Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto K. S. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimo, kuriuo K. S. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., paskirta 100 Lt bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., administracinės nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 3000 Lt bauda su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones 3 metams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. nubaustas už tai, kad 2012 m. spalio 6 d., apie 1 val., Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, vairuodamas transporto priemonę – nuosavą automobilį ,,Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio sankasos ir apgadino G. K. priklausančios tvoros kuolus, atsitrenkė į ūkinį pastatą. Eismo įvykio metu apgadintas G. K. ūkinis pastatas ir tvoros kuolai – padaryta žala svetimam turtui.

Be to, K. S. nubaustas už tai, kad pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, nepranešdamas apie įvykį policijai.

- teismas, žinodamas, jog įvykio metu buvo labai blogas oras, žinodamas, jog nukentėjusioji įvykio naktį nebuvo namuose, vis tiek nutarime prieštaringai nurodė, kad jis privalėjo įvykio metu susirasti nukentėjusią ir išsiaiškinti su ja dėl įvykio arba išsikviesti policiją;

- jis neneigė vairavęs automobilį ir padaręs pažeidimą, pripažino savo kaltę ir nurodė faktines aplinkybes, kurios sutampa su byloje esančiais duomenimis, išreiškė apgailestavimą dėl savo elgesio, prašė neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, tačiau teismas nepasisakė dėl ATPK 30¹ str. nuostatų ir skyrė sankcijose numatytas griežtas nuobaudas, iš ko seka, kad teismas netinkamai vertino bei aiškino jo elgesį (kaltės pripažinimą, gailėjimąsi, aplinkybių objektyvų nurodymą, nukentėjusios atsiprašymą, žalos atlyginimą ir iš esmės su nukentėjusia konfliktinės situacijos visišką pašalinimą), kas pagal ATPK 31 str. 1 d. l p. ir 2 p. yra pripažįstama atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, suteikiančiomis teismui teisę taikyti teisės nuostatas dėl nuobaudos švelninimo;

- teismas, vertindamas pažeidimą ne mažareikšmiu, neargumentavo ir nepateikė padarytos išvados dėl griežčiausių nuobaudų skyrimo įrodymų, kodėl tokia išvada padaryta, todėl ji vertintina formalia traktuote, prieštaraujančia teisingumo ir protingumo kriterijams;

- teismas, parinkdamas nuobaudos rūšį ir dydį, vadovavosi tiktai nustatytomis taisyklėmis skirti nuobaudas, tačiau nesivadovavo ir įstatymo nurodytomis išimtimis, jas tinkamai motyvuojant, ir kurių pritaikymas atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus;

- teismas netinkamai vertino duomenis byloje apie tai, kad nukentėjusi šalis nėra suinteresuota dėl jo griežto nubaudimo, nes jis atsiprašė ir jam buvo atleista, teisme apie tai įtikinamai kalbėjo nukentėjusi šalis, neprašydama jokių nuobaudų pritaikymo ir nereikšdama jokių pretenzijų;

- byloje nebuvo nustatyta ir konstatuota, kad jo pasitraukimas iš įvykio vietos yra susijęs su tiesioginiu tikslu išvengti atsakomybės už eismo taisyklių pažeidimą, pasireiškusį eismo įvykio sukėlimu (kito asmens turto nežymiu sugadinimu);

- priimdamas sprendimą dėl jo veikos kvalifikavimo, teismas formaliai įvertino jo išvykimą iš įvykio vietos pagal ATPK 130 str. kvalifikaciją ir skyrė numatytas nuobaudas, neįvertinus realios situacijos – jo objektyvaus elgesio bei jo elgesio subjektyvios pusės viseto;

- jam skirtos nuobaudos yra neadekvačios padarytam pažeidimui, jos visiškai neindividualizuotos;

- paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas 3 metams – baudžia ne tik jį, bet ir jo šeimos narius, nes jis negalės tinkamai patekti į atokiau esančią darbovietę, gali dėl to netekti darbo bei užmokesčio, negalės patenkinti šeimos narių (turi vaikus, turi ūkį) lūkesčių, kas sukelia atitinkamų nesklandumų gyvenime ir bendravime ir žeidžia psichologiškai;

- teismas neteisingai aiškino ir taikė teisinę normą, skirtą byloms nagrinėti – ATPK 284 str. nuostatas, netinkamai ištyrė bei įvertino bylos faktines aplinkybes ir esančius duomenis (įrodymus), taip pažeisdamas ir ATPK 257 str. nuostatas;

