Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Raimundas Mikšta, sekretoriaujant Vildai Verikaitei, dalyvaujant nukentėjusiems ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamiems asmenims G. B., jos atstovei ir gynėjai advokatei Eglei Grucytei, E. Š., jo atstovui ir gynėjui advokato padėjėjui Henrikui Ratautui, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, aukštojo išsilavinimo, neteista, nedirbanti, registruota darbo biržoje, gyv. (duomenys neskelbtini),

E. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, gyv. (duomenys neskelbtini),

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

nukentėjusysis ir privatus kaltintojas, o pagal priešpriešinį skundą kaltinamasis E. Š. kaltino G. B. pagal BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. tuo, kad ji, dirbdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)" korespondente, 2012 m. rugsėjo 25 d. atleidus ją iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 3 d. 1 p., nenorėdama sutikti su pagrįstu atleidimu iš darbo, iškėlusi ieškinį dėl tariamo neteisėto jos atleidimo iš darbo, kartu pradėjo savo šmeižikišką ir įžeidžiančią veiklą, o būtent, per portalą (duomenys neskelbtini) skleisdama apie E. Š. neteisingą, melagingą, įžeidžiančią informaciją:

- 2013 m. kovo 16 d. (duomenys neskelbtini) išplatino tikrovės neatitinkančią, melagingą, jį žeminančią ir įžeidžiančią informaciją straipsnyje "(duomenys neskelbtini)". O būtent, minėtame straipsnyje nurodė:

„(...) laikraštyje „(duomenys neskelbtini)" nuo 2007 metų dirbusi G. B. iš darbo atleista 2012 metų rugsėjo 25 dieną, antrą darbo dieną grįžus po ligos, jai pritaikius Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kad nereikėtų mokėti išeitinės kompensacijos";

„(...) apie atleidimą ji nebuvo informuota, todėl toliau dirbo redakcijoje ir atliko korespondentės užduotis iki 2012 metų spalio 2 dienos";

„Įmonės direktorė L. Š. 2012 m. rugsėjo 25 d. darbo pabaigoje, pasikvietusi žurnalistę į savo kabinetą, parodė du dokumentus /.../ 2012 09 24 skirtą nuobaudą už prieš tris mėnesius neparašytus straipsnius (vietoje jų žurnalistė redakcijai pateikė kitus) ir dokumentą, kodėl prieš du mėnesius buvo neįvykdytos liepos mėnesio užduotys, ir pareikalavo pasirašyti, nepaimdama pasiaiškinimo...";

„Žurnalistė, prieš pasirašydama ant dokumentų, bandė prirašyti savo paaiškinimus. Tačiau darbdavys, neatsižvelgdamas į tai, su darbuotoja vienašališkai nutraukė darbo sutartį, o nepateiktus iki numatytų terminų žurnalistinius darbus įvardino drausmine nuobauda";

„(...) parašyti 5 straipsnius, kuriems jos (G. B.) tiesioginis vadovas - laikraščio „(duomenys neskelbtini)" redaktorius E. Š. skyrė tik dvi nepilnas darbo dienas, neįmanoma";

„Sudarant darbo sutartį (...) nebuvo numatyta, kad jai (G. B.) reikės birželio ir liepos mėnesiais parengti (iki vadovo nurodytų datų) žurnalistinius referatus ar tiriamojo pobūdžio kūrinius";

„(...) (G. B.) drausminės nuobaudos buvo skirtos už neparašytus straipsnius, kuriems net pavadinimus sugalvojo pats redaktorius E. Š.. Įvykdyti užduotį reikėjo specialistų konsultacijos, įvairios tiriamosios medžiagos. Žurnalistė per tokį trumpą laiką negalėjo net surasti pašnekovų, kurie atsisakė kalbėti, nes dar nebuvo duomenų apie atliktus tyrimus";

„Juolab, kad redakcijoje G. B. nebuvo aprūpinta net būtiniausiomis darbo priemonėmis - kompiuteriu, interneto ryšiu, telefonu";

„Pasak G. B., darbdavys jau anksčiau reikalavo, kad ji rašytų pareiškimą dėl išėjimo iš darbo savo noru. Redaktorius buvo supykęs, kad žurnalistė 2011 metais atsisakė per savo atostogas be atlygio atlikti iš darbo išėjusios kolegės užduotį. G. B. sutiko tai daryti su sąlyga, kad ji bus atšaukta iš atostogų ir jai bus sumokėta už darbą";

„(duomenys neskelbtini)" redakcijoje, iš kurios vien per 2011-ųjų trečiąjį ketvirtį išėjo keturi darbuotojai, yra didelė kadrų kaita. Įprasta, kad darbuotojai pusę savo atostogų dirba be atlygio. Taip anksčiau dirbo ir G. B.";

„Skirtumas tik tas, kad 2011 metų rugpjūčio antroje pusėje iš jos buvo reikalaujama dirbti ne tik už save, bet ir už kolegę. Dėl to ir kilo konfliktas";

„(...) keršydamas už nepaklusnumą, laikraščio redaktorius E. Š. žodžiu nurodė žurnalistei dirbti savo namuose (...)";

„sužinojęs, kad ji (G. B.) 2012 03 07 gavo nedarbingumo pažymėjimą, už kovo 5-6 d. parašė pravaikštas";

„Žurnalistei nemokėjo atlyginimo ir nereagavo į jos prašymą apie tai paaiškinti, nes ji to mėnesio užduotį atliko ir net surado reklamos užsakovą";

„G. B. pareikalavus sudaryti Darbo ginčų komisiją, kaip atsaką redaktorius E. Š. jai pateikė užduočių lapą su jo nurodytomis darbų atlikimo datomis (...)";

„(...) paskui vienas užduotis keitė kitomis, atidėdamas neribotam laikotarpiui";

„Liepos mėnesio pradžioje žurnalistei buvo pateiktos jau kitos analogiškos užduotys irgi su konkrečiomis datomis, kurios sutapo su jos atostogomis. G. B. pradėjus atostogauti, paskambinęs redaktorius E. Š., pareikalavo (vienintelei iš viso kolektyvo) grįžti į darbovietę";

„Liepos 24-ąją, antrąją savo atostogų dieną, kaip darbdavys reikalavo, atvykau į darbą, tačiau negalėdama patekti į redakcijos patalpas (buvo įjungta signalizacija), aš kreipiausi į Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrių. Skundą tyrusi vyresnioji inspektorė I. B. mano atžvilgiu rado daug pažeidimų ir patarė kreiptis į teismą. Kadangi dėl darbdavio psichologinio spaudimo, net naktimis atsiųstų mane žeminančių elektroninių laiškų pablogėjo sveikata, tai aš pirmiausia pradėjau gydytis. Grįžusi po ligos, jau antrą darbo dieną buvau atleista iš darbo už drausmines nuobaudas, kurių nepadariau".

Be to, straipsnyje, pavadintame „ (duomenys neskelbtini)" ((duomenys neskelbtini), 2013-12-28), buvo išplatinta tokia tikrovės neatitinkanti, paniekinanti, pažeminanti ir pakertanti pasitikėjimą juo, kaip vadovu ir kaip žmogumi, ir raštu jį užgauliai per visuomenės informavimo priemones žeminanti jo orumą ir garbę informacija:

„Laikraščio „(duomenys neskelbtini)" redaktorius E. Š., likęs redakcijoje be žurnalistų, traukiasi iš laikraščio vadovo posto?";

„(...) pats laikraštis neuždaromas, nes yra žmonių, jį užsiprenumeravusių 2014 metams";

„Gal šis atsisveikinimas yra tik apgalvotas ilgamečio vadovo noras dėl to sulaukti finansinės paramos (...)?";

„Pastaruoju metu du vadovaujančius postus viešojoje įstaigoje „(duomenys neskelbtini)" (direktoriaus ir redaktoriaus) užimantis (...)";

„(...) septintą dešimtį baigiantis, radijo inžinieriaus išsilavinimą turintis E. Š. (...)";

„(...) redakcija dar nėra pilnai atsiskaičiusi už 2012-2013 metais savo noru redakciją palikusiais žurnalistais";

„Kalbama, kad ir anksčiau po vedamųjų įmonė sulaukdavo finansinių „injekcijų";

„2013 metų rugsėjo 6 dienos laikraščio numerio vedamajame dėl laikraščio skolų bei ir gerokai padidinęs teismo priteistą sumą žurnalistei, parašęs nebūtų nuodėmių apie atleistąją, tikriausiai sulaukė finansinės paramos";

„Tačiau neatsiskaitė su neteisėtai atleista darbuotoja, pasisamdė advokatę apeliacinio skundo nagrinėjimui Kauno apygardos teisme";

„Dar vieną ieškinį gali pateikti ir buvęs redakcijos žurnalistas G. V.";

„(...) G. B. 2013-ųjų rugpjūčio 9-ąją laimėjusi bylą dėl neteisėto atleidimo iš darbo VšĮ „(duomenys neskelbtini)";

„(...) E. Š. nenori sutikti pažeidęs Lietuvos įstatymus ir sumokėti atleistai darbuotojai priteistą sumą?";

„Anksčiau redakcija nusivylę darbuotojai iš darbo išeidavo tykiai ramiai, nesukėlę didesnio šurmulio ir problemų. /.../ „už akių" besiskundžiančių darbuotojų buvo ne vienas ir ne du";

„Du iš trijų laikraščio steigėjų žurnalistei teigė, kad negalį įtakoti redaktoriaus darbo. Tai gali daryti tik dalininkė direktorė L. Š."

„Kas pakeis nuo 2001 metų šias pareigas einantį vadovą, nepranešama."

Be to, G. B., tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 19 dieną į VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ keliais adresais atsiuntė elektroninį laišką. Laiškas rašytas neva dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo. G. B. kaltinama tuo, kad ji laiške grasinančiai ir šmeižikiškai nurodė:

„Tai, kad bijodami šaukimų panaikinot adresų dėžutes, o inspektorei pranešėte negaliojančius adresus, nors jie nepanaikinti ir nepakeisti viešoje internetinėje erdvėje, nieko nereiškia, todėl ir išsisukinėjimas, kad negavote, nieko nežinote nėra pretekstas pabėgti nuo atsakomybės."

„Katalikišku save laikomam laikraščiui labai neetiška šmeižti žmones, nes tai absoliučiai

prieštarauja pačiai krikščionybei. Žinoma labai neetiška buvo į gatvę dėl asmeninių ambicijų ir antipatijų išmesti neįgalų žmogų be cento kišenėje. Tačiau dorovės principai VšĮ „(duomenys neskelbtini)" kaip ir (apart vieno jūsų kolegos) katalikiška artimo meilė, čia negalioja."

„Taip pat labai norėčiau padėkoti buvusiam kolegai R. B., kaip tikram katalikui ir sąžiningam žmogui, už M. ir Š. teismo procese paskleistą melą, kad man redakcijoje buvo skirtas pats geriausias kompiuteris. Įdomu, kuris, pono Š. ar pono B., nes nežinau, kuris iš jų buvo geresnės kokybės? Ar ne gėda šitaip meluoti? Ar baimė tokia didelė, kad galima ir sąžinę parduoti?“

Be to, ji kaltinama tuo, kad tą pačią dieną atsiųstame kitame laiške toliau įžeidinėja E. Š., o taip pat ir buvusius kolegas bei pačią įstaigą:

„Tiesa, pamiršau paklausti, kodėl laikraštyje parašėte, kad palaidojote K. D.???? Kokia garbinga įmonė rūpinasi bendradarbiu. Įdomu būtų žinoti kiek iš tikrų prisidėjote prie jo laidotuvių? Kodėl neparašėte, kas iš tiesų D. laidojo? kam reikia savintis tai ko iš tiesų nebuvo. Ot, kokie mes geri. Ir kas pačiose laidotuvėse dalyvavo? Kiek žinau buvo R. ir L....“.

