Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1648-622/2009 pagal ieškovo AB DnB Nord banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Regasa“, S. B., R. B. dėl skolos priteisimo bei atsakovų S. B., R. B. priešieškinį ieškovui DnB Nord bankui, trečiajam asmeniui UAB „Regasa“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 72 405 eurų skolą, 10,17 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas ir UAB „Regasa“ 2007 m. rugpjūčio 2 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-1800-2007-214, kurios pagrindu kredito gavėjui UAB „Regasa“ iki 2014 m. spalio 31 d. buvo suteiktas 196 940 eurų kreditas su kintama metine palūkanų norma gamybinių – komercinių pastatų komplekso (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui. Kredito gavėjas UAB „Regasa“ netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, nustatytais terminais bankui kredito negrąžino ir nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų, todėl ieškovas sutartį nutraukė. Minėto kredito grąžinimas buvo užtikrintas 2007 m. rugpjūčio 2 d. laidavimo sutartimi, pagal kurią atsakovai S. B. ir R. B. įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas UAB „Regasa“, šiam neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartines prievoles pagal 2007 m. rugpjūčio 2 d. kreditavimo sutartį, todėl laiduotojai S. B. ir R. B. yra atsakingi už tinkamą prievolės įvykdymą.

Atsakovai S. B. ir R. B. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė laidavimo sutartį Nr. L-1800-2007-214 pripažinti negaliojančia. Nurodė, kad bendras UAB „Regasa“ nekilnojamojo turto įkainojimas pagal AB DnB NORD banko pasirinktą vertintoją UAB „Lituka ir Ko“ yra 941 000,00 Lt, todėl iš varžytinių numatomo parduoti turto vertė ženkliai viršija UAB „Regasa“ skolą bankui (604 402,00 Lt). Laidavimo sutartyje prievolės įvykdymas nėra pakankamai apibūdintas, todėl AB DnB NORD bankas piktnaudžiauja suteikta teise ir reikalauja atsakyti pagal laidavimo sutartį didesne suma nei skolininkas UAB „Regasa“ yra skolingas. Be to, laiduotojai savo turtu gali atsakyti tik tuo atveju, jeigu neužtektų iš varžytinių parduodamo UAB „Regasa“ nekilnojamojo turto, o AB DnB NORD bankas sutartį aiškina nesąžiningai ir piktnaudžiauja teise, todėl laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms ir gerai moralei (fizinių asmenų įtraukimas į verslo partnerių ūkinę-komercinę-finansinę veiklą, siekiant jų asmeniniu turtu užtikrinti verslo sėkmę ir kitus turtinius reikalavimus).

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu atsakovų S. B. ir R. B. priešieškinį atmetė, o ieškovo AB DnB Nord banko ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų UAB „Regasa“, S. B. ir R. B. 72 405,00 Eurų skolos, 6000 Lt žyminį mokestį, 4165 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, 10,17 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. birželio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad atsakovai S. B. ir R. B. laidavimo sutartį būtų sudarę ne laisva valia. Priešieškinio teiginys, kad ieškovas laidavimo sutartį aiškina nesąžiningai, nesudaro pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia. Laidavimo sutarties dalykas yra aiškus ir tinkamai apibūdintas, CK 6.78 straipsnio reikalavimai sudarant sandorį nebuvo pažeisti. Įstatymas nedraudžia fiziniams asmenims laiduoti už juridinius asmenis, tokie sandoriai atitinka verslo praktiką ir neprieštarauja gerai moralei. Kiekvienas asmuo turi elgtis apdairiai ir rūpestingai (CK 1.5 straipsnis), įvertinti sudaromo sandorio riziką ir galimus padarinius. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina įstatymo reikalavimų nevykdymo (CK 1.6 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo nuomone, ginčijama laidavimo sutartis neprieštarauja nei imperatyvioms įstatymo normoms, nei gerai moralei, todėl tenkinti priešieškinį nėra juridinio pagrindo.

Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį yra laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Kai prievolė neįvykdoma, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnis). Šiuo atveju laidavimo sutartyje jokių išimčių nenustatyta (laidavimo sutarties 2.1.1. punktas), todėl skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojai įvykdytų prievolę. Tarp šalių nekilo ginčo nei dėl to, jog UAB „Regasa“ neįvykdė savo piniginių prievolių ieškovui, nei dėl skolos dydžio. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti solidariai iš skolininko ir laiduotojų skolą bei sutartyje numatytas palūkanas yra teisėtas ir pagrįstas (CK 6. 38, 6.81, 6.872, 6.873 straipsniai). CK 6.70 straipsnyje nurodyti prievolių užtikrinimo būdai suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad reikalavimai bus patenkinti. Ši norma nedraudžia kreditoriui pasirinkti kelis prievolių užtikrinimo būdus. Todėl ieškovas turėjo teisę siūlyti paskolos grąžinimo užtikrinimui taikyti ir nekilnojamojo daikto įkeitimą, ir laidavimą. Atsakovai su tuo sutiko sudarydami kreditavimo ir laidavimo sandorius. Pagrindinio skolininko (UAB „Regasa“) ir laiduotojų (S. B. ir R. B.) atsakomybė yra solidari. Tokiais atvejais kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek visą prievolę, tiek ir jos dalį. Be to, kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (CK 6. 6 straipsnio 4 ir 5 dalys). Šalys nesitarė dėl prievolių įvykdymo (išieškojimo) tvarkos, todėl aplinkybė, kad UAB „Regasa“ turtas pardavinėjamas iš varžytinių, neriboja ieškovo teisės reikšti reikalavimus tiek pagrindiniam skolininkui, tiek ir jo laiduotojams. Kaip jau minėta, dėl skolos ir palūkanų dydžio tarp šalių ginčo neiškilo, atsakovams tenka pareiga vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.

Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato pareigą skolininkui mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, nes jo, kaip laiduotojo, atsakomybė yra tokia pati kaip ir pagrindinio skolininko, procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjo gera valia, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Taigi ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovų sutartų palūkanų mokėjimo.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, jog ieškinyje reiškiami reikalavimai yra pagrįsti, todėl turi būti patenkinti, o CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Todėl teismas nusprendė ieškovui iš atsakovų priteisti žyminį mokestį bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Apeliaciniu skundu atsakovai S. B. ir R. B. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o taip pat priteisti bylinėjimosi ir perskirstyti jau turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nesigilino, kad pirmiausia turi būti išieškoma iš įkeisto turto, o tik jį pardavus galima nustatyti, koks yra pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dydis. Tuo tarpu priešingas aiškinimas paneigtų įstatyminę nuostatą, kad negali būti laiduojama už didesnę sumą negu skolininkas skolingas (CK 6.78 str. 2 d.).

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovų 10,17 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. birželio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes 2008 m. spalio 23 d. šalys susitarė pakeisti kredito sutarties specialiosios dalies 5 dalį numatant, kad už gautą kreditą kredito gavėjas moka bankui kintamas palūkanas (keičiant kiekvienų kalendorinių metų gruodžio 1 dieną dvylikai mėnesių į priekį, imant palūkanų bazę, kuri lygi antrą darbo dieną prieš palūkanų keitimo dieną buvusiam dvylikos mėnesių termino EURIBOR bei pridedant 2,80 procentų metų palūkanų dydžio banko maržą. Atitinkamai bylos nagrinėjimo metu įvyko kreditavimo sutarties 5.1 dalyje numatyta sąlyga, dėl ko turėjo būti pakeistos metinės palūkanos dvylikai mėnesių į priekį bei nuo 2009 m. gruodžio 1 d. bendra palūkanų norma turėjo būti 4,032 procento dydžio (2,8+1,232), o įvertinant kreditavimo sutarties 16 dalies sąlygas – 6,048 procento, bet ne teismo sprendime nurodyta 10,17 procento dydžio.

3. Priteisdamas išlaidas advokato padėjėjos pagalbai apmokėti, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad byla buvo nesudėtinga, specialus pasirengimas nebuvo būtinas, nes nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai, ir dėl to advokato padėjėjos darbo sąnaudos nebuvo didelės ir maksimalios. Tokiu būdu, atsakovų nuomone, būtinos ir pagrįstos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti buvo ne daugiau kaip 1000 Lt (tokias išlaidas patyrė ir atsakovai).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DnB NORD bankas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantų prisiimta solidarioji atsakomybė nėra apribota UAB „Regasa“ turtu, o apeliacinio skundo argumentas, kad nerealizavus UAB „Regasa“ bankui įkeisto turto, draudžiama nukreipti išieškojimą į laiduotojus, yra nemotyvuotas ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį kreditorius ieškinį laiduotojams turi pareikšti per 3 mėnesius nuo tada, kai suėjo prievolės įvykdymo terminas. Tuo tarpu apeliantų teiginiai, kad pasirašant su banku laidavimo sutartį, buvo sutarta, jog pirmiausia turės būti išieškoma iš UAB „Regasa“ įkeisto turto, yra nepagrįsti ir atmestini. Įstatymai nenumato, kad laidavimo realizavimas, bankui pareiškus reikalavimą dėl skolos priteisimo iš laiduotojų, būtų susietas su įkeisto turto realizavimo momentu. Priteisus skolą, pagal CPK 664 straipsnio 1 dalį skolininkas vykdymo procese turi teisę reikalauti skolą pirmąja eile išieškoti iš įkeisto turto, tačiau išieškojimo nukreipimo į konkretų turtą tvarką bei sąlygas numato vykdymo procesas (CPK 662 - 666 str.).

