Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jurgio Kiškio, teisėjų: Jono Furmanavičiaus, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Simonai Penkauskaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, nuteistiesiems J. V. ir G. B., nuteistojo J. V. gynėjui advokatui Alvidui Tamulioniui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. ir nuteistas 5 MGL (650 litų) dydžio bauda.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteisti G. B. ir L. J., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad jis 2007-05-23, apie 12 val., prie prekybos centro „Šilas“, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), iš G. B. ir L. J. įgijo mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W810i“ “, žinodamas, kad telefonas gautas nusikalstamu būdu, t. y. pagrobtas iš kito asmens, juo naudojosi bei 2007-05-23, apie 19 val., jį realizavo parduodamas D. Č..

Nuteistasis J. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008m. sausio 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas, neigdamas savo kaltę, tvirtina, jog jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad telefonas įgytas nusikalstamu būdu, kadangi nedalyvavo G. B. ir L. J. padarytame nusikaltime, nematė, kaip jie jį padarė ir nežinojo šio įvykio aplinkybių. Nesutinka su teismo nuosprendyje nurodytu teiginiu, jog „kaltinamasis J. V. neigia, kad mobiliojo ryšio telefono įgijimo metu žinojo, jog jis gautas nusikalstamu būdu. Tokie jo parodymai prieštarauja kaltinamojo L. J. parodymams, kuriuose jis nurodo, jog parduodant telefoną J. V., jam pasakė, jog jis vogtas“, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu L. J. nurodė, kad su apeliantu kalbėjo ne jis, o G. B., ir pastarasis neva jam pasakė, kad telefonas yra vogtas. Be to, iš bylos medžiagos matosi, kad pokalbio tarp apelianto ir G. B. metu L. J. stovėjo atokiau, pokalbyje nedalyvavo, ir nenustatyta, ar pokalbį girdėjo. Nuteistasis teigia, jog G. B. užuominą apie tai, kad telefonas yra „nešvarus“, jis suprato, jog telefonas gali turėti techninių problemų. Apelianto teigimu, dėl to, kad jis yra rusų tautybės, jo apklausoje ikiteisminiame tyrime vertėjas nedalyvavo, jis ne visus lietuviškus išsireiškimus galėjo suprasti taip, kaip juos supranta lietuviai: žodis „nešvarus“ tiek lietuvių, tiek rusų kalboje nebūtinai reiškia, kad daiktas susijęs su nusikaltimu. Pasak nuteistojo, teismas nuosprendyje daro tik prielaidą, jog pastarasis pagalvojo, kad telefonas gali būti vogtas, tačiau kategoriškai neteigia, kad jis tikrai tai žinojo.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo J. V. ir jo gynėjo prašymus apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą skundą atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo J. V. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visų bylos aplinkybių visetą ir, vadovaudamasis įstatymu, tinkamai įvertino bylos įrodymus. Pats nuteistasis, neigdamas savo kaltę, ginčija tas pačias aplinkybes, akcentuoja vien savo paties parodymus, vertindamas juos atsietai nuo kitų teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų. Toks įrodymų vertinimas yra nepriimtinas, nes tik įrodymų visetas gali pagrįsti ar paneigti asmenų kaltę.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neneigė iš G. B. bei L. J. įgijęs mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson W810i“, to nedaro ir apeliaciniame skunde. Tačiau neigia žinojęs, jog telefonas gautas nusikalstamu būdu. Šį nuteistojo aiškinimą paneigia nuteistojo L. J. parodymai, jog J. V. žinojo, kad telefonas yra vogtas, kadangi G. B. jam tai aiškiai pasakė (t. 1, b.l. 147, t.2, b.l. 84-85). Be to, ir nuteistasis G. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė analogiškas įvykio aplinkybes, tai yra, kad, parduodamas telefono aparatą J. V., pasakė, jog jis yra vogtas, dėl ko ir pardavė pigiau (t.1, b.l. 110, 118). Ir nors pastarasis teisme šią aplinkybę neigė, tvirtino sakęs tik tai, kad su telefonu gali būti problemų, jis yra „nešvarus“, ką apeliaciniame skunde akcentuoja ir nuteistasis, tai nuteistojo J. V. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepaneigia.

Kolegija sutinka su nuosprendžio motyvu, jog J. V. aiškinimas, kad jis dėl kalbos barjero žodį „nešvarus“ suprato kaip techniškai netvarkingą, yra niekuo nepagrįstas ir kad tai vertintina kaip jo bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis J. V. pats pripažino, jog iš G. B. gautos žinutės apie būtinybę pakeisti įsigyto telefono IMEI numerį suprato, kad telefonas gali būti vogtas, ir tai suvokdamas, jį tuojau pat pardavė.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje analizuojant nuteistojo L. J. parodymus, tiksliai neįvardinta, jog, parduodant telefoną J. V., būtent G. B. jam pasakė, kad telefonas yra vogtas, tačiau tai laikytina tik netikslumu, nesukliudžiusiu teismui priimti teisingą nuosprendį.

Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, įvertinęs įrodymus viseto aspektu, o ne prielaidas, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo J. V. kaltės. Skunde motyvai dėl netinkamos bausmės paskyrimo nenurodyti, todėl bausmės paskyrimo pagrindai ir motyvai neanalizuotini.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.