Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. išteisintas, pagal BK 180 str. 2 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti S.M., K.G., D.V. ir G.B., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamoji byla G. B. atžvilgiu nutraukta. Nuosprendis šioje dalyje taip pat neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad veikdamas bendrininkų grupėje, tarp jų ir su G. B. , 2003 m. balandžio 14 d., apie 17 val., vienam iš bendrininkų panaudojant peilį ir tokiu būdu grasinant panaudoti fizinį smurtą, bendrai pagrobė nukentėjusiajam A. P. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 3410“, 649 Lt vertės, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d.

Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu R. M. , pagal BK 180 str. 2 d., išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuosprendyje nurodyta, kad byloje ištirtų įrodymų analizė neduoda pakankamo pagrindo daryti išvadai apie R. M. dalyvavimą bendrininkų grupėje pagrobiant nukentėjusiojo A. P. telefoną.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. M. išteisintas pagal BK 180 str. 2 d., panaikinti, jo atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. R. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 1 d., bei paskirti bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai mėnesių. Taip pat prašo, vadovaujantis BK 92 str. 1 d. ir 2 d., bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams. Prokuroras neginčija kitų nuteistųjų atžvilgiu priimto nuosprendžio. Tačiau mano, kad nuosprendžio dalis, kuria išteisintas R. M. , yra nepagrįsta, nes neatitinka bylos aplinkybių. Teismas pagrįstai įvertino, kad nuteistojo G. B. nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami ne kaip plėšimas, bet kaip vagystė, t.y. pagal BK 178 str. 1 d. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad prie minėto nusikaltimo kokiu nors būdu prisidėjęs ar ją tiesiogiai vykdęs išteisintasis R. M. .

Prokuroras teigia, kad byloje pakanka duomenų, kad R. M. savo veiksmais realizavo dalį bendrai su G. B. ir R. D. sumanytos nusikalstamos veikos. R. M. , susitaręs su G. B. ir R.D. slaptai pagrobti nukentėjusiojo A. P. telefoną, tuo metu, kai jo akivaizdoje R. D. pasiūlė G. B. nueiti ir pagrobti telefoną, jis palaikė šį pasiūlymą ir šiuo tikslu nuėjęs, paėmė gėrimo butelį. Telefoną paliko vietoje tam, kad vėliau nunešant atgal gėrimą ir tokiu būdu sukuriant pretekstą nesukeliant įtarimo, būtų galima prieiti prie nužiūrėto telefono, ir jį nepastebimai pagrobti, pasinaudojant šiuo veiksmu kaip priedanga. Taip pat, R. M., būdamas akivaizdoje, kuomet R.D. nurodė G. B. nunešti atgal paimtą butelį ir pagrobti telefoną, palaikė šį R.D. nurodymą, ir leido suprasti, kad G. B. , reikalui esant, jis su R. D. pridengs. Prokuroras teigia, kad R. M. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. Ikiteisminio tyrimo metu G.B. detaliai išdėstė susitarimo pagrobti telefoną aplinkybes, išvardino šio susitarimo pasėkoje kiekvieno iš bendrininkų atliktus veiksmus ir net nurodė psichologinius faktorius, kurie įtakojo jo apsisprendimą atlikti nurodytus nusikalstamus veiksmus. Jis paaiškino, kad telefoną iš karto priėję matė jis, R. M. ir R.D. Pastarasis, esant akivaizdoje ir R. M. , pasakė, kad reikia kaip nors tą telefoną paimti ir liepė tai padaryti G. B. .

Taip pat pasakė, kad su R. M. pridengs. Iš R. D. ir R. M. pusės juto psichologinį spaudimą, dėl jų vyresnio amžiaus. Nurodė, kad tikslu pagrobti telefoną R. M. nuėjo paimti ten buvusio gėrimo butelio, o po to liepė nešti butelį atgal ir paimti telefoną. Nors vėliau G.B. neįvardino R. M. kaip tiesioginiai nurodymus davusio asmens, tačiau G.B. suvokė, kad R. M. veikia kartu su R. D. . Prokuroras teigia, kad R.D. žodžiu išreikšto sumanymo ir nurodymo pagrobti telefoną, R. M. palaikymas turi būti vertinamas, kaip veikimas išvien ir siekimas paveikti kitą nusikalstamos veikos vykdytoją G.B., kad šis atliktų nusikalstamus veiksmus. Prokuroras mano, kad nepagrįstas teismo motyvas, kad nei G.B., nei R.D., nei nukentėjusysis A. P. ar liudytojas Š.N. neparodė, kad R. M. būtų atlikęs kokius nors veiksmus pagrobiant nukentėjusiojo turtą, kadangi G.B. yra nurodęs kokius veiksmus R. M. atliko pagrobiant nukentėjusiojo turtą.

