Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-09-09 · Administracinė byla Nr. P-492-204-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. P-492-204-11Nutartis · 2011-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2011-10-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-09
Bylos Nr.
P-492-204-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00880-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
R. B., F. Z., J. B., I. Z., P. Z., T. Z., D. P., J. A., M. P., J. R., S. G., L. Z., B. B., M. Z., V. Z., J. Z., P. Š., V. Š., G. Z., G. L., S. Š., T. M., Z. A., A. D., M. T. P., S. Z.
Atsakovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, akcinei bendrovei „Alvilė“, uždarajai akcinei bendrovei „SKR Invest“, uždarajai akcinei bendrovei „Kagema“
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P492-204/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00880-2010-3Procesinio sprendimo kategorijos: 80.3; 80.9; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasys Gagys, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. B. (R. B.), F. Z. (F. Z.), J. B., I. Z. (I. Z.), P. Z. (P. Z.), J. B., T. Z. (S. P. ir J. Š. teisių perėmėjos), D. P. (S. P. ir J. Š. teisių perėmėjos), J. A. (J. Š. teisių perėmėjos), M. P. (M. P.) (S. P. ir J. Š. teisių perėmėjo), B. B., M. Z. (M. Z.), L. Z. (L. Z.), G. L., Z. A. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1479/2011 pagal pareiškėjų R. B., J. R., F. Z., S. G., J. B., I. Z., L. Z., P. Z., J. B., T. Z., D. P., J. A., M. P., B. B., M. Z., V. Z., J. Z. (J. Z.), J. Z. (J. Z.), P. Š., V. Š., L. Z., G. Z., G. L., S. Š., T. M., Z. A., A. D., M. T. P., I. Z. (I. Z.), J. B., S. Z. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, akcinei bendrovei „Alvilė“, uždarajai akcinei bendrovei „SKR Invest“, uždarajai akcinei bendrovei „Kagema“ dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjai R. B., J. R., F. Z., S. G., J. B., I. Z., L. Z., P. Z., J. B., T. Z., D. P., J. A., M. P., B. B., M. Z., V. Z., J. Z., J. Z., P. Š., V. Š., L. Z., G. Z., G. L., S. Š., T. M., Z. A., A. D., M. T. P., I. Z., J. B., S. Z. su skundu (I t., b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2009 m. gruodžio 23 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)-11.4-2808. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovo veiksmais pažeistos jų ir valstybės teisės – natūra grąžintina žemė yra apsunkinta tam tikrais apribojimais, taip pat atsirado galimybė bendrovėms, kurių vardu neteisėtai įregistruotas nekilnojamasis turtas, reikalauti iš valstybės atitinkamos piniginės kompensacijos. Pažymėjo, kad jie yra įgiję konstitucinę teisę į visos laisvos (neužstatytos), apie 101 ha, žemės, esančios buvusio Užusienio rėžinio kaimo ribose, grąžinimą natūra. Nurodė, kad 34 ha žemės sklypo žemė jau yra grąžinta pareiškėjams natūra. Pažymėjo, kad 64 ha žemės sklype nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamieji daiktai – nuotekų linijos-drenažo vamzdynai ir tvora, kurios ilgis 3 162 m, nuosavybės teise priklausantys AB „Alvilė“ ir UAB „SKR Invest“, juridinis pagrindas registruoti minėtus daiktus – ginčijamas aktas. Akcentavo, jog nuotekų linijos – drenažo vamzdynai yra melioracijos sistemos dalys, kurios pagal Lietuvos Respublikos melioracijos įstatymo (toliau – ir Melioracijos įstatymas) 3 straipsnį priklauso žemės sklypo savininkui, o žemė, kurioje įregistruoti minėtoms bendrovėms nuosavybės teise priklausantys drenažo vamzdynai, priklauso valstybei. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti melioracijos ir kiti įrenginiai, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypu ar statiniu, kaip atskiru nekilnojamuoju daiktu.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 184–187) prašė skundo netenkinti ir atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra ginčo statiniai. Pažymėjo, kad skundžiamas aktas buvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 24 straipsnio bei Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo naudoti tvarka“ V skyriaus nuostatomis. Nurodė, kad statiniai nekilnojamojo turto registre įregistruoti 1987 m. birželio 29 d. priėmimo naudoti valstybinės komisijos akto Nr. 004 ir ginčijamo akto pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Alvilė“ atsiliepimu į pareiškėjų skundą (I. t., b. l. 79–82) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjų visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčijamas aktas kaip nors pažeidžia jų subjektines teises. Pažymėjo, kad pareiškėjai nepriklauso turinčių teisę ginti viešąjį interesą subjektų kategorijai. Taip pat nurodė, kad 2010 m. vasario 10 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, jog tame pačiame žemės sklype, kuriame yra ir drenažo vamzdynas, yra ir kiti AB „Alvilė“ nuosavybės teise priklausantys inžineriniai statiniai. Nurodė, kad pareiškėjai, netinkamai aiškindami ir taikydami Melioracijos įstatymo nuostatas, padarė nepagrįstas išvadas, jog AB „Alvilė“ su UAB „SKR Invest“ bendrąja daline nuosavybės teise priklausantys inžineriniai statiniai yra valstybinės žemės priklausiniai. Pažymėjo, kad minėti inžineriniai statiniai buvo pastatyti 1977 m., kai Melioracijos įstatymas negaliojo. Pabrėžė, kad AB „Alvilė“ nuosavybė į inžinerinius statinius – drenažo vamzdynus buvo įregistruota ne tik ginčijamo akto pagrindu, bet ir akto, kuriuo tuometinė valstybinė komisija pripažino 133 ha melioruojamo ploto (taip pat ir jame esančius inžinerinius tinklus – drenažo vamzdynus) tinkamu naudoti bei inžineriniai tinklai – drenažo vamzdynai buvo perduoti VŽŪĮ „Dekoratyviniai augalai“, pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SKR Invest“ atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 162–163) taip pat prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjų bylinėjimosi išlaidas.

Tretieji suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centro Vilniaus filialas bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 169–170, 178–182) ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamu aktu nėra pažeidžiamos pareiškėjų teisės, nes ginčijamas aktas tebuvo pagrindas įregistruoti statinius AB „Alvilė“ nuosavybės teisėmis: pareiškėjai į statinius, t. y. drenažo vamzdyną (paskirtis – nuotekų tinklų), esančio Eišiškių pl., Vilniuje, ilgis – 19 670 m bei pagalbinį statinį – tvorą (ilgis – 3 162 m) jokių teisių ir teisėtų interesų neturėjo ir neturi. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad prokuroras atsisakė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes nenustatė, jog būtų pažeistas viešasis interesas. Pabrėžė, kad pagrindiniai pareiškėjų argumentai, jog dalis ginčo statinių, t. y. drenažo vamzdynas, turėtų būti traktuojami kaip melioracijos įrenginiai, tėra argumentai, kuriais ginamas viešasis interesas, t. y. valstybės nuosavybė – net jeigu būtų pripažinta, jog tie įrenginiai yra melioracijos įrenginiai, jie turėtų būti traktuojami kaip valstybės, o ne pareiškėjų nuosavybė, todėl teismas jų šioje administracinėje byloje nenagrinėjo.

