-25 iki 2014-12-04, iš slaugymo stacionare istorijos matyti, kad A. M. neskaito, tačiau klausa gera, kalba aiški, rišli (31 b. l.). Iš UAB „Žemaitijos psichikos centras“ pažymos matyti, kad A. M. nėra psichikos sveikatos centro įskaitoje (33 b. l.). Iš K. J. ligoninės pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad A. M. buvo gydoma laikotarpiu nuo 2012-06-13 iki 2012-07-02; 2012-06-19 branduolinio magnetinio rezonanso tomografinio galvos smegenų tyrimo metu buvo nustatytas ūmus išeminis insultas. Ligonės būklė išrašant buvo pagerėjusi, pradėjo pati ryti, bandė pasakyti keletą žodžių, prašė valgyti, gerti (35 b. l.). Iš 2015-04-15 buities tyrimo akto matyti, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus specialistės R. V. ir R. R. lankėsi R. K. namuose, kuriuose kartu gyvena jos motina A. M.. Akte nurodyta, kad A. M. pati savarankiškai vaikščioti negali po patirto insulto, sunkiai valdo dešinę kūno pusę. Aplankymo metu A. M. sėdėjo savo lovoje. Ji papasakojo ką veikia per dieną. A. M. kalba apsunkinta, tačiau ji pilnai suvokia aplinką, gali išsakyti savo nuomonę. A. M. išgyvena dėl vaikų nesutarimų dėl padalintos žemės ir sodybos. R. K. šeima tinkamai rūpinasi A. M., jai sudarytos geros gyvenimo sąlygos (47-48 b. l.).
Pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialiniais ir teisiniais padariniais iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo atstovu pagal įstatymą, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo. Neveiksnumo nustatymu asmens tolesniam gyvenimui padaroma lemiama įtaka, todėl tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu nustatyta prioritetinė pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynyba, galiojanti ir procese dėl neveiksnumo nustatymo. Prioritetinė tokio asmens teisių gynyba įtvirtinta tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 ir 8 straipsniai), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje skelbiama, jog kiekvienas, kad ir kur būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu (Deklaracijos 6 straipsnis). Reikšminga Deklaracijos nuostata, kad kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, jog valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (Deklaracijos 22 straipsnis). Kita svarbi tarptautinė konvencija, kurios reikalavimų Lietuva įsipareigojo laikytis ją ratifikuodama 2010 m. gegužės 27 d., yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija (toliau – konvencija) ir jos fakultatyvusis protokolas. Ši Konvencija yra pirmasis privalomojo pobūdžio tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, formalizavęs esminius neįgalių asmenų teisių užtikrinimo klausimus. Šios Konvencijos tikslas yra ne įtvirtinti atskiras ar specialias teises asmenims, turintiems negalią, o įtraukti neįgalius asmenis į egzistuojančią žmogaus teisių apsaugos sistemą, pritaikant esamas teises jų poreikiams. Neįgaliųjų teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta, kad neįgalieji turi teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse, o valstybės, šios Konvencijos šalys, imasi atitinkamų priemonių, jog suteiktų neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kurios jiems gali prireikti įgyvendinant savo teisinį veiksnumą. Konvencija suponuoja tai, kad neįgaliųjų teisių apsauga turi būti kuo labiau socialiai orientuota, sudaranti jiems galimybę pasinaudojant socialine pagalba būti visaverčiais visuomenės nariais. Prioritetinė pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynyba įtvirtinta ir Civiliniame kodekse, ir Civilinio proceso kodekse, kuriame nustatyta, kad, teismui sprendžiant dėl globos paskyrimo pažeidžiamam asmeniui (dėl psichikos sutrikimo), bylą nagrinėjantis teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos