Tauragės apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Ieškovė G. B. ieškiniu prašo:

1.1. pripažinti tarp atsakovų 2017 m. vasario 17 d. sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, Notarinio registro Nr. 2-1216, apsimestiniu sandoriu ir pripažinti šią sutartį galiojančia ¼ dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartimi,

1.2. perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas,

1.3. iš ieškovės priteisti 1906,24 Eur atsakovui I. M., kaip kompensaciją už ¼ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

1.4. pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento atsakovui I. M. 2017 m. kovo 10 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, Notarinio registro Nr. 2-1715,

1.5. Ieškovė ir jos atstovas ieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės ir atsakovo V. Š. tėvas M. Š.. Po M. Š. mirties, visi keturi mirusiojo vaikai priėmė palikimą, tačiau du iš jų – broliai V. Š. ir A. Š. – savo paveldėjimo teises padovanojo ieškovei. 2008 m. liepos 28 d. ieškovė kartu su savo broliu atsakovu V. Š. priėmė mirusiojo M. Š. palikimą. Suėjus palikimo priėmimo terminui paveldėjimo teises į mirusiojo palikimą turėjo du įpėdiniai – ieškovė į ¾ dalį mirusiojo palikimo ir atsakovas V. Š. į ¼ dalį mirusiojo palikimo.

1.6. Iškarto po palikimo priėmimo, atsakovas V. Š. žodine sutartimi savo turėtą ¼ dalį žemės sklypo perdavė neatlygintinai naudotis ieškovei, o ateityje žadėjo jį ieškovei perleisti sudarant pirkimo-pardavimo sandorį. Šio abipusio susitarimo pagrindu, ieškovė viena ilgą laiką, t. y. 9 metus naudojosi ir disponavo visu žemės sklypu, jį prižiūrėjo. Atsakovas pripažino, kad sutiko, jog ieškovė nušienautų pievą ir žemę deklaruotų savo vardu. 2017 metų sausio mėnesį ieškovė užsiminė atsakovui, kad kadangi ji ilgą laiką disponuoja visu žemės sklypu, norėtų viską įforminti, jog atsakovas jai parduotų savo dalį paveldėto turto, kaip ir buvo susitarę. Dėl to ieškovė kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. 2017 m. balandžio 26 d. ieškovei išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, iš kurio matyti, kad ieškovė paveldėjo ¾ dalis mirusio M. Š. turto, kurį sudaro ¾ dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Turtą įregistravus VĮ Registrų centre, paaiškėjo, kad ¼ dalis žemės sklypo priklauso atsakovui I. M..

1.7. Iš liudijimo matosi, kad 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi atsakovas V. Š. pardavė atsakovui I. M. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo V. Š. mirties, už 1906,24 Eur. 2017 m. kovo 10 d. atsakovui I. M. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodyta, kad jis paveldi ¼ dalį mirusio V. Š. palikimo. Išduotame paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime nurodyta, kad palikimą sudaro ieškinyje nurodyta ¼ dalis žemės sklypo, todėl akivaizdu, kad V. Š. su I. M. sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o ne paveldėjimo teisių pardavimo sutartį.

1.8. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad atsakovas V. Š. po palikimo priėmimo disponavo aukščiau nurodyta žemės sklypo dalimi ir šis palikimu priimtas turtas buvo ilgą laiką valdomas kaip konkretus turtas, o ne kaip turtinė teisė į jį. Atsakovas V. Š. žodine sutartimi savo turėtą ¼ dalį žemės sklypo perdavė neatlygintinai naudotis ir disponuoti ieškovei. Tik ieškovė viena ilgą laiką apie 9 metus naudojosi ir disponavo visu žemės sklypu. V. Š., iki sudarant paveldėjimo teisės pirkimo pardavimo sutartį leisdamas naudotis jo žemės sklypo dalimi ieškovei, disponavo aukščiau nurodyta žemės sklypo dalimi ir šis palikimu priimtas turtas buvo ilgą laiką valdomas kaip konkretus turtas, o ne kaip turtinė teisė į jį. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.51 straipsnio „Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti“ 1 dalis nustatanti, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

