- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-08-31
- Bylos Nr.
- A-39-276-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- A. L., J. M., S. M., S. H. M., K. M., J.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus
- Kategorijos
- 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės, sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. M. , S. M. , S. H. M. , K. M. ir A. L. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjai J. M. , S. M. , S. H. M. , K. M. ir A. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurio, patikslinę reikalavimus, prašė įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti 1700 m² dydžio žemės sklypo prie Lakštingalų gatvės ir 600 m² dydžio žemės sklypo prie Svajonių gatvės duomenis ir patvirtinti jų planus. Nurodė, kad yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią Vilniaus mieste, Žuvėdrų skersgatvio, Svajonių ir Lakštingalų gatvių rajone, kurią iki nacionalizacijos valdė S. M. . Nuosavybės teisės atkurtos tik į dalį valdytos žemės, todėl Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 31/04/17-1231 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (direktorių), prašydamas atlikti kadastrinius matavimus, suformuoti grąžintinus sklypus bei patvirtinti šių žemės sklypų planus. Jie analogišką prašymą padavė 2004 m. kovo 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. balandžio 29 d. pasirašė įsakymą Nr. 30-665 „Dėl sklypų prie Žuvėdrų skersgatvio ir Svajonių gatvės duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo“ ir 2005 m. gegužės 5 d. jį perdavė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Šiuo įsakymu atsakovas iš dalies atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus – nustatė ir patvirtino 4380 m² dydžio žemės sklypo prie Žuvėdrų skersgatvio, 822 m² dydžio žemės sklypo prie Žuvėdrų skersgatvio, 3400 m² dydžio žemės sklypo prie Svajonių gatvės duomenis ir planus, tačiau likusioje dalyje atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus (Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 107 punktas).
Atsiliepimas
Atsakovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai turėjo teisę paduoti skundą praėjus dviems mėnesiams nuo tos dienos, kai pasibaigė Tvarkoje nustatytas trijų mėnesių terminas atlikti kadastrinius matavimus, suformuoti grąžintinus sklypus bei patvirtinti šių žemės sklypų planus. Tačiau skundas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio reikalavimus, paduotas tik 2005 m. kovo 10 d. Taip pat teigė, kad atlikti kompetencijai priskirtų veiksmų nevilkino. Pabrėžė, kad skyrė ypatingą dėmesį Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 8 d. prašymo Nr. 51/04/17-1231 nagrinėjimui. S. M. iki nacionalizacijos priklausiusios žemės, į kurią pretenduoja pareiškėjai, grąžinimas natūra nėra galimas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 punktas, 13 straipsnis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11– 263/2003, 2004 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–499/2004), nes sklypai, esantys Vilniuje Žuvėdrų skersgatvio ir Svajonių bei Lakštingalų gatvių teritorijose, priskirtini valstybinės reikšmės (miesto) miškų teritorijoms. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2– 129/2005).
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad atliko veiksmus, numatytus teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Pabrėžė, jog Vilniaus miesto savivaldybei patvirtinus grąžinamos natūra žemės sklypų planus ir kitą dokumentaciją bus rengiami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti 1700 m² dydžio žemės sklypo prie Lakštingalų gatvės ir 600 m² dydžio žemės sklypo prie Svajonių gatvės duomenis bei patvirtinti jų planus. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į S. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Vilniaus mieste, Žuvėdrų skersgatvio, Svajonių ir Lakštingalų gatvių rajone. Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159 žemės sklypai, į kuriuos pretenduoja pareiškėjai, išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų, todėl į juos gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Atsakovui nesuteikta teisė spręsti, kokiai kategorijai ir kokie plotai priskirtini valstybiniams (tarp jų ir miesto) miškams, todėl šiuo pagrindu jo atsisakymas atlikti kompetencijai priskirtus veiksmus yra nepagrįstas (Miškų įstatymo 3 straipsnio 8 dalis, 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Teismas konstatavo, kad atsakovas vilkina atlikti Tvarkoje jam priskirtus veiksmus. Teismas taip pat nusprendė, kad pareiškėjai nepraleido dviejų mėnesių termino kreiptis su skundu į teismą, nes negavo atsakovo atsakymo į 2005 m. sausio 20 d. prašymą nevilkinti žemės grąžinimo klausimo.
III.
Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas nepasisakė dėl argumento, jog pareiškėjai nepasinaudojo privaloma ikiteisminio ginčo sprendimo tvarka, dėl ko skundas turėjo būti paliktas nenagrinėtas.