Nusikalstamos veikos padarymu kaltinama G. B. pateikė priešpriešinį skundą, kuriuo prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. ir nuteisti E. Š., kurį kaltino tuo, 2013 m. rugsėjo 6 d. redaktoriaus E. Š. vedamajame straipsnyje „(duomenys neskelbtini)" Nr. 33, 3 psl., bei autoriniame E. Š. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)", išspausdintame 2014 m. sausio 10 dieną, buvo paskleisti ją žeminantys teiginiai, o būtent:

- publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ teigiama: „Tai – nesąžiningos ir išskirtinių sąlygų sau reikalavusios darbuotojos G. B. pretenzijos mums. <...> po kelių terorizavimo aktų, po įžūlaus psichologinio spaudimo <...> ši darbuotoja, siekdama mums atkeršyti, kreipėsi į teismą, kad mus „pamokytų" ir išsireikalautų milžiniškų jai nepriklausančių pinigų. Siekdama sau išskirtinių sąlygų, neateidama į darbą net po dvi savaites <...> penkerius metus neatliko konkrečių jai pavestų darbo užduočių, o tik slapta įrašinėjo vadovų pokalbius, rinko įvairią „kompromituojančią" medžiagą ir siekė visaip trikdyti redakcijos darbuotojų ir ypač jos vadovų darbą. <...>;

Tokiais savo veiksmais E. Š. dar iki skundo padavimo dienos ir net iki G. B. atleidimo iš darbo, nuo 2011 metų ją įžeidinėjo, žemino ir niekino, taikydamas psichologinio poveikio (mobingo) priemones ir gąsdinimus, sukurdamas nebūtus kaltinimus ir perfrazuodamas jos išsakytus teiginius. 2012 metų vasarą ir rudens pradžioje jis atsiuntė jai du elektroninius laiškus, kuriuose buvo teiginiai:

- 2012-08-29 jai atsiųstame elektroniniame laiške teigiama: „Tu esi griovėja, visa ko griovėja. Vienas žmogus yra sakęs: protingas žmogus mokosi visą gyvenimą, kvailas – moko kitus. Tu neatsakinga už nieką, tau rūpi tik apgauti, išsisukti nuo užduočių, apšmeižti. Gal tu ligonė? <...> Iš viso, ar tu turi sąžinės, kai tu kasmet turėdavai po dieną ar net dvi per savaitę laisvų dienų, t. y. iki 100 dienų per metus? Tu vis stengiesi pabrėžti, kad darbdavys nesuteikia tau teisėtų atostogų, <...>. Bet tu sąžinės neturi ir išsireikalauji visas „dokumentuotas" atostogas <...>. Nuo tokių perėjūnų, terorizuojančių darbdavį, kuris turi dar mokėti beveik nieko neveikiančiam, rašančiam skundus į visas puses, grasinančiam uždėti dešimttūkstantines baudas ir taip nuskriausti visus darbuotojus, reikia laikytis kuo toliau. Bet kai jis kanda savo nuodais ir dar jaučia pasitenkinimą – kaip nuo jo pabėgti, kaip išsivaduoti, išsigelbėti? Tu jau įskundei mus VDI apie tavo „persekiojimą", „psichologinį spaudimą", skundi ŽS, skundi teismui. Bet ar nematai, kad tai tavo charakteris daro tave tokią pasalūnišką? Kokiose sąlygose tu gyvenai, kad tokia tapai? ";

- 2012 09 25 jai atsiųstame elektroniniame laiške teigiama: „Matosi, kad nesugebi parengti straipsnio pagal savo „rašymo "kampą" – rašydama apie savanorius, pateiki kažkokią skaitytojui nesuprantamą medicininę teoriją (gal „analizę"?) ir tvirtini, kad tai žurnalisto „rašymo kampas ". <...> Beje, tau redaktorius sakė, kad visiškai iškraipei temos apie bedarbystę kryptį („rašymo kampą") ir redaktoriui sergant „prastūmei" per B. į laikraštį, <...> Dėl „didžiulio " darbo krūvio esą tu dirbi net laisvadieniais.<...> (Net nuo pernai metų lapkričio mėnesio esi neįvykdžiusi kai kurių užduočių). Tad tikrai neesi bitutė darbštuolė.<...> Tad didžiausią laiko dalį leidi skundų rašymui, susiejant tai su tariamu mūsų įstatymų nesilaikymu.<...> Jeigu nesugebi vykdyti vienos ar kitos užduoties, tai taip ir reikėjo seniai pasakyti, o ne išsisukinėti. Nesugebant vykdyti darbo, reikia keisti darbo pobūdį, juo labiau, kad, kaip vis skundiesi, dirbti tau neleidžia sveikata. (Nors tuo tikrai turime suabejoti: atėjusi pas mane ar redaktorių į kabinetą, įrodinėji savo tiesas stovėdama 2-3 valandas, nors mes siūlome tau atsisėsti – tokios sveikatos mes abu ir bet kas turime pavydėti: išstovėti 3 valandas!). Ir jeigu staiga „primeni", kad neturi „nei darbui pagal sveikatą turimų darbo sąlygų, nei darbui būtinų priemonių", todėl „negali atlikti ir pavestų užduočių nurodytu laiku" (t. y. vykdyti užduotis pagal pasirašytą darbo sutartį), tai keisk darbovietę ar gyvenamąją vietą. <...> O gal turi pakankamai pinigų (ar gali pasiūlyti būdą jų užsidirbti), kad surastum leidyklai išsinuomoti patalpas, kur kiekvienas darbuotojas turėtų savo kabinetą, savo kompiuterį, savo telefoną (ir mobilų, ir diktofoną)? Deja, to neturi net Amerikos žurnalistai. Jeigu nuvyktum į Ameriką, tai pamatytum, kad ten didžiausio (ir turtingiausio) laikraščio „New York Times" darbuotojai dirba didžiulėje salėje, tik iki pusės perskirti atskiromis stiklinėmis „būdelėmis". Beje, to laikraščio metinis pelnas – keli milijardai dolerių. (O mūsų leidyklos – 200 tūkst. litų įsiskolinimų, nors tas tavęs visai nedomina). Jeigu dirbtum tokiomis sąlygomis, kaip redaktorius, pamatytum, ką reiškia tikras darbas. Todėl neveidmainiauk dėl viršvalandžių – tu jų tikrai nedirbi. Kaip iki žurnalistinio darbo („korespondentės") kas savaitę pasiimdavai beveik po dvi darbo dienas kaip laisvas (nieko nedirbdama) (taip ~ per metus iš mūsų įstaigos pasiglemždama iki 100 darbo dienų per metus), taip ir dabar tavo darbas susiveda ne į naudingą darbą, bet tik į klastos darbus. Visas tavo sugebėjimas – kaip atsisakyti vykdyti užduotis (už užduočių nevykdymą atlyginimą galima tik sumažinti, bet ne padidinti). Tu siūlai mums kažkokius rašytinius darbuotojo „sutikimus" - ar neaišku, kad tu jų nepasirašysi, t. y. ir vėl visomis priemonėmis vengsi vykdyti užduotis. Kokių ribų siekia tavo įžūlumas? Tikrai nesuprantama. Apie kokias „nenumatytas ar atsitiktines kliūtis esamomis techninėmis gamybos sąlygomis" kalbi, kad neįvykdei darbo užduočių? Gal „sugedo medžiagos ar įrenginiai ir kt."? Tau maloniau gaišti laiką ieškant įstatymuose landų, kaip nevykdyti užduočių, bet ne sąžiningai atlikti jas, apsieinant be skundų ir išsisukinėjimų. Ar nereikėtų sąžiningai parašyti: neįvykdžiau užduoties? Prašau daugiau mūsų netrukdyti kvailais išvedžiojimais ir nedaryti psichologinio spaudimo, o vykdyti užduotis. Mes neturime laiko užsiimti niekingais tavo išvedžiojimais“.

Be to, E. Š., tęsdamas savo veiką, paneigime, kuris 2014 m. liepos 04 d. laikraščio Nr. 27 (2098) buvo patalpintas laikraštyje „(duomenys neskelbtini)" ir įkeltas į interneto svetainę, baigiantis ŽEIT terminui, po jos redakcijai išsiųsto elektroninio laiško su reikalavimas tai padaryti, nebuvo pateiktas atitinkamas paaiškinimas bei atsiprašymas, parašant dvigubai ilgesnį įžeidų komentarą jos ir ŽEIT adresais, iškraipius inspektorės kalbą ir skaitytojams pateikus tik dalį savaip perfrazuotos tiesos, kas iš tiesų yra melas ir skaitytojų dezinformavimas, o būtent:

- <..>Prie šio teksto turime paaiškinti, kad kai kurios šios informacijos apie G. B. dalinis paneigimas (maždaug trečdalis iš jos reikalauto kiekio) tampa išvis neaiškus ir nesuprantamas.

- <..> Todėl kai kur rašome pilnesnį tekstą, kaip ir reikalavo pati B., - mums tai nėra sudėtinga. Tik tenka nustebti, kad mūsų tikslas nenurodyti darbuotojos pavardės nueina perniek, - pati B. stengiasi pasigarsinti.

- <..> Visgi etikos inspektoriaus tarnybos spendimas kai kur tampa nesuprantamas. Pavyzdžiui, dėl tokios informacijos, kaip slapta įrašinėjo vadovų pokalbius, paneigimas tampa išvis neteisėtas ir net absurdiškas, nes tokį neteisėto pokalbių įrašinėjimo faktą konstatavo ir teismas. Kai pernai B. pateikė teismui slapta įrašytą pokalbį, teisėja pasakė: Neteisėtai atliktus garso įrašus teismas priimti atsisako. Vadinasi, toks jos pateiktas įrašas buvo, ir pati B. tam net neprieštaravo teisme.

- <...> Mums, susidūrusiems su darbuotojos pravaikštomis, pavestų darbo užduočių nevykdymu (nors už tai buvo sumokėtas visas sutartas atlyginimas), patyrusiems neteisėtą slaptą pokalbių įrašinėjimą, taip pat su reikalavimu dvigubai sumažinti darbo užduotis, nė kiek nesumažinant atlyginimo (tai yra užfiksuota net keliuose B. mums atsiųstuose reikalavimuose - pareiškimuose, taip pat ir skunduose į kelias instancijas), kokiu spaudimu reikėtų tai vadinti?

<...> O B. siekį pateikti įvairią „kompromituojančią" medžiagą net teisme matėme ne vieną kartą - ji to neslėpė.

<...> Visi tokie jos poelgiai trikdė redakcijos darbuotojų ir ypač jos vadovų darbą. Kaip mes galime jaustis, kai esame verčiami paneigti tai, ką patys girdėjome iš B. lūpų, jog vienas darbuotojas yra šizofrenikas, kiti du - idiotai, ir panašiai?

- Publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“, 2014 m. balandžio 25 d., Nr. 17 (2088) laikraštyje „(duomenys neskelbtini)", o vėliau ir leidinio internetinėje svetainėje adresu: (duomenys neskelbtini), E. Š. autorinio rašinių ciklo „(duomenys neskelbtini)" publikacijoje rašoma apie prasidėjusią teisminę byla su V. M. ir dviem jį skriaudžiančiais darbuotojais. Kadangi nuo 2013 m. vyko teismų procesai ir jie nebuvo pasibaigę, apie juos buvo rašoma, tai skaitytojui nesunku buvo suprasti, kad net neįvardijus vienas tų judų esu aš, o būtent:

<..> Didįjį penktadienį pradėjau rašyti priešpriešinį skundą, kurį antradienį per dešimt dienų pateikti įpareigojo teisėja. Buvo labai sunku, bet nenusimenu, į depresiją nepuolu, žinau, kad šėtonas labai pagiežingas. Visų trijų mane puolančių priešų smūgiai buvo suduoti šventinėmis dienomis - kaltintojas kaip savo pagalbininkus turi dar du mano priešus. Tai - naujųiu laikų judai, naujos išdavystės - juk tai du mūsų darbuotojai, kuriems padėjau, gelbėjau, dabar jie mane daužo.

- Publikacijoje „(duomenys neskelbtini)" Nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. devyniuose „(duomenys neskelbtini)" laikraščio numeriuose buvo spausdinama tęstinė šių rašinių serija, kuri paskelbta ir interneto portale. Straipsnis parengtas remiantis E. Š. baigiamąja kalba kitoje baudžiamoje byloje, iškeltoje jam dėl šmeižto, kur jis buvo pripažintas padaręs nusikaltimą. Publikacijų autorius teisme melavo, teigdamas, kad tai jo „originali" kalba, bet ji buvo keičiama. „<...> Kai ką šioje publikacijoje tenka trumpinti, kai ką paredaguoti, kai ką paaiškinti - to šiame įvade nesiryžtu plačiau nagrinėti, nes daug kas paaiškės iš mano baigiamosios kalbos teksto<...>“. „<...> Pirmajame straipsnyje, kurį, kaip ir antrąjį, vėliau vadinau paskviliu, nes jie šmeižė ir įžeidė tiek mane asmeniškai, tiek laikraštį „(duomenys neskelbtini)", buvo kalbama apie tarp mūsų leidyklos (viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini)“) ir buvusios jos darbuotojos G. B., atleistos už darbo pareigų nevykdymą, civilinę bylą, tiksliau jos pradžią. Dauguma pirmojo straipsnio teiginių buvo šmeižikiški ir įžeidžiantys (nepaisant to, kad jo tariamas autorius, kaip vėliau aiškino, parašė „šventą teisybę", nors toji teisybė nebuvo patvirtinta net po 5 mėnesių priimtame teismo sprendime <...>“. „<....> Kaip minėjau, teisminio proceso metu paaiškėjo, kad paskvilius į portalą kaunozurnalistai.lt rašė, o tiksliau, „pasakojo“, buvusi mūsų darbuotoja G. B., atleista už darbo pareigų ir piktybišką užduočių nevykdymą, - ji paliudijo, kad kažkieno užrašytą jos „pasakojimą" (rašančiųjų pavardes atskleisti ji kol kas atsisakė) ji ir perdavė portalui (persiuntė elektroniniu paštu ar perdavė įrašytą diską <...>“. „<...> Taigi tas teisminis procesas (tarp B. ir mūsų leidyklos, vykęs nuo B. atleidimo iš darbo 2012 m. rugsėjį iki 2014 m. gegužės 20 d., be jokio pagrindo buvo atidėliojamas. Be jokio pagrindimo (teisėjai pritariant), ieškovės B. ar jos advokatės iniciatyva, vyko tokie vis perkeliami posėdžiai: 2013 01 18, 2013 02 15, 2013 03 15, 2013 05 13, 2013 05 20 (tęsinys), 2013 06 03, 2013 06 25 (turėjo būti priimta nutartis, tačiau teisėja tą dieną „staiga" susirgo ir nutartis atidėta iki neapibrėžto laiko, faktiškai pusantro mėnesio), pagaliau sprendimas 2013 08 09. Taigi šis procesas, kuris turėjo tęstis apie du mėnesius pagal teisinius reikalavimus, faktiškai tęsėsi beveik metus. Galutinis tos bylos sprendimas (nes buvo tik tarpinis neįsigaliojęs sprendimas) buvo priimtas tik 2014 m. gegužės 20 d. <...>“. „<...> Net dabar, aiškinantis, kaip turime sumokėti mokesčius valstybei, mokesčių specialistai mums sako, kad mes paskubėjome sumokėti tą 615 Lt mokestį B., nes vėliau apygardos teismo nutartis tą apylinkės teismo sprendimą panaikino, t. y. panaikino ir 600 Lt išmokėjimą B. <....>“. „<...> Bet juk B. šiame rašinyje meluoja: pasiaiškinimas buvojau atsiųstas, kad ji, t.y. B., nevykdysianti užduoties. O apie penkias užduotis, kurias reikėjo atlikti per dvi dienas - tai ištisas melas: juk tos užduotys buvo neįvykdytos beveik du mėnesius <...>“. „<...> Aišku, kerštaudama B. savo paslaugas M. pasiūlė ne dėl to, kad taip išreiškė „kritiką vadovams"<....> Žemų tikslų vedina, viename teismo posėdyje ji pradėjo skleisti piktą šmeižtą prieš mane apie KŽS namų užpuolimą, galimai sugalvotą paties M. <...>. Iš B. net 2013 metais teismo posėdžio metu išgirdau, kaip supratau, M. paskleistą kaltinimą man neva užpuolus KŽS namus pernai balandį.<...> (2014 11 14, Nr. 43) ir <...> Manau, kad M. spąstus man spendė jau seniai, ne tik „patardamas" mūsų buvusiai darbuotojai B., kaip įrašinėti pokalbius slapta, tai jis daryti sugebėjo jau prieš 15 metų (apie tai pranešė tuometė spauda), bet ir per savo paslaugią tarnaitę pasiūlęs į savo portalą įdėti kai kuriuos jai tinkančius „(duomenys neskelbtini)" straipsnius, pirmiausia, jos pačios. Toks kai kurių „(duomenys neskelbtini)" rašinių patekimas į portalą (duomenys neskelbtini) įvyko dar 2010 metais, o tai tik patvirtina, kad M. su B. artimai bendradarbiauja jau seniai, ne tik nuo 2013 metų kovo, kaip aiškino M. ( 2014 1 12, Nr. 47) <...>“. „<...> (mano sutikta žurnalistė tiksliai neišgirdusi, kuris jų kurią datą sakė, tik faktas tas, jie abu labai domėjosi tuo „bendru frontu“ prieš mane). Ir tik nežymiai KŽS narė prisiminė tą B. „apdovanojimą kalaviju, kurį, kaip sakė žurnalistė, salėje nelabai kas ir atkreipė dėmesį - labai jau nepatraukliai atrodė tas spektaklis (2014 11 21d. Nr.44) <...>“. „<...> Dar daugiau iš M. ir B. parodymų tapo aišku, kad buvo sudaryta grupuotė , vykdanti nusikalstamą veiklą, turint tikslą pakenkti jo reputacijai, padaryti kuo didesnę žalą. Apie tos grupuotės egzistavimą labai aiškiai prasitarė B., pasakydama, kad apie teisminę jos bylą esą „pasakojo" ji pati, o rašė dar du kolegos, kaip turintys santykių su laikraščiu „(duomenys neskelbtini)“ <...> (2014 12 12, Nr. 47)“. -

- Be to, redakcijos 2015 m. sausio 9 d. vedamajame „Pranešimas skaitytojams“ laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ Nr. 2121 G. B. buvo šmeižiama, o būtent: „<...> Dėl mūsų kerštaujančios darbuotojos nesąžiningumo, kuri pažeidė taikos sutartį ir Apygardos teismo sprendimą, šiemet netekome paramos iš Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondo <...>“.

G. B. dėl jai pareikštų kaltinimų kalta neprisipažino ir parodė, kad publikacijos „(duomenys neskelbtini)“ ji nerašė ir niekada nesakė, kad pripažįsta jos autorystę. Publikacijos ji pati nerašė, tik papasakojo, duomenis perdavė žurnalistui. Kadangi visuomenės informavimo įstatymas draudžia atskleisti šaltinį, ji to žurnalisto pavardės neatskleis. Informacijos šaltinis yra (duomenys neskelbtini). Ji pripažįsta, kad publikacija yra jos kolegų ir jos darbas, ji suteikė informaciją kolegoms, kurie parašė, todėl jai šios publikacijos autorystės priskirti negalima. 2013-12-28 portale (duomenys neskelbtini) parašytas straipsnis yra ne jos. Ji save pavadino bendraautore tik todėl, kad papasakojo, ką žinojo apie šią situaciją, ką pati sužinojo iš įmonės darbuotojų. Žurnalistiškai ji nėra bendraautorė, ji yra pasakotoja, nes bendraautoris yra tas, kuris pasirašo. Ji buvo tik ne pirminis informacijos šaltinis rašančiam autoriui. Informaciją apie tai, kad ją atleido iš darbo, Kauno portalas sužinojo iš Žurnalistų sąjungos pirmininko D. R.. D. R. perteikė informaciją, kad ji buvo atleidžiama, šantažuojama. V. M. buvo teisme ir tą informaciją girdėjo, gal teisme V. M. paaiškino, kas iš įmonės darbuotojų jam pateikė tą informaciją. Ji neturi juodraščių, negali tiksliai pasakyti, kurie žodžiai buvo pasakyti jos, o kurie autoriaus, tačiau visus sakinius ji gali paaiškinti. Straipsnio autoriaus į posėdį pakviesti ji negali, kadangi jis yra miręs. D. R. apie jos konfliktinę situaciją ir tai, kad jai buvo kraunamas per didelis krūvis sužinojo daug anksčiau, tačiau spaudimo jai pasakoti nedarė, ji viską pasakojo savo noru. Ji su juo susirašinėjo dar iki teismo elektroniniais laiškais, rašydavo jam kaip jos žurnalistų profsąjungos pirmininkui visas aplinkybes, kad iš jos reikalavo išeiti savo noru, o, jeigu neišeis, prirašys pravaikštų. Kažkas tą informaciją sužinojo ir taip informacija atsirado pas E. Š.. Elektroniniais laiškais rašyta informacija susijusi su jos darbu. Ta medžiaga publikacijoms nenaudota, tačiau apie atleidimą iš darbo kalbėta buvo. Visų publikacijų autorius yra tas pats, ir jis yra miręs. Ar tas asmuo dirbo laikraštyje, ji nežino, tačiau jis priklausė Kauno skyriaus žurnalistų sąjungai. Yra vienas autorius ir informatorius. Informatorius tarp manęs ir įmonės darbuotojų buvo tarpininkas. Įmonės darbuotojai pasakojo kas vyksta įmonėje. Gal jį darbuotojai, bendradarbiai informavo. Kas buvo informatorius, ji žino, tačiau jis „XXI amžiuje“ nedirbo, nors informaciją gavo iš „(duomenys neskelbtini)“. Laiškus autorius siuntė ne iš savo elektroninio pašto. Elektroninis paštas buvo sukurtas. Ji pati ėmėsi iniciatyvos sukurti elektroninį paštą. E. Š. jai kelia vis naujus kaltinimus dėl straipsnių: „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ (publikuotų (duomenys neskelbtini)) rašymo, nors ji nėra tų publikacijų autorė ar minėto portalo redaktorė. Kad ji nėra autorė, iš rašymo stiliaus teigė supratęs ir E. Š., nors dabar jis teigia pakeitęs nuomonę. Ji pripažįsta, kad straipsnių autoriai rėmėsi jos pasakojimais. Tačiau už leidinio ar portalo turinį, gramatines bei korektūros klaidas pasakotojas tikrai neatsako. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 10 str., patys viešosios informacijos rengėjai atsako už skleidžiamą informaciją. Kiekvieno viešosios informacijos rengėjo savininkas privalo paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, laidos vedėją), kuris atsakys už visuomenės informavimo priemonės turinį, todėl Š. dėl gramatinių, korektūros klaidų ar dėl sakinių konstrukcijos turi kreiptis į portalo redaktorių. Mano, kad E. Š. jai baudžiamąją bylą iškėlė vien iš nepasitenkinimo dėl V. M. jam iškeltos privataus kaltinimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje byloje E. Š. 2014-1l-18 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu. Stengdamas išsisukti nuo atsakomybės, E. Š. nušalino teisėją ir nutarė jai atkeršyti papildęs bylą neva jos „prasto darbo“ įrodymais bei jos elektroniniu laišku, adresuotu įmonės vadovui ir laikraščio redaktoriui. Apie publikacijas ji nieko neaiškins. Ten visi teiginiai teisingi. Išskyrus antrame straipsnyje pasitaikiusią korektūros klaidą, kur yra žodelis „ne“. Už straipsnį ji neatsako, atsako portalo autorius. Jeigu VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovai būtų ją atleidę pagal galiojančius LR įstatymus, tai yra su įspėjimų apie atleidimą ir su jai priklausančia 3 mėn. išeitine kompensacija, nebūtų jokių teismų, nei anksčiau, nei dabar. Mano, kad išeitinės kompensacijos buvo nusipelniusi, nes ateidama į įmonę pasistengė, kad ji gautų subsidiją, kuri siekė per 8000 Lt. Dirbdama per 5 metus neturėjo jokių nusiskundimų ar nuobaudų. Iki 2012 m. rugsėjo neturėjo jokių nuobaudų, nebuvo nė karto svarstyta kolektyve nei dėl straipsnių, nei dėl elgesio. Kadangi Kauno žurnalistų portale minėtuose straipsniuose buvo kritikuojami įmonės darbdaviai, vadovai, o ne E. Š., kaip privatus asmuo, tai kelti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo būdu jai nėra dėl ko. Žinoma, publikacijose nėra giriamas įmonės vadovų poelgis, kas savaime aišku, negali patikti. Tačiau tokios kritikos nebūtų buvę, jei VšĮ vadovai būtų su ja elgęsi tinkamai ir nepažeidinėję jos teisų, nešmeižę jos, o ieškoję kompromisų, reagavę į jos pareiškimus. Spaudos etika nedraudžia apie tai rašyti, bet nurodo, kad reikia remtis svariais arba visuomenės interesų požiūriu svarbiais motyvais. Tai reiškia, kad privatūs asmenys labiau ginami nei oficialūs asmenys, kuriems tenka susitaikyti su aštresne kritika ir smulkia savo gyvenimo būdo analize. Šmeižtas gali būti pareiškimas apie kokio nors asmens nusikalstamą veiklą ar kitokį smerktiną poelgį, o per tai nebuvo parašyta. Taigi šmeižtas negali būti adresuotas įmonei ar organizacijai.

