- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-08-24
- Bylos Nr.
- 1A-134-531/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-05741-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Sigitas Bagdonavičius, Donatas Jatužis
- Advokatai
- Audrius Leonavičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Jatužio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos – B. K. atsakomybėn, nustatant 1 metų laidavimo terminą, o baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, A. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2020 m. vasario 9 d.
Vadovaujantis BK 71 straipsniu, A. M. skirta 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo sumokėti į fondo sąskaitą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsnio 6 punktu, iš A. M. Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui priteista 329,12 Eur proceso išlaidų už automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvežimą ir saugojimą.
Automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jo registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), A. M. grąžinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. M. pripažintas kaltu už tai, kad 2020 m. vasario 8 d. apie 14.57 val. (duomenys neskelbtini) vairavo automobilį ,, (duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,89 promilių neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. gegužės 28 d. nuosprendį pakeisti ir vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti A. M. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos priemonę. Atkreipia dėmesį, kad be minėto automobilio nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymas būtų neįmanomas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino ir išskyrė A. M. asmenybę, šeiminę bei turtinę jo padėtį, nustatytą lengvinančią aplinkybę, sumenkindamas jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, praeityje padarytų administracinių nusižengimų reikšmę ir neatsižvelgė į kitas sprendimui konfiskuoti ar nekonfiskuoti reikšmingas detales, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad automobilio konfiskavimas, esant šioms aplinkybėms bus perteklinis, neproporcingas padarytam nusikaltimui ir neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Mano, kad apylinkės teismas visiškai netinkamai grindė sprendimą nekonfiskuoti A. M. priklausančios transporto priemonės. Bylos duomenimis, A. M. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, 22 metus turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemones. Jis neabejotinai žinojo, kad baudžiamasis įstatymas draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, taigi suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir galimas jos pasekmes. Vairuodamas automobilį, kai jam buvo nustatytas 1,89 promilės neblaivumo laipsnis (antru pūtimu nustatytas 1,92 promilės neblaivumo laipsnis) jis padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų ir nors jokios pasekmės nekilo, vairuodamas neblaivus jis kėlė pavojų tiek sau, tiek kitiems eismo dalyviams, juk kartu vežėsi taip pat neblaivų keleivį R. R.. Liudytojai - policijos pareigūnai D. Č. ir E. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. M. sustabdė todėl, kad jis važiuojant keliu dienos metu įtartinai manevravo automobilį. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tokiais savo veiksmais A. M. sukėlė pavojų ne tik savo, tačiau ir aplinkinių žmonių sveikatai ir gyvybei. Tuo labiau, kad pats A. M. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad jis, būdamas įkalbintas neblaivaus R. R., ir būdamas pats neblaivus, sutiko jį nuvežti į parduotuvę įsigyti alkoholinių gėrimų. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir R. R.. Taigi akivaizdu, kad nebuvo jokio būtinumo vairuoti automobilį esant neblaiviam. Atkreipia dėmesį, kad išdėstytų duomenų visuma atskleidžia antivisuomenines A. M. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad A. M. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Taip pat šios aplinkybės nedvejotinai rodo, kad automobilio konfiskavimas jokiu būdu nereikštų neproporcingai griežtos poveikio priemonės. Juk A. M. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir paskyrus dvejiems metams teisių atėmimą ir tik 10 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą A. M. elgesys, kvalifikuotas kaip nusikalstama veika, iš esmės kaltininkui sukeltų tik už administracinio nusižengimo padarymą numatytas pasekmes. Pažymi, jog teismų praktikoje gausu atveju, kai asmenys, vairavę transporto priemones neblaivūs, nesukelia jokios žalos, yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bet jų atžvilgiu vis tiek taikomas transporto priemonės konfiskavimas. Teismas privalėjo nenukrypti nuo teismų praktikos. Apylinkės teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad automobilis yra A. M. ir jo sutuoktinės bendras santuokinis turtas, todėl turi būti atsižvelgta ir į sutuoktinės, niekuo neprisidėjusios prie nusikalstamos veikos, interesus. Kadangi, pagal formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ BK 72 straipsnio prasme, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo, aplinkybė ar asmuo, suteikęs turtą, turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką, esminės reikšmės neturi. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Teigia, kad turto konfiskavimas yra suvokiamas kaip poveikio priemonė, kuria ne tik siekiama apriboti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens teises ir laisvės, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama, yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių šioje baudžiamojoje byloje nėra. Pabrėžia, kad šiuo metu ir veikos padarymo metu A. M. nedirbo, dirba sutuoktinė, nepilnamečių vaikų šeima neturi, šeimoje yra kitas automobilis, turi nekilnojamojo turto, todėl abejoti jų finansiniu stabilumu teisinio pagrindo nėra. Taigi, automobilio konfiskavimas jokiu būdu nereikštų neproporcingai griežtos poveikio priemonės. Priešingai, šioje situacijoje visuomenės ir A. M. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš pastarojo nebūtų konfiskuota transporto priemonė, nes taip būtų formuojamos asmens nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui.
