Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties, kuria pagal ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsisakyta iškelti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Drabužių įranga“ bankroto bylą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos UAB „Drabužinių įranga“ iškėlimo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra skolingas valstybės biudžetui 5 046,24 Eur, finansinės atskaitomybės dokumentų neteikia nuo 2009 metų, įmonėje nedirba nei vienas darbuotojas, vieninteliam akcininkui UAB „Nemuno pasaulis“ iškelta bankroto byla, todėl mano, kad atsakovas yra nemokus ir jam keltina bankroto byla.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą. Teismas nustatė, kad atsakovas neturi registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių, juridinių asmenų registrui įmonės finansiniai dokumentai buvo pateikti tik už 2009 metus; ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatytų dokumentų atsakovo vadovas nepateikė; teismo siųsti procesiniai dokumentai dėl įmonės finansinių dokumentų pateikimo atsakovui grįžo neįteikti; atsakovo vadovės gyvenamosios vietos adresu siųsti teismo procesiniai dokumentai taip pat grįžo neįteikti. Teismas padaręs išvadą, kad atsakovas neturi turto ir jo nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 10 dalies 1 punktu, 2015 m. vasario 13 d. nutartimi pasiūlė ieškovui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2 000 Eur, naudotiną teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Ieškovei į teismo depozitinę sąskaitą neįmokėjus nurodytos sumos, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktu atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti atsakovui bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo reikalavimas sumokėti 2 000 Eur pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, nes didina kreditoriaus – valstybės – biudžeto nuostolius. Ieškovas yra iš valstybės biudžeto išlaikoma institucija, kuriai nebuvo skirta biudžeto lėšų atsakovo bankroto administravimo išlaidoms apmokėti.

2. Atsakovas pagal 2009 metų finansinės atskaitomybės dokumentus turi 1 197 Eur vertės ilgalaikio turto ir 11 858,20 Eur vertės trumpalaikio turto. Ši aplinkybė neleidžia daryti prielaidos, kad atsakovo turimo turto nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Teismo išvados, kad bendrovė nuosavybės teise nevaldo nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, todėl jos turimo turto nepakaks teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, nėra pakankamai pagrįsta.

3. Nutartis pažeidžia viešąjį interesą. Bendrovei suteikiama galimybė sudaryti nenaudingus sandorius ir tokiu būdu pažeisti kreditorių interesus. Ieškovas savo teises gali apginti tik atsakovui iškėlus bankroto bylą, nes susidariusios mokestinės nepriemokos išieškojimui į valstybės biudžetą ieškovas atliko visus įstatyme numatytus išieškojimo veiksmus.

4. Ieškovas siekia nemokaus juridinio asmens eliminavimo iš rinkos, stabdant įsiskolinimų už laiku nesumokėtus mokesčius augimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovui iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus.

Negalima sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad teismo išvada dėl aplinkybės, kad atsakovas neturi turto, nėra pakankamai pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas neturi registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių, juridinių asmenų registrui įmonės finansiniai dokumentai buvo pateikti tik už 2009 metus, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatytų dokumentų atsakovo vadovas nepateikė; atsakovui teismo siųsti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, atsakovo vadovės gyvenamosios vietos adresu siųsti teismo procesiniai dokumentai taip pat grįžo neįteikti, turėjo pakankamai pagrįstą pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas neturi turto administravimo išlaidoms apmokėti.

Apeliantas teisus, sakydamas, kad teismas nepagrįstai įpareigojo jį sumokėti teismo nustatytą sumą atsakovo administravimo išlaidoms apmokėti. Toks teismo įpareigojimas prieštarauja ĮBĮ nustatytam reguliavimui tuo atveju, kai konstatuojama, jog atsakovas neturi turto administravimo išlaidoms apmokėti, o pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodyti kreditoriai. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, turi nustatyti sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Ši suma negali viršyti teisės aktuose nustatyta tvarka nustatytų 25 minimaliųjų mėnesinių algų sumos. Bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai: 1) teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą šioje dalyje nurodytą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą. Įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą pinigų suma yra naudojama teisėjo, nagrinėjančio bankroto bylą, nurodymu teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti; 2) šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti administratorių, prisiimantį riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų (toliau – rizika). Jeigu dėl prisiėmusio riziką administratoriaus veiklos (surasto, prisiteisto turto ar išieškotų beviltiškomis laikytų skolų įmonei) gaunama lėšų, šios lėšos naudojamos šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu šiame punkte nurodytu atveju faktiškai patirtos išlaidos, iš jų ir administratoriaus atlyginimas, viršija teismo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje nustatytą sumą, teisėjas, nagrinėjantis bankroto bylą, administratoriaus prašymu gali patikslinti administravimo išlaidų sąmatą, kuri gali būti didesnė negu šioje dalyje nustatyta 25 MMA suma, bet bendra bankroto administratoriaus išlaidų suma taikant supaprastintą bankroto procesą negali būti didesnė negu 40 MMA; 3) šio įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodytas kreditorius pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe. Dėl teismo nustatytos sumos, reikalingos teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išieškojimo iš šio straipsnio 11 dalyje nurodytų asmenų į teismą kreipiasi administratorius.

ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1-3 punktų analizė leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, kai pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia ĮBĮ 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punktuose nurodyti kreditoriai, teismas jų neįpareigoja į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti teismo nustatyto dydžio sumos administravimo išlaidoms apmokėti, kadangi yra sprendžiamas administratoriaus, prisiimančio riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų, paskyrimo klausimas. Ieškovas, kaip atsakovo kreditorius, patenka į ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodytų kreditorių, kurie nėra įpareigojami sumokėti teismo nustatytą administravimo išlaidų sumą, sąrašą. Taigi apeliantas yra teisus, jog teismas nepagrįstai jį įpareigojo sumokėti administravimo išlaidoms nustatytą sumą, o šio įpareigojimo neįvykdžius atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą.

Nustatytos aplinkybės ir aptartas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą bei 10 dalies 1 ir 2 punktus, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Drabužių įranga“ iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.