- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-816-585/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-00542-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- L. G.
- Kategorijos
- 42.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovei L. G. dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J. G. pareiškė ieškinį dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, prašydamas iš atsakovės L. G. priteisti 6000 Lt bei 5 procentų metines palūkanas nuo šios sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad laikotarpyje nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2008 m. gruodžio 17 d. per kelis kartus davė atsakovei įvairias pinigų sumas jos ir jos vaikų asmeniniams poreikiams (šarvuotoms durims pirkti, vairuotojų ir medicinos slaugių kursams, dantų gydymui apmokėti ir kt.). Duodamas pinigus apie jų grąžinimą nesitarė, pinigų pradėjo reikalauti tik pašlijus santykiams. Nurodė, jog bendravo su atsakove, norėjo jai padėti, buvo jos gaila. Lėšas atsakovė iš jo įgijo be jokio teisinio pagrindo, nes jų nesiejo teisiniai santykiai.
Atsakovė L. G. su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ją ir ieškovą siejo artimi santykiai, jie kartu leisdavo laiką, turėjo bendrų išlaidų, ieškovas pas ją nakvodavo, drauge vykdavo pas gimines, į kapus ir kt. Ieškovas teigė, kad jo jokie santykiai su žmona nesieja, jie gyvena atskirai, nors ir viename bute. Ji iš ieškovo pinigų nesiskolino. Jų santykiai pašlijo, kai sužinojo, jog ieškovas nėra išsiskyręs su žmona. Nutraukus santykius ieškovas pradėjo kerštauti, grasinti, gerai žinodamas jos buitį, pradėjo reikalauti pinigų, teigė, jog ieškinį atsiims, jei ji ir toliau su juo bendraus.
Žemesnės instancijos teismas
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo atsakovės naudai 1000 Lt išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismas remdamasis šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad šalys artimai bendravo nuo 2006 m., drauge leisdavo laiką, ieškovas nakvodavo pas atsakovę, lankydavosi pas jos gimines ir kt. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį, jį grindė tarp šalių egzistavusiais paskolos teisiniais santykiais, vėliau, patikslintame ieškinyje nurodė, kad lėšas atsakovė įgijo be teisinio pagrindo, o posėdžio metu teigė, kad pinigus atsakovei paskolino. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė pinigų perdavimo faktą patvirtinančių rašytinių įrodymų, o atsakovė neigia, kad ji iš ieškovo skolinosi pinigus. Ieškovo pateikti įrodymai (banko sąskaitos išrašai), kad jis turėjo pakankamai piniginių lėšų ir galėjo minėtą pinigų sumą perduoti, negali būti vertinami kaip įrodymai, jog ieškovas perdavė ieškovei 6000 Lt. Pinigų perdavimo fakto nepatvirtina ir liudytojų parodymai. Be to, pats ieškovas parodė, kad jis, duodamas pinigus atsakovei, dėl jų grąžinimo nesitarė, pats įkalbėjo atsakovę įdėti šarvuotas duris, lankyti medicininius ir vairavimo kursus, todėl teismo manymu, nėra pagrindo pripažinti, jog tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai. Teismas, vertindamas ieškovo argumentą, kad atsakovė dėl savo turtinės padėties 2006-2008 metais buvo nepajėgi daryti išlaidų, reikalingų nurodytoms prekėms ir paslaugoms pirkti, bei remdamasis byloje surinktais duomenimis ir liudytojų parodymais apie atsakovės bei jos sūnų pajamas, turėtas išlaidas bei šeimai teikiamą paramą, laikė labiau tikėtina, jog dėl atsakovės turtinės padėties ieškovas davė atsakovei pinigų jo nurodytoms išlaidoms padengti. Pasisakydamas dėl tarp šalių susiklosčiusių materialinių santykių, teismas atsižvelgė į šalis siejusį didelį pasitikėjimą ir artimus santykius, į tai, kad ieškovas pats siūlė atsakovei pinigus, duodavo juos konkretiems tikslams, nesitarė dėl pinigų grąžinimo ir pinigų pareikalavo tik susipykęs su atsakove, ir priėjo išvados, kad tarp ieškovo ir atsakovės egzistavo paramos teisiniai santykiai, t. y. ieškovas gera valia, siekdamas padėti, atsakovei neatlygintinai perdavė pinigus tikslinėms išlaidoms (CK 6.476 str. 1 d.). Pasak teismo, parama iš esmės yra dovanojimo sutarties, pagal kurią viena šalis neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę kitai šaliai, rūšis, dvišalis sandoris. Teismo vertinimu, ieškovas, reikalaudamas grąžinti per 6 kartus skirtingiems tikslams skirtą paramą, kurios vertė iš viso 6000 Lt, neįrodė esant CK 6.472 str. ir 6.476 str. 4 ir 5 d. numatytas aplinkybes, kurių pagrindu dovanotojas ar paramos davėjas įgyja teisę reikalauti grąžinti dovaną ar paramą. Teismas pažymėjo, jog ieškovas, aiškindamas savo santykius su atsakove, nebuvo nuoseklus ir nuoširdus, nurodė, kad yra santuokoje ir nuolatos gyveno su žmona, neigė artimą bendravimą su atsakove, nors patvirtino, jog su ja leido laiką, laisvalaikį, nakvojo jos namuose, vyko pas jos giminaičius, pirko jos vaikams išsimokėtinai kompiuterius, ji lankė jo artimųjų kapus, ir t.t. Įvertinant atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismas laikė įrodytu, kad atsakovė nutraukė santykius su ieškovu, sužinojusi, jog jis su žmona palaiko santuokinius ryšius. Teismas pripažino, jog atsakovės elgesys santykiuose su ieškovu neprieštarauja sąžiningumo ir geros moralės principams, o ieškovas buvo nesąžiningas santykiuose su atsakove, nutrukus jų santykiams, atsakovės atžvilgiu elgėsi agresyviai, dėl to yra baustas administracine tvarka. Teismas, vadovaudamasis CK 6.237 str., 1 d., bei šios normos išimtis numatančio CK 6.241 str. nuostatomis, teigė, kad savanoriškas turto perdavimas asmens, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, iš esmės kvalifikuotinas kaip dovanojimas (parama), ir turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas. Byloje nesant duomenų, kad ieškovas pinigus perdavė suklydęs dėl atsakovės nesąžiningo elgesio, teismas ieškovo pinigų perdavimą atsakovei vertino kaip savanorišką.
Šalies argumentai
Ieškovas J. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011-12-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino materialines teises normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Nurodė, kad atsakovė iš jo 6000 Lt įsigijo be jokio teisinio pagrindo, kadangi šalių nesiejo jokie santykiai, kurių pagrindu ieškovas turėtų prievolę perduoti atsakovei nurodytą pinigų sumą. Ieškovui paskolinus pinigus atsakovei nesant paskolos sutarties, visais atvejais taikomas CK 6.237 str., numatantis pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Asmens nepagrįstas praturtėjimas kito asmens sąskaitą prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems civilinės teisės principams. Apeliantas nurodė, kad jo turtinė padėtis leido paskolinti atsakovei pinigus, tačiau jis nebuvo pakankamai finansiškai stiprus, kad dovanoti, aukoti ar teikti paramą atsakovei ar kitiems asmenims. Ieškovo nuomone, atsakovė nepagrindė galimybių pačiai susimokėti už ieškinyje minimą turtą bei paslaugas, nes susumavus jos visas pajamas bei jas padalinus iš metų mėnesių skaičių, jai būtų tekę apie 300 Lt pajamų per mėnesį. Atsakovė nepagrįstai teigė, kad šalys gyveno kaip pora, palaikė artimus santykius, tame tarpe ir lytinius. Atsakovė su ieškovu susipažino dar būdama santuokoje, kurią nutraukė 2007 m., o ieškovas iki šiol yra santuokoje, kurios neketina nutraukti. Lytinių santykių jis negali turėti dėl ligos, po atliktos operacijos, apie tai yra pateikti medicininiai dokumentai. Šalių santykiai buvo nesisteminiai, epizodiški, o faktas, kad jis atsakovę pavėžėdavo ar vaišindavo, nereiškia, kad svetimam žmogui turi dovanoti ar aukoti pinigus. Atsakovė dėl to sąžiningai klydo. Ieškovo manymu, teismas netinkamai vertino liudytojo, mačiusio pinigų perdavimo faktą, ir liudytojo, kuriam atsakovė sakė, kad skolinga ieškovui, parodymus, neatsižvelgė į šių liudytojų nepriklausomumą, jų ryšių su ieškovu nebuvimą. Tuo tarpu atsakovės pakviesti liudytojai yra jos sūnūs, sesuo, ilgametė bendradarbė, todėl teismas neturėjo jais vadovautis kaip neobjektyviais. Tuo buvo pažeisti CPK 263 str. reikalavimai, padarytos neteisingos išvados bei priimtas netesėtas sprendimas.
Atsiliepimas
Atsakovė L. G. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo jį atmesti ir skundžiamą spendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sprendimas yra pilnai pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, teismas juos vertino nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių, pagal vidinį įsitikinimą padarė nešališkas išvadas. Teismas nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, atsižvelgė į ieškovo elgesį vertinant jo asmenines savybes pagal geros moralės kriterijus. Ieškovas artimai bendraudamas su atsakove ir tuo pačiu metu gyvendamas su savo sutuoktine, nebuvo nuoširdus, apgaudinėjo abi moteris. Būdamas su atsakove, ieškovas pinigus leido kartu su ją, tiek savo reikmėms patenkinti, tiek ir pamaloninti atsakovę dovanomis, išleistų pinigų jie neskaičiuodavo, kas kiek išleidžia, nebuvo aptarinėjama. Atsakovė nurodė, kad jos elgesys santykiuose su ieškovu neprieštarauja sąžiningumui ir geros moralės principams, ieškinys pareikštas iš keršto, atsakovei nutraukus santykius ir ieškovui nepavykus jos susigrąžinti. Pagal CK 6.241 str. 1 d. 3 p. turtas, kurį perdavė asmuo žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas. Teismas turėjo pagrindą išvadai, kas savanoriškas turto perdavimas ieškovo, žinojusio, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, kvalifikuotinas kaip dovanojimas (parama) ir turtas iš atsakovės negali būti išreikalautas. Vienai šaliai patyrus nuostolių dėl savo pačios kaltės, o kitai atitinkamai praturtėjus, nėra pagrindo taikyti CK 6.242 str., nes šalis buvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių paskolos, dovanojimo ir paramos (aukos) teisinius santykius, nepagrįstą praturtėjimą, taip pat procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina ir įvertina, ar apylinkės teismas sprendimu tinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius materialinės teisės santykius, ar tinkamai taikė šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas. Taip pat analizuojama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad reikalavimo faktinis pagrindas, kurį pagal CPK 135 str. 1 d. 2 p. turi suformuluoti teisminės gynybos teisę įgyvendinantis asmuo, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis asmuo grindžia reikalavimą, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat tas teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-08-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2009-1-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2009, ir kt.). Dėl to bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, svarstydamas pareikšto ieškinio reikalavimą, turėjo pareigą teisiškai kvalifikuoti šalių santykius bei šių santykių sukeliamus teisinius padarinius, juo labiau tą turėjo pareigą padaryti, kai ieškovas keitė ieškinio pagrindą – proceso pradžioje grįsdamas reikalavimą paskolos santykiais, vėliau - lėšų įsigijimu be teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad ginčo šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau nėra pagrindo sutikti su teismo išvada dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo pagal CK XXVII skyriaus normų, reglamentuojančio dovanojimo ir tuo labiau, aukos (paramos, labdaros) santykius.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas ir atsakovė artimai bendravo 2006 m. – 2008 m. laikotarpyje. Tuo metu šalis siejusius artimus santykius (laisvalaikio leidimą drauge, ieškovo nakvojimą pas atsakovę, bendrą giminių bei kapų kitose vietovėse lankymą, bendrą ūkio vedimą, bendrą buitį, apsikeitimą dovanomis ir kt.) nuosekliai patvirtina tiek pačių šalių paaiškinimai, tiek ir liudytojų parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė bei įvertino. Ieškovas J. G. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl liudytojų parodymų netinkamo vertinimo, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai nesiremia nuo ginčo šalių nepriklausančių ir su jomis jokiais ryšiais nesusietų liudytojų D. M. (mačiusio pinigų perdavimo faktą) ir liudytojo K. R., kuriam atsakovės sakė, kad skolinga ieškovui, parodymais. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagristais. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime šių liudytojų parodymai detaliai aptarti, pateiktas jų vertinimas ir nurodyta kodėl, teismo nuomone, jie nepatvirtino ieškovo bandomų įrodyti faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pateiktų įrodymų vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, kad pinigų atsakovei perdavimo faktai neįrodyti, kadangi byloje surinkti įrodymai nepaneigia aplinkybės, kad liudytojas D. M. galėjo matyti nenustatytos pinigų sumos perdavimo atsakovei faktą, taip pat bylos įrodymai nepaneigia liudytojo K. R. (administracinį teisės pažeidimą tyrusio pareigūno) parodymų, kad atsakovė, aiškindama kilusio konflikto priežastis, paminėjo ir ieškovo jai duotus pinigus. Kartu pažymėtina, kad asmenų, liudijusių apie ieškovo ir atsakovo nuolatinį bendravimą ir apie jų bendrą gyvenimą, parodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys ir vieni kitiems neprieštaraujantys. Apie šalis siejančius bendro gyvenimo santykius paliudijo ne tik atsakovės sūnūs R. G., M. G., jos bendradarbė R. S. bei sesuo I. G., bet ir ieškovo sūnus P. G., nurodęs, kad tėvai apsipyko mamai sužinojus apie tėvo bendravimą su atsakove, ir ieškovo kviestas liudytojas T. M., parodęs, kad ir pats lankėsi su ieškovu atsakovės bute, jų abiejų prašymu pajunginėjo televizijos programas, kartu su šalimis vežė televizorių į atsakovės kaimą, suprato, kad tarp šalių vyksta bendravimas. Šiuo atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl CPK 263 str. nuostatų pažeidimo netinkamai vertinant įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas, teisingai ir pagrįstai konstatavo ginčo šalių bendro gyvenimo faktą, kurio nepaneigė nei ieškovo buvimas santuokoje su kita moterimi, nei jo teigimu bei medicinine pažyma grindžiamas negalėjimas turėti lytinių santykių, kadangi bendras gyvenimas šiais santykiais neapsiriboja. Čia pažymėtina, kad iš ieškovo pateikto VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos ligos istorijos išrašo (b. l. 61) matyti, kad jam operacija buvo atlikta 2007 m. vasario mėn., tuo tarpu jo paties paaiškinimais, jis su atsakove pradėjo bendrauti 2006 m. pavasarį (b. l. 99). Tačiau apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, reikšmingos ginčo šalių santykių kvalifikavimui, neteikia pagrindo išvadai, kad tarp šalių susiklostė dovanojimo ar aukos (paramos) teisiniai santykiai.
Dovanojimo teisiniai santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos XXVII skyriaus normų. Dovanojimas - tai sandoris, kurio esmė ta, kad turto savininkas valingai, nesavanaudiškai, neatlygintinai perduoda savo turtą ar suteikia kitokią įstatyme numatytą turtinę naudą kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šią turtinę naudą sąmoningai (valingai) priima. Dovanojimo sandoris yra dvišalė sutartis, nes jam sudaryti reikalinga tiek turtą perduodančio, tiek jį priimančio asmenų suderinta valia. CK 6.465-6.475 str. įtvirtintos bendrosios dovanojimo sutarties instituto nuostatos, o CK 6.476 str. reglamentuoja atskirą dovanojimo sutartinių santykių grupę - aukos (paramos ar labdaros) sutartis; CK 6.476 straipsnio normos yra specialiosios bendrųjų dovanojimo sutarties instituto normų atžvilgiu. Pasisakydamas dėl aukos (labdaros ar paramos) sutarčių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jos iš kitų dovanojimo sutarčių išskiriamos pagal specialų sutarties tikslą - pagal CK 6.476 str. 1 d. įtvirtintą įstatyminę apibrėžtį auka (parama ar labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Naudingas tikslas CK 6.476 str. 1 d. prasme - tai bendra nauda, t. y. padovanotas turtas ar turtinė teisė yra skiriamas ne asmeniniams apdovanotojo ar, juo labiau, dovanotojo, o visuomenės požiūriu vertingiems, nesavanaudiškiems poreikiams tenkinti. Labdara (parama) yra visuomenei naudinga veikla, kurią remia valstybė, šiuo tikslu yra priimtas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas (1993-06-04 Nr. I-172), nustatantis taisykles, kurių turi laikytis labdaros ir (arba) paramos tiekėjai ir (arba) gavėjai, norintys pasinaudoti įstatymų nustatytomis mokesčių ir muitų lengvatomis (įstatymo 1 str.). Labdaros ir paramos įstatymas - tai viešosios, o ne civilinės teisė aktas, todėl šio įstatymo normos su CK šeštosios knygos XXVII skyriaus normomis nekonkuruoja, tačiau sprendžiant, ar dovanojimo teisiniai santykiai kvalifikuotini aukos sutartimi pagal CK 6.476 straipsnį, Labdaros ir paramos įstatyme įtvirtintas visuomenei naudingų tikslų, kuriems gali būti teikiama labdara ar parama, sąrašas yra aktualus, kaip pateikiantis pavyzdinius bendro, visuomenės požiūriu naudingo aukos tikslo kriterijus. Pagal Labdaros ir paramos įstatymo 3 str. labdara ar parama gali būti teikiama tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).
Esant tokiam teisiniam reglamentavimui bei kasacinio teismo išaiškinimui, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tarp J. G. ir L. G. atsiradusių santykių kvalifikuoti pagal CK 6.476 str. 1 d., kadangi ieškovo teigimu, jo atsakovei per 6 kartus perduoti pinigai, iš viso 6000 Lt, buvo skirti išimtinai pastarosios asmeniniams poreikiams tenkinti. Tačiau ginčo šalių santykius priskirti prie CK šeštosios knygos XXVII skyriaus normų reglamentuojamų dovanojimo sutartinių santykių taip pat nėra pagrindo dėl žemiau išvardintų priežasčių.
Dovanojimo sutarčiai, kurios dalykas yra didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, įstatymo nustatytas rašytinės formos reikalavimas (CK 6.469 str. 1 d.). Tokiu įstatyminiu reglamentavimu siekiama išvengti sutarties šalių valios iškraipymų po dovanojimo sutarties sudarymo - dovanojimo dalyku esančio turto (taip pat ir pinigų) perdavimo - tarp jos šalių kilus ginčui. Civilinių santykių dalyviai turi bendrojo pobūdžio pareigą įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas elgtis protingai, pagal bonus pater familias elgesio standartus ir rūpintis savo interesų apsauga (CK 1.5 str.). Asmenys, kurie įgyvendindami savo civilines teises nesilaiko įstatymų nustatytos tvarkos, prisiima riziką, kad jų interesai nebus ginami teismo, viena iš tokių situacijų – įstatymo nustatytos sandorio formos reikalavimų ignoravimas. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 str. 2 d.). Tačiau pastaroji norma gali būti ir netaikoma, kai yra kuri nors iš CK 1.93 str. 6 d. numatytų sąlygų, be to, ieškovo tvirtinimu, jis atsakovei perdavė pinigus per 6 kartus laikotarpyje nuo 2007-07-21 iki 2008-12-17, todėl, nors bendra ieškinio suma ir viršija CK 6.469 str. 1 d. nustatytą ribą, galima laikyti kiekvienos ieškovo nurodytos sumos perdavimą kaip atskirą sandorį, todėl CK 1.93 str. 2 d. gali būti netaikomas ir dėl šios priežasties. Taigi, pirmosios instancijos teismui šalių santykius kvalifikavus iš esmės kaip dovanojimą (juo labiau, auka (parama) yra dovanojimo rūšis), apygardos teismas analizuoja, ar buvo pagrindo tokiai išvadai padaryti.