Dėl jos elektroninio laiško, gali paaiškinti, kodėl jį rašė. Kadangi baigėsi ŽEIT terminas, o paneigimas dėl jos įžeidinėjimų nebuvo įdėtas, nors buvo reikalaujama įdėti, todėl ji parašė redakcijai. Visi nurodyti el. pašto adresai yra redakcijos - įmonės vadovo ir dabartinio redaktoriaus, laiškas jiems ir buvo adresuotas. Jokie tretieji asmenys, išskyrus E. Š. ir R. B., šiais el. paštais nesinaudojo. Iš šių adresų ir ji gaudavo tik jų laiškus, todėl nusprendė, kad jie jais naudojasi. Informacija buvo pateikta bendra abiems vadovams. Kolega R. B. melagingai teisme liudijo, kad darbe ji turėjo kompiuterį, nors pats gerai žinojo, kad jo jai niekas niekada nedavė. Mano, kad taip pasielgė vadovui įtakojus, nes anksčiau šitaip nesielgdavo. Mano, kad vadovas jį prispaudė už tai, kad pasirašydavo jai, priimdamas jos darbus, o be jo parašų, E. Š. manymu, ji būtų teisme neapsigynusi. Laiške ji išreiškė savo nuomonę apie katalikiško laikraščio vadovų elgesį su ja. Jame gan mandagia, bet gal kiek sarkastiška forma padėkojama jiems už tai. Nesupranta, kur čia E. Š. rado šmeižtą. Apie kolegos K. D. laidotuves laiške užsiminė radusi laikraščio interneto svetainėje redakcijos nekrologą apie mirusįjį. Pradžioje nekrologo buvo pasigirtą jį palaidojus. Skaitytojai galėjo susidaryti nuomonę, kad laidotuves organizavo redakcija, kur mirusysis dirbo, jis buvo vienišas. Tačiau už laidotuvių paslaugas mokėjo Žurnalistų sąjungos Kauno skyrius. Visada iš bendrų nario mokesčio lėšų laidojami vieniši sąjungos nariai. Be to, šį nekrologą laikraštis galėjo įdėti 2014-04-25 kolegos laidojimo dieną, o informaciją nukėlė net po 3 savaičių ir dar atskleidė kai kuriuos jo gyvenimo faktus, netinkamus viešinti rašant nekrologą. Be to, laidotuvių dieną, t.y. 2014-04-25 laikraštyje įmonės vadovas E. Š. savo kūrinyje „(duomenys neskelbtini)“ aprašė kai kuriuos netinkamus tokią dieną viešinti mirusiojo gyvenimo faktus, jį įvardijęs. E. Š. nedalyvavo mirusiojo, kurį laikė svarbiu įmonėje žmogumi, laidotuvėse. Turbūt dėl to dabar pyksta ir reiškia jai pretenzijas dėl šio laiško.

Dėl išspausdintų straipsnių 2009-2010 m. sąrašo gali paaiškinti, kad R. B. surinkta informacija buvo apie jos išspausdintus straipsnius. E. Š. pats prisipažįsta, kad tik tiek mažai mano darbų tais metais įdėjo, nors ji buvo parašiusi daug daugiau, bet jie nebuvo registruojami. Ji pati jų neregistravo, nes neturėjo interneto. Darbus nešdavo diskelyje arba siųsdavo iš kito pašto. Ji turi vieną straipsnį, kuris buvo įdėtas, bet neįrašytas. Nuo 2007 m. iki 2009 metų su redaktoriumi žodžiu buvo susitarta dėl papildomo darbo sveikatos puslapyje parengimo ir todėl jos darbo sutartyje atsirado įsipareigojimas, kuris jai nebuvo privalomas pagal tiesioginę pareigybę, nes ji dirbo korektore – redaktore. bet ji jam neprieštaravo. Ten buvo parašyta, kad ji turi parengti (ne parašyti) 4-6 straipsnius, kurie būtų ir užpildę tą sveikatos puslapį. Atsisakius šio puslapio, ji rašė autorinius straipsnius, už kuriuos buvo papildomai mokamas honoraras iš įmonės fondo. 2009 m. rudenį sumažinus atlyginimą, korektūros ir redagavimo darbo krūvis nesumažėjo, o honorarai buvo mokami tik už straipsnius, kuriuos finansavo Spaudos, televizijos ir radijo fondas, todėl tokius ir rašė. Pakeičiant jos darbo sutartyje etato krūvį, sumažinus algą, nebuvo aptarta prievolė papildomai rašyti straipsnius, todėl, pagal tiesiogines korektorės-redaktorės pareigas ir aptartą atlyginimą, jai priklausė tik techninis darbas - redagavimas ir korektūra. Įrašo dėl straipsnių jos darbo sutartyje nėra. Tad dabar ją kaltinti, kad ji nepadarė darbų, kurie pagal pareigas jai nepriklausė, yra nekorektiška.

E. Š. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino ir parodė, kad nuo 1992 metų iki 2013-02-01 jis dirbo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redaktoriumi, paskui tapo direktoriumi. Iki 2013 m. jo žmona L. Š. buvo direktorė. G. B., jam dirbant redaktoriumi, turėjo būti tiesiogiai jam pavaldi. Redaktorius už viską atsakingas. G. B. tiesiogiai su juo turėjo bendrauti. Pirmas laiškas redakcijos vardu buvo parašytas 2013-09-06. Teksto autorius – redakcija. Kelios išsakytos mintys yra jo, tačiau tiksliai pasakyti, kurios, negali. Kadangi straipsnį rašė bendraautoriai, pasakyti, kur rašė jis, kur kiti autoriai, jis negali. Būna, kad iškraipomos mintys. Galutiniame variante būna, kad neatpažįsti savo teksto. Tuo laiku galimai jis buvo redaktorius ir turi prisiimti atsakomybę. Sutinka, kad jis yra šios publikacijos autorius. Šis laiškas buvo atsakymas (duomenys neskelbtini) pasirodžiusį straipsnį. 2014-01-10 leidinyje Nr. 2 pasirodžiusios publikacijos „(duomenys neskelbtini)“ autorius yra jis, tačiau kai kurios įterptos mintys yra ne jo. Elektroninių laiškų autorius yra jis. „(duomenys neskelbtini)“ publikacijoje inicialais G. B. tikriausiai turima omenyje G. B., buvo rašoma apie G. B., ji pati tai pripažino. Tuo laiku vyko teismas dėl nesąžiningų ir išskirtinių darbo sąlygų. G. B. iki tol dirbo tokiomis pat sąlygomis 2012 m. kovo mėnesį, kai ji neatėjo į darbą. Jis turėjo važiuoti į suplanuotas atostogas, laukė jos, kaip redaktorius, kad duotų po kelias užduotis per mėnesį. Ji pagal darbo sutartį turėjo parašyti ne mažiau kaip 6 straipsnius. Jai buvo parašytos dvi dienos pravaikštų, kadangi atsibodo jos laukti. Ji buvo nesąžininga, nes neateidavo į darbą. Ji reikalavo išskirtinių sąlygų, nes reikalavo neateiti į darbą. Ji po pusantro mėnesio atnešė pažymą, kad tas dvi dienas buvo kažkokioje medicininėje įstaigoje, kad jos šeimos gydytojas buvo atostogose ir negalėjo gauti nedarbingumo pažymėjimo. Buvo dvi pravaikštų dienos, todėl už tas dvi dienas ir atnešė. Už tris savaites nieko neatnešė. Po to jie pradėjo reikalauti, kad nors per savaitę kartą ateitų paimti užduotis. Visą laiką reikalavo jos ateiti į darbą. Kai matosi, kad žmogus nenori atvykti į darbą, tai tada tariesi, kad nors kartą per savaitę atvyktų. Negalima, kad visai nesirodytų leidykloje. Buvo reikalaujamos nesąžiningos, išskirtinės sąlygos, ji reikalavo specialaus grafiko. Kai buvo užrašytos pravaikštos ir nesumokėtas atlyginimas, ji pradėjo reikalauti duoti kompiuterį, fotoaparatą, diktofoną. Ji visą laiką tą patį turėjo. Ji turėjo kompiuterį, yra neaišku, kodėl jo prašė. Darbo aplinkybės nepasikeitė. Jis apie tai sprendė iš to, kad G. B. teisme, civilinėje byloje dėl grąžinimo į darbą, vasario 15 d., o gal sausio mėnesį, pateikė teisėjai diskelį. Sakė įrašas mano ir redaktoriaus pokalbis. Teisėja atsisakė priimti, nes tai buvo neteisėti įrašai.

