Alytaus apylinkės teismo sprendimas

2013-03-25 · Civilinė byla Nr. 2-20-780/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Alytaus apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-25
Bylos Nr.
2-20-780/2013
Teisminio proceso Nr.
2-27-3-00263-2012-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramūnas Šarka
Ieškovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
Lazdijų rajono savivaldybe, Metelių regioninio parko direkcija, Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Civilinė byla Nr. 2-20-780/2013Proceso Nr. 2-27-3-00263-2012-0Procesinio sprendimo kategorija (S) 25.3; 30.2; 30.10; 44.5.2
LAZDIJŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 25 d.Lazdijai

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Linai Petrauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovei Daivai Gvildienei, trečiųjų asmenų atstovams Justinai Greblikaitei ir Ramūnui Krugeliui, viešame teismo po­sėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsako­vei J. B. su trečiaisiais asmenimis Lazdijų rajono savivaldybe, Metelių regioninio parko direkcija ir Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjas išnagrinėjęs bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę J. B. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą lieptą Obelijos ežere (lieptas remiasi į sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), o jei šio įpareigojimo atsakovė teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikti teisę ieškovui atlikti šiuos veiksmus, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės.

Ieškovo atstovė paaiškino, kad atsakovė be statybą leidžiančio dokumento pasistatė medinį lieptą, esantį Obelijos ežere, kuris remiasi į jos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Metelių regioninio parko teritorijoje. Lieptas yra I grupės nesudėtingas statinys, stovintis valstybės žemėje, todėl jam statyti reikia statybą leidžiančio dokumento – rašytinių valstybės įgaliotų tarnautojų pritarimų supaprastintam projektui. Kadangi po savavališkos statybos akto surašymo atsakovė per ieškovo nustatytą ir pratęstą terminą neįvykdė reikalavimo nugriauti lieptą ir nepateikė statybą leidžiančio dokumento, ieškovas prašo įpareigoti atsakovę vykdyti reikalavimą ir nugriauti savavališkai pastatytą lieptą. Įteisinti liepto galimybės nėra, nes lietas stovi Metelių regioninio parko kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, o Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas draudžia statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius.

Atsiliepimas

Atsakovė J. B. su ieškinio reikalavimu nesutinka. Savo atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodo, kad liepto strypų į ežero dugną ji nesukalė, nes šie strypai buvo dar nuo kolūkių laikų. Todėl ji negali prisiimti atsakomybės už šių strypų sukalimą. Įsigijusi žemės sklypą ji tik sutvirtino šiuos strypus ir uždėjo ant jų lenteles, kad galėtų maudytis ežere. Daug metų bandė įteisinti lieptą, stengiasi atkurti sodybą, todėl prašo pratęsti laiką liepto įforminimui trims metams.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad atsakovė J. B. be statybą leidžiančio dokumento Metelių regioninio parko teritorijoje esančiame Obelijos ežere pastatė I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamą 13,45 m ilgio ir 14,38 m² ploto medinį lieptą, kuris remiasi į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį. 2011-06-30 atsakovei buvo surašytas savavališkos statybos aktas, o 2011-07-28 reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriuo pareikalauta nugriauti lieptą. Atsakovė J. B. neginčijo šių administracinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo, per Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą negavo liepto statybą leidžiančio dokumento ir neįvykdė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, todėl ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti atsakovę vykdyti jo reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kad medinis lieptas, kuris remiasi į atsakovės žemės sklypą, nėra priskiriamas prie statinių, leidžiamų statyti Metelių regioniniame parke, atsakovė įpareigotina nugriauti savavališkai pastatytą lieptą.

Teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais ir motyvais.

