Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-06-12 · Administracinė byla Nr. I-2081-643/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-06-12
Bylos Nr.
I-2081-643/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04686-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2081-643/2014Proceso Nr. 3-61-3-04686-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 12 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, t.y. po 500 Lt už 21 parą, praleistą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) žiauriomis, nežmoniškomis, nepriimtinomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodo, kad į Lukiškių TI-K iš Alytaus pataisos namų jis buvo atgabentas 2013-07-02 ir buvo laikomas iki 2013-07-23, kol nebuvo etapuotas atgal į Alytaus pataisos namus. Paaiškino, kad visą tą laiką Lukiškių TI-K jis buvo laikomas perpildytoje kameroje Nr. 263, kuri yra iki 8 kv. m., kartu su dar 2-3 asmenimis. Pasak pareiškėjo, visą jo kalinimo laikotarpį buvo pažeidžiamas Kalėjimų departamento 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., taip pat ir Lietuvos Higienos normos (HN 76:2010) 66 punkte nustatytas reikalavimas – išduoti pilną patalynės komplektą bei užtikrinti galimybę mažiausią kartą per savaitę apsiprausti po šiltu dušu. Papildomai nurodo, jog kamerose esančios lovos yra dviejų aukštų, jos yra per žemos, neišeina pasėdėti ant jų nesusilenkus, nėra klozeto, tik kiaurymės, bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų ir lubų lupasi tinkas su dažais ir krenta ant galvų, staliukas per mažas, pritaikytas tik dviem asmenims, kamerose lakstydavo tarakonai. Taip pat nurodo, kad būnant perpildytoje kameroje, jis negalėjo pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas, patyrė didelė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją. Atsižvelgiant į tai, prašo teismo priteisti neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 9–13) prašė pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas buvo atvežtas į įstaigą 2013-07-02 ir buvo laikomas iki 2013-07-23. Atsakovė pažymėjo, jog nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Atkreipė dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl prastų laikymo sąlygų nesikreipė. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo ir tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl patalynės išdavimo, atsakovė paaiškino, kad įstaigoje suimtiesiems ne rečiau kaip kartą į savaitę yra išduodamas pilnas švarus patalynės komplektas, užvalkalas antklodei nėra išduodamas, kadangi pagal teisinį reglamentavimą jis neprivalo būti išduodamas ir net nėra įtrauktas į sąrašą. Vietoj jo yra išduodamos papildomos paklodės. Pažymėjo, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, tą pačią dieną buvo išduodami daiktai asmeniniam naudojimui.

Dėl neturtinės žalos priteisimo, paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl, mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Pareiškėjas, atsakovo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 155,159). Administracinė byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

Pareiškėjas R. K. 2013-07-02 buvo atvežtas į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 263 iki 2013-07-23 (b. l. 9, 14–19).

Iš R. K. Armatūrinės kortelės (b. l. 26–27) matyti, kad pareiškėjui atvykus į įstaigą 2013-07-02 pasirašytinai jam buvo išduota: čiužinys 1 vnt., pagalvė 1 vnt., antklodė 1 vnt., paklodė 1 vnt., rankšluostis 1 vnt., užvalkaliukas 1 vnt., o puoduką, dubenėlį, šaukštą pareiškėjas pasirašytinai atsisakė priimti.

Nuo 2009 m. gruodžio mėn. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) teikia vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus LTI-K (b. l.20–25).

Iš byloje esančios pareiškėjo R. K. asmens sveikatos istorijos Nr. 01-A/2012/2457 (b. l. 28–145) matyti, kad dauguma gydytojų įrašų yra daryti anksčiau, t.y. iki 2013-07-02, o ginčo laikotarpiu pareiškėjo negalavimų ar kokių tai sveikatos sutrikimų nenustatyta.

