Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. ir jo gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189¹ straipsnio 1 dalį ir nubaustas 500 MGL, t. y. 18 830 eurų, dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta konfiskuoti V. G. nuosavybės teise priklausančio turto už 2 395 826,02 eurus.

Teisminio nagrinėjimo metu pateiktus 36 kasos pajamų orderio kvitus nuspręsta perduoti Kauno apygardos prokuratūrai tyrimui atlikti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad po 2010 m. gruodžio 11 d., žinodamas, kad jo turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, tai yra iš jam priklausančios, 1996 m. rugsėjo 11 d. įsteigtos (duomenys neskelbtini) valstijoje, JAV, ir veiklos nevykdančios kompanijos „X“ atsiskaitomosios sąskaitos numeris (duomenys neskelbtini) uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nuėmė ir nuosavybės teise turėjo pinigų sumą, įvairia valiuta atitinkančią 8 272 308,07 litų (2 395 826,02 eurų).Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad V. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. ir jo gynėja advokatė Eglė Grucytė prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį ir priteisti V. G. patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes byloje pilnai įrodyta, jog V. G. nekaltas, jis inkriminuotos veikos nepadarė.Skunde pažymima, jog byloje nenustatyta nei viena būtinųjų sąlygų, numatytų 189¹ straipsnio 1 dalyje, pripažįstant veiką nusikalstama, t. y. 1) negalėjimas dokumentais pagrįsti turimo turto ir 2) asmens (kaltininko) žinojimas arba turėjimas ir galėjimas žinoti, kad tas turtas negalėjo būtį įgytas teisėtomis priemonėmis. Pažymima, jog 2010 m. V. G. pajamos, susijusios su darbo santykiais, buvo 7 061, 60 litų, iš kurių atskaityta 1 058 litai pajamų mokesčio, 2011 metais pajamų deklaracijos neteiktos, o visas nuteistojo turtas buvo realizuotas antstolių per varžytines, kas rodo, jog lėšos nebuvo naudojamos kreditams dengti. Be to, V. G. sąskaitoje pinigų judėjimo nei litais, nei eurais nebuvo. Nebuvo nustatyta ir tai, kad įmonės „X“ piniginės lėšos būtų įgytos neteisėtai. Šios įmonės piniginės lėšos, buvusios banke, yra akivaizdžiai teisėtos, o laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 13 d. V. G. kaip įgaliotas atstovas pinigines lėšas nuiminėjo įmonės veiklos vykdymui – užsakydavo prekes ir už jas atsiskaitydavo, todėl akivaizdu, kad nuteistasis nuosprendyje nurodyto turto neįgijo, jo faktiškai neturi ir neturėjo kaltinimo laikotarpiu. Taip pat skunde nurodoma, jog nenuginčijus sutarčių su kompanija „(duomenys neskelbtini)“, kurias teismui pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“, baudžiamoji atsakomybė V. G. negalima. Šiuo atveju, apeliantų teigimu, V. G. jokių veiksmų, kuriais būtų įgijęs nuosavybės teises į kompanijos „X“ pinigines lėšas, neatliko. Pažymima ir tai, kad ši kompanija dėl neteisėtai įgytų lėšų jokių ieškinių nepareiškė, kas rodo, jog juridinis asmuo savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog lėšos buvo naudojamos įmonės veiklai. Skunde taip pat teigiama, jog nenustatyti ir šiai nusikalstamai veikai būtini subjektyvieji požymiai. Nagrinėjamu atveju nuteistajam buvo inkriminuotas žinojimo požymis, t. y. jis žinojo, kad minėtų lėšų negali laikyti savo teisėtai pagrįstomis pajamomis, tačiau byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio, kad kompanijos „X“ banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos gautos neteisėtu būdu. Tai rodo, jog V. G. negalėjo žinoti, kad jos gautos neteisėtai. Tokiu būdu jo veiksmuose nėra tyčios. Nėra įrodymų, jog jam buvo žinoma apie panaudotų pajamų neteisėtą kilmę. Apeliantų teigimu, byloje nenustatyta ir neatsargi kaltės forma – turėjimas ir galėjimas žinoti, jog kompanijos sąskaitoje esančios lėšos yra neteisėtos pajamos. Šioje byloje klaidingai nustačius pinigų turėjimo (fiziškai) faktą bei neįrodžius, kad nuteistasis žinojo arba galėjo ir turėjo žinoti, kad lėšos galėjo būti įgytos neteisėtu būdu, pagal 189¹ straipsnio 1 dalį jis turi būti išteisintas.Skunde taip pat nurodoma, jog iš nuosprendyje nurodytų aplinkybių matyti, kad teismas V. G. iš kompanijos „X“ sąskaitos nuimtas lėšas prilygino BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykui – laikė nusikalstamu būdu įgytu turtu, tačiau byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Nėra nei vieno įrodymo, galinčio patvirtinti šią aplinkybę. Net ir Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra surašytas tikrinant ne juridinio asmens „X“ finansinę veiklą, o paties nuteistojo, kaip fizinio asmens, finansinę veiklą. Tad, byloje nenustačius, kad apeliantas valdė neteisėtu būdu gautas pinigines lėšas, nenustačius fakto, kad šios lėšos jam buvo pervestos neteisėtai ir naudojamos asmeninėms