Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Švitinienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi L. B. (toliau – Nukentėjusioji) apeliacinį skundą dėl 2017 m. kovo 7 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Kupiškio rajono apylinkės teismas skundžiamu nutarimu perkvalifikavo Pažeidėjos D. Ž. padarytą pažeidimą pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį (įstatymas galiojęs iki 2017-01-01) į ANK 417 straipsnio 8 dalį ir nubaudė Pažeidėją D. Ž. pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį 10 Eur bauda. Administracinio teisė pažeidimo bylą dalyje pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nesant D. Ž. veikoje šio pažeidimo sudėties, nutraukė. Pažeidėja D. Ž. nubausta už tai, kad 2016-12-18, 10.33 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, jos automobilis pradėjo slysti ir kliudė kitus du stovėjusius automobilius ir juos apgadino, eismo įvykio metu buvo apgadinti visi trys automobiliai.

Taip pat D. Ž. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo

protokolas už tai, kad ji minėto eismo įvykio metu iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau KET) reikalavimus. Kupiškio rajono apylinkės teismas, konstatavęs, jog D. Ž. veikoje nėra pažeidimo sudėties, nutraukė teiseną pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniu skundu Nukentėjusioji prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir pripažinti D. Ž. padarius administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 130 straipsnio 1 dalį, veiką iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojant į ANK 426 straipsnio 2 dalį, taikant 426 straipsnio 7 dalies nuostatas skiriant papildomą nuobaudą –teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Skunde nukentėjusioji nurodo, kad teismas rėmėsi ir vertino tik pažeidėjos

Tai rodo, kad pažeidėjos parodymai nėra nuoseklūs, prieštaraujantys nukentėjusiųjų parodymams bei pažeidėjos elgesį įvykio padarymo metu ir po jo. Teismas vadovautis vien jais neturėjo pagrindo.

3.4. Policijos pareigūnai T. D. ir R. B. netinkamai atliko savo pareigas apžiūrint įvykio vietą, sugadintus automobilius, taip pat rastą apgadintą pažeidėjos vairuojamą automobilį, nenurodydami tikslių atstumų nuo eismo įvykio vietos iki vietos, kur buvo užslėptas už pastato D. Ž. automobilis. Įvykio vietoje nebuvo paimti paaiškinimai nei iš įvykį mačiusios V. S., apie įvykio aplinkybes paliudijančių Z. G., R. B..

3.5. Teisminio bylos nagrinėjimo metu policijos pareigūnai –liudytojai minėtų aplinkybių, kurios turėjo įtakos nusižengimų kvalifikavimui tiksliai nurodyti ir patvirtinti negalėjo. R. B. patvirtino, kad tarnybiniuose pranešimuose šių aplinkybių neužfiksavo, o tai neatlikę laiku, teisme jų tiksliai nurodyti negalėjo.

3.6. Nukentėjusioji nurodo, kad sprendžiant ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. Policijos pareigūnai šių aplinkybių neužfiksavo. Jos automobilis (duomenys neskelbtini) nuo stipraus smūgio sugadintas nepataisomai. Tai patvirtina byloje esanti foto lentelė, iš kurios matyti, kad jos automobilis tapo nevažiuojamas ir neremontuojamas. Jai padaryta didelė žala, kurią vertina 950-1100 Eur, nes jos automobilio vertė rinkoje yra tokia. Draudimo bendrovė nurodė, kad automobilis neremontuojamas, jai paskaičiuota tik 540 Eur žala. Bylos teisminis nagrinėjimas užsitesė, draudimas dėl užsitęsusio proceso negalėjo atlyginti žalos iš karto, ji neteko autotransporto priemonės. Jos automobilis tapo neeksploatuojams, nes draudėjui pateikus išvadas „netaisomas“, jis yra automatiškai išregistruojamas iš „Regitros“ registro. Norėdama jį suremontuoti ir sugrąžinti ekspoatacijai, turės atlikti eilę veiksmų, dėl ko turės papildomų išlaidų.