Dėl savavališkos statybos

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį, savavališka statyba - statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Iš 2011-06-30 surašyto savavališkos statybos akto Nr. SSA-10-110630-00028-(14.12) matyti, kad medinis lieptas, esantis (duomenys neskelbtini), ir besiremiantis į J. B. žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pastatytas be sutarties dėl leidimo naudoti vandens telkinio dalį nesudėtingo statinio statybai, o šio akto surašymo metu atsakovė neturėjo jokio statybą leidžiančio dokumento (b. l. 16-19). Ieškovo surašytas 2011-07-28 reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriuo iš atsakovės buvo pareikalauta nugriauti lieptą arba gauti statybą leidžiantį dokumentą (b. l. 21-22), ir 2012-05-04 reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas (b. l. 26-29) patvirtina, kad atsakovė šio reikalavimo per ieškovo nustatytą terminą neįvykdė ir liepto nenugriovė. Statybą leidžiančio dokumento, nei per ieškovo nustatytą ir pratęstą (b. l. 25) terminą, nei iki bylos išnagrinėjimo teisme, atsakovė taip pat negavo. Pabrėžtina, kad nesutikdama su ieškiniu atsakovė neginčija nei savavališkos statybos akto pagrįstumo, nei jos atliktų statybos darbų neteisėtumo ir neįrodė, kad suremontuodama lieptą ji turėjo kokį nors statybą leidžiantį dokumentą.

Sprendžiant atsakovės atliktų statybos darbų teisėtumą pirmiausiai pabrėžtina, kad atsakovės atlikti darbai nebuvo statinio nauja statyba kaip ieškinyje teigia ir kaip savavališkos statybos akte nurodo ieškovas. Tiek ieškovė savo atsilepime nurodė, tiek liudytojai O. B. ir A. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad tuo metu kai atsakovė įsigijo žemės sklypą, ežere jau buvo nuo senų laikų sukalti strypai. Liudytojas A. K. patvirtino, kad toje vietoje buvo žvejų prieplauka. Atsakovė ir liudytojai patvirtino, kad 1997-1999 metais atsakovė strypus tik sutvirtino ir uždėjo ant jų lenteles, kad galėtų naudotis kaip lieptu į ežerą. Ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šiuos įrodymus ir patvirtinančių jo teiginį, kad atsakovė pastatė visą lieptą kaip naują statinį. Pagal atsakovės ir liudytojos O. B. nurodomu statybos darbų atlikimo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnį (įstatymo redakcija galiojusi nuo 1996-09-01 iki 2000-09-15), statybinė veikla, kurios tikslas iš dalies arba visiškai atkurti statinio techninę būklę pagal statybos normatyvinių dokumentų reikalavimus arba pagerinti statinio naudojimo savybes buvo laikoma statinio remontu. Todėl atsakovės atlikti statybos darbai, kuriais ji atkūrė liepto techninę būklę ir pagerino jo naudojimo savybes taip, kad jis būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį, pripažintini liepto remontu, o ne nauja statyba. Tačiau statybos rūšis nekeičia ieškovo reikalavimo esmės, nes tiek naujo statinio statyba, tiek esamo (seno) statinio remontas turi būti teisėtas ir negali būti vykdomas savavališkai.

Nors atsakovė nurodė, o liudytoja O. B. teisme patvirtino, kad ginčo lieptas buvo suremontuotas maždaug 1997-1999 metais, tačiau tai nereiškia, kad tuo metu lieptui statyti, rekonstruoti ar remontuoti visiškai nebūtų reikėję jokių statybą leidžiančių dokumentų, dėl ko atsakovės suremontuotas lieptas turėtų būti laikomas teisėtu statiniu. Pagal „Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų“, patvirtintų 1992-05-12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343, 136.7. punktą, galiojantį nuo 1996-10-05, regioninių parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatytąja tvarka parengto projekto, kuris, be kitų institucijų, turi būti suderintas su Aplinkos ministerija ir parko administracija, o statybos ir rekonstravimo darbai gali būti vykdomi tik turint leidimą, išduotą įgaliotos statybos priežiūros tarnybos. Liepto remonto darbų atlikimo metu galiojusio Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija galiojusi nuo 1996-09-01 iki 2000-09-15) taip pat numatė, kad statiniai Lietuvos Respublikoje galėjo būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti (toliau – statyti) ar griauti, o pagalbinių statinių ir darbų, kuriems statyti nereikia leidimo, sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdžios institucija. Pabrėžtina, kad nei 1994-12-12 Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymu Nr. 249 patvirtintų „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių“ 1, 7, 8 ir 17 punktai, kurie nuo 1995-02-01nustatė pastatų, įrenginių ir kitų statinių statybai reikalingus dokumentus, nei 1997-02-10 Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro įsakymu Nr. 20 patvirtintas Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ STR 1.07.01:1997, kuris nuo 1997-03-01 nustatė leidimų statyti, rekonstruoti, remontuoti ir griauti statinius išdavimo tvarką Lietuvos Respublikoje (1.1. punktas) ir statinių, kuriems nereikia leidimo, sąrašą (1.3. punktas ir reglamento A priedas), nenumatė, kad atsakovės nurodomu liepto remonto laiku jos atliktiems statybos darbams nebūtų reikėję jokių statybą leidžiančių ar projektinių dokumentų. Vadinasi net ir 1997-1999 metais remontuojant lieptą atsakovei buvo būtina turėti atitinkamą statybą leidžiantį dokumentą. Kadangi atsakovė jokio statybą leidžiančio dokumento liepto remontui niekada neturėjo, tai jos žemės sklype esantis lieptas, kuriam atsakovė ir šiuo metu neturi jokio statybą leidžiančio dokumento, pripažintinas savavališka statyba.

Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo

Nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-492/2008). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 4.103 straipsnis numato, kad tais atvejai, kai statinys yra pastatytas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama, o teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo (2010-07-02 Nr. XI-992 redakcija) 24 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymo dėl savavališkų statybų nuostatos taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Todėl nepriklausomai nuo to kada atsakovės lieptas buvo suremontuotas, šios savavališkos statybos padariniai šalintini pagal galiojančią Statybos įstatymo 28 straipsnio redakciją, kuri ir reglamentuoja savavališkų statybų padarinių šalinimo tvarką ir būdus.

Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalis numato ne tik ieškovo prašomą taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą - statinio nugriovimą, bet ir atsakovės prašomą taikyti būdą – savavališkų statinių įteisinimą. Kadangi atsakovė per Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatytą ir ieškovo pratęstą terminą negavo liepto statybą leidžiančio dokumento ir neįvykdė reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, tai ieškovas turi teisę, ir pagrįstai reikalauja, kad teismas įpareigotų atsakovę nugriauti savavališkai pastatytą lieptą. Tuo tarpu pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktą, teismas galėtų įpareigoti atsakovę savo lėšomis per nustatytą terminą leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tik tuo atveju, kai žemės sklype (teritorijoje), tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Todėl norint patenkinti atsakovės prašymą leisti jai per tam tikrą laiką įteisinti savavališką liepto remontą būtina nustatyti ar pagal galiojantį teisinį reglamentavimą liepto statyba toje teritorijoje, kurioje jis stovi, iš viso yra galima.