reikmėms tenkinti, asmuo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį negalėjo būti nuteistas. Apeliantai skunde taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos byloje dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išsakytais motyvais dėl BK 189¹ straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, apibrėžiančio nusikalstamos veikos dalyką, prieštaringumo, teisinio aiškumo stokos, kas, apeliantų nuomone, neatitinka protingumo, proporcingumo kaip konstitucinio teisinės valstybės principo elementų reikalavimų. Taip pat pritaria motyvams dėl šiame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamo nerūpestingumo kaip neatsargios kaltės rūšies prieštaringumo BK 166 straipsnio nuostatai ir BK 1 straipsniui ir teigia, jog BK 189¹ straipsnyje nurodyta nusikalstama veika nėra pakankamai aiškiai, suprantamai ir tiksliai apibrėžta. Atskirų šio straipsnio nuostatų neįmanoma išaiškinti. Tai nesuderinama su teisinio aiškumo principu nullum crimen, nulla poena sine lege baudžiamojoje byloje.Skunde nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl bylai reikšmingų aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų byloje. Todėl ir šioje byloje, apeliantų teigimu, neįrodžius V. G. veikoje objektyviosios ir subjektyviosios pusės elementų, turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Apkaltinamasis nuosprendis, esant pilnai įrodytam V. G. nekaltumui, priimtas neteisėtai ir nepagrįstai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.Nuteistojo V. G. ir jo gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinis skundas tenkinamas. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apeliantų teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė V. G. veikoje objektyviuosius bei subjektyviuosius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir nepagrįstai pripažino jį kaltu, padarius šią nusikalstamą veiką.Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nepagrįstų išvadų dėl V. G. kaltės, padarius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra pagrįsti.Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Nagrinėjamoje byloje teismas neįvertino surinktų duomenų visumos, netinkamai nustatė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų įrodomąją reikšmę, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino V. G. kaltu padarius BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą bei skyrė bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį kilti, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei Konstitucinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, būtinos šios sąlygos: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė turi viršyti 500 MGL; 3) asmuo žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise asmuo įgijo ir turi (turėjo) po 2010 m. gruodžio 11 d.Nagrinėjamoje byloje tiek paties nuteistojo parodymais, tiek ir rašytiniais bylos duomenimis (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 48-99 ir jo priedais), o taip pat liudytojų D. K., L. P. parodymais neginčytinai nustatyta, jog V. G. nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš jam priklausančios kompanijos „X“ atsiskaitomosios sąskaitos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuėmė sumą įvairia valiuta, atitinkančią 8 272 308, 07 litų. Ši suma viršija 500 MGL sumą, kuri veikos padarymo metu siekė – 65 000 Lt (130 Lt* 500), todėl atitiko BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytą objektyvųjį požymį – dalyką.Byloje taip pat nustatyta, jog Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko mokesčių mokėtojo V. G., kaip fizinio asmens, veiklos patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atlikus šį patikrinimą 2015 m. birželio 10 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame, įvertinus V. G. gautas pajamas bei išlaidas, neatitikimą tarp realiai gautų pajamų ir nurodytų deklaracijose, buvo nustatyti gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimai bei priskaičiuotas papildomai privalomas sumokėti gyventojų pajamų mokestis ir privalomojo sveikatos draudimo mokestis iš viso – 8 154 167 Eur (28 154 706 Lt). Pažymėtina, jog mokesčio administratorius skirtumą tarp V. G. iš „X“ sąskaitos išimtų pinigų sumos ir V. G. į šią sąskaitą įneštų pinigų sumos priskyrė sumoms, kurios turėjo būti apmokestinamos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Taigi šie skirtumai, nuo kurių mokesčio administratorius paskaičiavimo V. G. privalomą papildomai sumokėti gyventojų pajamų mokestį, visiškai apima nagrinėjamos veikos dalyką, t. y. pinigines lėšas, už kurių neteisėtą turėjimą apeliantas nuteistas.Minėto patikrinimo akto pagrindu Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2015 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtino 2015 