2. Pareiškėjai praleido ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą dviejų mėnesių terminą skundui paduoti, skaičiuojant nuo tos dienos, kai pasibaigė trijų mėnesių terminas, nustatytas Tvarkos 106 punkte, žemės sklypų formavimui, kadastrinių matavimų rengimui organizuoti bei šių žemės sklypų planams patvirtinti. Teismas privalėjo bylą nutraukti (ABTĮ 101 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas nepagrįstai vadovavosi tik Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159 ir neatsižvelgė į antstolės I. Beliačic 2005 m. gegužės 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus Nr. 11–14/05 ir Nr. 11–15/05, patvirtinančius faktinę padėtį ginčo sklypuose, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–499/2004). Ginčo teritorija faktiškai yra miškas, o pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą miškai iš pretendentų atkurti nuosavybės teises yra išperkami valstybės, jei priskirti miestų miškams, todėl nuosavybė į žemę natūra negrąžinama. Pagal galiojantį ginčo santykių teisinį reguliavimą tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais. Teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatyme kriterijus. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai. Be to, 1700 m² dydžio žemės sklypas prie Lakštingalų gatvės ir 600 m² dydžio žemės sklypas prie Svajonių gatvės turi visuomeninį poreikį, nes gali būti naudojami gyventojų poilsiui ir pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą yra priskirti rekreacinių miškų teritorijoms. Ginčo sklypų detalieji planai nepatvirtinti, todėl atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11–263/2003 šių sklypų grąžinimas natūra negalimas.
Atsiliepimas
Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir tai grindė šiais argumentais:
1. Išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka nagrinėjamam ginčui netaikytina (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (administracinė byla Nr. A8–406/2003) nesiremtina, nes žemės sklypai yra suformuoti, jų duomenys ir ribos nustatytos, tik įstatymų nustatyta tvarka atsakovas jų nepatvirtino. Be to, ikiteismine tvarka ginčo nebūtų buvę įmanoma išspręsti, nes nei apskrities viršininkas, nei Nacionalinė žemės tarnyba negali duoti privalomų nurodymų atsakovui.
2. Terminas skundui paduoti nepraleistas, kadangi atsakovo bei jam pavaldžių institucijų veiksmai įrodo, jog trijų mėnesių terminas dėl žemės sklypų duomenų ir planų ribų patvirtinimo pratęstinas ir skaičiuotinas nuo tada, kai buvo atsisakyta atlikti veiksmus.
3. Ginčo žemės sklypai nepriskirtini valstybės išperkamos žemės plotams. Pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 8 dalį miškų priskyrimo grupėms tvarką ir normatyvus nustato ir miškų grupėms priskiria Vyriausybė Aplinkos ministerijos teikimu. Nei atsakovas, nei antstolis, nei teismas nėra įgalioti spręsti šio klausimo. Aplinkybė, kad nėra patvirtinti žemės sklypų detalieji planai, negali būti vertinami kliūtimi atkurti nuosavybės teisę, kadangi Tvarkos nuostatos tokios sąlygos atkurti nuosavybės teisę nenumato.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutartimi teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad prašymą dėl grąžintinų natūra žemės sklypų suformavimo, jų planų parengimo bei patvirtinimo tretysis suinteresuotas asmuo atsakovui pateikė 2004 m. balandžio 8 d. Pagal Tvarkos 106 punkto 10 - 13 pastraipas, gavęs tokį prašymą, atsakovas turėjo atlikti tam tikrus veiksmus (paskirti atsakingus tarnautojus natūra grąžinamos žemės riboms formuoti, organizuoti sklypų rengimo konkursus, atlikti sklypų kadastrinius matavimus) ir tik po to patvirtinti grąžintinų natūra žemės sklypų planus bei pateikti juos trečiajam suinteresuotam asmeniui. Minėtose Tvarkos nuostatose šiems veiksmams atlikti nustatytas 3 mėnesių terminas. Santykiuose tarp trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo asmenys, kurie pretenduoja susigrąžinti žemę natūra, nedalyvauja, jie neturi teisinio pagrindo ir galimybės stebėti bei tiesiogiai daryti įtaką šių veiksmų atlikimui. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas oficialiai informavo pareiškėjus apie atsisakymą atlikti minėtus veiksmus. Priešingai, 2005 m. balandžio 29 d. sprendimu, t. y. po to, kai pareiškėjų skundas jau buvo paduotas teismui, dalį trečiojo suinteresuoto asmens kreipimesi nurodytų žemės sklypų (3 iš 5) planų atsakovas patvirtino. Šių aplinkybių pagrindu teismas nusprendė, kad pareiškėjų skundo dalykas yra atsakovo neveikimas, todėl šiuo atveju taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas dviejų mėnesių apskundimo terminas ir netaikytina Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata apie ikiteisminę skundų nagrinėjimo tvarką. Pareiškėjai neturėjo teisinio pagrindo dalyvauti (ir nedalyvavo) atsakovui priskirtinų veiksmų atlikimo procedūroje, todėl nėra teisinio pagrindo dviejų mėnesių termino eigą skaičiuoti nuo 2004 m. liepos 8 d. (kai suėjo 3 mėnesiai nuo trečiojo suinteresuoto asmens kreipimosi į atsakovą dienos). Nesant objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjai buvo oficialiai informuoti apie nurodytos procedūros eigą (pažymėtina, kad sklypai, tarp jų ir ginčo 2 sklypai, atsakovo buvo formuojami) nėra teisinio pagrindo nustatyti nurodyto termino eigos pradžią kitaip, negu nurodo pareiškėjai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nepraleido dviejų mėnesių termino kreiptis į teismą. Teismas taip pat vadovavosi Atkūrimo 13 straipsnio 3 punktu ir nurodė, jog tam, kad miškas būtų laikomas miestų mišku, yra būtinas atitinkamas jo įvertinimas, t. y. Vyriausybės sprendimas dėl atitinkamos miško teritorijos priskyrimo miesto miškui. Faktinis žemės apaugimas mišku (atitinkantis miško sąvokos kriterijus, pateiktus Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę miesto mišku. Pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį miestų miškai yra priskiriami II grupės rekreacinės paskirties miškams, o pagal to paties straipsnio 8 dalį tokį priskyrimą atlieka Vyriausybė Aplinkos ministerijos teikimu. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškų dalis. Nurodytos Miškų įstatymo nuostatos, aiškinant jas kartu su minėta Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkto nuostata, kaip nurodė teismas, leidžia daryti išvadą, jog miško teritorija, kai ji Vyriausybės sprendimu yra išbraukta iš miestų miškų sąrašo, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkto taikymo prasme negali būti laikoma miesto mišku. Pagal bylos duomenis ginčo sklypai buvo išbraukti iš Vilniaus miesto miškų zonos Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159. Šią pareiškėjų nurodytą faktinę bylos aplinkybę atsakovas pripažino, todėl ji ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu laikyta nustatyta. Atsižvelgdama į tai kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas.