Atsiliepimas
3. A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Pažymi, kad pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (t. y. ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp kurių numatytas ir turto konfiskavimas. Šioje normoje naudojami žodžiai „gali būti“, o tai reiškia, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, BK VI skyriuje numatytais pagrindais, asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūra. Mano, kad skundžiamame nuosprendyje turto konfiskavimo netaikymas jam yra pakankamai motyvuotas ir argumentuotas. Teismas neprivalėjo taikyti turto konfiskavimo, o turėjo teisę spręsti konfiskuoti ar ne jo transporto priemonę. Apylinkės teismas detaliai įvertinęs visas nustatytas byloje aplinkybes bei individualizuodamas baudžiamųjų poveikio priemonių taikymą, naudodamasis įstatymo suteikta teise spręsti, priėmė sprendimą šio turto nekonfiskuoti.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje prokuroras palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi apeliantė Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra skundžia nuosprendžio, kuria nuspręsta netaikyti A. M. baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimo, apeliacinės instancijos teismas pasisako išimtinai tik šiuo klausimu.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendimą netaikyti A. M. baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo motyvavo tuo, kad A. M. automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įgijo gyvendamas registruotoje santuokoje. Taigi, automobilis yra bendroji jo ir sutuoktinės nuosavybė. A. M. pirmą kartą neblaivus vairavo transporto priemonę, jis važiavo kaimo keliu, kur eismo intensyvumas mažas. Kadangi automobilis yra jo ir jo sutuoktinės bendras santuokinis turtas, turi būti vertinami ir jos, niekuo neprisidėjusios prie nusikalstamos veikos, interesai. Šiuo atveju automobilio konfiskavimas būtų perteklinis, neproporcingas padarytam nusikaltimui ir neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų asmenį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.
8. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų ir turto konfiskavimas (BK 72 straipsnis), gali būti skiriamos pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais. Taigi, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Šiuo aspektu teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai kelia ar nekelia pavojaus visuomenei turto palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).
9. Teisėjų kolegija įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirtinas A. M. baudžiamojo poveikio priemones parinko nepakankamai įvertinęs galimybę užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų darymo. Šiuo atveju nepagrįstai buvo nuspręsta A. M. netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, todėl šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
10. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju A. M. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, susijusį su vienu iš pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,89 promilės girtumas. A. M. neblaivus vairavo pirmą kartą, jis važiavo kaimo keliu, kur eismo intensyvumas mažas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra išskirtinės aplinkybės, kurios leistų teigti, kad dar vienos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas A. M. būtų neproporcingas. Be to, pagal bylos duomenis, jis automobiliu važiavo ne vienas, o kartu su R. R., taigi tokiais savo veiksmais kėlė pavojų ne tik sau, bet ir jam. Kita vertus, turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę asmeniui dar kartą jį panaudoti nusikalstamiems tikslams. Visos aukščiau išdėstytos A. M. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės neleidžia teismui daryti išvados, jog nekonfiskavus pačios transporto priemonės nebus pasiektas šiai baudžiamajai poveikio priemonei keliamas tikslas. BK 72 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjas yra numatęs išimtį, kai galimas ne pats transporto priemonės, o jo vertės konfiskavimas, t. y. kai turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje situacijoje, transporto priemonės konfiskavimas, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos aplinkybes, tai, kad A. M. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, kas lengvina jo atsakomybę, o sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nėra, A. M. asmenybę (baustas administracine tvarka, registruotas Užimtumo tarnyboje, pagal gyvenamąją vietą nusiskundimų dėl jo elgesio negauta, į psichiatrinę ir priklausomybių įskaitas neįtrauktas) bei tai, kad aptariamas jam priklausantis automobilis yra jo ir jo sutuoktinės bendroji nuosavybė, yra netikslinga baudžiamojo poveikio priemonė, tačiau tai neužkerta kelio taikyti transporto priemonės vertės išieškojimą.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018; 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018). Pabrėžtina ir tai, kad teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoma visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, visos transporto priemonės vertės (1090 Eur) išieškojimas būtų neproporcingas ir suvaržytų atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. M. teises daugiau, negu tai yra būtina. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. M. skirtinas dalies turto (automobilio) vertės išieškojimas, kurio pakaks šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti, nustatant išieškotiną sumą – 600 Eur. Taigi šiuo atveju paskyrus turto dalies vertės išieškojimą kartu su kitomis baudžiamojo poveikio priemonėmis – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bei uždraudimu naudotis teise vairuoti transporto priemones, toks sprendimas atitiks teisingą viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyrą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. gegužės 28 d. nuosprendį pakeisti:
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš A. M. transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalies vertę atitinkančią pinigų sumą – 600 Eur (šešis šimtus eurų).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.