Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 ir nuo 2018 m. balandžio 20 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2018 m. liepos 29 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė aplinkybėmis, jog jam nebuvo suteikta galimybė netrukdomam bendrauti telefonu su artimaisiais. Pareiškėjo teigimu uždarojoje zonoje kamerų tipo patalpų teritorijoje, kurioje jis buvo laikomas, taksofono aparatas įrengtas Pravieniškių PN-AK pareigūnų darbo vietoje, todėl, atėjus paskambinti telefonu, visada būdavo du ar trys pareigūnai, kurie garsiai kalbėjo, dėl šių priežasčių buvo sunku bendrauti su artimaisiais, sunku susikaupti ir pasikalbėti rūpimais klausimai.

Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnis, kuris nustato, jog nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato BVK 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai (BVK 102 straipsnio 1 dalis). BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas: nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Pagal BVK 102 straipsnio 5 dalį skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės). Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. IR-107 patvirtinta nauja Taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

Motyvuojamoji dalis

BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naudojimosi teise skambinti telefonu apimtis priklauso nuo nuteistojo priskyrimo atitinkamai nuteistųjų grupei. Pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei (šios aplinkybės neginčija ir pats pareiškėjas, b. l. 1), o BVK 75 straipsnio 4 punktas numato, kad „drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: <...> du kartus per mėnesį paskambinti telefonu“. Atsakovės atstovas nurodė, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta.

Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš to, jog kalbėtis telefonu trukdo pareigūnai, kurie garsiai bendrauja tarpusavyje, girdi jo pokalbius, taip nėra užtikrinamas privatumas kalbantis telefonu su artimaisiais. Pareiškėjas skunde nenurodė, tikslių datų, kuomet, pasak pareiškėjo, jam buvo trukdoma ar klausomasi jo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė konkrečių Pravieniškių PN-AK pareigūnų pavardžių, kurie būtų trukdę pareiškėjui kalbėtis telefonu ar klausęsi pareiškėjo telefoninių pokalbių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais dėl galimai pažeistos jo teisės į pokalbius telefonu. Iš byloje pateiktos Pravieniškių PN-AK psichologinės tarnybos 2018 m. rugpjūčio 24 d. pažymos, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl patiriamų išgyvenimų, kankinimų ar orumo pažeminimo, kuriuos jam galėjo sukelti netinkamas bendravimas telefonu su artimaisiais, atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, nesikreipė. Teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigai įrengti telefoną, kuriuo nuteistieji skambina artimiesiems atskiroje patalpoje, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.