ar rūpybos reikalingų asmenų teisės ir interesai, jei šiam tikslui pasiekti reikalinga, imtis šias bylas nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 491 straipsnio 2 dalis, 443 straipsnio 8 dalis, 467 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje A. M. nustatyta fizinė negalia – jai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (48 b. l.): ji negali vaikščioti, sunkiai valdo dešinę kūno pusę, tačiau CK 3.279 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai veiksnaus fizinio asmens, kuris dėl savo sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų, prašymu jam gali būti nustatyta rūpyba. Pareiškėjas vadovaujasi LR CK 2.10 straipsniu, reglamentuojančiu visiško neveiksnumo nustatymo procedūrą. Šiuo atveju psichinė liga ar silpnaprotystė kaip medicininiai kriterijai yra konkrečiai nurodyti ir yra pagrindas pripažinti asmeniu neveiksniu. Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad A. M. sirgo sunkia liga – insultu, buvo ilgai gydoma, tačiau jos būklė gydymo eigoje kito, iš sunkios vis gerėjo, ji sustiprėjo. Nors ligos pasėkoje jai nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, jos ligos istorijose (išrašant iš ligoninės) pažymima, kad ligonė sąmoninga, nors jos kalba apsunkinta, tačiau ji supranta aplinką, išreiškia savo norus. Teismo posėdžio metu, nuvykus į A. M. gyvenamąją vietą ir išklausius jos paaiškinimus, matyti, kad ji sugeba suformuluoti savo mintis, išreikšti savo nuomonę, atsakyti į užduodamus klausimus. Aukščiausias teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai yra inicijuojamas teisminis procesas dėl asmens neveiksnumo nustatymo, konkretaus asmens veiksnumas turėtų būti nustatomas įvertinant konkretų teisinio kriterijaus (gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ar tuos veiksmus valdyti) laipsnį, kuris galėtų būti apibrėžiamas konkrečiomis asmens gyvenimo sritimis, kuriose toks asmuo gali veikti savarankiškai. Sprendžiant asmens veiksnumo ribojimo klausimą vienodai svarbūs yra abu veiksnumo vertinimo – medicininis ir teisinis – kriterijai, kurie turėtų būti taikomi integraliai; nustatant asmens neveiksnumą psichikos ligos ar sutrikimo sunkumo vertinimas labiau sietinas su teisinių kriterijų nustatymu, t. y. asmens neveiksnumui svarbus klausimas, ar asmens negalėjimas suprasti savo veiksmus ar juos valdyti yra tokio sunkaus laipsnio, kad tokiam asmeniui būtina globa. Tai reiškia, kad vien tik medicininė diagnozė neturėtų būti pakankama veiksnumui riboti, be kita ko, būtina analizuoti psichinio sutrikimo poveikį asmens socialiniams gebėjimams, apie kuriuos teismas turėtų spręsti iš byloje surinktų įrodymų visumos (Aukščiausiojo teismo civilinė byla Nr. 3K-3-224/2013). Šioje byloje nenustatyta nei medicininių, nei teisinių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad A. M. yra neveiksni. Pareiškėjo interesai nebuvo nukreipti užtikrinti suinteresuoto asmens A. M. teises ir interesus. Pareiškėjo procesinis dokumentas ir procesinis elgesys leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėjas, pateikdamas teismui šį pareiškimą, siekė valstybės sąskaita atlikti motinai psichiatrinę ekspertizę, kad galėtų ginčyti dovanojimo sandorį. Iš Telšių rajono savivaldybės Socialinės paramos ir rūpybos skyriaus pateikto buities tyrimo akto ir skyriaus vedėjos paaiškinimo, pačios A. M. paaiškinimo ir kitų suinteresuotų asmenų paaiškinimų matyti, kad ja yra tinkamai rūpinamasi, jos teisės ir interesai nėra pažeidžiami, ji savo teises sugeba realizuoti, todėl nėra teisinio pagrindo riboti asmens veiksnumą. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, pareiškimas atmestinas, kaip nepagrįstas (LR CPK 185 str., 468 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.