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 10500 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčui aktualūs pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai yra nuo 2013-07-02 iki 2013-07-23.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis (b. l. 9, 14–19), nustatyta, kad pareiškėjas R. K. ginčo laikotarpiu nuo 2013-07-02 iki 2013-07-23 Lukiškių TI-K iš viso kalėjo 21 parą. Atvežtas į Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 m², vėliau perkeltas į kamerą Nr. 263, kurios plotas – 7,83 m² (joje - 2 asmenys kameroje; 2013-07-03 kamera Nr. 263 (joje - 2 asmenys kameroje); 2013-07-04 kamera Nr. 263 (joje - 3 asmenys kameroje); 2013-07-05 - 2013-07-08 kamera Nr. 263 (joje - 4 asmenys kameroje); 2013-07-09 - 2013-07-10 kamera Nr. 263 (joje - 3 asmenys kameroje); 2013-07-11 -2013-07-15 kamera Nr. 263 (joje - 4 asmenys kameroje); 2013-07-16 kamera Nr. 263 (joje - 2 asmenys kameroje); 2013-07-17 - 2013-07-19 kamera Nr. 263 (joje - 3 asmenys kameroje); 2013-07-20 - 2013-07-22 kamera Nr. 263 (joje - 4 asmenys kameroje); 2013-07-23 išvyko į Alytaus pataisos namus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013-07-03 dieną pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą, t.y. turėti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Šis pavyzdys patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija tik atsiradus galimybei, ėmėsi aktyvių veiksmų perkelti R. K. arba iš jo kameros kalinius į kitas laisvesnes kameras, t.y. stengėsi, kad suimtieji bei nuteistieji tokiomis perpildytomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, atsiliepime neneigė, kad kalinamųjų skaičius Lukiškių TI-K nuolat viršijamas ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos, tačiau atkreipė dėmesį, kad visuomet stengiamasi pagal esamas galimybes perkelti kalinius į laisvesnes kameras. Išanalizavus pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, darytina išvada, kad 19 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas ir taip buvo pažeidžiamos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatos.

Dėl patalynės neišdavimo

Be to, pareiškėjas pažymi, jog jam kalint LTI-K nebuvo išduodama patalynė ir taip pažeidžiamas Higienos normos HN 76:2010 66 punkte įtvirtintas reikalavimas. Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Taip pat Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 63 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Higienos normos 66 punkte nustatyta, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis. Iš byloje esančios pareiškėjo R. K. Armatūrinės kortelės (b. l. 26–27) matyti, kad pareiškėjui atvykus į įstaigą 2013-07-02 pasirašytinai jam buvo išduota: čiužinys 1 vnt., pagalvė 1 vnt., antklodė 1 vnt., paklodė 1 vnt., rankšluostis 1 vnt., užvalkaliukas 1 vnt., o puoduką, dubenėlį, šaukštą pareiškėjas pasirašytinai atsisakė priimti. Taigi, išduotų pareiškėjui daiktų sąrašas patvirtina, jog pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas reikiamais daiktais, dalį jų pats atsisakė imti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. IR-139 1.2 punktu patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, neprivaloma yra išduoti užvalkalo antklodei. Šių normų 6 pastaba nustato, jog vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Sistemiškai aiškinant ir taikant šias nuostatas, darytina išvada, jog LTI-K neišduodamas pareiškėjui užvalkalo antklodei nepažeidė nei Higienos normos HN 76:2010 66 punkto, nei tuo labiau Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas dėl pilnos komplektacijos patalynės neišdavimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Primintina, jog pareiškėjas dėl per mažo ploto, antisanitarinių kalinimo sąlygų ir patalynės neišdavimo, prašo iš atsakovo priteisti 10500 Lt neturtinės žalos, t.y. po 500 lt už kiekvieną kalinimo parą. CK 6.247 str. nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo R. K. reikalavimo dėl 10500 Lt neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K administracija (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Nors pareiškėjas prašo teismo atlyginti patirtą neturtinę žalą, tačiau teismui nepateikia įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Pareiškėjo argumentai, kad jo kalinimas per mažo ploto kamerose ar patalynės neišdavimas pablogino jo sveikatą teismo vertintas kritiškai. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos nenustatyta, jog jis ginčo laikotarpiu (nuo 2013-07-02 iki 2013-07-23) būtų turėjęs rimtų sveikatos sutrikimų ar ligų, kurios kiltų nuo prastų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (b. l. 22 –145). Kiti pareiškėjo teiginiai bei argumentai (patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, sutriko miegas) yra abstraktūs, teismo laikytini nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-07-02 iki 2013-07-23 kalėdamas Lukiškių TI-K, nesiskundė administracijai dėl prastų kalinimo sąlygų. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo patirti trumpalaikiai fiziniai nepatogumai (pakankamo ploto nebuvimas) nelaikytini tokio lygio, jog būtų galima daryti išvadą, kad buvo padaryta neturtinė žala. Tai neišvengiama padėtis esant pernelyg dideliam suimtųjų, nuteistųjų skaičiui šalyje ir ji nėra išskirtinė ar prastesnė lyginant su kitais suimtaisiais ar nuteistaisiais.

Pareiškėjas reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K į administraciją nesikreipė, teismas pripažįsta, kad pareiškėjo imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta teisė į minimalų 3,6 kv. m. kameros plotą buvo pažeista 19 dienų, tačiau nesutinka, jog dėl to pareiškėjui sukelti fiziniai ir psichologiniai nepatogumai buvo esminiai. Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad netinkamos kalinimo kameroje sąlygos būtų neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą ar apriboję jo galimybę bendrauti, spręstina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl, teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjo R. K. reikalavimą dėl 10500 Lt (dešimt tūkstančių penkių šimtų litų) neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė