Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo T. S. priteista: 4258 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo M. R. naudai; 4583,07 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 4 d. apie 18.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tikslu nužudyti, dūrė peiliu nukentėjusiajam M. R. vieną kartą į pilvą, du kartus į krūtinę ir padarė durtines-pjautines kiaurymines žaizdas pilvo vidurinėje linijoje žemiau krūtinkaulio, dešinėje vidurinėje pažastinėje linijoje žemiau šonkaulių lanko bei dešinėje užpakalinėje pažastinėje linijoje ties 9-10 šonkauliais su diafragmos, kepenų, dešinio inksto, kasos, mažosios taukinės pakenkimu, kraujo ir oro patekimu į dešinę pleuros ertmę, kraujo patekimu į pilvaplėvės ertmę, hemoraginiu šoku, kas sukėlė M. R. sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojęs M. R. , T. S. nutempė jį į kambarį, toliau siekdamas nužudyti nukentėjusįjį, kad pastarasis iš buto nepasišalintų ir neišsikviestų pagalbos, lipnia juosta užklijavo burną, surišo rankas ir kojas, o išeidamas iš buto paėmė M. R. telefonus bei užrakino duris. Sužalotam nukentėjusiajam dėl nežinios ir baimės mirti nuo nukraujavimo, kenčiant didelius fizinius skausmus, buvo sukeltos didelės dvasinės kančios. T. S. nukentėjusiojo nenužudė, t.y. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes M. R. , išlaužęs buto duris, iš buto pasišalino ir kreipėsi pagalbos į kaimynus, o netrukus atvykę medikai suteikė kvalifikuotą medicininę pagalbą. Tokiu būdu T. S. pasikėsino kankindamas itin žiauriai nužudyti M. R. .

Teismo posėdžio metu nuteistasis T. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam T. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, T. S. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, taip pat jam paskirtos bausmės ir nukentėjusiajam M. R. priteistos neturtinės žalos dydžio, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis T. S. .

Kaip matyti iš T. S. apeliacinio skundo turinio, nuteistasis neneigia, jog įvykio metu padarė M. R. nustatytus sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, taip pat, kad jo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu pasižymėjo žiaurumu, tačiau teigia, kad jie turi būti kvalifikuojami pagal kilusias pasekmes. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo jo veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, tačiau byloje nesant jokio pagrindo apelianto veiksmus sužalojant M. R. vertinti kaip padarytus kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, teisėjų kolegija laiko, kad apeliaciniame skunde padaryta rašymo apsirikimo klaida, o nuteistasis prašo jo nusikalstamus veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, numatantį atsakomybę už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą kankinant ar kitaip itin žiauriai. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks nuteistojo T. S. prašymas yra nepagrįstas.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Šiame baudžiamajame įstatyme numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Vadovaujantis BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nusikaltimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Vadovaujantis teismų praktika, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-500/2007, 2K-443/2011). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-327/2010, 2K-446/2010, 2K-624/2012, 2K-22/2013).

Šiuo konkrečiu atveju byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog įvykio metu nuteistasis T. S. tris kartu peiliu dūrė nukentėjusiajam M. R. į pilvą ir krūtinę. Specialisto išvadoje Nr. G 274/10(03) aprašytų M. R. padarytų sužalojimų pobūdis – trys kiauryminės durtinės-pjautinės žaizdos, atitinkančios sunkų sveikatos sutrikdymo mąstą, pilvo vidurinėje linijoje žemiau krūtinkaulio, dešinėje vidurinėje pažastinėje linijoje žemiau šonkaulių lanko ir dešinėje užpakalinėje pažastinėje linijoje ties 9-10 šonkauliais su diafragmos, kepenų, dešinio inksto, kasos mažosios taukinės pakenkimu, kraujo ir oro patekimu į dešinę pleuros ertmę, kraujo patekimu į pilvaplėvės ertmę, hemoraginiu šoku (t. 1, b.l. 59-60) patvirtina, jog nuteistojo suduoti smūgiai peiliu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno sritis buvo pakankamai stiprūs, todėl akivaizdu, jog taip veikdamas T. S. suvokė, jog kelia grėsmę ne tik nukentėjusiojo M. R. sveikatai, bet ir jo gyvybei, ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų pastarasis gali mirti. Nors nuteistasis T. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme teigė, kad nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo, tačiau toks jo aiškinimas prieštarauja faktinėms įvykio aplinkybėms. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog padaręs M. R. gyvybei pavojingus sužalojimus ir tai suprasdamas, nuteistasis T. S. ne tik kad nepasirūpino, jog nukentėjusiajam būtų suteikta medicinos pagalba, tačiau priešingai – lipnia juosta surišo pastarojo rankas ir kojas bei užklijavo burną, paėmė visus M. R. su savimi turėtus mobiliojo ryšio telefonus, tokiu būdu atimdamas iš nukentėjusiojo galimybę prisišaukti pagalbos, ir, pagrasinęs, jog šis iš jo buto gyvas neišeis, bei užrakinęs sunkiai sužalotą, kraujuojantį nukentėjusįjį savo nuomojamame bute, pats iš įvykio vietos pasišalino. Taigi, nustatytos įvykio aplinkybės, nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto pobūdis, sužalojimų lokalizacija, jų sunkumas bei nuteistojo veiksmai po sužalojimų M. R. padarymo, patvirtina, jog įvykio metu T. S. veikė kryptingai, siekdamas konkrečių padarinių, t.y. nukentėjusiojo mirties, taigi, tiesiogine apibrėžta tyčia atimti gyvybę. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai T. S. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo ne pagal realiai kilusius, o pagal nuteistojo siekiamus pavojingu padarinius, t.y. kaip pasikėsinimą nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kadangi sunkiai sužalotą nukentėjusįjį T. S. paliko užrakintą bute be realios galimybės prisišaukti kokios nors pagalbos ar pasišalinti iš buto, tokiu būdu sukeldamas šiam ne tik didelį fizinį skausmą, bet ir dideles dvasines kančias dėl nežinios ir baimės mirti nuo nukraujavimo, o nuteistojo siekiami pavojingi padariniai, t.y. nukentėjusiojo mirtis, neatsirado tik dėl to, kad M. R. pavykus išsilaisvinti, jam laiku buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba, taigi, dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių.

