- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- I3-817-289/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02722-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius (pirm.), Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos, R. B., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Jarūnės Sedalienės ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, taip atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos, R. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas R. B. 2019 m lapkričio 6 d. pateikė teismui prašymą (b. l. 1–4), kuriuo prašoma atnaujinti terminą pateikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) atkūrimo, taip atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Šalys į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimais (b. l. 51, 52, 53). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 32, 34, 43).
Šalies argumentai
Pareiškėjo R. B. prašyme (b. l. 1-4) nurodoma, kad jis yra testamentinis R. N. S., mirusios 2018 m. gruodžio 26 d. įpėdinis. 2001-07-30 testamentu R. N. S. paliko jam ir jo seseriai R. B. visą savo turtą, kur jis bus ir iš ko susidėtų. Šio testamento pagrindu 2019 m. balandžio 9 d. jam išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas į butą (duomenys neskelbtini). R. N. S. taip pat turėjo teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį jos tėvams. R. N. S. tėvai V. S. ir V. S. susituokė 1935 m. liepos 14 d. Santuokoje 1936 m. birželio 26 d. gimė vienintelis jų vaikas - dukra R. N. S.. Tais pačiais metais V. S. vardu iš B. D. nusipirko 808.40 kv. m. dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) suskaidžius B. D. turėtą žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Nusipirktame žemės sklype buvo nebaigtas statyti gyvenamasis namas, kurį V. ir V. S. pabaigė statyti. Namas buvo dviejų galų. dalis namo buvo nuomojama nuomininkams, paskutiniai įrašai apie nuomininkų įregistravimą Namų knygoje yra 1941 m. gruodžio 4 d. Tai įrodo, kad V. ir V. S. šeima namų valdoje gyveno ir turtą nuosavybės teise valdė žemės nacionalizavimo įstatymo priėmimo metu (1940 m. liepos 22 d.). Karo metais gyvenamasis namas sudegė. R. N. S. neturėjo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į žemę. todėl per įstatyme numatytą terminą nepadavė pareiškimo dėl nuosavybės teisių atstatymo. Pagal savo galimybes ir sveikatos būklę ji kreipėsi į Šiaulių miesto archyvą, tačiau dokumentų rasti nepavyko. R. N. S. turėjo sveikatos sutrikimų, buvo dializuojama. todėl neturėjo galimybės aktyviai užsiimti dokumentų paieška, tačiau turėjo tikslą atgauti nuosavybės teisę į jos tėvų turtą. Neilgai trukus iki mirties, ji jam ir jo seseriai R. B. papasakojo apie tėvų turėtą žemę, apie pastangas rasti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. 2018 m. gruodžio 26 d. R. N. S. mirė. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" , kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, jog yra neginčijamai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas ir kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti - gauti kompensaciją. Pažymėjo, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. {statymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui - iki 2001 ra. gruodžio 31 d., nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui - iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pagal iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šie terminai buvo naikinamieji, t. y. piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti prašymą ir dokumentus. nepriklausomai nuo terminų praleidimo priežasčių, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, tačiau pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos nuostatas šie terminai yra atnaujinamieji, t. y. piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Žemės savininkai mirė iki nuosavybės teisių atkūrimo įstatymų priėmimo: V. S. mirė 1975 m. vasario 19 d., V. S. mirė 1985 m. gruodžio 26 d. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų taikymo prasme Regina N. S. buvo vaikas turto savininko, kuris yra miręs, todėl turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į nacionalizuotą tėvams priklausiusią žemę, buvo teisių perėmėja. Nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuosavybės teisių atkūrimo subjektai yra ir asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. R. N. S. paliko jam ir jo seseriai R. B. visą savo turtą, tačiau jo sesuo R. B. nuo paveldėjimo teisės atsisakė, todėl jis yra vienintelis Reginos N. S. testamentinis įpėdinis, turintis teisę paveldėti visą jos turtą, tame tarpe ir turtinę teise į nuosavybės teisių atkūrimą į jos tėvams priklausiusį nacionalizuotą turtą - žemės sklypą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymą piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, todėl ir kreipiuosi į teismą. Kadangi nei R. N. S., nei jis dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė, praleido terminus prašymams paduoti, todėl kreipiasi į teismą ir prašo atnaujinti praleistus terminus. R. N. S. praleido terminą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl svarbių priežasčių; ji sirgo onkologine liga - kiaušidės vėžiu, kuris metastazavo į kepenis, progresavo vėžinė intoksikacija. Sirgo lėtiniu pielonefritu, terminaliniu inkstų funkcijos nepakankamumu, dėl kurio eilę metų buvo dializuojama. Sirgo pirmine arterine hipertenzija III stadija, antrine mažakraujyste. Dėl sveikatos būklės negalėjo tvarkyti reikalų, rūpintis dokumentų gavimu. Jis neturėjo galimybės įstatymo nustatytais terminais pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, nes jam turtą testamentu paliko nuosavybės teisių perėmėja. Jis, kaip testamentinis įpėdinis, 2019 m. balandžio 9 d. paveldėjo testatorės R. N. S., mirusios 2018 m. gruodžio 26 d., visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu, jam teisinis pagrindas kreiptis į teismą atsirado tik tada, kai nuosavybės teisių perėmėja R. N. S. testamentu paliko turtą ir jis, kaip testamentinis įpėdinis, perėmė palikimą. Perėmęs palikimą, jis ėmėsi aktyvių veiksmų. Kreipėsi į Lietuvos Centrinį valstybės archyvą, iš kurio gavo B. D. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 1936 m. plano kopiją, kuri patvirtina, kad V. S. buvo parduotas 808.40 kv. m. žemės sklypas. Taip pat gavo Namų knygos kopiją, iš kurios matyti, kad V. S. gyvenamajame name registravo nuomininkus iki 1940-12-04. Kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM Šiaulių skyrių. iš kurio gavo atsakymą, kad į žemės sklypą, kuris yra (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės niekam nėra atkurtos, prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį sklypą taip pat niekas nepateikė. Savo lėšomis jis padarė Preliminarų žemės planą. Dabar laisvas žemės sklypo plotas yra 530 kv.m., į tokio dydžio žemės sklypą galėtų būti atkurta nuosavybės teisė natūra, likusi dalis galėtų būti kompensuota pinigais. Prašo atnaujinti terminą prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atstatymo į V. S. nuosavybės teise turėtą 808,40 kv.m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus atsiliepime (b. l. 38–43) nurodoma, kad pareiškėjo pareiškimas negali būti tenkinamas, nes nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą Pareiškėjo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pats Pareiškėjas nėra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas. Jis negalėjo teikti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais (iki 2001-12-31) prašymo atkurti nuosavybės teises į V. S., V. S. ar B. D. nekilnojamąjį turtą, todėl Pareiškėjui negali būti atnaujinamas terminas nei prašymui pateikti, nei giminystės ryšį ar nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pažymėjo, kad Pareiškėjas nepateikė jokio dokumento, kuris leistų nustatyti, kokie giminystės ryšiai jį siejo su V. S., prašyme jis nurodo, kad pretenduoja kaip mirusios R. N. S. testamentinis įpėdinis. Pareiškėjas nėra tinkamas pretendentas nei pagal vieną Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punktą. Pareiškėjas savo prašyme nepagrįstai nurodo, kad galėtų pretenduoti kaip R. N. S. testamentinis įpėdinis pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes jis neatitinka įstatymo leidėjo nustatytų reikalavimų pretendentui. R. N. S. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (iki 2001-12-31) neteikė prašymo atkurti nuosavybės teises į jos tėvo ar motinos iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą Šiaulių mieste, tokio prašymo neteikė ir vėliau iki savo mirties, taip pat nesikreipė į teismą dėl termino prašymui pateikti atnaujinimo, todėl mirties dieną (2018-12-26) neturėjo turtinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. neturėjo turtinės teisės, kurią galėtų paveldėti pagal testamentą Pareiškėjas. Todėl R. B. ar R. B. (įpėdiniai pagal R. N. S. testamentą) negali paveldėti daugiau teisių, nei turėjo pati palikėja. Kadangi pati R. N. S. jokio prašymo nuosavybės teisių atkūrimo institucijoms nebuvo teikusi, Pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Nurodė, kad Pareiškėjas nepateikė į bylą dokumentų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - Atkūrimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 12 punkte, kurie patvirtintų, kad V. S. ar V. S. nuosavybės teise valdė žemę Šiaulių mieste iki 1940 metų liepos 22 d. Pareiškėjo pateiktame Lietuvos Respublikos valstybės archyvo 2019-03-08 rašte Nr. R4-628 „Dėl V. S. nuosavybės" ir kituose prie prašymo pridėtuose dokumentuose nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad V. S. nuosavybės teise valdę žemę Šiaulių mieste. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Atkūrimo tvarkos 12 punkte nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra - turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų - kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.); nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Patvirtino, kad Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus archyve nėra saugoma dokumentų, kurie patvirtintų, jog V. S. nuosavybės teise valdė žemę Pareiškėjo nurodytoje vietoje ar kitoje vietoje Šiaulių mieste, nėra užvestos nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius patikrino pretendentų registracijos duomenis, buvusių savininkų sąrašus, asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į žemę Šiaulių mieste sąrašus ir nustatė, kad piliečiai (Pareiškėjas, R. N. S. ar bet koks kitas pilietis) nuosavybės teisių atkūrimo institucijoms nebuvo teikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. S., V. S., ar B. D. (iš kurios, kaip teigia Pareiškėjas, buvo pirkęs žemę V. S.) išlikusį nekilnojamąjį turtą. Prašo Pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą prašymui ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti netenkinti.