1.9. Atsakovo I. M. ir ieškovės sklypai ribojasi. Šalys senai nesutaria dėl įvažiavimo į sklypą, kuriuo anksčiau bendrai naudojosi I. M. ir ieškovės tėvas M. Š.. Tarp jų buvo sudarytas susitarimas dėl bendro naudojimosi keliu. Vėliau šį kelią I. M. užtvėrė, neleisdamas ieškovei juo naudotis, ir neseniai laimėjo bylą prieš Nacionalinę žemės tarnybą dėl jo ir atitinkamos keliui naudojamos valstybinės žemės dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant valstybei kompensaciją. Siekdamas dar labiau padidinti jam priklausančios žemės plotą, atsakovas I. M., sudarydamas paveldėjimo teisių pirkimo sandorį, siekė įgyti konkrečią žemę. Jam buvo suprantama, kad įsigyti buvusios M. Š. žemės jam nepavyks, jeigu V. Š. įregistruos savo paveldėjimo teises, nes ieškovė realizuos jai priklausančią pirmumo teisę. Įgyvendinti sumanymą atsakovui I. M. nebuvo sunku, nes V. Š. yra finansiškai priklausomas nuo atsakovo I. M., kuris jau ilgą laiką samdo jį atskiriems darbams nudirbti. V. Š. jokio kito pastovaus ir oficialaus uždarbio neturi. V. Š. sutiko sudaryti ginčijamą apsimestinę sutartį ir perleido ¼ dalį žemės sklypo ir dalį veršidės I. M..

1.10. Atsakovai V. Š. bei I. M. taip pat žinojo, kad ieškovės broliai - V. Š. ir A. Š., savo paveldėjimo teises padovanojo ieškovei, taip pat tai, kad ieškovė ne kartą atsakovui aiškiai buvo išreiškusi norą nupirkti iš atsakovo jo paveldėtą turto dalį, o atsakovas tą ir ketino padaryti - ieškovei perleisti paveldėtą konkretaus turto dalį, ką patvirtina ir faktiškai susiklosčiusi situacija – 2008 m. po palikimo priėmimo, atsakovas V. Š. žodine sutartimi savo turėtą ¼ dalį žemės sklypo perdavė valdyti ieškovei, kurią ji valdė iki 2017 m. kovo mėnesio. Taigi ir ieškovė ir atsakovas V. Š. ilgą laiką valdė, naudojosi ir disponavo konkrečiu turtu, o ne turtine teise. Kadangi žemės sklypu ilgą laiką susitarimo pagrindu naudojosi ieškovė, ji su atsakovu V. Š. nesikreipė dėl paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo išdavimo ir žemės nuosavybės teisė visą šį laiką buvo įregistruota mirusio tėvo vardu. Apie tai, kad ieškovės brolis parduoda paveldėjimo teisę, ieškovė nebuvo informuota ir nežinojo. Todėl atsakovai siekė prisidengdami paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi perleisti paveldėto ¼ dalį mirusio M. Š. turto apeinat ieškovės pirmumo teisę pirkti minėtą turtą.

1.11. Vertina, kad visos šios aplinkybės patvirtina faktą, kad atsakovai, prisidengdami paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi perleido konkretų paveldėtą turtą - ¼ dalį žemės sklypo, (nes atsakovai žinojo konkretų paveldėto turto turinį) apeinant CK 4.79 str. 1 d. įtvirtintą bendraturčio pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti paveldėjimo teisių perleidimo sandorį apsimestiniu sandoriu.

1.12. CK 1.87 str. 1 d. nustatyta: jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas.

1.13. 2017 m. vasario 17 d. sudaryta paveldėjimo teisių pardavimo sutartis buvo pasirinkta tam, jog būtų išvengtas kito žemės sklypo bendraturčio teisių apsaugos institutas. Nors ir yra įtvirtintas sutarčių laisvės principas ir šalys yra laisvos spręsti kokią sutartį joms sudaryti, tačiau šalis, naudodamasi šia teise, negali pažeisti įstatymų, kitų asmenų teisių, be kita ko, ir bendraturčių pirmenybės teisės, įtvirtintos CK 4.79 str., CK 1.5 str. įrašytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovas I. M. žinojo, kad ieškovė ir atsakovas, ieškovės brolis abu yra žemės sklypo paveldėtojai (nors ir atsakovas dar nebuvo gavę paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo). I. M. buvo žinoma ir tai, kad atsakovas V. Š. žemę perdavė naudoti ir disponuoti ieškovei, t. y. realiai disponavo paveldėtu turtu. Atitinkamai, pirkdamas paveldėjimo teises, jis siekė įsigyti konkretų turtą, t. y. ¼ aukščiau nurodyto žemės sklypo. Atitinkamai sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės nurodytų principų akivaizdžiai neatitinka, negali būti pripažintas teisėtu. Šiuo atveju atsakovų 2017 m. vasario 17 d. sudaryta paveldėjimo teisių pardavimo sutarties esmė ir tikslas buvo išvengti ieškovės pirmenybės teisės įgyvendinimo, užkertant jai kelią įsigyti ilgai jos valdytą, naudotą ir disponuotą likusią žemės sklypo dalį.