Nuteistasis T. S. bylos proceso metu iškėlė versiją, jog jis nukentėjusįjį M. R. sužalojo gindamasis, nes pastarasis, kilus tarpusavio žodiniam konfliktui, suėmė jį už drabužių ir ėmė kratyti, tačiau byloje nėra jokių objektyvių šį apelianto aiškinimą patvirtinančių duomenų. Be to, ir paties T. S. pozicija dėl šių aplinkybių nebuvo nuosekli. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nuteistasis aiškino, jog jis nukentėjusįjį peiliu sužalojo kilusio žodinio konflikto dėl praeityje buvusių problemų Didžiojoje Britanijoje metu. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju T. S. parodė, kad gerdamas su M. R. alų jis prisiminė viską, ką šis jam buvo bloga padaręs ir, nutaręs jį paauklėti, pasiėmė peilį ir juo sužalojo nukentėjusįjį. Tik vėlesnių apklausų metu nuteistasis ėmė teigti, jog kilus žodiniam konfliktui nukentėjusysis jo atžvilgiu atliko ir konkrečius fizinius veiksmus. Tuo tarpu nukentėjusysis M. R. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio dieną jis su nuteistuoju nekonfliktavo ir jokių veiksmų jo atžvilgiu neatliko, tiesiog jie abu prieš kelionę į Daniją sėdėjo T. S. namuose ir gėrė alų, o sužalojimai jam buvo padaryti jau koridoriuje, kuomet prieš išeinant iš buto jis lenkėsi pasiimti batų. Šie nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jie atitiko nuteistojo T. S. pirmosios apklausos metu nurodytas aplinkybes, todėl apygardos teismas pagrįstai šiais duomenimis rėmėsi ir teisingai nustatė, jog nuteistasis T. S. smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo ne gindamasis nuo pastarojo, o veikiamas išgerto alkoholio ir vedinas pykčio dėl praeityje patirtų ar tariamų skriaudų, o taip pat dėl to, kad jis, priešingai, nei nukentėjusysis, neturėjo pinigų įsigyti bilietui ir negalėjo sutartą dieną kartu su šiuo išvykti dirbti į užsienį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam T. S. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam T. S. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Bylos duomenimis, T. S. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte (BK 11 straipsnio 6 dalis), kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Nuteistasis nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, iš esmės dėl menkavertės priežasties, jo padarymui panaudojo specialiai kūnui žaloti pritaikytą įrankį – peilį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. S. praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nusikaltimo padarymo metu oficialiai niekur nedirbo (t. 2, b.l. 3, 4-6, 7), piktnaudžiavo alkoholiu, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (t. 2, b.l. 24-26). Yra nuteistojo T. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam T. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Dar kartą atsižvelgti į nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad jis praeityje nebuvo nusikaltęs, prisipažino sužalojęs nukentėjusįjį ir nuoširdžiai gailisi, kurios tinkamai įvertintos apygardos teismo nuosprendyje, ir tuo pagrindu švelninti paskirtą bausmę apeliacinės instancijos teismas neturi įstatyminio pagrindo.