Taip pat prokuroras nurodo, kad teismas netiksliai aprašė nukentėjusiojo A. P. ir liudytojo Š.N. parodymus. Šie asmenys parodė, kad jie matė kaip vaikinai padėjo butelį gėrimo ir po to dingo telefonas. Liudytojas Š.N. ikiteisminio tyrimo metu nurodė aplinkybes, patvirtinančias R. M. dalyvavimą susitariant pavogti telefoną. Nepagrįstas teismo teiginys, kad teismo posėdžio metu G. B. kategoriškai paneigė R. M. dalyvavimą ar kitokį prisidėjimą prie vagystės padarymo. Taip pat, teismas nepagrįstai vertino kritiškai G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus dalyje apie R. M. bei dar vieno asmens - P.K., dalyvavimą vagystės padaryme, ir jais nepagrįstai nesivadovavo. Teisme G. B. išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie P.K., kaip apie telefoną pagrobusį asmenį. Prokuroras teigia, kad R. M. kaltę bendrai su R.D. ir G. B. pagrobiant A. P. telefoną parodo ir jo tolimesni veiksmai, kurie yra adekvatūs suvokimui, kad padarė nusikalstamą veiką.

Taip pat tai patvirtina ir nukentėjusiojo A. P. parodymais teisme. Prokuroras nurodo, kad būtent R. M. disponavo pagrobtuoju telefonu, kitą dieną po nusikaltimo padarymo siūlė grąžinti telefoną nukentėjusiajam.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo gynėjas – atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių R. M. kaltę dėl A.P. mobilaus ryšio telefono užvaldymo plėšimo ar vagystės būdu. Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliaciniame skunde R.M. kaltė iš esmės grindžiama G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apeliantas be savo asmeninės nuomonės ir subjektyvių pastebėjimų jokių kitų objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių savo teiginius, skunde nenurodo, o G. B. nenuoseklių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, aiškiai nepakanka tam, kad R. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Pagal BPK 276 str. 4 d. ir 301 str. 1 d. prasmę prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ar vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Toks paminėtų parodymų vertinimas tiesiogiai išplaukia iš BPK 7 str. įtvirtinto šalių rungimosi principo. Tai reiškia, kad įtariamojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui, užfiksuotiems duomenims negali būti suteikta išskirtinė reikšmė, juo labiau tokia reikšmė negali būti suteikta tik daliai kaltinimui naudingų įtariamojo parodymų. Įtariamojo ar kaltinamojo parodymų specifinė prigimtis (nevaržomas priesaikos ir atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, neduoti parodymų arba juos keisti priklausomai nuo bylos aplinkybių) savo ruoštu įpareigoja teismą tokius parodymus vertinti ypatingai atsargiai, o neretai ir kritiškai. Toks G. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vertinimas išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir jis yra teisingas.

Štai savo pirmoje apklausoje (b.l. 95-98 t.4) G. B. iš viso neigė pavogęs telefoną, nors ir nurodė, kad tai padaryti jį kurstė R.D., sakydamas, jog jis (R.D.), R. M. ir P.K. G. B. pridengs.

Papildomos apklausos metu (b.l. 99 t.4) G. B. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus. Vėlesnėje apklausoje (b.l. 105-107 t.4) G. B. pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad telefoną pavogė jis, o ne P.K. Priešingai nei ankstesnėse apklausose jis jau nurodė, kad nusikaltimo vietoje P.K ir penkto asmens nebuvo ir paaiškino savo parodymų keitimo priežastis, kurios, kolegijos nuomone, nėra įtikinamos. Bet kokiu atveju toks parodymų apie esmines bylos aplinkybes keitimas nedaro šių G. B. parodymų labiau patikimais.