Statybos įstatymas įpareigoja statytojus statybos procese laikytis ne tik šio įstatymo normų, bet ir vadovautis kitais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais statyboms. Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai numato, kad statant statinį, be šios įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais aplinkos, saugomų teritorijų, kraštovaizdžio apsaugą. Atsakovės suremontuotas 13,45 m ilgio ir 14,38 m² pločio medinis lieptas (b. l. 112-113) priskiriamas I grupės nesudėtingų statinių kategorijai (2010-09-27 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ 2 lentelės 17.1.1. p.) ir stovi Metelių regioninio parko teritorijos kraštovaizdžio draustinio zonoje (b. l. 33-34). Kraštovaizdžio draustinis yra priskiriamas prie kompleksinių draustinių (Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Draustinių steigimo tikslai yra numatyti Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Vertinant įstatyme įtvirtintus draustinių steigimo tikslus, darytina išvada, kad atsakovės suremontuotas lieptas yra nesudėtingas, neskirtas kraštovaizdžio išsaugojimui ar pažintiniam turizmui vystyti statinys, kuris nėra susijęs su draustinio steigimo tikslais, nėra būtinas šiems tikslams pasiekti, todėl jis neatitinka statinio, kurį galima statyti Metelių regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje, kriterijų. Nors trečiojo asmens Lazdijų rajono savivaldybės atstovė nurodė, kad remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta išimtimi atsakovė galėtų įteisinti savo liepto statybą, nes ši norma leidžia statybas draustinyje esamose ir buvusiose sodybose, o atsakovė draustinyje turi sodybą, tačiau teismas nesutinka su tokiu įstatymo aiškinimu ir laiko jį neteisingu. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta išimtis draustinyje iš tiesų leidžia statybas esamose ir buvusiose sodybose, tačiau tik pastatų, o ne statinių statybą. Šiuo atveju būtina atskirti teisės aktuose naudojamas „statinio“ ir „pastato“ sąvokas, nes nuo to priklauso Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos teisės normos aiškinimas. Pačiame Saugomų teritorijų įstatyme nėra šių sąvokų išaiškinimo, nes tai yra ne su saugomomis teritorijomis, o su statyba susiję terminai, kurie ir yra apibrėžiami Statybos įstatyme. Pagal Statybų įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Tuo tarpu pagal Statybų įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Akivaizdu, kad pastato sąvoka yra siauresnė nei statinio, nes ne bet koks statinys yra laikomas pastatu. Pastatą nuo statinio skiria tokie būtini požymiai kaip stogas ir patalpos, kurių nebūtinai turi turėti statinys. Šiuo atveju akivaizdu, kad lieptas yra statinys, bet ne pastatas, todėl net ir tas faktas, kad atsakovė draustinyje turi sodybą nesuteikia jai teisės statyti tokį statinį kaip lieptas. Minėta įstatymo išimtis leidžia atsakovei savo sodyboje statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius pastatus ir jų priklausinius, bet ne lieptą, kuris yra niekaip su pastatais nesusijęs statinys. Be to, lieptas stovi Obelijos ežere, t. y. valstybei priklausančioje žemėje, todėl jis iš viso nepatenka į atsakovės sodybos ribas ir Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta išimtis negali būti taikoma.

Taip pat pabrėžtina, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja ne tik Saugomų teritorijų įstatymas, bet ir pačių saugomų teritorijų nuostatai (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Reikalavimus veiklai visose Metelių regioninio parko funkcinio prioriteto zonose reglamentuoja „Metelių regioninio parko apsaugos reglamentas“ (toliau Reglamentas), patvirtintas 2002-08-10 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 420. Šio Reglamento III skyriuje numatyti Metelių regioniniame parke leidžiami statyti pastatai ir statiniai, jų skaičius, dydis ir pan. Reglamento 16 punkte numatyta, kad regioniniame parke esančiose (ar buvusiose) sodybose, gali būti statomi ir rekonstruojami gyvenamieji namai bei jų priklausiniai; viename žemės sklype galima statyti tik vieną gyvenamąjį namą ir priklausinius (16.1. punktas); tradicinė sodyba susideda iš gyvenamojo namo, lauko virtuvės su rūsiu, tvarto, daržinės (gali būti sujungta su tvartu), kluono, svirno, pirties, malkinės (16.2. punktas). Reglamento 17 punktas rekreacinėse, gyvenamosiose ir ūkinėse zonose, tam tikslui skirtose vietose, numatytose specialiuosiuose planuose, leidžia įrengti laikinus statinius, lengvai išardomus ir kilnojamus sezoninius statinius (paviljonus, palapines) įvairiems renginiams organizuoti, vasaros teatrus, estradas, atviras šokių aikšteles. Reglamento 18, 19, 20 punktai reglamentuoja tvorų, pavėsinių informacinių skydų statybą. Akivaizdu, kad toks statybų regioniniame parke reglamentavimas nenumato galimybės statyti lieptus Metelių regioniniame parke esančiame Obelijos ežere net ir turint sodybą. Vienintelė galimybė Metelių regioniniame parke statyti lieptus vandens telkiniuose numatyta tik Reglamento VI dalyje, kuri numato papildomus veiklos reikalavimus rekreacinio prioriteto zonose. Reglamento 35 punktas numato, kad rekreacinio prioriteto zonose, žemės sklype prie vandens telkinio, gali būti įrengtas tik vienas lieptas mediniu paklotu iki 15 m ilgio nuo vandens telkinio kranto, bet ne didesnis kaip 30 m² ploto. Pagal Reglamento 6.3 punktą, į Metelių regioninio parko rekreacinio prioriteto zoną patenka tik Dusios ežero rytinė ir pietrytinė pakrantė, taip pat pakrantė į pietus nuo Rinkotų miško ir Metelių ežero pakrantė prie Metelių miestelio. Todėl atsakovės žemės sklypas ir į jį besiremiantis lieptas, esantis Obelijos ežere, nepatenka į rekreacinio prioriteto zoną. Tai reiškia, kad liepto statyba Obelijos ežere negalima ne tik pagal Saugomų teritorijų įstatymą, bet ir pagal Metelių regioninio parko apsaugos reglamentą.