Atsiliepimas
Atsakovė L. G. tiek atsiliepimuose, tiek ir teismo posėdžio metu nuosekliai neigė faktą, kad gavo pinigų iš J. G. ieškinyje nurodytiems tikslams – šarvuotoms durims, kursams, dantų gydymui, radijo centrui pirkti. Ieškovas pinigų perdavimo faktą įrodinėjo (be anksčiau minėtų liudytojų parodymų) savo banko sąskaitos išrašais nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 (b. l. 47-49), bei atsakovės nepakankamomis pajamomis. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad ieškovo pateikti duomenys, kad jis turėjo pakankamai piniginių lėšų ir galėjo minėtą pinigų sumą perduoti, negali būti vertinami kaip 6000 Lt perdavimo atsakovei įrodymai. Skundžiamajame sprendime plačiau išanalizuotos atsakovės, jos vaikų ginčo laikotarpyje gautos pajamos, teisingai nustatyta, kad ji nuo 2006-07-01 iki 2007-08-01 turėjo apie 809 Lt pajamų per mėnesį, o nuo 2007-08-01 jos mėnesio pajamos buvo apie 1400 Lt., kad atsakovė iki 2008 metų iš esmės turėjo išlaikyti savo sūnus, kurie per 2006 - 2007 m. gavo apie 9 000 Lt pajamų, tačiau turėjo 5000 Lt išlaidų įsigydami kompiuterius bei sumokėdami už studijas 1496 Lt. Pritartina ir teismo išvadai, kad atsakovės turtinė padėtis pagerėjo nuo 2008 m., kai jos sūnus M. pradėjo dirbi, gaudamas per mėnesį apie 1700 Lt darbo užmokestį. Tačiau nurodytos aplinkybės neįgalina išvadai, kad ieškovas 2007-2008 m. duodavo (dovanodavo) atsakovei pinigų būtent ir vien tiktai jos poreikiams tenkinti. Kaip minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys gyveno bendrą gyvenimą. Gyvenant bendrą gyvenimą ir vedant bendrą ūkį, neišvengiamai sukuriami bendri ir neatskiriami tokio bendro gyvenimo dalyvių poreikiai, kurių patenkinimas vyksta bendromis lėšomis. Net ir tais atvejais, kai bendras gyvenimas apmokamas lėšomis, kurias skiria vienas iš bendro gyvenimo dalyvių, neįmanoma atskirti, kurios lėšos ir kokia apimtimi skiriamos kuriam nors atskiram bendro gyvenimo dalyvių. Šalių paaiškinimuose bei liudytojų parodymuose už prekes ir paslaugas sumokėtų pinigų sumos ir jų gavimo šaltiniai ženkliai skiriasi. Antai, atsakovė pinigų gavimo iš ieškovo faktų nepripažįsta, nurodydama, kad už šarvuotas duris sumokėjo 1020 Lt, iš kurių 400 Lt davė sūnus Rokas, o ieškovas tvirtino, kad durims skyrė 1 200 Lt. Pasak ieškovo, jis skyrė atsakovei 800 Lt slaugytojų kursams (iš jų – 400 Lt pragyvenimui Kaune) ir tiek pat vairavimo kursams apmokėti, tačiau atsakovė tvirtina, kad medicinos kursai jai kainavo 288 Lt, o 800 Lt už