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą ir administracinėje byloje atnaujino procesą, o bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A14-499-2004, išvadomis, jog pagal galiojančias įstatymų nuostatas teritorija, atitinkanti Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 punkte išdėstytą apibrėžimą, negali būti laikoma ne mišku. Šiuo atveju iš byloje atsakovo pateiktų antstolės I. Beliačic 2005 m. gegužės 16 d. surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų Nr. 11-14/05 ir 11-15/05 matyti, jog ginčo teritorija atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje pateiktą miško sąvoką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-499-2004 taip pat nurodoma, jog pagal galiojantį ginčo teisinių santykių teisinį reguliavimą tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais (teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatyme kriterijus). Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį miestų teritorijose esantys miškai yra miestų miškai. To paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Priskirti valstybinės reikšmės miškams miškai pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą yra išperkami valstybės, į juos nuosavybės teisės asmenims neatkuriamos. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, svarstytina, ar teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, kuriuo konstatuota, jog tam, kad miškas būtų laikomas miestų mišku, yra būtinas Vyriausybės sprendimas dėl atitinkamos miško teritorijos priskyrimo miesto miškui, įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybę atlikti sprendime nurodytus su pareiškėjų nuosavybės teisių į žemę atkūrimu susijusius veiksmus, neprieštarauja minėtoms teisės normoms ir suformuotai administracinių teismų praktikai, ar nebuvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja specialiosios teisės normos – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kuria atnaujintas procesas administracinėje byloje, o byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinio proceso tvarka, nurodyta, kad ginčo teritorija atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje pateiktą miško sąvoką, o miestų teritorijoje esantys miškai yra miestų miškai, kurie priskiriami valstybinės reikšmės miškams. Tokie miškai yra valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos neatkuriamos.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte yra nustatyta, kad valstybės išperkami miškai, kurie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Iš šios specialiosios normos turinio darytina išvada, kad atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, miestų miškams priskiriami tik tokie miškai, kurių sąrašus su juose nurodytais miškų plotais yra patvirtinusi Vyriausybė.
Byloje nustatyta, kad Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159, ginčo sklypai buvo išbraukti iš Vilniaus miesto miškų zonos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2005 m. lapkričio 3 d. nutartimi palikdamas nepakeistą 2005 m. birželio 27 d. pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą, teisingai pažymėjo, jog tam, kad miškas būtų laikomas miestų mišku, yra būtinas Vyriausybės sprendimas dėl atitinkamos miško teritorijos priskyrimo miesto miškui. Vyriausybės nutarimu ginčo sklypus išbraukus iš miesto miškų sąrašo, Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkto prasme buvo pašalinta kliūtis atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus. Kaip jau minėta nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja specialiosios teisės normos, todėl Miškų įstatymo nuostatos neturi viršenybės specialiųjų teisės normų atžvilgiu. Be to, Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miškas gali priklausyti nuosavybės teise ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Nuosavybės teisės negali būti atkuriamos tik įsakmiai į įstatyme išvardintas miškų kategorijas. Ginčo sklypai tokių kategorijų miškams nepriskirti. Atsakovas neįrodė, kad ginčo sklypai yra valstybės išperkami.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjų skundo dalykas yra atsakovo neveikimas, todėl jam taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatytas dviejų mėnesių apskundimo terminas ir netaikytina Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta ikiteisminė skundų nagrinėjimo tvarka. Šios išvados nebuvo proceso atnaujinimo pagrindais. Jos yra visiškai pagrįstos.
Dėl to, kas pasakyta, atsakovo prašymas atmestinas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarties panaikinimo atmesti, o apskųstą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.