Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. Š. ir R. Š. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. Š. ir R. Š. pareiškimą suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjai prašė nustatyti faktą, kad jie pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo A. Š. vardu įregistruotus žemės sklypus: 7,5000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7,5000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2,0700 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2,7500 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,9300 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Pareiškėjai nurodė, kad A. Š. mirė (duomenys neskelbtini), o jos sutuoktinis K. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Vaikų ir artimų giminaičių jie neturėjo, palikimo niekas nepriėmė. Pareiškėjai J. Š. ir R. Š. susituokė (duomenys neskelbtini), o jau kitais metais apsigyveno pas A. Š. ir K. Š.. Nuo to laiko pareiškėjai rūpinosi A. Š. ir K. Š., juos prižiūrėjo, teikė pagalbą, o jiems mirus, palaidojo. Dar būdama gyva, A. Š., atsidėkodama už priežiūrą, 1997-07-21 dovanojimo sutartimi padovanojo R. Š. savo vardu turėtą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, tvartą, viralinę, sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini). Prasidėjus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesui, ji 1998-01-14 išdavė notarinį įgaliojimą R. Š. tvarkyti šiuos reikalus. Jie buvo susitarę, kad perleis visą savo turtą J. Š. ir R. Š. su sąlyga, kad bus išlaikoma iki gyvos galvos. Dar A. Š. esant gyvai, Klaipėdos apskrities viršininko administracija 1997-12-17 sprendimu Nr. 33-1930 atkūrė jai nuosavybės teises į du žemės sklypus Žąsyčių kaime – į 7,5000 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 7,5000 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Po A. Š. mirties, Klaipėdos apskrities viršininkas 2002-01-25 sprendimu Nr. 33-5740 atkūrė A. Š. nuosavybės teises į tris žemės sklypus: į 2,7500 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); į 0,9300 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į 2,0700 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Visą šį turtą, t. y. visus žemės sklypus pradėjo valdyti pareiškėjai, nes palikimo nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą niekas nepriėmė, o testamento A. Š. nebuvo sudariusi, šis turtas neperėjo nei valstybės ar savivaldybės nuosavybėn bei nebuvo įregistruotas kitų asmenų vardu.

Šilutės rajono apylinkės teismas 2016-08-31 sprendimu pareiškimą atmetė.Teismas nurodė, jog kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį.Teismas nustatė, jog žemės sklypai yra įregistruoti A. Š. vardu. Po A. Š. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, nenustatyta, kad A. Š. būtų sudariusi testamentą. Jei palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Nors nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į minėtus žemės sklypus nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, tačiau aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad ginčo žemės sklypai nuosavybės teise priklauso valstybei.Taigi teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo sąlygų visumos.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Apeliaciniame skunde pareiškėjai prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-08-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti.Pareiškėjai nurodo, jog A. Š. dar esant gyvai pareiškėjai su ja susitarė dėl turto perleidimo su sąlyga, jog pareiškėjai išlaikys A. Š. iki gyvos galvos. Sutartis nebuvo sudaryta raštu, tačiau tai nepaneigia fakto, jog toks susitarimas buvo. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei, nes visą savo turtą A. Š. buvo perleidusi pareiškėjams.Pareiškėjai sąžiningai, teisėtai bei atvirai ir nepertraukiamai daugiau nei 10 metų valdė ginčo žemės sklypus, todėl nėra jokių apribojimų taikyti įgyjamosios senaties institutą. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas prašo skundą atmesti. Nurodo, jog apeliantai patys teigia, kad sutartis dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos nebuvo įforminta raštu, o tai pagal Civilinio kodekso nuostatas daro ją negaliojančia.A. Š. palikimas atsirado 1998-07-03, todėl nuo to momento valstybė paveldėjo visą palikėjos turtą. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, nors valstybė ar savivaldybė ilgą laiką neįgyvendina nuosavybės teisės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins, ar toks pagrindas nagrinėjamu atveju egzistuoja (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Iš bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija 1997-12-17 sprendimu Nr. 33-1930 atkūrė A. Š. nuosavybės teises į du žemės sklypus: 7,5000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7,5000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Po A. Š. mirties (duomenys neskelbtini), Klaipėdos apskrities viršininkas 2002-01-25 sprendimu Nr. 33-5740 atkūrė jai nuosavybės teises į tris žemės sklypus: į 2,7500 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,9300 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į 2,0700 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 str. 1 d.). Daiktas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgyjamas esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Šis imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Toks draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį.Civilinio kodekso 5.62 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog kai palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, paveldimas turtas pereina valstybei. Valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių, nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų plikimą, turi jį priimti, tačiau tai reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas, o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos.Nagrinėjamu atveju A. Š. palikimas atsirado (duomenys neskelbtini). Kadangi ji neturėjo įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog paveldimas turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei. Nors valstybė nėra įregistravusi nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, tačiau, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, tai savaime nepaneigia paveldimo turto perėjimo valstybei fakto.Pareiškėjai, apeliaciniame skunde kontraargumentuodami teismo išvadai, jog turtas perėjo valstybei, nurodo, kad A. Š. dar esant gyvai pareiškėjai su ja susitarė dėl turto perleidimo su sąlyga, jog pareiškėjai išlaikys A. Š. iki gyvos galvos. Sutartis nebuvo sudaryta raštu, tačiau tai nepaneigia fakto, jog toks susitarimas buvo. Kolegija atmeta šį pareiškėjų argumentą kaip nepagrįstą. Tuo metu, kai buvo neva sudaryta pareiškėjų nurodoma sutartis, galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 285 ir 255 straipsniuose, reglamentuojančiuose turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį, buvo numatyta, jog tokia sutartis turi būti sudaryta notarine forma ir įregistruota. Šių formos reikalavimų nesilaikymas darė sutartį negaliojančia. Akivaizdu, jog pareiškėjų argumentas (tai, jog sutartis nebuvo sudaryta raštu, nepaneigia jos fakto) neatitinka teisės aktų nuostatų ir yra nepagrįstas.Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju nėra sąlygų, būtinų taikyti įgyjamosios senaties institutą, viseto, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.