vairavimo kursus ji sumokėjo savo lėšomis per 4 kartus po 200 Lt. Byloje nepateikta jokių duomenų apie nurodytų kursų kainą arba apie tai, kiek atsakovei kainavo dantų gydymas ir kas už tai sumokėjo. Ieškovo teigimu, jis atsakovei paskolino 600 Lt radijo centrui pirkti (jo sūnus liudytojas P. G. parodė, kad 400), tačiau ieškovė tvirtina, kad ji šiam pirkiniui išleido 120 Lt, o ieškovas prisidėjo prie pirkimo padovanojęs 100 Lt gimtadienio proga. Liudytojas R. G. parodė, kad mama mokėjo už šį centrą 100 ar 120 Lt, o liudytojas P. G. teigė matęs, kaip atsakovė už radijo centrą sumokėjo 400 Lt. Tokių skirtingų duomenų apie atsakovės pirktas paslaugas bei prekes byloje yra ir daugiau. Todėl atsakovei teigiant, kad ji iš ieškovo pinigų anksčiau aptartiems tikslams negavo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, turėjęs procesinę įrodinėjimo pareigą, neįrodė perduotų pinigų apimties (CPK 178 str.).
Pažymėtina ir tai, kad šalims keletą metų artimai bendraujant, natūralu, kad jie kartu leisdami laiką, maitindamiesi, važinėdami ir kt., turėjo bendrų poreikių, kuriuos tenkinti buvo naudojamos tiek ieškovo, tiek ir atsakovės piniginės lėšos. Atsakovės (iš dalies ir ieškovo) paaiškinimų, liudytojų parodymų pagrindų darytina išvada, kad ieškovas galimai prisidedamas prie ieškinyje paminėtų bei kitų atsakovės turėtų išlaidų (pramogų, mitybos, laisvalaikio ir daugelio kitų), iš esmės tenkino ir savo poreikius. Pvz., pats ieškovas teigė, kad patarė atsakovei įstatyti šarvuotas duris nuomojamame bute ir tokiu būdu atsiskaityti su nuomotoja už kelis mėnesius. Akivaizdu, kad ir pats ieškovas kurį laiką gyvendamas (arba dažnai besilankydamas, nakvodamas) atsakovės nuomotame bute, buvo suinteresuotas saugesne bei patogesne buitimi. Dėl ieškovo galimai duotų pinigų atsakovės tikslinėms išlaidoms grąžinimo nebuvo tartasi, byloje surinkti duomenys apie ieškovo netinkamą elgesį atsakovės atžvilgiu (administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos jis buvo nubaustas) rodo, kad ieškovas pinigus pradėjo reikalauti tik nutrūkus santykiams su atsakove. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalis siejo didelis pasitikėjimas ir artimi santykiai, ieškovas pats siūlė atsakovei pinigus, duodavo juos konkrečiam tikslui, nesitarė dėl pinigų grąžinimo, tačiau padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovo gera valia atsakovei neatlygintinai perduotų pinigų, kadangi pinigų (konkrečių ieškinyje nurodytų sumų) perdavimo faktai neįrodyti.