- ATPK 130 str. 1 d. būtinas sudėties požymis yra asmens veikimas tyčia, o jis teismo proceso metu pripažino savo kaltę dėl neatsargaus vairavimo ir eismo įvykio sukėlimo, kas verčia abejoti, ar jis tyčiniais valingais veiksmais sąmoningai padarė administracinį teisės pažeidimą, kvalifikuojamą pagal ATPK 130 str. 1 d., nes jis neturėjo tiesioginės tyčios pasislėpti, išvengti bet kokios atsakomybės;

- iš jo elgesio ir aiškinimų matyti, kad manydamas, jog veikia teisingai, tikėdamasis su nukentėjusiąja susisiekti, iš įvykio vietos išvyko, o dėl kito turto nežymaus apgadinimo jis neadekvačiai pasielgė nepranešęs policijai dėl formalumo atlikimo, nes galvojo, jog tokių eismo įvykių policija netiria, jų neįformina, o tai rodo, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į neteisėtą tyčinį bei priešingą teisės normoms veikimą.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas objektyviai neišnagrinėjęs visų bylos faktinių aplinkybių viseto, sutiko su policijos pareigūno protokole nurodytais kaltinimais, teismui pateiktais duomenimis ir priėmė iš dalies nepagrįstą nutarimą dėl griežčiausių nuobaudų skyrimo pagal ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. Apeliantas yra įsitikinęs, kad net kaltinant jį padarius ir ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį pažeidimą, atsižvelgiant į neabejotiną jo formalią esmę, yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ str. ir parinkti švelnesnę nuobaudos rūšį – baudą. Be to, akcentuoja, kad po eismo įvykio nei pats faktas, nei automobilis nebuvo slepiami, kaip gali įtarinėti policijos atstovai, nes tokiam elgesiui nebuvo pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip (ATPK 302¹⁰ str. 2 d.). Konkrečiu atveju administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs apylinkės teismas rašė teismo posėdžio protokolą, jame užfiksavo esminius bylos nagrinėjimo momentus, apklaustų asmenų parodymus teismo posėdyje, įrodymų tyrimą ir kt. Administracinio teisės pažeidimo byla, tesimo posėdžio protokolas ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė tais įrodymais, kurie buvo surinkti ir ištirti teismo posėdyje, ir apeliantas nenurodė jokių kitų įrodymų, kurių būtų netyręs ir neįvertinęs apylinkės teismas. Todėl aukštesnės instancijos teismas patikrino skundžiamo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą pagal jau esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą. Teismo nuomone, rengti žodinį procesą apeliacinės instancijos teisme, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Skundžiamu Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimu K. S. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. už tai, kad sukėlė eismo įvykį ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos, nepranešęs apie tai policijai. Šiuo atveju iš apeliacinio skundo turinio sudėtinga suprasti, kiek ir kokia dalimi apeliantas nesutinka su priimtu nutarimu jo administracinio teisės pažeidimo byloje. Iš daugiareikšmių prašymų ir deklaruojamų įvairių pozicijų apeliaciniame skunde neaišku, kaip pats apeliantas suvokia administracinio teisės pažeidimo bylos esmę, kokias apylinkės teismo nustatytas faktines pažeidimų aplinkybes pripažįsta ir kokias neigia. Antai apeliaciniame skunde teigiama, kad K. S. pripažino vairavęs automobilį ir padaręs pažeidimą, t. y. pripažino savo kaltę, nurodė faktines aplinkybes, sutampančias su byloje esančiais duomenimis, reiškė apgailestavimą dėl savo elgesio, atlygino padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusio asmens. Kartu skunde teigiama, kad teismas netinkamai ištyrė bei įvertino bylos faktines aplinkybes bei esančius duomenis, ir prašoma administracinę bylą dalyje pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Taip pat neaišku, kodėl K. S. padarytą administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas turėjo laikyti mažareikšme veika, jei toks institutas šiuo metu galiojančiame ATPK nereglamentuotas (ATPK 40 str., numatęs galimybę atleisti nuo administracinės atsakomybės, jeigu padarytas mažareikšmis teisės pažeidimas, neteko galios nuo 1998-06-17, remiantis 1998-06-02 įstatymu Nr. VIII-762). Nepaisant jau paminėtų apelianto pozicijų, skunde deklaruojama nuomonė, kad skiriant nuobaudas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d., yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir paskirti tik baudą.

Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs bylą įrodymų vertinimo ir nuobaudos skyrimo aspektais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais tiek dėl ginčijamos K. S. kaltės, tiek dėl apylinkės teismo jam paskirtų administracinių nuobaudų.

Pagal ATPK 284 str., organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N1-1872/2007). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, konstatuoti aptartų nuostatų nesilaikymą nėra teisinio pagrindo.

Jau minėta, kad K. S. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas pagal du ATPK straipsnius, tarp jų – pagal ATPK 127 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia administracinę atsakomybę. Šioje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad įvykio dieną K. S. vairuojamas automobilis ,,Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo nuo kelio sankasos, atsitrenkė į G. K. ūkinį pastatą ir tvorą, eismo įvykio metu apgadino G. K. ūkinį pastatą bei tvoros kuolus. Šių aplinkybių apeliantas neneigė ir teismo posėdžio metu (36–37 b. l.), to neginčija ir pateiktame skunde. Nėra pagrindo abejoti paminėtomis aplinkybėmis, nes jas akivaizdžiai patvirtina ir kiti įrodymai – automobilio ,,Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) fotonuotraukos, tvoros bei ūkinio pastato fotonuotraukos, darytos eismo įvykio vietoje, nukentėjusiosios G. K. parodymai teisme (8-9; 37-38 b. l.), todėl nėra pagrindo šias aplinkybes analizuoti pakartotiniai.

Teismas atkreipia dėmesį į apelianto skunde deklaruojamas nepalankias automobilio vairavimo sąlygas, kurios, apelianto manymu, menkina jo kaltę. Tai, kad vairavimo sąlygos buvo sudėtingesnės už įprastas, nekeičia šios bylos esmės ir nedaro įtakos skundžiamo teismo nutarimo teisėtumui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, todėl nesuvaldė automobilio. Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 p. numatyta bendroji eismo dalyvio pareiga laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, o KET 133 p. reglamentuota, kad vairuotojas, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Taigi bet kuriuo atveju K. S., vairuodamas automobilį, pasirinko netinkamą, nesaugų važiavimo greitį, nes nesugebėjo suvaldyti automobilio (pvz. laiku sustabdyti, apvažiuoti kliūtį ar pan.) ir nuvažiavo nuo kelio. Tai yra teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., sudėties požymis ir vertinti jį kitaip nėra jokio pagrindo.

KET 3.11 p. numatyta, kad eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Byloje aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta, kad įvykio metu buvo apgadintas apelianto automobilis ir kito asmens, G. K., turtas. Tai reiškia, kad eismo įvykis iš tikrųjų buvo, ir jį sukėlė ne kas kitas, o K. S., tuo padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. Apeliacinio skundo teiginiai, kad apie tokius eismo įvykius policijai pranešti nereikia, kad policija tokių įvykių neformina, yra subjektyvūs jo paties išmąstymai, neturintys jokios įtakos sprendžiant dėl paties eismo įvykio fakto ir kaltininko atsakomybės. Tai, kad pažeidėjas kitam asmeniui atlygino (pašalino) eismo įvykio metu padarytą žalą, K. S. veikos kvalifikacijai pagal ATPK 127 str. 2 d. reikšmės neturi, nes tai nėra būtinas minėto teisės pažeidimo sudėties elementas.

ATPK 130 str. 1 d. nustatyta, jog „<...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 5 metų <...>“.