Dėl publikacijos „(duomenys neskelbtini)“, reikia žiūrėti į patį tekstą. Kiek atsimena, ten buvo toks atvejis, turbūt priešpaskutiniame posėdyje, prieš priimant sprendimą, G. B. pradėjo jį kaltinti tuo, kad jis apiplėšė V. M. namus. Jis reikalavo teisėjos nutraukti tokią kalbą. Po trečio mano reikalavimo teisėja pasakė, kad tai ne bylos tema. Jis ta prasme ir rašė, pavadindamas tai šizofrenišku kaltinimu. Dėl teiginio: „ji Kaune labiau išgarsėjusi, kaip intrigų mezgėja“, tai ji pati pasakojusi tokias istorijas. Ji pasakojo, kaip įsigijo butą, tačiau jis nenorėtų konkretizuoti. Kaip ji darbe elgdavosi visą laiką. Pavyzdžiui, ji pati pasakojo apie tai, kad, dirbama „(duomenys neskelbtini)“, ji išsireikalavo iš redakcijos didelių pinigų ir dėl to nusipirko butą. Nesakė, kad teisėtai. Ji sugebėjo tą daryti. Sakė, kad tas redaktorius elgėsi nesąžiningai, ji galėjo jį pasodinti į kalėjimą. Pas juos darbe, per kitus žmones, ne jam tiesiogiai, sako, kad dabar kreipsis į Darbo inspekciją, kuri ateis, patikrins, kad žmonės dirba atostogų metu ir bus įmonė nubausta. Tai klasta. Darbuotoja turi būt lojali įstaigai, taip daro. Intrigų rezgimas visada yra, ypač iš G. B. pusės. Dabar ji jau neigia autorystę. Miręs žmogus tai parašė, tai pats baisiausias, šlykščiausias intrigų rezgimas.

Dėl elektroninių laiškų, prisipažįsta tai rašęs. Niekam kitam laiškas nebuvo adresuotas. Koks čia kaltiniams. Ji turėdavo iki 100 laisvų dienų per metus. Laisvos dienos būdavo neįforminamos, tiesiog sąžinės pagrindu. Jeigu nedirbi šiuo metu, tai kitu metu turi kažką padaryti. Alga eina, užduotys neatliekamos, algą reikalauja gauti, o jis visada sąžiningai sumokėdavo. Buvo stabilus atlyginimas pagal darbo sutartį, nepriklausomai, kiek publikacijų parašyta. Nors pagal darbo sutartį ne mažiau kaip 6 publikacijos turi būti parašytos. Bet su G. B. neįmanoma susitarti. Užduočių ji nevykdo, darbo pareigų nevykdo, o atlyginimo reikalauja. Dėl to ir buvo parašyti tie elektroniniai laiškai, kad nors kiek atvesti į sąžiningumą. Neįvykdytos gal 5 užduotys. Kai jie reikalavo, kad būtų įvykdytos užduotys, ji to nepaklausė. Jai buvo suteiktos geriausios sąlygos, ji turėjo savo kompiuterį. Savo kabinete aš, kaip redaktorius, turėjau galimybę tik su kitu asmeniu kartu dalintis kompiuteriu. Diktofoną visi turi nuosavą. Dėl rašymo L. Š. vardu: „tau redaktorius sakė, kad iškraipei temas“, tai buvo jos metodai, prie intrigų priklauso. Aš uždaviau užduotį parašyti: „(duomenys neskelbtini)“. G. B. parašė visai kitą temą, „(duomenys neskelbtini)“. Tai prastūmė per R. B. į laikraštį. Jis atsakingas sekretorius redakcijoje. G. B., apeidama jį (E. Š.), stengėsi padaryti viską ne taip. 5 metus G. B. kartu su juo išdirbo jų redakcijoje. Nebuvo normalu. Buvo pirminė darbo sutartis, ji pradžioje dirbo korektore, rašydavo straipsnius. Jį visą laiką tas nervindavo, santykiai nebuvo geri. Jis nėra toks žmogus, kad darytų drastiškas priemones, neparašo 5 straipsnių, pakanka ir trijų, bet kada siunčia moliūgų sriubas, tada pasakai, kad netinkamas straipsnis. Kam tą intrigą kelti. Ir anksčiau buvo nepatenkinami santykiai. O štai, kas įvyko, kai pradėjo imtis priemonių. R. B. paanalizavo, kiek ji parašydavo tinkamų straipsnių. Suskaičiavome, kad per mėnesį buvo vienas – du tinkami straipsniai vietoje penkių pagal pirmąją nežurnalistinę sutartį. Po to buvo žurnalistinė sutartis, pasikeitė darbo pobūdis, buvo antra darbo sutartis. Dirbant korektore ji turėjo pataisyti ir rašyti tekstus. Ji nesugebėdavo taisyti tekstų, klaidas darydavo. Paprašyta kitų darbuotojų, kreipėsi į mane, kad ją pervestų į žurnalistų pareigas. G. B. darbo sutartis buvo pakeista iš korektorės į žurnalistės maždaug 2011 metų pabaigoje. Sutartis buvo pakeista, nes ji nesugebėjo taisyti tekstų. Be kovo mėnesio G. B. nebuvo nubausta už neatėjimą į darbą, nes jis imdavosi kitų priemonių, pokalbių. Buvo tokių atvejų, kad ji neateidavo į darbą. Tokie savavališki neatėjimai buvo dažni. Ji siekė, kad jai būtų sudaromos išskirtinės sąlygos. Priimant į darbą nebuvo taip sutarta, kad ateis į darbą, kada norės. Laisvos dienos nebuvo kūrybinis laikas, pagal pirminę darbo sutartį nėjo kalba apie tai. Reikėjo dirbti, likti darbo vietoje, nebent, jeigu nėra konkrečios užduoties. Yra rašomi tabeliai. Patikrinus tabelius, nesimatytų, kiek kartų ji neatėjo į darbą, nes buvo rašoma geranoriškai, kad ji dirba, nors iš tiesų ji nedirba, per mėnesį buvo išspausdinami du straipsniai vietoje penkių, tai mažiau negu užfiksuota darbo sutartyje. Įmonėje buvo pokalbiai dėl netinkamai atliekamų G. B. pareigų ir per susirinkimus aptardavo problemas dėl darbo korektūros, tačiau to neprotokoluodavo. Įrašų neturi, nes nežinojo, kad gali susidurti su intrigante. Ji pati pasakojo savo intrigas, kai atėjo į darbą. Matė darbo knygelę, kad ji išėjo iš vienos įstaigos į kitą. Dėl honoraro sutartyje su G. B. nebuvo nurodyta. Su kai kuriais žurnalistais buvo nurodytas primokėjimas. Paskatinimui iš pradžių gal jai mokėjo honorarą. Dėl jos darbo įvertinimo nebuvo sudaryta komisija, nes jų darbuotojai neturi tokio išslavinimo. Tos komisijos turi būti kuriamos prie teritorinių darbo inspekcijų, pareiškimas neatitiko reikalavimų pagal darbo kodeksą. Buvo reikalaujama sumažinti darbo apimtį, bet atlyginimai išlieka tokie patys. Ji berods Darbo inspekcijai skundėsi, jam papasakojai kokie buvo jos motyvai. Ji labai dažnai stovėdavo tris valandas. Dėl frazės „prastūmei per R. B. į laikraštį“, buvo taip, kad priimdavo sprendimą, ką patalpinti į laikraštį ir ko ne. Jis (E. Š.) priimdavo sprendimus arba R. B. pasiūlius. G. B. stengdavosi jį, kaip redaktorių, apeiti. Jis užduodavo užduotį, kokią temą, kokiu kampu rašyti, o ji pateikdavo ją tik sekretoriui. Pagal įstatymą už visus leidinio tekstus atsakingas redaktorius. Mūsų įstaigoje jis turėdavo viską žinoti. Ji apeidavo jį. Kiti žurnalistai pateikdavo jam. Ji siųsdavo ne tuo elektroniniu adresu. Deja, būdavo, kad R. B., neturėdamas laiko, gaudavo atliktą užduotį tiesiai iš G. B., jis nežinodavo, kas per užduotis, galvojo, kad viskas tvarkoje. R. B., apeidamas tvarką, patalpindavo straipsnį. Nebuvo taip, kad jį nubaustų. Prašė ne kartą siųsti redaktoriui straipsnius. Žodžiu pasakydavo siųsti redaktoriui straipsnius. Darbo vietoje G. B. turėjo vieną kabinetą ir antrame kabinete ji naudojosi kompiuteriu. Diktofonus visi darbuotojai turi savus. Telefonu naudodavosi asmeniniu.

Apskritai jis nesutinka nei su pirminiu, nei su papildytu skundu. Čia jam yra privatus kaltinimas, todėl nesupranta, kodėl jam prikergiamas tas paneigimas, kuris buvo pateiktas redakcijos vardu, atsiliepiant į Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos sprendimą. Nesvarbu, kokias jis pareigas užima, yra taikos sutartis, todėl pretenzijos neturi būti keliamos. Jis tikrai neįžeidė, buvo rašoma tik tiesa pagal pirmos bylos aplinkybes ir pagal žurnalistų etikos tarybos sprendimą.

Dėl „(duomenys neskelbtini)“ - tai jo grožinės literatūros kūrinys. Ir kaip išimti dalį apie du priešus. Gal ji įsivaizduoja, kad jis yra priešas, ar ji priešas. Ji, darydama tuos rašinius anonimiškai, elgėsi bjauriai. Prasidėjo konfliktas, į kurį jis turėjo atsakyti, kadangi reikėjo apginti savo garbę, orumą, pasakyti, kas vyksta. Mesti jam kažkokie kaltinimai ar el. laiško, ar dėl „(duomenys neskelbtini)“, ar dėl jo baigiamosios kalbos, pasakytos kitoje baudžiamojoje byloje yra tiesiog nesuprantami. Tuo pačiu tiesiog šmeižikiški teiginiai, aiškinimai.

Liudytojas V. M. parodė, kad jis jau 25 metus yra Žurnalistų sąjungos Kauno apskrities valdybos pirmininkas, nuo 1997 m. jis yra Lietuvos Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys. G. B. pažįsta daug metų, o E. Š. pažįsta nuo 2013-03-15, kai dalyvavo teismo posėdyje, G. B. teisiantis su savo redaktoriumi dėl atleidimo iš darbo. „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje girdėjo įvairių kalbų, bet nereagavo į tai, kas ten vyko. Kada sužinojo, kad buvo skriaudžiama G. B., neatsimena. G. B. jau buvo atleista, kai kreipėsi į Žurnalistų sąjungą, susirašinėjo su pirmininku ir buvo pavesta kreiptis į teismą. Jam yra žinoma apie publikacijas (duomenys neskelbtini) apie VšĮ „(duomenys neskelbtini). 2013 m. kovo mėn. įvyko posėdis. Kovo 16 dieną jis gavo informaciją. Visuomeniniais pagrindais jie turi svetainę (duomenys neskelbtini), kurios devizas „Žurnalistai apie žurnalistus žurnalistams“. Žurnalistų sąjunga yra profesinė sąjunga, kuri gina savo narius, todėl rašo apie ką nori ir kiek nori. Apie G. B. bylą paskatino rašyti pilietinė žurnalistinė pareiga. Pirmąkart buvo atspausdinta informacija apie tai, kad G. B. teisėsi su savo buvusiu darbdaviu. Jai, kaip nebijančiai įrodyti teisme tiesos, jie suteikė „žurnalistės riterės“ vardą ir gruodžio 28 d. įteikė kardą. Dėl antros publikacijos, tai tą pačią dieną penki žurnalistų sąjungos nariai, kurie dirbo „(duomenys neskelbtini)“ pateikė informaciją, visi nariai sakė, kad viskas buvo tiesa. Kas to straipsnio autorius, jei jis ir žinotų, nesakytų, nes Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. aiškiai nurodyta, kada privaloma atskleisti žinių šaltinį. 2013-03-16 buvo informacija išspausdinta Kauno žurnalistų svetainėje, o balandžio 1 d. buvo įsiveržta viskas išdaužyta ir kompiuterio diskai paimti.