III.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 173–176) nesutiko su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu, prašė šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė. Teismas nustatė, kad drenažo vamzdynas įregistruotas ne tik ginčijamo akto, bet ir 1987 m. birželio 29 d. statinio priėmimo naudoti akto Nr. 004, kuris nėra ginčijamas, pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas nustatė, kad drenažo vamzdynai buvo pastatyti biudžeto lėšomis, vėliau Viešo akcijų pasirašymo sutarties pagrindu privatizuoti ir perduoti AB „Alvilė“ nuosavybėn. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog AB „Alvilė“ drenažo vamzdynų ir tvoros savininke tapo sutarties (viešo akcijų pasirašymo), kuri nėra nuginčyta, pagrindu. Teismas akcentavo, kad nėra nuginčyti ir kiti aktai. Teismas pažymėjo, kad Melioracijos įstatymas, kurio pažeidimu pareiškėjai grindžia savo reikalavimą, buvo priimtas 1993 m. gruodžio 9 d., t. y. po to kai AB“ Alvilė“ tapo minėtų objektų savininke. Teismas akcentavo, kad nurodyto įstatymo 3 straipsnis (originali redakcija) apibrėžia melioracijos darbų objektą, tačiau šis straipsnis nenustato melioracijos įrenginių savininko sąvokos. Toks apibrėžimas yra pateiktas šio įstatymo 4 straipsnyje. Nurodė, kad AB „Alvilė“ nėra valstybei priklausančių melioracijos įrenginių naudotoja, drenažo vamzdyno savininke ji tapo įgijusi šiuos įrenginius juos privatizavus iki Melioracijos įstatymo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad priėmus Melioracijos įstatymą, jo 4 straipsnyje taip pat buvo numatytas melioracijos įrenginių privatizavimas. Melioracijos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo akto priėmimo metu) II skyrius reglamentavo melioracijos statinių nuosavybę, o 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad žemės sklype esantys melioracijos statiniai yra žemės sklypo priklausiniai ir nuosavybės teise priklauso žemės sklypo savininkui, jeigu sutartis nenustato kitaip, išskyrus valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje. Teismas nustatė, kad nė vienas iš ginčijamu aktu pripažintų tinkamais naudoti statinių, nepatenka į 2 dalies sąrašą. Todėl teismas padarė išvadą, kad AB „Alvilė“ viešo akcijų pasirašymo sutarties pagrindu įsigyti statiniai nėra valstybės nuosavybė. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai neįgalioti ginti valstybės interesų, taip pat sutiko su teismo išvada, jog nuosavybės grąžinimas šioje byloje nesprendžiamas. Teisėjų kolegija laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pats savaime ginčo statinių turėjimas nuosavybės teisėmis ant valstybinės žemės, nesudaro pagrindo teigti, jog ši žemė yra užimta ir valstybės išperkama. Teismas taip pat atmetė pareiškėjų apeliacinio skundo teiginį, kad teismas iš esmės nenagrinėjo jų skundo argumentų.

IV.

Pareiškėjai R. B., F. Z., J. B., I. Z., P. Z., J. B., T. Z. (S. P. ir J. Š. teisių perėmėja), D. P. (S. P. ir J. Š. teisių perėmėja), J. A. (J. Š. teisių perėmėja), M. P. (S. P. ir J. Š. teisių perėmėjas), B. B., M. Z., L. Z., G. L., Z. A. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą byloje, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi, ir priimti naują nutartį – pareiškėjų apeliacinį skundą patenkinti. Pareiškėjai prašo procesą atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 8, 10 ir 12 punktų pagrindais.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėjai nurodo, kad paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės, kurios jiems nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, šios aplinkybės tapo pareiškėjams žinomos iš dokumentų: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. kovo 30 d. rašto Nr. ISS-(10.5)-729 UAB „Kagema“ matininkui M. M. „Dėl matininko veiklos“; 2) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro (toliau – ir Žemės ūkio ministras) 2011 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 3D-311 „Dėl komisijos Lietuvos žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus ir Užusienio bendruomenės skundams „Dėl inžinerinių statinių, esančių valstybinėje žemėje, Eišiškių pl. 127, Vilniaus mieste, patikrinimo vietovėje“ išnagrinėti sudarymo“; 3) Komisijos, sudarytos Žemės ūkio ministro 2011 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 3D-311, (toliau – ir Komisija) 2011 m. balandžio 12 d. patikrinimo vietovėje akto; 4) Tarnybos 2011 m. balandžio 18 d. rašto Nr. ISS-(10.5)-869 Lietuvos žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriui; 5) Komisijos 2011 m. gegužės 4 d. išvadų ir siūlymų Nr. 8D-187 (5.50); 6) Tarnybos 2011 m. gegužės 20 d. rašto Nr. ISS-(10.5)-1160 Vilniaus miesto savivaldybės administracijai „Dėl žemės sklypo, esančio Eišiškių pl. 127, Vilniaus mieste, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“; 7) Tarnybos direktoriaus 2011 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-103 „Dėl komisijos matininko M. M. veiklai vertinti sudarymo“; 8) Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gegužės 27 d. rašto Nr. 2D-2831(10.5) Lietuvos žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkui R. L. ir Užusienio bendruomenės valdybos pirmininkui R. B. „Dėl prašymų nagrinėjimo“; 9) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 8 d. rašto Nr. (13-2)-D5-5364 Lietuvos žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriui „Dėl informacijos pateikimo“; 10) Vilniaus miesto savivaldybes administracijos 2011 m. birželio 15 d atsiliepimo, pateikto administracinėje byloje Nr. I-2565/2011. Įvertinę šiuose dokumentuose užfiksuotą informaciją pareiškėjai padarė išvadas, kad ginčijamu aktu pripažinti tinkamais naudoti drenažo vamzdynai yra valstybinės žemės priklausiniai ir negalėjo būti suformuoti atskirais daiktais; drenažo vamzdynai neveikia, todėl jie ginčijamu aktu pripažinti tinkamais naudoti neteisėtai; Komisijos išvadomis konstatuota, kad drenažo vamzdynai negalėjo būti formuojami atskirais nekilnojamaisiais daiktais; melioracijos statiniai (drenažo vamzdynai) buvo pripažinti tinkamais naudoti netinkamos komisijos.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėjai nurodo, kad 2011 m. gegužės 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties teiginys, jog drenažo vamzdynas įregistruotas ir 1987 m. birželio 29 d. Statinio priėmimo naudoti akto Nr. 004 pagrindu yra nepagrįstas, taip pat nesutinka su šio teismo išvada, kad nurodytą aktą būtina ginčyti. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl ginčo objektų nuosavybės šioje byloje yra perteklinės, nes byloje drenažo vamzdynų nuosavybės klausimas neginčijamas, ginčijamas tik pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kurio pagrindu įregistruoti neregistruotini melioracijos statiniai, drenažo vamzdynai, kaip nekilnojamieji daiktai. Nurodo, kad drenažo vamzdynų nuosavybės klausimas yra išvestinis dalykas, mano, jog panaikinus pripažinimo tinkamu naudoti aktą, bus pagrindas iš nekilnojamojo turto registro išregistruoti drenažo vamzdynus, taps neaktualus ir jų nuosavybės klausimas.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėjai nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytos Melioracijos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios, kas gali būti melioracijos įrenginių savininkas, bei netaikytas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo pareiškėjai nurodo, kad ginčijamuose sprendime ir nutartyje yra nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. lapkričio 4 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A7-731-02, suformuluotos praktikos. Teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjų įstatymais ginamų interesų ginčijamas pripažinimo tinkamu naudoti aktas nepažeidžia. Taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/99 ir nurodo, kad šioje nutartyje suformuluotomis išvadomis taip pat nebuvo pasiremta. Nurodo, kad pripažinimo tinkamu naudoti akto, sukuriančio prielaidas pretendentų turėtos žemės perleidimo AB „Alvilė“ nuosavybėn, teisėtumas nepagrįstai nebuvo nagrinėjamas. Taip pat pareiškėjai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2004.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Alvilė“ atsiliepimu į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo šio prašymo netenkinti. Nurodo, kad pagrindo atnaujinti procesą byloje nėra. Pabrėžia, kad pareiškėjo prašyme išvardintuose raštuose nurodoma informacija dėl matininko M. M. veiksmų tyrimo (beje, tyrimas dar nėra baigtas), dėl faktinio ginčo žemės sklypo, jame esančių statinių naudojimo ar, tuo labiau, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo argumentai, pateikiami kitoje administracinėje byloje, negali būti kvalifikuojamos kaip naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, jog teismai šią administracinę bylą išnagrinėjo nemotyvuotai. Pabrėžia, kad pareiškėjai netinkamai aiškindami ir taikydami Melioracijos įstatymo nuostatas, pažodžiui kartoja nepagrįstas išvadas, kurias nurodė savo procesiniuose dokumentuose šioje administracinėje byloje. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjų argumentai dėl Melioracijos įstatymo pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti. Teigia, kad pareiškėjų teiginys, jog teismai, nagrinėdami šią administracinę bylą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, yra atmestini. Pažymi, kad teismų sprendimai teismų praktiką atitinka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Pareiškėjų prašymas atmestinas, procesas byloje neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 8, 10 bei 12 punktų pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog procesas byloje yra atnaujintinas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai nurodo, jog po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį sprendimą nagrinėjamoje byloje, gauti dokumentai pagrindžia išvadas, jog ginčijamu aktu pripažinti tinkamais naudoti drenažo vamzdynai yra valstybinės žemės priklausiniais ir negalėjo būti suformuoti atskirais daiktais; drenažo vamzdynai neveikia, todėl jie ginčijamu aktu pripažinti tinkamais naudoti neteisėtai; melioracijos statiniai (drenažo vamzdynai) buvo pripažinti tinkamais naudoti netinkamos komisijos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-104/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje P502-187/2010). Esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Byloje būtina nustatyti, ar tam tikros aplinkybės turi esminę reikšmę, t. y. yra reikšmingos jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo skunde keliamų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-24/2008).

Visų pirma, kaip nurodo pareiškėjai, prašymo 4 punkte nurodytas dokumentas apeliacinės instancijos teismo nebuvo prijungtas prie bylos 2011 m. gegužės 4 d. teismo posėdyje, vadinasi šio dokumento turinį pareiškėjai žinojo bylos nagrinėjimo metu. Antra, kaip matyti iš nurodytos administracinių teismų praktikos, aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, turi būti, pirmiausia tokios, kurios egzistavo bylą nagrinėjant iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pareiškėjai prašymo atnaujinti procesą 5–10 punktais nurodo dokumentus, kurie byla nagrinėjant iš esmės neegzistavo. Be to pareiškėjai nepagrindė, kad šiuose dokumentuose yra užfiksuota nauja ir bylai turinti esminės reikšmės informacija. Trečia, pareiškėjų prašymo 1–3 punktu įvardinti dokumentai negali būti vertinami kaip esminė naujai paaiškėjusi aplinkybė, nes iš jų jokių naujų aplinkybių nepaaiškėjo, naujai gautuose dokumentuose yra dėstomi faktai, kurie buvo žinomi bylos nagrinėjimo metu, kuriais pareiškėjai rėmėsi ir kuriuos bylą nagrinėję teismai vertino. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjų pateiktuose dokumentuose nėra užfiksuota duomenų, kuriuos būtų galima laikyti naujai paaiškėjusia aplinkybe ir kuri sudarytų pagrindą nagrinėjamoje byloje atnaujinti procesą, todėl procesas byloje neatnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

Pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Šis punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje yra išsamiai motyvuojamos teismo padarytos išvados, nurodoma, kad yra palaikomos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, t. y. pritariama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog teismo sprendimas yra be motyvų ir atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Pareiškėjai taip pat prašo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kuriame įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai nurodo, jog buvo netinkamai pritaikytos Melioracijos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios, kas gali būti melioracijos įrenginių savininkas, bei netaikytas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas, reglamentuojantis, kas negali būti atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais. Šie pareiškėjų argumentai dėl netinkamo materialinių teisės normų pritaikymo atmetami. Pažymėtina, kad ginčo objektų (tvoros ir drenažo vamzdynų) nuosavybės teisė nėra šios bylos dalykas, su tuo sutinka ir pareiškėjai, byloje taip pat nesprendžiamas ginčo objektų (tvoros ir drenažo vamzdynų) įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisėtumas, vadinasi pareiškėjų nurodytos teisės normos ginčo teisinių santykių nereglamentuoja. Be to, pareiškėjai ginčo objektus įgijo viešo akcijų pasirašymo sutartimi, aktas, kuriuo AB „Alvilė“ perėmė iš Valstybinės žemės ūkio įmonės „Dekoratyviniai augalai“ visą šios įmonės nuosavybės teise priklausantį turtą (tame tarpe ir ginčo statinius), sudarytas 1993-01-25, todėl savininko teisių į turtą turiniui negalėjo turėti įtakos vėliau įsigaliojęs teisės aktas – Melioracijos įstatymas Nr. I-323, priimtas 1993 m. gruodžio 9 d. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija nevertina, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai pritaikė Melioracijos įstatymo nuostatas ir ar pagrįstai nesivadovavo nurodyta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostata, kadangi net ir nustačius šių nuostatų netinkamą pritaikymą, tai nebūtų laikoma esminiu materialinės teisės normų pažeidimu jas taikant, galėjusiu turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Kitų materialinių teisės normų pažeidimų pareiškėjai nenurodė. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjai nepagrindė, jog buvo padarytas esminis materialinių teisės normų pažeidimas, todėl procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu neatnaujintinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas byloje gali būti atnaujintas kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Pareiškėjai teigia, kad byloje pagal jų skundą turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A7-731/2002 padaryta išvada, jog pareiškėjos turi teisę ginti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę (duomenys neskelbtini) sklypo istorinėse ribose kaip būsimos bendrasavininkės nuo bet kokio pažeidimo, dėl kurio žemė (jos dalis) nurodytoje vietoje neteisėtai netenka laisvos (neužstatytos) žemės teisinio statuso. Nustatyta, kad pareiškėjų nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A7-731/2002 bei ši byla, kurioje pareiškėjai siekia, kad būtų atnaujintas procesas, faktinėmis aplinkybėmis nesutampa, iš esmės skiriasi ginčo dalykas bei kitos esminės bylos aplinkybės. Administracinėje byloje A7-731/2002 buvo nagrinėjami reikalavimai iš dalies panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 1685 V, kuriuo suteiktas žemės sklypas A. Z. (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 1702 V, kuriuo suteiktas M. C. ir G. K. žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sumažinant paskirtą žemės sklypą A. Z. 1 716 kvadratinių metrų ir M. C. ir G. K. 1 794 kvadratinių metrų. Byloje pagal pareiškėjų skundą buvo nagrinėjamas turto pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumas. Todėl nagrinėdami šią bylą teismai neturėjo pareigos atsižvelgti į administracinėje byloje Nr. A7-731/2002 pateiktą teisės normų aiškinimą.

Pareiškėjai teigia, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bylose dėl pretendentų atkurti nuosavybės teises natūra teisėtų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3493/2004). Teisėjų kolegija šių argumentų nepripažįsta reikšmingais proceso atnaujinimui, pažymi, kad nurodomoje byloje ieškinio pagrindą sudarė iš esmės kitos faktinės aplinkybės, padaryti išaiškinimai nėra reikšmingi sprendžiant administracinę bylą. Teikdami prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu nenurodė aktualių šiai bylai Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimų, pareiškėjų teisė kreiptis į teismą administracinėje byloje nebuvo kvestionuojama, skundas nebuvo tenkintas byloje įvertinus kitas, individualias, tik šiam ginčui reikšmingas aplinkybes.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, nėra.

Be to, įvertinus pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį teigtina, jog jie išreiškia nesutikimą su teismo priimta nutartimi ir kelia faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A63-1479/2011 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų R. B. (R. B.), F. Z. (F. Z.), J. B., I. Z. (I. Z.), P. Z. (P. Z.), J. B., S. P. (teisių perėmėjai T. Z., D. P., M. P. (M. P.)), J. Š. (teisių perėmėjai T. Z., D. P., M. P.), J. Š. (teisių perėmėja J. A.), B. B., M. Z. (M. Z.), L. Z. (L. Z.), G. L., Z. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A63-1479/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GagysDainius RaižysVirginija Volskienė