Apeliantas iš esmės neneigia ir apeliaciniu skundu neginčija fakto, jog nustatytu laiku buvo eismo įvykio vietoje, pripažįsta, kad buvo sugadinta jo transporto priemonė, kad nuvažiavęs nuo kelio atsitrenkė į tvorą, kad apie eismo įvykį nepranešė policijai. Tokias aplinkybes patvirtina ne tik apelianto parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai – G. K., policijos pareigūno L. R. parodymai, jo tarnybinis pranešimas, eismo įvykio schema, įvykio vietoje darytos fotonuotraukos ir kt. duomenys. Visi paminėti įrodymai patvirtina, kad K. S. pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos. Nekyla abejonių, kad K. S. suvokė sukėlęs eismo įvykį ir matė jo padarinius – buvo apgadintas jo paties automobilis, sugadintas ir jam nepriklausantis kito asmens turtas. Tačiau K. S. tikslingai rinkosi elgesio variantą, įvykio vietoje nepasiliko, policijai apie įvykį nepranešė, nukentėjusiojo kito asmens net nebandė ieškoti ir pasišalino iš įvykio vietos. Tokį savo elgesį apeliantas teisina savo subjektyviu suvokimu, kad eismo įvykio nesukėlė ir pranešti policijai apie įvykį pareigos neturėjo. Pasak apelianto, tą sykį buvo itin blogos oro sąlygos, nakties metas, todėl jis, net neišlipęs iš automobilio, atbuline eiga išvažiavo iš pakelės ir nuvažiavo namo, ketindamas kitą rytą nueiti pažiūrėti, kokią žalą padarė. Šiuo atveju itin svarbi aplinkybė yra ta, kad kitą rytą K. S. nebuvo nuėjęs į įvykio vietą, nukentėjusiojo asmens nesusirado, policijos pareigūnų buvo nustatytas praėjus dviem dienoms po įvykio – 2012-10-08, ir jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (2 b. l.). Visa tai rodo, jog apeliantas siekė nuslėpti patį eismo įvykio faktą ir savo dalyvavimą jame. Nustatytos objektyviosios aplinkybės suponuoja išvadą, kad K. S. iš eismo įvykio pasitraukė tyčia, pažeisdamas KET 231.1. p. reikalavimus, apie eismo įvykį ir kilusią situaciją policijai nei iškart, nei vėliau nepranešė ir pažeidė KET 231.4. p. reikalavimus. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai K. S. patraukė administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d., todėl naikinti skundžiamą nutarimą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Kartu pažymima, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad K. S. nuoširdžiai gailisi dėl pažeidimo padarymo, kad atlygino padarytą žalą, ir tai pripažino apelianto atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (ATPK 31 str. 1 d. 1 p., 2 p.). Skunde apeliantas nenurodė naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas jam nuobaudas už padarytus pažeidimus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pažeidėjui skyrė ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. sankcijose numatytas švelniausias nuobaudas, todėl laikyti jas ir galutinę subendrintą nuobaudą aiškiai per griežtomis nėra pagrindo.

Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ str. Iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad į šį teisės institutą ir apeliuoja K. S.. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl ATPK 30¹ str. taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, jog mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyta minimali ar švelnesnės nuobaudos nei numatyta sankcijoje skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N756-403/2010, N444-633/2011). Teismas, įvertinęs šios bylos medžiagą, yra tos nuomonės, kad tokių aplinkybių šioje byloje nėra, ir K. S. taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas nėra pagrindo.

Tai, kad K. S. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto pažeidimo ir atlygino padarytą žalą, apylinkės teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir akivaizdu, kad šios aplinkybės buvo įvertintos parenkant administracinę nuobaudą sankcijų už padarytus pažeidimus ribose. Kartu teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas turi galiojančią administracinę nuobaudą, kas neigiamai apibūdina K. S. (10-12 b. l.). K. S. padaryti administraciniai teisės pažeidimai nėra formalūs neigiami poelgiai, kaip bandoma tikinti apeliaciniame skunde. Apelianto veikoje nustatyti visi būtini ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. numatytų teisės pažeidimų sudėties požymiai, už kurių padarymą įstatymų leidėjas ne atsitiktinai nustatė atitinkamą atsakomybę. Eismo įvykio sukėlimas, o tuo labiau pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, yra pavojingi administracinės teisės pažeidimai, sukeliantys pavojų transporto eismo saugumui, žmonių turtui, kartu siekiant apsunkinti faktinių aplinkybių ir įvykį sukėlusių asmenų nustatymą, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas (skiriant tik baudą) akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Apeliacinio skundo argumentais K. S. akcentuoja tai, kaip netekus jam teisės vairuoti transporto priemones pablogės jo ir jo šeimos gerbūvis, tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, kad tokios aplinkybės atsirado tik dėl jo paties netinkamo elgesio – nenoro laikytis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių ir reikalavimų. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Kelmės rajono apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimą K. S. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas tiek dėl apelianto kaltės, tiek dėl jo atžvilgiu taikytinos atsakomybės, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą ir K. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.