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą, kuriame priskaičiuota 7 869 374, 71 Eur (27 171 377 Lt) gyventojų pajamų mokesčio ir 284 791,76 Eur (983 329 Lt) privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir vadovaujantis LR gyventojų pajamų mokesčio 2002 m. liepos 2 d. įstatymo 36 straipsnio 2 punktu bei Mokesčių administravimo 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo 139 straipsniu nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 7 869 374,741 Eur (27 171 377 Lt) gyventojų pajamų mokesčio skirta 30 procentų dydžio bauda, t. y. 2 360 812 Eur (8 151 413 Lt) (1 t., b. l. 163-171). Duomenų byloje, jog šis sprendimas būtų negaliojantis ar panaikintas, nėra. Priešingai, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad šios sprendimo pagrindu Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama minėto sprendimo pagrindu V. G. nustatytą 17 125 128,96 Eur prievolę pripažinti solidariąją V. G. ir K. G. prievole ir vykdyti ją išieškant iš sutuoktinių bendro turto, ši byla buvo sujungta su ieškovės Kristinos G. V. G. iškelta byla dėl santuokos nutraukimo (6 t., b. l. 167-168).Taigi, bylos duomenys patvirtina, jog už pažeidimą, kuris šioje byloje inkriminuotas V. G. kaip nusikaltimas, jau pritaikyta administracinė atsakomybė, – jam ne tik priskaičiuotas papildomai privalomas sumokėti gyventojų pajamų mokestis, sveikatos draudimo mokestis, tačiau ir skirta bauda. Todėl nagrinėjamu atveju būtina spręsti, ar nebuvo pažeistas non bis idem (draudimo pakartotinai bausti už tą pačią vieką) principas.Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, asmuo, kuriam paskirta bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą pačią veiką, jeigu mokesčių administratorius baudą paskyrė pagal savo kompetenciją ir nepaaiškėjo naujų reikšmingų aplinkybių. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas non bis in idem (draudimo bausti už tą pačią veiką) principas (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-226/2014).Vertinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą šiuo aspektu, pažymėtina, jog BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Būtent šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgment of 23 October 1995; F. F. v. Austria, no. 37950/97, judgment of 29 May 2001; S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgment of 10 February 2009; Ruotsalainen v. Finland, no. 13079/03, judgment of 16 June 2009; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K-102/2008, 2K-7-68/2009).Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nustatant, ar teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“, yra taikytini trys kriterijai: teisės pažeidimo priskyrimas pagal vidaus teisę, teisės pažeidimo pobūdis ir galimos bausmės pobūdis bei griežtumo laipsnis. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje taikant nurodytus kriterijus paprastai pripažįstama, jog mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (Janosevic v. Sweden, no. 34619/97, judgment of 23 July 2002; Jussila v. Finland, no. 73053/01, judgment of 23 November 2006; Impar LtD. v. Lithuania, no. 13102/04, judgment of 5 January 2010; Steininger v. Austria, no. 21539/07, judgment of 17 April 2012). Analogiška pozicija išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2012, 2K-226/2014).Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (byla Nr. 2K-226/2014) matyti, jog sprendžiant, ar asmens padarytas pažeidimas gali būti vertinamas, kaip „baudžiamasis“ non bis idem principo taikymo aspektu tuo atveju, kai asmuo yra nubaustas mokesčio administratoriaus ir sprendžiamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas, būtina įvertinti pažeidimą pagal visus anksčiau nurodytus kriterijus, t. y. ne tik teisės pažeidimo priskyrimą pagal vidaus teisę, bet ir pažeidimo pobūdį bei galimos bausmės pobūdį ir griežtumo laipsnį. Be to, įvertinęs Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio, numatančio galimybę skirti baudas už mokesčių įstatymo pažeidimus, nuostatas ir pažeidimo padarymo metu galiojusias Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2 straipsnio nuostatas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-226/2014) yra pasiskęs, kad mokesčio administratoriaus skiriamos nuobaudos ir administraciniai teisės pažeidimai, už kuriuos jos skiriamos, paprastai taip pat pripažįstami „baudžiamaisiais“ Konvencijos prasme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2008, 2K-686/2007; EŽTT sprendimas byloje Balsytė-Lideikienė v. Lithuania, no. 72596/01, judgment of 4 November 2008).Nagrinėjamu atveju vertinant V. G. padaryto pažeidimo pobūdį, atsižvelgiama į tai, kad jam 2015 m. liepos 21d. Kauno apskrities mokesčių inspekcijos sprendimu buvo paskirta bauda už mokestinę nepriemoką, kuri apskaičiuota mokesčių administratoriui nustačius, kad jis gavo pajamų (būtent tos lėšos, kurios nuimtos iš „X“ kaip įmonės įgalioto asmens), už kurias nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio. BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra turto, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimas nuosavybės teise. Taigi, esminiai abiejų veikų požymiai sutampa, nes pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį apeliantui inkriminuotas turėjimas nuosavybės teise būtent tų pačių lėšų, tų pačių pajamų, už kurias nebuvo sumokėti privalomi mokesčiai. Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, pagal teisės pažeidimo pobūdį V. G. padarytas pažeidimas, už kurį paskirta bauda mokesčių administratoriaus, vertintinas kaip „baudžiamasis“.Be to, šį pažeidimą kaip baudžiamąjį non bis idem principo aspektu apibūdina ir bausmės bei atsakomybės pobūdis ir griežtumas. Pažymėtina, jog pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, asmuo gali būti baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Nagrinėjamu atveju V. G. nuteistas už tai, kad jis tyčia padarė šį nusikaltimą, todėl vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalimi bei teisės pažeidimo padarymo metu galiojusiu BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktu, jam galėjo būti skiriama iki 1 000 MGL dydžio bauda. Už mokestinę nepriemoką skiriama nuo 10 iki 50 procentų trūkstamos mokesčio sumos bauda, kuri yra palyginti griežta ir gali siekti labai dideles sumas, netgi viršijančias baudžiamajame įstatyme numatytos baudos viršutinę ribą. Nagrinėjamu atveju V. G. administracine tvarka skirta bauda – 2 360 812 Eur (8 151 413 Lt), kuri apima ne tik šioje byloje minimą laikotarpį, bet ir keletą ankstesnių metų, tačiau nepaisant to, vis tiek yra labai didelė ir net daugiau nei 62 kartus viršija galimą skirti už šį nusikaltimą maksimalią baudą (8 151 413 Lt : 130 Lt (1 MGL)= 62703,17). Pažymėtina, jog mokestinių baudų pagrindinis tikslas – daryti spaudimą mokesčių mokėtojams siekiant, kad jie vykdytų savo pareigas, ir nubausti juos už šių pareigų pažeidimus. Tokia pat yra ir kriminalinės bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis). Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje nurodyti baudos dydžio nustatymo kriterijai iš esmės sutampa su BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas kriminalinę bausmę. Dėl šių aplinkybių V. G. padarytas pažeidimas, už kurį jam paskirta bauda administracine tvarka, taip pat kvalifikuotinas kaip „baudžiamasis“. Tad nagrinėjamoje byloje kaip matyti V. G. nuteistas už tą patį objektą, tą patį turtą, kaip ir administracinėje byloje, kurioje jam skirta bauda. Byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius baudą būtų paskyręs dėl klaidos. Jis tai padarė pagal savo kompetenciją, nustatytą tuo metu ir dabar galiojančiame įstatyme. Naujų aplinkybių nepaaiškėjo. Pažymėtina tai, kad mokesčių administratorius, išanalizavęs įplaukų ir išlaidų sistemiškumą bei pagrįstumą, kreipėsi į teisėsaugos institucijas ne dėl galimos V. G. asmeninės atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą, tačiau dėl galimai padarytos žymiai sunkesnės veikos, o būtent nusikalstamu būdu gautų pinigų legalizavimo (BK 216 straipsnis), tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas šioje dalyje buvo nutrauktas.Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, jog V. G. skundžiamu nuosprendžiu antrą kartą nubaustas už tą pačią veiką, už kurią jau buvo nubaustas administracine tvarka. Tokiu būdu buvo pažeistas non bis idem principas, t. y. pažeistas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas draudimas persekioti asmenį antrą kartą už tą pačią veiką. Tokiu būdu padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, todėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas, baudžiamoji byla V. G. atžvilgiu nutraukiama.Byloje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. G., išlaidas sudaro 156 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Be to, pačios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu nutarta suteikti V. G. antrinę teisinę pagalbą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžio apskundimo, kompensuojamą 100 procentų (10 t., b. l. 35-36). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas. Byloje taip pat netenkinamas apeliantų prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, nes BPK 106 straipsnio nuostatos galimybės priteisti bylinėjimosi išlaidas iš išteisintojo nenumato, juo labiau, kad Lietuvos valstybė V. G. teikė teisinę pagalbą, kompensuojamą 100 procentų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. G. ir jo gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. nuosprendį panaikinti ir bylą V. G. atžvilgiu nutraukti.