Nors apeliantai ginčija priteistų palūkanų dydį, tačiau pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o naujus įrodymus taip pat atsisakoma priimti (CPK 314 str.).Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme apeliantai nei skolos, nei palūkanų dydžio neginčijo, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl priteistų palūkanų dydžio negali būti apeliacinio skundo dalyku ir nenagrinėtini. Be to, ieškinio pateikimo momentu galiojo 2008 m. lapkričio 27 d. paskelbta 3,98 procentų EURIBOR palūkanų norma, todėl tai sudaro 6,78 procentų mokėtinas palūkanas (3,98+2,80), o kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkte buvo numatytos palūkanos už kredito gavėjo piniginės prievolės neįvykdymą laiku, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 10,17 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atitinkamai pirmosios instancijos teisme atsakovai neginčijo ir ieškovo teisinės pagalbos išlaidų. Be to, pirmosios instancijos teisme buvo ne tik surašyti du procesiniai dokumentai (ieškinys ir atsiliepimas į priešieškinį), bet ir dalyvauta trijuose teismo posėdžiuose, į kuriuos vykta iš Vilniaus. Procesinius dokumentus pasirašė ne advokato padėjėja, o advokatė, o apmokėjimas už teisines paslaugas atliktas ne advokato padėjėjai, o banko interesams atstovaujančiai advokatų kontorai „J. A. ir partneriai“ ir ieškovui suteiktos kvalifikuotos ir profesionalios teisinio pobūdžio paslaugos.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Nesutikdami su skundžiamu sprendimu apeliantai remiasi CK 6.78 straipsnio 2 dalimi. Pagal minėtą teisės normą negali būti laiduojama už didesnę sumą negu skolininkas skolingas. Tačiau iš tarp šalių sudarytos laidavimo sutarties matyti, kad laiduotojai (apeliantai) įsipareigojo atsakyti ieškovui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas (sutarties 2.1 p., b. l. 14). Taigi kalbėti apie tai, kad apeliantai laidavo už didesnę sumą negu skolininkas skolingas, nėra pagrindo. Be to, nagrinėjamu atveju ieškinys apeliantams buvo pareikštas daugiau nei per pusę mažesnei sumai negu bendrovė ,,Regasa“ skolinga ieškovui.

Tuo tarpu atsakovų teiginys, kad sudarant laidavimo sutartį, šalys susitarė jog pirmiausia turėtų būti nukreiptas išieškojimas ne į laiduotojus, o į nekilnojamąjį turtą, įkeistą bankui, neparemtas jokiais patikimais įrodymais bei prieštarauja tiek pačių šalių susitarimui dėl laiduotojų solidariosios atsakomybės, tiek ir įstatymo nuostatoms.

Pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį laidavimas yra tiesiogiai įtvirtintas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas kaip ir hipoteka ir, jeigu ko kito nenustato sutartis (kaip yra nagrinėjamuoju atveju), tai skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąja prievolė turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), tuo tarpu kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Pastaroji įstatymo norma iš esmės atkartota ginčijamos sutarties 2.3.1.1 punkte ir paneigia apeliantų teiginį, kad tai, kad ieškovas nereikalauja priteisti visos skolos, patvirtina, jog laidavimo sutarties šalys susitarė, kad pirmiausia turėtų būti nukreiptas išieškojimas ne į laiduotojus, o į ieškovui įkeistą nekilnojamąjį turtą.

Priešingai, CK normos hipoteką ir laidavimą kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja netapačiai, tačiau jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsakovų priešieškinį atmesti bei patenkinti ieškovo reikalavimą, dėl kurio dydžio, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ginčo nekilo (CK 1.5 str., 1.78 str., 6.1 str., 6.6 str., 6.80 str. 2 d.).

Apeliantai taip pat nurodo, kad skundžiamu sprendimu buvo neteisingai apskaičiuotos palūkanos, priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau, kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsakovai nei ieškinio sumos, nei prašomų priteisti procesinių palūkanų dydžio neginčijo (CPK 306 str. 2 d.). Be to, apeliaciniame skunde pateiktas palūkanų paskaičiavimas nėra teisingas, nes apskaičiuotas pagal normas, galiojusias 2009 m. lapkričio 27 d. Tuo tarpu ieškinys buvo paduotas 2009 m. rugpjūčio 3 d. t. y. po to, kai kredito sutartis buvo nutraukta (2009 m. kovo 1 d.). Todėl apeliantai neturi pagrindo remtis nutrauktos sutarties nuostatomis, o ieškinio pateikimo dieną galiojo 2008 m. lapkričio 27 d. paskelbta palūkanų norma (Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo 1.2 p., kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 p., CK 6.81 str., 6.210 str.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjama civilinė byla nėra ypač sudėtinga ar didelės apimties, todėl priteisti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos) numatyto dydžio išlaidas (Rekomendacijų 8 p.) nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo net ir atsižvelgiant į būtinumą išvykti į kitą vietovę (Rekomendacijų 2.4 p.). Juo labiau, kad teisme atstovavo advokato padėjėjai (b. l. 70, 88, 96; Rekomendacijų 8 p.). Be to, priešingai nei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovas (b. l. 135), dėl atstovavimo išlaidų dydžio pagrįstumo teismas sprendžia ex officio. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistų išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti dydis mažintinas iki 2000 Lt.

Iš apeliantų priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (b. l. 140).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimą, sumažinant solidariai iš atsakovų BUAB „Regasa“ (į. k. 300860558), S. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 2000 Lt (dviejų tūkstančių litų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų S. B. ir R. B. po 4,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.