Nuteistasis T. S. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog yra jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose (apeliaciniame skunde klaidingai nurodytas BK 54 straipsnis), nes, kaip jau minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad įvykio metu nukentėjusysis M. R. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, paskatinusius nuteistąjį T. S. smurtauti jo atžvilgiu, ar dėl kurių įvykio metu būtų susiklosčiusi būtinosios ginties situacija. Atitinkamai nebuvo ir nėra teisinio pagrindo svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo T. S. vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusysis M. R. pareiškė civilinį ieškinį dėl 4258 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, konstatavo, kad nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkino jį pilna apimtimi. Kaip matyti iš nuteistojo T. S. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neginčija apygardos teismo išvados, kad jo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam M. R. buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, tačiau mano, jog nukentėjusiojo naudai priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos yra per didelės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai iš dalies pagrįsti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Kaip jau minėta, nuteistasis T. S. įvykio metu, panaudodamas peilį, sunkiai sužalojo nukentėjusįjį M. R. . Padaręs sužalojimus, keliančius grėsmę nukentėjusiojo gyvybei, apeliantas pastarąjį surišo, užklijavo burną, atėmė susisiekimo priemones, pagrasino, jog nukentėjusysis gyvas iš jo buto neišeis, bei užrakinęs paliko bute pastarąjį vieną. Taigi, akivaizdu, jog dėl tokių smurtinių, brutalių savo draugo veiksmų, M. R. patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir didelius dvasinius išgyvenimus, tame tarpe nežinią ir baimę mirti. Be to, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis ligoninėje buvo operuotas, vėliau gydomas, taigi, patyrė nepatogumus, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Kolegijos manymu, įvertinus šias aplinkybes, nukentėjusiajam M. R. priteista 10 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma, atsižvelgiant ir į tai, kad nuteistasis neturi turto ir nuolatinio darbo, nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

CK 6.283 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo yra suluošinamas ar kitaip sužalojama jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius tokiais atvejais sudaro su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) ir negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Tačiau negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-108/207 ir kt.). Bylos duomenimis, nuteistojo nusikalstamais veiksmais M. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio nukentėjusysis buvo operuotas ir dvylika dienų gydomas ligoninėje. Kaip matyti iš M. R. civilinio ieškinio bei jo paaiškinimų teisme, gydantis dėl patirtų sužalojimų jam teko pirkti vaistus, taip pat turėjo išlaidų dėl papildomo maitinimo, kurios bendrai sudaro 500 Lt, be to, buvo nepataisomai sugadinti jo drabužiai, kurių bendra vertė 470 Lt, jis nepasinaudojo nupirktu kelto bilietu, už kurį sumokėjo 288 Lt, ir prarado dviejų mėnesių darbo užmokestį bendrai 3000 Lt sumai. Nors nukentėjusysis nepateikė teismui rašytinių įrodymų, pagrindžiančių sveikatos sugrąžinimo išlaidas vaistams, papildomam maitinimui ir kt., teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokias išlaidas nukentėjusysis patyrė, jo nurodyta 500 Lt suma, atsižvelgiant į patirtų sužalojimų sunkumą, gydymo pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegijos nuomone, yra reali. Tas aplinkybes, kad įvykio metu buvo nepataisomai sugadinti nukentėjusiojo drabužiai, be to, kad jis, ruošdamasis kartu su T. S. vykti į užsienį uždarbiauti, buvo įsigijęs kelto bilietą, patvirtina paties M. R. parodymai, duomenys, užfiksuoti daiktų pateikimo ir daiktų apžiūros protokoluose, bei duomenys, kuriuos pateikė AB DFDS Seaways (t. 1, b. l. 87, 88-105, 152), o civiliniame ieškinyje nurodytos sumos už sugadintus drabužius ir kelto bilietą, yra realios, todėl iš nuteistojo priteistos pagrįstai. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis M. R. keletą mėnesių buvo nedarbingas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nesant padarytų sužalojimų pastarasis realiai būtų dirbęs ir gavęs civiliniame ieškinyje nurodytą 1500 Lt mėnesinį darbo užmokestį. Nors nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, jog turėjo darbo pasiūlymą ne tik Danijoje, kur kartu su T. S. įvykio dieną buvo susiruošęs vykti, bet ir Lietuvoje, tačiau nenurodė, koks konkrečiai tai buvo darbo pasiūlymas (bendrovė, pareigos ir t.t.), ir nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų, taigi, savo reikalavimo dėl 3000 Lt priteisimo nepagrindė įrodymais, todėl ši suma iš nuteistojo T. S. nukentėjusiojo naudai priteista nepagrįstai. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio, iš nuteistojo T. S. nukentėjusiojo M. R. naudai priteistas turtinės žalos atlyginimas mažinamas iki 1258 Lt (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuteistojo T. S. nukentėjusiajam M. R. priteistą turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1258 (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimt aštuonių) litų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.