3.7. Nukentėjusioji nurodo, kad teismas D. Ž. veiksmus dėl eismo įvykio perkvalifikuodamas iš Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalies ( galiojusio iki 2017-01-01) į Lietuvos Respublikos ANK 417 straipsnio 8 dalį ir paskirdamas jai administracinę nuobaudą 10 Eur baudą, neatsižvelgdamas į tai, kad pažeidėja bausta administracine tvarka, pasityčiojo iš jos nukentėjusiosios, ji nebeturi automobilio, turi papildomas dideles išlaidas ir rūpesčius.

3.8. Nukentėjusioji nurodo, kad atsižvelgiant į pažeidėjos veiksmus įvykio metu, po įvykio, padarytos žalos mąstą, į tai, kad įvykio metu apgadinti trys automobiliai, vienas iš jų nepataisomai, pažeidėja į įvykio vietą atėjo tik jiems patiems pranešus policijai ir suradus bei nustačius nukentėjusiųjų automobilius apgadinusį automobilį (duomenys neskelbtini) bei jo savininką, kurios duoda pagrįstą pagrindą išvadai, jog pažeidėja, sugadinusi svetimą turtą, pasišalino iš įvykio vietos, siekdama nuslėpti savo dalyvavimą eismo įvykyje ir išvengti gręsiančios atsakomybės, tai yra sąmoningai ir tyčia pasišalino iš įvykio vietos.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

5.1. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde kelia Kupiškio rajono apylinkės teismo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir juos įvertino, neįžvelgė pažeidėjos veiksmuose tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir todėl neteisingai kvalifikavo pažeidėjos veiksmus, nurodydamas, jog pažeidėjos D. Ž. veikoje nėra LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje pažeidimo sudėties. Taip pat Nukentėjusioji nurodo, kad teismas pažeidėjos D. Ž. veiką pagal ATPK 127 str.2 d. (galiojusio įstatymo iki 2017 m. sausio 1 d.) perkvalifikavo pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį ir paskyrė 10 Eur baudą, tačiau šios veikos kvalifikacijos neprašo peržiūrėti, naikinti ar keisti, tik nurodo, kad toks baudos dydis yra pasityčiojimas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje dėl pažeidėjos nubaudimo neanalizuoja ir nepasisako dėl nutarimo teisėtumo.

5.2. Skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojusio ATPK 248 str. buvo nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra : laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus <...>. ATPK 256 str. 1 d. buvo nurodyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 str. buvo įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Sistemiškai aiškinant pirmiau išvardytas teisės normas konstatuotina, kad nutarimas byloje laikytinas pagrįstu ir teisėtu tik tada, kai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos ir įvertinamos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

5.3. Pirmos instancijos teismas D. Ž. skundžiamu nutarimu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė nesant D. Ž. veikoje šio pažeidimo sudėties.

Patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismo išvados dėl D. Ž. veiksmų eismo įvykio metu, jog jos veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, siekiant išvengti atsakomybės pagrįstos ir motyvuotos, teismas išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertino tiek D. Ž. kaltinančius, tiek ir ją teisinančius byloje surinktus įrodymus.