1.14. 2017 m. vasario 17 d. sudaryta paveldėjimo teisių pardavimo sutartis sudaryta kitam sandoriui pridengti, todėl taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu.

1.15. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia.

1.16. Tiek atsakovai, tiek ir notarė, tvirtindama paveldėjimo teisių pardavimo sutartį, žinojo, kad privalėjo vadovautis CK 4.79 straipsniu, kuriame nurodyta, kad: 1) bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąją nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių; 2) dalies, esančios bendrąja nuosavybe pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą.

1.17. Atsakovai paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi siekė sudaryti ¼ dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, taip eliminuojant imperatyvią pareigą taikyti CK 4.79 straipsnio nuostatas, ko pasekmėje paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina sudaryta apsimestiniu sandoriu ir turi būti pripažinta negaliojanti. Apsimestinis sandoris yra niekinis. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Teisinio santykio pakeitimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, įtvirtintų CK 1.138 straipsnio 5 punkte. Taisyklių, reglamentuojančių tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikymas šalių santykiams laikytinas specialiąja sandorio negaliojimo pasekme, lyginant su restitucija.

1.18. CK 1.87 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Ši taisyklė bendraturčių teisiniams santykiams taikoma, jei pirkimo–pardavimo sandorį jo šalys pridengia apsimestiniu sandoriu (šiuo atveju, paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi). Taigi, jeigu iš tikrųjų buvo sudarytas ne paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sandoris, bet pirkimo–pardavimo sandoris, o sandorio objektas yra turto, keliems asmenims priklausančio bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalis, tai bendraturtis turi teisę reikalauti, kad paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sandoris būtų pripažintas negaliojančiu ir jam (bendraturčiui) būtų perkeltos šio sandorio pirkėjo teisės ir pareigos (CK 1.87 straipsnio 2 dalis, 4.79 straipsnio 3 dalis). Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią.

1.19. Atsakovas I. M. žinojo, kad ieškovė ir atsakovas, ieškovės brolis abu yra žemės sklypo paveldėtojai (nors ir atsakovas dar nebuvo gavę paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo). I. M. buvo žinoma ir tai, kad ieškovei ir atsakovui V. Š. sutarus, po tėvo mirties ieškovė viena žemę prižiūrėjo, ja rūpinosi ir žeme naudojosi ilgą laiką, ir kad atsakovas V. Š. žodine sutartimi savo turėtą ¾ dalį žemės sklypo perdavė valdyti ieškovei. Atsakovai elgėsi nesąžiningai, pasitelkdami paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį siekė sudaryti ¼ dalies žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, taip eliminuojant imperatyvią pareigą taikyti CK 4.79 straipsnio nuostatas.

1.20. Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina faktą, kad atsakovai, prisidengdami paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartimi perleido konkretų paveldėtą turtą - ¾ dalis žemės sklypo, (nes atsakovai žinojo konkretų paveldėto turto turinį) apeinat ieškovės pirmumo teisę pirkti minėtą konkretų turtą. Tai rodo atsakovų valią ir siekį perleisti konkretų turtą, o ne paveldėjimo teises, turint tikslą apeiti ieškovės pirmumo teisę pirkti šį konkretų turtą. Tuo labiau, kad tarp ieškovės ir atsakovų kilo nemažai ginčų bei nesutarimų, tarp ieškovės ir atsakovo I. M. vyko teisminiai ginčai dėl statinių. O tai yra pakankamas pagrindas pripažinti paveldėjimo teisių perleidimo sandorį apsimestiniu sandoriu.