Jis, kaip Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys, kiekvieną pirmadienį svarsto etikos pažeidimus, labai gerai žino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Per tuo 4 metus, kai redaguoja Kauno žurnalistų portalą, niekas nesiskundė, nes jis labai gerai žino, ką galima rašyti, kaip galima rašyti, nebuvo net etikos pažeidimų. Gali pasakyti, kad kiekvienas pilietis, pamatęs kažką ne taip atspausdintą, gali kreipiasi į etikos komisiją, jie svarsto, balsuoja ir nusprendžia, pažeista etika, ar ne. Kalbant apie pirmą paskelbtą informaciją 2013-03-16, šito „(duomenys neskelbtini)“ vadovas nedarė. Galima motyvuoti, kad M. buvo etikos komisijos narys, todėl jis ten negalėjo kreiptis, bet yra Seimo patvirtintas Lietuvos žurnalistų inspektorius. Galima ten kreiptis. Vadinasi matė, kad tai nėra įžeidimas. Vadovybė pasielgė kitaip. Ji išspausdino „A(duomenys neskelbtini)“, kur apie jį rašoma kaip apie nuo KGB iki milijoną susikrovusį žurnalistą. E. Š. buvo nuteistas už tai, bet kad ten ir visur G. B. minima kaip buvusi darbuotoja, šmeižiama, niekinama, įžeidinėjama. E. Š. sako, kad tik nuomonę pareiškė, bet jeigu yra informacija su faktais, kad toks posėdis buvo, kad neliko rašančių žurnalistų. Lygiai tais pačiais žodžiais teismo metu pateikta, kad G. B. tai padarė. Iš pradžių jis buvo apkaltintas, po to G. B..

Jam keista, kaip G. B. 6 metus buvusi puiki darbuotoja, kurios įdomiausius straipsnius jiems siuntė ir jie įdėdavo, staiga tapo raupsuotąja.

Portale (duomenys neskelbtini). nėra nieko įžeidžiančio, smerkiančio, todėl, kas atsiuntė straipsnius aiškintis nėra prasmės. Kalbant apie straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, informacija menkina jį, G. B., nes ji daug metų yra žurnalistė, dirba Kaune, ne tik kolegoms pažįstama, bet ir skaitytojams. Prieš tai buvo jos straipsniai ir visur buvo pavardė G. B.. B. į etikos komisiją nesikreipė, bet kreipėsi į žurnalistų inspektorių ir ten pripažino, kad tai buvo šmeižimas, niekinimas, padarytas būtent E. Š.. Dėl paneigimo, tai jis netiko. Galima ir reikia atspausdinti, tik tai, ką priėmė etikos komisija arba žurnalistų inspektorius. Pagal etikos įstatus, informacija turi būt atskirta nuo nuomonės, o ten viskas aiškinama, kad vieni yra juodi, kiti balti, vieni teisesni už Dievą, o kiti iš pragaro. Po tokių publikacijų sudėtinga susirasti drabą. Kaune nėra tiek redakcijų, kiek Vilniuje. Kas gali norėti, kad žmogus dirbtų ir dar bylinėtųsi su darbdaviu. Jie yra vieši asmenys, juos žino, pažįsta gatvėje. Tai labai pakenkė kolegai.

Be G. B. jam skundėsi ir kiti asmenys, buvo ne vien tik žodiniai skundai. Straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ jam žinomas. Jis nustebo, kad tas pats katalikiškas dievobaimingo redaktoriaus ar savininko laikraštis gali šitaip panaudoti savo laikraštį asmeniniams tikslams. „(duomenys neskelbtini)“ – E. Š. apie save rašo, kad su žmona ėjo, kur ėjo, kad vyko teismo posėdis, rašo, kokia Kauno apylinkės teismo teisėja yra bloga, kad jam prieš Velykas liepė parašyti atsikirtimą. Viskas - konkretūs faktai, konkretūs žmonės, nors kai kur be pavardžių. Rašo: „Kauno žurnalistų vadukas toks ir toks“. Visi žino, kad jis (V. M.) 25 metus atstovauja. „(duomenys neskelbtini)“ nėra literatūrinė novelė, ten vėl rašoma, koks jis yra geras, kaip eina į bažnyčią, kaip žiūri į Dievą ir kokie aplinkui blogi žmonės, kuriuos jis sutiko. Toks įspūdis susidaro perskaičius. Iš straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ publikacijos apie G. B. galima suprasti, nes tai tas pats laikraštis, kuriame ji dirbo, tas pats laikraštis, kuriame buvo skirtas „(duomenys neskelbtini)“, kaip galima nesuprati, čia reikia būti aklu, kurčiu ir kvailu. Rašoma apie buvusią darbuotoją, žurnalistų vadą, teisėją, o prieš tai kviečiama į posėdžių salėje vykstantį posėdį dėl M. ir žmogaus, kurio pavardės nemini.

Liudytojas G. V. parodė, kad G. B. ir E. Š. pažįsta, kadangi jiems teko kartu dirbti. Su E. Š. daugiau nei penkerius metus jis dirbo laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo atleistas, nes buvo visokių konfliktų. Žino, kad ir B. buvo atleista iš darbo, tačiau detalių nurodyti negali, nes nežino. Kad ji būtų intrigantė ar kažką blogai dariusi, jis negirdėjo, kad būtų kažkokių problemų dėl jos elgesio, taip pat negirdėjo. Jis redakcijoje lankėsi retai, nes jis yra iš Vilniaus, o redakcija yra Kaune. Jis turi didelę žurnalistinio darbo patirtį, mano, kad ši redakcija yra labai keista, keistas jos vadovavimo stilius. Jam dirbant redakcijoje, siunčiant straipsnius į Kauną, už internetą ir už ryšių priemonių naudojimą jam niekas nemokėjo, važiuojant į Kauną, už bilietą taip pat nemokėjo, nes sakė, kad yra sudėtinga padėtis. Tokie straipsniai, kaip E. Š. rašė apie G. B. arba ji rašė apie E. Š. gali kai kuriais atvejais turėti neigiamos įtakos, nes jie yra spaudoje. Jis pats jų atidžiai neskaitė. E. Š. straipsniuose iš inicialų G. B. suprato, kad tai galėtų būti G. B.. Straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ yra įžeidimų ar šmeižto požymių, tiksliau pasakyti negali, bet jų ten yra. Jis redaktoriaus vietoje taip nerašytų. Straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ yra nepalankus V. M., jis to daręs nebūtų, jo požiūris į tai neigiamas. Ten yra neigiamą atspindį turintys momentai. Straipsniai „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ turi neigiamos įtakos, ypač mažiau žinomam žurnalistui ar G. B.. Turi neigiamą įtaką, nes sunkiau susirasti darbą. Kas parašė straipsnius (duomenys neskelbtini) nežino, nes jis nesigilino. Straipsnį (duomenys neskelbtini)“ jis yra matęs. Kas to straipsnio autorius, nežino. Apie straipsnį: „(duomenys neskelbtini)“ , kas galėjo parašyti šį straipsnį, jis nežino. Publikacija „(duomenys neskelbtini)“ jam nežinoma. Kas paviešino darbo bylą viešoje erdvėje, jam taip pat nėra žinoma. Jo atveju taip pat buvo bylų su E. Š.. Jis jį atleido, bylinėjosi su E. Š. dėl skolos.

Liudytoja B. L. parodė, kad ji yra VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė. Dirbu nuo 1997 m. G. B. ir E. Š. pažįsta. Jai žinoma, kad byla yra dėl parašytų straipsnių, kurie atsirado 2012-03-15, kai buvo teismas dėl G. B. atleidimo iš darbo. Kitą dieną ji su R. B. portale pamatė straipsnius. Ten buvo parašyta, kad ji buvo atleista, kad nereikėtų mokėti išeitinės kompensacijos. Kitame straipsnyje rašoma, kad jie neatsiskaitė su darbuotojais. Ji taip nerašytų. Kodėl taip buvo rašoma, ji nežino. G. B. į ją dėl skolos nesikreipė. Mano, kad pirmiausia reikėjo dėl to išsiaiškinti SODROJE, o ne „mokesčiuose“. Susirinkimuose jie darbuotojų elgesio nesvarstė, G. B. nieko nesakė. Kaip jai siūlė išeiti iš darbo, ji negirdėjo. G. B., kaip ir visi darbuotojai, gaudavo atostogų. Gal tai buvo ne iš karto, bet gaudavo. Dėl to, kad B. rašė, kad įmonė gaudavo „injekcijas“, nežino, kaip jas įsivaizduoja G. B., bet jos nuomone tai yra kažkas įžeidžiančio. Jie prašo, kad skaitytojai juos paremtų, juos remdavo Fondai, skaitytojai, bet „injekcija“ skamba įžeidžiančiai. K. C. pašte buvo metams nuomojama pašto dėžutė Nr. 211. Šios adresų dėžutės jie atsisakė 2013 metais. Ar 2014 m. sausio mėn. leidinio numeryje buvo nurodyta pašto dėžutė, neprisimena. Kokiu grafiku G. B. turėjo ateiti į darbą, ji nežino. Pradžioje ji dirbdavo pilną darbo dieną. Kai reikėdavo ateiti, ji ateidavo retai, derindavo laiką. Ar E. Š. straipsniuose nurodyti inicialai G. B. leidžia identifikuoti žmogų, ji nežino. Inicialai G. B. Jai nežinomi. Portale (duomenys neskelbtini) pasirodė straipsniai: „(duomenys neskelbtini)“ bei „ (duomenys neskelbtini)“. Nuo 2013-02-01 vadovu buvo E. Š.. Jis ir iki dabar yra vadovu. Redaktoriaus pareigas E. Š. ėjo visuomeniniais pagrindais. Nuo 2014-01-01 R. B. eina šias pareigas. Mano, kad šie straipsniai įžeidė jų laikraštį. Kas jų autorius, ji nežino, bet mano, kad kažkas už tai turi atsakyti, kažkas juos parašė, kažkas turi atsakyti už portalą, kuriame jie buvo parašyti. Jai žinoma, kad į įmonę buvo atvykę iš Darbo inspekcijos, bet dirbančių žmonių nerado, nes visi tuo metu atostogavo. Kas iškvietė inspekciją, jai nėra žinoma. Pagal teismo sprendimą G. B. buvo pervesti pinigai, 615,90 litų. Susirinkimuose jie svarstydavo apie finansinę padėtį, apie tai žinojo ir įmonės darbuotojai. Dėl laidotuvių, tai jose ji buvo dvi dienas. Publikaciją „(duomenys neskelbtini)“ gal ir skaitė, bet neatsimena.