Trečiojo suinteresuoto asmens R. B. atsiliepime (b. l. 33-34) nurodoma, kad ji yra atsisakiusi savo teisių į R. N. S. testamentu (2001-07-30 registro Nr. 4262) paveldėtą turto dalį savo brolio R. B. naudai, todėl neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų dėl daiktinių teisių į žemės sklypą ar kitą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, kuris priklausė ar galėjo priklausyti testatorei R.N. S. jos mirties dieną. Aplinkybės dėl V.ir V. S., Reginos tėvams prieškariu priklausiusio žemės sklypo su namų jai buvo žinomos iš R. N. S. žodinio paliudijimo bei parodymo natūroje. R. N. S. minėjo, kad minėtą sklypą (duomenys neskelbtini) su nebaigtu įrengti mediniu dviejų galų gyvenamuoju namu jos tėvai įsigijo iš karto tik susituokę už motinos kraitį ir tėvo santaupas, pabaigė įsirengti ir vieną namo pusę nuomojo, o kitoje gyveno patys. Sprendimą padovanoti savo dalį ji priėmė dėl to, kad testatorė R. N. S., būdama iki pat mirties dienos pilno ir šviesaus proto, tik silpnos sveikatos ir ligota moteris, tokią valią pareiškė jai asmeniškai žodžiu gulėdama ligoninėje prieš pat mirtį (2018 m. gruodžio 25 d.). Testatorės paskutinė valia buvo tokia, kad jai priklausantis butas (duomenys neskelbtini) atitektų R. B.. Taip pat ji paprašė dėti visas pastangas atkurti teises j jos tėvams, o tuo pačiu ir jai, kaip vieninteliam vaikui, priklausiusį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Labai apgailestavo, kad to negalėjo padaryti pati, nes kreipiantis j Nacionalinę žemės tarnybą būtų reikėję ieškoti nuosavybės dokumentų archyvuose (turimi žemės nuosavybės dokumentai sudegė kartu su gyvenamuoju namu karo metais), o ji iš pradžių nežinojo apie tokią galimybę, o paskui jau nebeturėjo sveikatos kreiptis j įvairias įstaigas (sirgo sunkia arterinės hipertenzijos forma, nuo ko vėliau išsivystė sunkus inkstų nepakankamumas, daug metų teko tris kartus per savaitę po 4 valandas dializuotis, R. labai sunkiai vaikščiojo, jai dėl sveikatos sutrikimų buvo pripažinti specialūs poreikiai), taip pat neturėjo jokių artimų giminaičių, kurie būtų galėję padėti tų dokumentų nuorašų paieškoti sostinėje, nes vietoje - Šiaulių apskrities archyve dokumentų nerado. Be to, R. N. S. buvo labai nusivylusi ta aplinkybe, kuomet pradžioje Nepriklausomybės atkūrimo pinigų reformos metu beviltiškai nuvertėjos jos visos santaupos, kurios buvo gautos ir padėtos į banką už sovietmečio pabaigoje paveldėtą ir parduotą Panevėžyje gyvenamąjį namą, ir skirtos jos, vienišos, nesukūrusios šeimos ir neturinčios brolių ar seserų moters, oriai senatvei, todėl jai teko varganai pragyventi iš kuklios apie 200 eurų pensijos ir teko prašyti malonės bei priimti nuolatinę neatlygintiną pagalbą iš svetimų žmonių. Atsižvelgdama į R. N. S. paskutinę valią ir būtent ją vykdydama ji ir paragino savo brolį R. B., R.N. S. krikštasūnį ir paveldėtoją, nedelsiant imtis aktyvių veiksmų ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais kreiptis dėl termino atstatymo nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemę, atkurti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. B. prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas R. B. pretenduoja į V. S. nuosavybės teisėmis valdytą 808,40 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1304/2014).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).
Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Pareiškėja elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams:
1) turto savininkui;
2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, -jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams;
3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, - j jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį;
5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Taigi, pareiškėjas R. B. nėra tinkamas pretendentas nei pagal vieną Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies punktą. Pareiškėjas savo prašyme nepagrįstai nurodo, kad galėtų pretenduoti kaip R. N. S. testamentinis įpėdinis pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes jis neatitinka įstatymo leidėjo nustatytų reikalavimų pretendentui. R. N. S. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. neteikė prašymo atkurti nuosavybės teises į jos tėvo ar motinos iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą Šiaulių mieste, tokio prašymo neteikė ir vėliau iki savo mirties, taip pat nesikreipė į teismą dėl termino prašymui pateikti atnaujinimo, todėl mirties dieną (2018-12-26) neturėjo turtinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. neturėjo turtinės teisės, kurią galėtų paveldėti pagal testamentą pareiškėjas. Todėl R. B. ar R. B. (įpėdiniai pagal R. N. S. testamentą) negali paveldėti daugiau teisių, nei turėjo pati palikėja.
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Kadangi pati R. N. S. jokio prašymo nuosavybės teisių atkūrimo institucijoms nebuvo teikusi, pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. ''
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį -jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartys: 2006 m. rugpjūčio 18 d. Nr. A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. Nr. Al 1-912/2007;2008 m. birželio 5 d. Nr. A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. Nr.A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. Nr. A146-87/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. Nr. A525-1617/2010 ir kt).
Pagal minėtose bylose suformuotą praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi j teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.
Asmens subjektinė teisė - atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą - atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas: pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.
ABTĮ 5 straipsniu nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiuo atveju, pareiškėjas įstatymo saugomo intereso neturi, todėl jo prašymas atnaujinti terminą prašymui paduoti ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo R. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.