Kaip minėta, CK 4.103 str. numato draudimą naudotis ar disponuoti savavališkai pastatytu statiniu, todėl pripažinus, kad Metelių regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje negali būti statomas atsakovės naudojamas lieptas, nėra ir galimybės jį įteisinti pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalie 1 punkte numatytą reglamentavimą. Todėl atsakovė įpareigotina įvykdyti ieškovo reikalavimą ir nugriauti šį lieptą. Pabrėžtina, kad tiek Konstitucinis Teismas, tiek Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, jog sprendimas įpareigoti statytoją statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas, Aukščiausiojo Teismo nutartis 3K-3-270/2012).

Atsakovės atsiliepime nurodomas argumentas, kad ji negali prisiimti atsakomybės už sukalimą strypų, ant kurių stovi lieptas, nes ji pati jų nesukalė, o tik pasinaudojo jais lieptui įrengti, nėra pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą įpareigoti ją nugriauti lieptą. Viena vertus, pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalį ir 7 dalį, teismas gali įpareigoti pašalinti savavališkos statybos padarinius ne tik savavališko statinio statytoją, bet ir tokio statinio valdytoją, naudotoją kai nėra statytojo. Po atliktų savavališko remonto darbų atsakovė kaip tik ir yra liepto valdytoja ir naudotoja, nepriklausomai nuo to, kad ji pati nesukalė liepto strypų. Kita vertus, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį. Vadinasi statinio suremontavimas, sutvirtinant esamus strypus ir suklojant ant jų lentas, tam kad statiniu būtų galima naudotis kaip lieptu, yra statyba, o šiuos darbus atlikusi atsakovė laikytina savavališko statinio remonto darbus atlikusia statytoja. Vadinasi reikalavimas nugriauti savavališkai suremontuotą lieptą atsakovei gali būti reiškiamas tiek kaip savavališko statinio statytojai, tiek kaip jo valdytojai ir naudotojai, nepriklausomai nuo to, kad ji pati pastatė ne visas liepto dalis.

Sprendžiant kokį terminą šio reikalavimo įvykdymui nustatyti atsižvelgtina į statinio pobūdį, jo nugriovimui reikalingų darbų kiekį, jų apimtį ir sudėtingumą. Kadangi medinis lieptas nėra sudėtingas ir didelis statinys, tai penkių mėnesių terminas jo nugriovimui yra pakankamas. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste CPK ) 273 str. 1 d. numato, kad tame pačiame sprendime teismas gali suteikti teisę ieškovui atlikti prašomus veiksmus, išieškant iš atsakovų patirtas išlaidas, jei teismo įpareigojimo atsakovas neįvykdys teismo nustatytu terminu. Kadangi ieškovas prašo suteikti jam tokią teisę, tai šis prašymas tenkintinas.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys tenkinamas visiškai, tai visos bylinėjimosi išlaidos valstybei, kurias sudaro 142 Lt žyminis mokestis ir 44,90 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš atsakovės. Viso iš atsakovės priteistina 186,90 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 str., 268 str., 270 str. ir 273 str., teisėjas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Įpareigoti atsakovę J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) per penkis mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Metelių regioninio parko teritorijoje esančiame Obelijos ežere savavališkai pastatytą 13,45 m ilgio ir 14,38 m² ploto medinį lieptą, kuris remiasi į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Per teismo nustatytą penkių mėnesių terminą atsakovei neįvykdžius įpareigojimo savo lėšomis nugriauti nurodytą lieptą, suteikti teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atlikti šiuos veiksmus, išieškant iš atsakovės J. B. patirtas išlaidas.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės J. B. 186,90 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis litus 90 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąs­kaitą Nr. LT247300010112394300, „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas 5660, kvitą pateikiant teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Teisėjas Ramūnas Šarka