Liudytojas R. B. parodė, kad jis pažįsta G. B. ir E. Š., nes jis dirba „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje nuo 1995 metų. Tada iki 2013 metų pabaigos redaktoriumi buvo E. Š., o jis buvo atsakingu sekretoriumi. Nuo 2013 m. pabaigos jis yra leidinio „(duomenys neskelbtini)“ redaktoriumi. Su G. B. jis yra pažįstamas nuo 2007 metų, kai ji buvo priimta į darbą. Byloje minimas publikacijas jis yra skaitęs, tačiau jis nėra jų autorius. Dėl publikacijų (duomenys neskelbtini), kiek jam žinoma, G. B. teisme prisipažino esanti jų autorė. E. Š. ar kažkas kitas iš proceso dalyvių jam tai yra sakęs. Straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ galimai parašė E. Š., o paneigimo komentarą bendrai rašė ir jis, ir E. Š.. Pranešimą skaitytojams jie taip pat rašė bendrai. Visi redakcijoje kažkiek prisideda. Parašo bendra apmatą, o po to visi bendrai kažką prideda. Jis, E. Š. ir stilistė pasitaria, ką įdėti, ką išbraukti. Kaip perskaitė straipsnį: „(duomenys neskelbtini)“, tai čia yra užsiminta, kad redakcijoje G. B. nebuvo aprūpinta net būtiniausiomis darbo priemonėmis. Redakcijoje, kas norėjo, tas galėjo naudotis darbo priemonėmis. Kas ateina, tas ir gali naudotis. Kompiuteriai ir telefonai buvo bendro naudojimosi. Gal E. Š. turėjo savo, nes jis vienas sėdėjo, bet ir prie jo galėjo prieiti. Žurnalistas pirma redaktoriui turėtų pristatyti straipsnius, bet dėl viso ko galėtų ir pristatyti jam. Kai dirbo G. B., ji visada darbus siųsdavo elektroniniu paštu į jo (R. B.), kaip atsakingo sekretoriaus, pašto dėžutę, nors jis jai sakydavo siųsti redaktoriui, bet ji nesiųsdavo. Po to ji rinko sąrašą visų atsiųstų tekstų, kad jis pasirašytų, kad gavo tuos laiškus. Ši tvarka darbo sutartyje numatyta nebuvo, bet visiems žurnalistams aišku, kad straipsnius reikia siųsti redaktoriui ir atsakingam sekretoriui, jeigu kažkuris kompiuteris neveiktų. Visi dabar taip ir siunčia. Ką reiškia sąvoka, kad redakcija prisideda prie laidotuvių, nežino. Tą dieną, kai nešė karstą, laidotuvėse jis nebuvo. Portalui (duomenys neskelbtini) el. paštu buvo siunčiami tie G. B. ir kitų autorių sumaketuoti straipsniai, kuriuos jie pasiūlydavo. Mano, kad publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ nėra kalbama tiesiogiai apie G. B.. Savo vardą ir pavardę (duomenys neskelbtini) svetainėje paviešino ji pati, o “(duomenys neskelbtini)“ pradėjo viešinti tik po to, kai ji kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorių. Elektroninį adresą (duomenys neskelbtini) mato jis ir redaktorius. Elektroninis adresas r(duomenys neskelbtini) yra jo adresas, kas nori, tas gali jį peržiūrėti. (duomenys neskelbtini) elektroninį adresą gali matyti jis ir redaktorius E. Š., būna, kad vienas arba kitas neveikia, todėl prašo dviem adresais siųsti. Vienas adresas mano, kitas bendras. Dar vienas yra (duomenys neskelbtini) tai E. Š. adresas. G. B. žino, koks yra redaktoriaus adresas, kartais juo siųsdavo. Kartais, kai redaktorius negalėdavo ateiti į darbą, jis sakydavo siųsti tekstus į redaktoriaus asmeninį adresą (duomenys neskelbtini), kurį redaktorius gali pasižiūrėti tik namuose, tačiau, kai atsijungė nuo „(duomenys neskelbtini)“ tinklo, jo naudoti nebegalėjo. Kada tai buvo, nežino. Jis žurnalistams sakydavo: „ačiū, kad man atsiuntei, aš gavau, bet negaliu jo vertinti, siųsk redaktoriui“. Koks buvo išsiųstų straipsnių kiekis, jis neskaičiavo. Kai G. B. pasirašė taikos sutartį ir nepranešė Žurnalistų etikos inspekcijai, kad pretenzijų neturi, vien už tai juos svarstė ir jie yra išmesti iš to fondo. Jis yra girdėjęs, kaip G. B. darbuotojus vadino „šizofrenikais, idiotais, nevykėliais“. Kas rašinyje yra šių frazių autorius, pasakyti negali, ne vienas asmuo yra girdėjęs šiuos žodžius. Šios frazės buvo skirtos ne jam ir ne redaktoriui, o kitiems bendradarbiams, bet jie irgi to negirdėjo, nes ji taip sakė jiems girdint apie kitus asmenis. Jie buvo sakyti apie M. B., S. P., gal G. G.. Kas buvo tame kabinete kartu su juo, kai G. B. taip sakė, pasakyti negali, nes neatsimena, bet jis tikrai buvo ne vienas.

Dėl frazių, kad G. B. yra gerai žinoma intrigantė, kad rezga intrigas Kaune, rašinyje „(duomenys neskelbtini)“, tai šis rašinys yra pasirašytas. Teiginys: „tai nesąžiningos ir išskirtinių sąlygų sau reikalavusios darbuotojos G. B. pretenzijos mums“ yra kolektyvinis teiginys, tai yra tiesa ir jis galėtų po juo apsirašyti. Jie bendrai rašė viską, ir viskas yra tiesa. Teiginį „netgi G.B. dar dirbant mūsų leidykloje, kaip ji jau pradėjo mus terorizuoti netgi slaptai įrašinėdama“ kartu rašė jis su E. Š.. Visą paneigimą rašė jis bendrai su E. Š.. Kiekvienas teiginys yra bendrai rašytas. Dėl teiginio „skleisti tokius šizofreniškus kaltinimus“, šis žodis ligą reiškia, bet manyti, kad tai yra tiesa, labai absurdiška, jį suprasti galima plačiau. Jis reiškia, kad kaltinimai buvo labai neįtikėtini, absurdiškai iš daug kartų padauginti. Dėl teiginio, „kad ji Kaune labiau išgarsėjusi kaip intrigų rezgėja“, tai bendras jo su E. Š. darbas. Toks vertinimas yra dėl to, nes žurnalistai, su kuriais tenka bendrauti po šių bylų, nieko kito negali galvoti, tik šitaip. Kaip byla išspręsta, kaip eigoje (duomenys neskelbtini) svetainėje atsirado keli tekstai, parašyti ne pagal žurnalistų etikos kodeksą, o tik vienos pusės nuomonė, bet kuris žurnalistas paskaitęs suprato, kad tai intrigantės darbas. Kadangi rašė ir žurnalistų svetainėje, tai jie įsivaizduoja, kad žurnalistai apie žurnalistus negali blogai rašyti, kitos nuomonės neišklausius. Jis tai pavadintų intriga. Be to, jis yra girdėjęs, tačiau negali pasakyti, iš ko, kad G. B., būdama kitose redakcijose, ieškodavo prie ko prikibti, prie darbdavių, prie žmonių, su kuriais bendraudavo. Nors kalbų ir nuomonių jis nepaiso, tačiau galvoja, kad tai yra tiesa. Dėl to, ar neigiami straipsniai apie žurnalistę turi įtakos darbui, karjerai, mano, kad tai asmeninis darbdavio požiūris. Laikraštyje inicialus G. B. identifikuoti galima, jeigu esi redakcijos darbuotojas, jie identifikuos, o ar identifikuotų skaitytojai jis abejoja. Be to, (duomenys neskelbtini) svetainėje buvo pilnas vardas ir pavardė.

Liudytoja L. Š. parodė, kad ji yra E. Š. žmona, kai G. B. buvo priimta į darbą, ji dirbo ir iki šiol dirba laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ arba VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Net ir priimant G. B. į darbą, jie nuėjo į darbo biržą. G. B. sakė ji turi kompiuterį, diktofoną, fotoaparatą ir jiems atrodė, kad ji yra tinkama. Ji sakė, kad turi neįgalumą, bet tai jai leidžia dirbti, ji pasirodė simpatiška, todėl ji neprieštaravo, kartu nuėjo į darbo biržą. Kol G. B. pasirašinėjo, išėjo moteris, darbo biržos darbuotoja, ir pasakė: „nedarbinkite neterminuotai, kadangi ji labai konfliktiška ir visą savaitę kelia konfliktus“. G. B. rezgė intrigėles, kurios labiau matosi iš laikraščio straipsnių (duomenys neskelbtini). Buvo iš darbuotojų kalbų apie intrigas, bet jie nekreipė dėmesio, jos nebarė. G. B. buvo priimta kaip stilistė-korektorė ir rašyti straipsnius pagal sutartį. 2007 m. jie pastebėjom kad ji palikdavo labai daug klaidų, praktiškai ji nemokėjo lietuvių kalbos, ir ji pritarė nuomonei apie intrigas iš to straipsnio. G. B. grasino, kad atostogų metu yra dirbama ir ji atsiųs inspektorių. Darbo inspekciją buvo iškvietusi vieną kartą, teigiant, kad jie pažeidė darbo sąlygas, bet buvo atostogos ir nieko nerado, ir nustatė, kad nieko nėra. G. B. galėjo naudotis kompiuteriu, telefonu, be to, ji ateidama į darbą pasakė, kad turi kompiuterį, diktofoną, fotoaparatą. Ji galėjo naudotis įmonės kompiuteriu, telefonu. G. B. išskirtinių sąlygų neturėjo, ji nebuvo nuskriausta, visi buvo vienodi. Kada ji nesugebėjo dirbti korektore, jie ją norėjo atleisti, bet ji atėjo, maldaudama, kad tik paliktų, todėl jie ją paliko, pasigailėjo, kadangi ji turi invalidumą. Buvo sudaryta atskira sutartis dėl žurnalistinio darbo. Kai pervedė ją į žurnalistus, ji pradėjo simuliuoti, visą savaitę neateidavo į darbą, redaktorius turėjo jos ieškoti, norėdamas jai duoti užduotis. Korektorė ir redaktorius taisė jos straipsnius. Ji pasakė, kad lietuvių kalbos nemoka, bet moka rašyti. Korektorius ir taiso klaidas. Redaktorius parašė į savaitę vieną ar dvi dienas ateiti, kitas dienas ieškoti medžiagos, o ji vieną savaitę, kitą savaitę neatėjo. Redaktorius humaniškas, neparašė pravaikštos už savaitę, o parašė už kelias dienas. Jis niekada prieš nieką nekelia balso. Jie skambindavo G. B. ir klausdavo, kada ji ateis. Ji sakydavo, kad negali, kad skauda stuburą, ji išsisukdavo mediciniškai ir jai pravaikštos nerašydavo. Kad G. B. ką nors vadintų negražiais žodžiais ar keltų darbe intrigas, ji negirdėjo. Iš straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ esančių inicialų G. B., mūsų skaitytojai galėjo sužinoti, kad tai yra G. B..