Nustatyta, kad visų šių apklausų metu G. B. buvo tik sulaukęs 15-os metų, todėl šiuo atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnams reikėjo į šias apklausas kviesti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovą arba psichologą, nors to imperatyviai ir nereikalauja BPK 188 str. 5 d. nuostatos. Šių asmenų dalyvavimas apklausose ar nepilnamečio įtariamojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją būtų padėjusi pašalinti bet kokias abejones dėl paminėto įtariamojo parodymų patikimumo ir savarankiškumo. To ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepadarė ir paminėtų abejonių nepašalino. Šias abejones dar labiau sustiprina tai, kad aptariamose įtariamojo, kuris apklausų metu neturėjo nei didelės gyvenimiškos patirties, nei reikiamų teisnių žinių, parodymuose užfiksuoti tokie išsireiškimai, apibūdinantis R. M. ir R.D. veiksmus, kurie nebūdingi ir vargu ar gali būti žinomi 15-os metų paaugliui. Be to, net be specialisto pagalbos matyti, kad atskiruose įtariamojo G. B. apklausų protokoluose esantys įrašai apie gynėjo dalyvavimą (b.l. 91, 305 t.4) yra visai kito intensyvumo. Kitame protokole (b.l. 99 t.4) advokato dalyvavimas visai nenurodytas (b.l. 99 t.4). Tai kolegijai kelia pagrįstų abejonių dėl paminėtų apklausų teisėtumo. Natūralu, kad apygardos teisme, pasinaudodamas tyrėjų neprofesionalumu ir realizuodamas savo teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, G. B. parodymus dėl R. M. dalyvavimo vagystėje pakeitė, t.y. nepatvirtino savo ankstesnių teiginių apie priedangą, psichologinį R.M. spaudimą, jo autoritetu pagrįstą baimę, nurodė, kad įvykio vietoje buvo tik trys asmenys.

Iš nuosprendyje išdėstytos G. B. nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo, kurio apeliantas neginčija ir apeliaciniame skunde suformuluotų reikalavimų matyti, kad prokuroras prašo pripažinti R. M. kaltu kaip vagystės bendravykdytoją. Tačiau nei R. M. pareikštame kaltinime, nei apeliaciniame skunde nenurodyta, kokius konkrečius nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmus jis atliko. Niekuo nepatvirtintas ir galimai tik išteisintojo sąmonėje egzistavęs ,,leidimas suprasti, kad reikalui esant R. M. su R.D. G.B. pridengs“, ,,R. D. pasiūlymo palaikymas“, nusikalstamos veikos (daromos kito asmens) pavojingumo suvokimas, padarinių numatymas ir jų norėjimas“ ,,suvokimas, kad R. M. veikia kartu su R. D.“, ,,veikimas išvien ir siekimas paveikti kitą nusikalstamos veikos vykdytoją G.B., kad šis atliktų nusikalstamus veiksmus“ yra tik bendros frazės, nepatvirtintos jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais.

Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei teigia apeliantas, G. B. niekada nedavė parodymų, jog R. M. gėrimo butelį paimti nuėjo turėdamas tikslą vėliau padaryti vagystę, o vėliau liepė jam (G. B. ) nunešti atgal gėrimą ir pagrobti telefoną. Tokių parodymų niekada nedavė ir R. M. bei R.D.

Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde prašoma R. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 178 str. 1 d., t.y. be nuorodos į BK 24 str. Tačiau iš šiame procesiniame dokumente esančių teiginių esą R. M. siekė paveikti G. B. padaryti vagystę, sektų, kad prokuroras išteisintąjį įvardija kaip kurstytoją. Tačiau kurstyti galima tik aktyviais veiksmais ir veikiant tiesiogine tyčia. Tuo tarpu apeliaciniame skunde kurstymo būdas nenurodytas. Jis ir negalėjo būti nurodytas, nes pats apeliantas pripažįsta, kad jokių aktyvių veiksmų realizuojant nusikalstamą sumanymą R. M. neatliko.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo A. P. ir Š.N. parodymų įrodomoji vertė, sprendžiant R. M. kaltės klausimą, yra ribota. Jie tik patvirtino, kad tonizuojančio gėrimo butelis buvo padėtas į vietą, o po to dingo telefonas. Susieti šias neginčijamai nustatytas aplinkybes su R.M. tariamu dalyvavimu vagystėje nėra jokio pagrindo.

Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginiai, jog tolimesni R. M. veiksmai rodo jo dalyvavimą vagystėje. Byloje nustatyta, kad pagrobtą telefoną R.M. pardavė R. D. . Byloje nėra jokių duomenų, kad už šį telefoną R. M. gavo pinigus. Bandymas grąžinti kitą telefoną, R. M. priklausančios SIM kortelės suradimas pagrobtame telefone įrodo tik tai, kad išteisintasis žinojo, jog telefonas vogtas ir galimai padėjo slėpti vagystės pėdsakus ar nusikalstamu būdu gautus daiktus. Tačiau už tai jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi ši atsakomybė pagal BK 237 str. 1 d. atsiranda tik už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo slėpimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8. punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės, išnaudojus visas galimybes jas pašalinti, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Būtent taip byloje surinktus įrodymus vertino pirmosios instancijos teismas.

Išteisinamasis nuosprendis R. M. atžvilgiu pagrįstas ir teisėtas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.