5.4. Nukentėjusiosios teiginiai, kad teismas įrodymus vertino vienpusiškai, rėmėsi vien D. Ž. parodymais, kurie nenuoseklūs ir prieštaringi, jog liudytojai policijos pareigūnai netinkamai tyrė eismo įvykį ir tarnybiniuose pranešimuose nenurodė kai kurių svarbių aplinkybių, dėl ko teisme jie negalėjo prisiminti tikrųjų įvykio aplinkybių, nebuvo apklausta įvykį mačiusi V. S., nepagrįsti. Iš byloje esančių pirminių nukentėjusiųjų asmenų ir pažeidėjos paaiškinimų matyti, jog pažeidėja po eismo įvykio praėjus apie 20 minučių sugrįžo į eismo įvykio vietą ir prisipažino sukėlusi eismo įvykį, apgadinusi automobilius, paaiškino aplinkybes, kad turėjo nuvežti vaikus į namus ( 16,17,18 b.l.), iš pareigūnų tarnybinių pranešimų matyti, jog eismo įvykio kaltininkė D. Ž. prisistačiusi į eismo įvykio vietą, prisipažino sukėlusi eismo įvykį, pasišalino automobiliu (duomenys neskelbtini), kuris stovi nuo įvykio vietos apie 70 metrų atstumu už mokyklos (duomenys neskelbtini) kampo automobilių stovėjimo aikštelėje (9,10 b.l.). Teisme D. Ž. parodymai nesikeitė, ji kaltę pripažino, parodė, kad išvažiavo iš eismo įvykio vietos nes norėjo pasirūpinti vaikais, juos nuvežti į namus, ką ji ir padarė, vaikus parvežė, paliko sesei prižiūrėti, o pati grįžo į eismo įvykio vietą. Ji nurodė, jog nesiekė išvengti atsakomybės, buvo streso būsenoje su savimi neturėjo telefono, vaikai verkė. Liudytojai T. D. ir R. B. patvirtino, jog D. Ž. netrukus atėjusi į įvykio vietą prisipažino padariusi eismo įvykį, bet išvažiavusi, nes norėjo parvežti vaikus, neturėjo su savimi telefono. Liudytoja V. K. patvirtino, jog jos sesuo D. Ž. grįžo į namus su klykiančiais vaikais, pasakė, kad padarė eismo įvykį ir apsivilkusi šiltesniais rūbais išbėgo į eismo įvykio vietą. Byloje nėra duomenų, jog buvo prašoma iškviesti liudytoją V. S.. Šios liudytojos parodymai būtų svarbūs nustatant automobilį dalyvavusį eismo įvykyje. Kadangi D. Ž. prisipažino vairavusi automobilį ir padariusi eismo įvykį, šios liudytojos apklausa naujos informacijos byloje nesuteiktų. Taigi pirmos instancijos teismas ištyręs bylos įrodymus, pažeidėjos parodymus, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus padarė teisingą išvadą, jog pažeidėja D. Ž. po eismo įvykio atgal į eismo įvykio vietą grįžo po maždaug 20 ar šiek tiek daugiau minučių ir šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiesiems, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio.

5.5.Atmetamas nukentėjusiosios argumentas, jog D. Ž. norėdama nuslėpti jog dalyvavo eismo įvykyje, automobilį (duomenys neskelbtini) pastatė už mokyklos automobilių stovėjimo aikštelėje. Šių duomenų apie ketinimą paslėpti automobilį nepatvirtina jokie bylos įrodymai, atvirkščiai D. Ž. netrukus po 20 ar šiek tiek daugiau minučių sugrįžusi į eismo įvykio vietą prisipažino sukėlusi eismo įvykį ir parodė kur yra pastatytas automobilis. Tai patvirtina byloje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai.

Taigi pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vairuotojos D. Ž. veikoje nebuvo tyčios pasitraukti iš įvykio vietos, siekiant išvengti atsakomybės už eismo įvykį.

5.6.Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo konstatavimas asmens veikoje numato tik tiesioginę tyčią, tai yra vairuotojas turi suvokti, kad padarė eismo įvykį, apgadino kitą transporto priemonę ir tyčia, tikslu išvengti galimos atsakomybės iš eismo įvykio vietos pasišalino. D. Ž. veikoje šių požymių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog D. Ž. veikoje nėra Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl atsakomybė pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį negalima.

5.7. Apibendrindamas padarytas išvadas apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu patikrinti įrodymai patvirtina, kad vairuotojos D. Ž. veikoje nebuvo tyčios pasitraukti iš eismo įvykio vietos siekiant išvengti atsakomybės už eismo įvykį ir pagrįstai jos atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukta.

Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo motyvų nepaneigia, todėl naikinti apylinkės teismo nutarimo Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

NUTARIA:

Palikti 2017 m. kovo 7 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nutarimą nepakeistą ir L. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.