Nustačius, kad ieškovo perduoti atsakovei pinigai buvo skirti ne vien atsakovės interesams tenkinti, bet pinigus perduodamas ieškovas buvo suinteresuotas ir turėjo tikslą perduotomis atsakovei lėšomis patenkinti savo poreikių apmokėjimą, toks pinigų perdavimo tikslas prieštarauja aptartam dovanojimo sandorio tikslui, todėl negali būti teisiškai kvalifikuojamas kaip dovana arba kaip auka. Aptariamas pinigų perdavimas vyko suderinta šalių valia, todėl bendra prasme toks santykis kvalifikuotinas kaip sandoris (CK 1.63 str. 1 d.), netgi jeigu toks sandoris ir nėra tiesiogiai numatytas įstatyme. Tačiau sandoris, sudarytas nustatytomis aplinkybėmis –santuokoje esančio ieškovo, siekiančio apmokėti bendrą gyvenimą ir bendras buities išlaidas su atsakove, neabejotinai žinojusia apie ieškovo sudarytos ir galiojusios santuokos faktą, atsakovei tikintis ir aktyviai reiškiant siekį, kad ieškovas santuoką nutrauktų bendro gyvenimo su atsakove naudai, o ieškovui tokį atsakovės lūkestį palaikant, - sudarytas sandoris (arba atskiri smulkesni pinigų perdavimo sandoriai) prieštarauja gerai moralei ir dėl to negalioja ab initio (CK 1.81 str. 1 d.). Sandorio negaliojimą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 str. 5 d.), o konstatavus jo negaliojimą, negali būti taikoma restitucija (CK 1.81 str. 2 d.), todėl perduotos lėšos, netgi jeigu ir būtų įmanoma nustatyti jų apimtį, negalėtų būti grąžinamos ieškovui.
Nustačius, kad šalis siejo susitarimas, o tokio susitarimo negaliojimo pasėkoje įstatymui nustatant restitucijos, t.y. grąžinimo į pradinę, iki susitarimo sudarymo buvusią padėtį, draudimą, ieškovui negali būti grąžinti jo perduoti atsakovei pinigai, negali būti tenkinamas ir nepagrįsto praturtėjimo pagrindu pareikštas ieškinys, kadangi nepagrįsto praturtėjimo santykiai atsiranda tik tuomet, kai šalių nesieja kiti santykiai, kurių pagrindu perduotas turtas. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-22 nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008-12-16 nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008, 2010-12-13 nutartis, priimta civilinėje byloje S. D., R. S., J. D., Z. D. v. V. D., Č. S., M. D., T. P., bylos Nr. 3K-7-385/2010).
Taigi, nors pirmosios instancijos teismo sprendime detaliai aptarti byloje esantys įrodymai, pateiktas jų vertinimas ir konstatuota, kokių įrodymų pagrindu teismas padarė išvadas dėl byloje nustatytų faktų, pasisakyta teisės taikymo klausimais, apygardos teismas nesutinka su šių įrodymu vertinimu ir to pasėkoje padaryta išvada dėl šalių santykių kvalifikavimo kaip aukos (paramos) arba labdaros sutarties ar nepagrįsto praturtėjimo santykių. Nenustačius tarp šalių nurodytų santykių, nėra pagrindo konstatuoti ir CK 6.472 str. ir 6.476 str. 4 ir 5 d. numatytų aplinkybių, kurių pagrindu dovanotojas ar paramos davėjas įgyja teisę reikalauti grąžinti dovaną ar paramą, nebuvimą. Taip pat, kadangi ieškinys atmestinas kaip neįrodytas, pašalintini iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentai, susiję su nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą reglamentuojančių teisės normų (CK 6.237 str. 1 d., 6.241 str. 1 d. 3 p.) taikymu, nes nekonstatuotas paties nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo faktas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas įrodinėjimo pareigos paskirstymo bei įrodymų vertinimo taisyklių, ištyrė ir įvertino byloje pateiktus faktinius duomenis, ir nors padarė neteisingas išvadas dėl ginčo šalių santykių kvalifikavimo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Atsiliepimas
Atsakovė L. G. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė turėjusi 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir prašė jas priteisti iš ieškovo. Byloje pateiktas atsakovės išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2012-02-13 pinigų priėmimo kvitas, kuriuo patvirtinamas advokatės R. K. kontorai sumokėtų 1000 Lt faktas (b. l. 135, 136). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kadangi atsakovės prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11. p. nustatyto rekomenduojamo dydžio, atsakovės prašymas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
Druskininkų m. apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo J. G. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš ieškovo J. G. atsakovės L. G. naudai 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.