Liudytojas G. G. parodė, kad jis pažįsta G. B. ir E. Š., nes su jais dirbo. Jam yra žinoma, kad yra procesas, kur yra konfliktinė situacija, kuri susiklostė seniai. Kaltinimai dėl tariamo šmeižto. Su juo pirma autorinė sutartis buvo sudaryta 2006 gruodžio mėn, 2007 m. jis rašė nedaug, o nuo 2008 m. su juo buvo sudaryta pastovi sutartis. Darbo sutartis buvo nuo 2010 m. pradžios, o 2011metų rugsėjo mėn. jis buvo atleistas. Kadangi redakcijoje iš pradžių dirbama su autorinėmis sutartimis, rengiami straipsniai namie, kaip ir kitų kūrybinių darbuotojų, kadangi redakcijoje trūko vietos. Darbus jis siųsdavo elektroniniu paštu siųsdavau trimis adresais: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), E. Š. matydavo vieną ar du kartus per savaitę. Pradžioje jis parašydavo apie 7-10 straipsnių per mėnesį, nuo 2010 m. vidurkis buvo apie 11-13 straipsnių per mėnesį. Tai, kad jis pradėjo dirbti pagal darbo sutartį, nieko nepakeitė, darbinių kompiuterių neturėjo, rengė viską iš namų. Redakcijoje būti negalėjo, nes ten nebuvo vietos. Bendru sutarimu sutardavo, kada atvyksta, tai būdavo vieną ar du kartus per savaitę. Su G. B. ir E. Š. buvo normalūs darbiniai santykiai, išskyrus tai, kad G. B. turėjo jam darbinę pretenziją, bet jie pakalbėjo koridoriuje susitikę. Negirdėjo iš kolegų jokių replikų. Kas liečia E. Š., jų santykiai geri, išskyrus tai, kad, naikinant darbo sutartį, buvo argumentuojama, kad tai politiniai motyvai, kadangi buvo provokatorių, kurie teikė nemelagingą informaciją apie tariamus perversmus, todėl buvo nutraukta darbo ir autorinė sutartis. Jam per atostogas dirbti neteko, bet girdėjo, kad kažką iškviesdavo. Informacija, kad darbuotojai turėtų asmeniškai išplatinti laikraštį buvo 2011 metais, argumentuojant sunkia padėtimi ir nurodant, kad gresia sankcijos, jeigu neplatins. Straipsnius, kuriuose G. B. minima neigiamame kontekste, jis skaitė. Straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ skaitytojai“ minimi konfliktai, kad G. B. galimai pakenkė redakcijos interesams. Pagrindas – sunki padėtis, finansinių dalykų pažeidimai fondams ir kenkiant redakcijai. Darbuotojų veiksmai neturėjo ypatingos reikšmės redakcijos, laikraščio būklei. Tai kitos situacijos, fondų trukdymai. Tuo tarpu darbuotojų veiksmai finansinei redakcijos padėčiai įtakos nuturėjo. Jis yra girdėjęs, kad, jei leidinys yra svarstomas etikos tarybos, jam yra neteikiama parama. Mano, kad darbuotojas, kuris kreipiasi, be pagrindo nesikreips. Jis nėra girdėjęs apie G. B. užduočių nevykdymą. Visi darbuotojai užduotis vykdė. Jei būtų nevykdę, būtų greitai atleisti. Kad G. B. būtų vadinus darbuotojais šizofrenikais, jis nėra girdėjęs. Susirinkimai taip pat būdavo dalykiški, konfliktų jų metu nebuvo. Yra girdėjęs, kad M. B. konfliktavo su kitais darbuotojais. Mano, kad žurnalisto karjerai turi įtakos paviešinta neigiama informacija, jo gali nepriimti. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ publikacijose inicialai G. B. jam reiškia, kad tai G. B.. Straipsnius „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ jis skaitė, šių straipsnių autorių žino, bet nurodyti atsisako. Jis pats tų straipsnių nerašė. Ar G. B. galėjo juos parašyti, jis nežino. Kas straipsnių bendraautorius, jis nežino. Negali žinoti straipsnių iniciatorių, nes nesidomėjo nei iniciatoriais, nei užsakovais. Dirbdamas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ jis yra gavęs atostogų, per atostogas jam dirbti nereikėjo, bet girdėjo, kad kitiems teko dirbti.

2014-05-15 Žurnalistų etikos komisijos sprendimas patvirtina, kad 2014 m. vasario 4 d. Žurnalistų etikos komisijoje buvo gautas G. B. skundas dėl publikacijose „(duomenys neskelbtini)” (“(duomenys neskelbtini)”, 2013-09-06, Nr. 33) ir „(duomenys neskelbtini)“ („(duomenys neskelbtini)“, 2014-01-10, Nr. 2) paskelbtos informacijos. Sprendimu pripažintas G. B. skundas iš dalies pagrįstu, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ įspėtas dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 2 d., 19 str. 2 d. ir 22 str. 8 d. 2 ir 4 p. pažeidimo ir reikalaujama paneigti minėtų publikacijų teiginius (1 t., b. l. 41 – 46).

2013-08-09 Kauno apylinkės teismo sprendimo kopija patvirtina, kad civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovui VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, panaikinta G. B. paskirtos drausminės nuobaudos, direktoriaus įsakymas Nr. 27 dėl darbo sutarties nutraukimo DK 136 str. 3 d. 1 p. pagrindu, pripažinta, kad darbo sutartis nurodytais pagrindais buvo nutraukta neteisėtai ir iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ G. B. naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, išeitinės išmokos, vidutinis darbo užmokestis bei priverstinės pravaikštos (1 t., b. l. 50 – 58).

2014-05-20 Kauno apygardos teismo nutartis patvirtina, kad buvo sudaryta ir patvirtina taikos sutartis tarp G. B. ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 60 – 61).

2014-05-15 sudaryta taikos sutartis patvirtina, kad šalys neturės jokių pretenzijų dėl pareiškimų, išsakytų viena kitos atžvilgiu iki taikos sutarties pasirašymo dienos (1 t., b. l. 62 – 63).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. numatyto šmeižimo turinį sudaro paskleidimas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės pagal šią normą nekyla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje byloje yra pabrėžęs, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismai privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją, t.y. ar asmens veiksmų tikslas buvo apšmeižti kitą asmenį. Tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-9/2012).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Pagrindinis įžeidimą apibūdinantis požymis – užgaulumas, kuris suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendro pobūdžio žmogaus moralės reikalavimams. Įžeidimas yra viešas tuomet, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje arba per visuomeninės informavimo priemonę, spaudinyje, internete. Įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo viešai paskleista informacija, kuri užgauliai pažemino kitą asmenį, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia, kad jo veiksmai, žodžiai ar raštu pateikta informacija užgauliai žemina kitą asmenį ir nori taip veikti, t. y. siekia jį įžeisti. BK 155 str. numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti grindžiamos tik įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bei reikšmingas bylai aplinkybes, nuosprendyje negali būti jokių abejonių dėl asmens kaltumo. Visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs svarbią įrodymų vertinimo sąlygą, kad turi būti vertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekse nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, nesuklastoti, ar atitinka leistinumo kriterijus, ir nuspręsti, ar įrodymais grįsti teismo išvadas, ar juos atmesti. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais, logika, savo vidiniu įsitikinimu ir padaryti nešališkas išvadas. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tada, kai dėl byloje esančių įrodymų yra konstatuota jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtis. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą pagrįsti ir nuteisti asmenį. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama bausmė.

Nors G. B. ir E. Š., kaltindami vienas kitą šmeižimu ir įžeidimu, nenurodė, kurios konkrečiai frazės juos įžeidė, o kurios – apšmeižė, šalių kaltinimai vieni kitiems tiek dėl šmeižto, tiek dėl įžeidimų grindžiami jų pačių parodymais, liudytojų, kurie yra kaltinamiesiems artimi asmenys, parodymais. Įvertinus įrodymų visetą, darytina išvada, kad G. B. ir E. Š. yra nusiteikę konfliktiškai vienas kito atžvilgiu, šis konfliktas tęsiasi ilgą laiką, tiek patys privatūs kaltintojai, tiek liudytojai L. Š., G. G. ir R. B. parodė, kad dar prieš konfliktams persikeliant į ginčus nagrinėjančias institucijas, teismą bei viešą erdvę, tarp E. Š. ir G. B. tvyrojo įtampa, jie negalėjo rasti kompromiso darbinėje aplinkoje. Tiek E. Š., tiek G. B. kaltina vienas kitą šmeižimu bei įžeidimu, vartodami panašios konstrukcijos ir reikšmės žodžius. Abu siekia vienas kitam perteikti savo nuomonę, vartodami užgaulius žodžius, tiek siųsdami vienas kitam elektroninius laiškus, tiek perteikdami savo mintis viešoje erdvėje. Nesutarimai tarp G. B. ir E. Š. buvo nagrinėjami Žurnalistų etikos komisijose, Darbo inspekcijoje, teismuose, todėl akivaizdu, kad privatūs kaltintojai, vertindami susiklosčiusią situaciją, susiformavo savo nuomonę ir būtent ją pateikė visuomenės informavimo priemonėse, išreiškė elektroniniuose laiškuose. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2A-3/2012). Remiantis tiek pačių G. B. ir E. Š. parodymais, tiek liudytojo R. B. parodymais, darytina išvada, kad abiejų privačių kaltintojų ir nukentėjusiųjų pasisakymai yra vertinamojo pobūdžio, tai yra jų nuomonė apie faktus, apie situaciją, kuri susidarė bendraujant darbo aplinkoje, kaip iš darbo santykių kilusio konflikto asmeninis vertinimas, nuomonė, kurią abi pusės, norėdamos apginti savo teiginius, reiškė laiškuose ir eskalavo į viešąją erdvę. E. Š., rašydamas straipsnius apie susidariusią situaciją, G. B. vardo ir pavardės nenurodydavo, apsiribodavo nuasmenintais trumpiniais, inicialais. Nors dalis skaitytojų galėjo identifikuoti asmenį, apie kurį rašoma, tačiau toks informacijos pateikimas, rodo nebuvus tikslo apšmeižti ar įžeisti aprašomą asmenį.

Esant tokioms aplinkybėms, kaltinamųjų veiksmuose nėra nei objektyviųjų požymių – sąmoningo melagingos informacijos skleidimo, nei subjektyviojo požymio – tyčios, jie nesiekė nieko apšmeižti ar įžeisti, o tokiu būdu išreiškė savo nuomonę.

Be to, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad publikaciją, dėl kurios G. B. kaltina E. Š., rašė būtent ji. Kaltinamoji to nepripažino, teigė buvusi tik informacijos šaltinis. Liudytojas V. M. tokios versijos nepaneigė. Kitų duomenų apie publikacijos autorystę byloje nėra.

Kiekvieną kartą, ginant vieną vertybę - saviraiškos laisvę ar asmens garbę ir orumą - neišvengiamai apribojama kita, todėl siekiant teisingos šių vertybių pusiausvyros, būtina atsižvelgti, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Todėl pirmiausiai, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz. Lietuvos Respublikos CK 2.24 str.). Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo pavartoti necenzūriniai žodžiai, kad nei G. B., nei E. Š. nebuvo pažeminti itin grubiais ir įžeidžiančiais žodžiais, o jų atžvilgiu buvo pavartoti tik turintys neigiamą pobūdį išsireiškimai, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju, E. Š. bei G. B. garbės ir orumo gynimas gali būti vykdomas ne baudžiamąja, bet civiline tvarka. Šiuo atveju, abiejų pareiškėjų išsakyti teiginiai nelaikytini tiek užgauliais, šiurkščiai pažeidžiančiais kito asmens orumą, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Todėl, nesant nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., požymių, E. Š. ir G. B. išteisintini (BPK 303 str. 5d. 1p. pagrindu).

Motyvuojamoji dalis

G. B. ieškinys E. Š. dėl 4400 eurų neturtinės žalos atlyginimo paliktinas nenagrinėtas, nes E. Š. dėl kaltinimų pagal BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. išteisintinas.

E. Š. ieškinys G. B. dėl 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo paliktinas nenagrinėtas, nes G. B. dėl kaltinimų pagal BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. išteisintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298 str. ir 303 str. 2 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str., 307 str., teismas

nusprendė:

G. B., kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. dėl E. Š. šmeižimo ir įžeidimo, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. Š., kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. dėl G. B. šmeižimo ir įžeidimo, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. B. civilinį ieškinį E. Š. dėl 4400 eurų neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

E. Š. civilinį ieškinį G. B. dėl 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamus asmenis G. B. ir E. Š. išteisinus, proceso išlaidų nepriteisti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.