Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad butas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), susidedantis iš patalpų (plane pažymėtų indeksais: (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), yra valstybės - Lietuvos Respublikos - nuosavybė.

Pareiškime nurodė, kad Valstybės įmonė Turto bankas (toliau - Turto bankas) gavo UAB „Sūduvos vandenys“ pranešimą dėl buto (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) susidedančio iš patalpų (plane pažymėtos indeksais: (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau - Turtas), nuosavybės teisės į kurį neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis Turte deklaruota E. K., gim. (duomenys neskelbtini) (mirusių J. P. ir R. M. P. dukra), E. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. K., gim. (duomenys neskelbtini). Privatizavimo dokumentai dėl Turto iš Marijampolės savivaldybės administracijos, Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo, E. K. negauti. Susisiekusi telefonu E. K. nurodė, kad Turtas nebuvo privatizuotas, jos mama buvo sudariusi nuomos sutartį su tuometiniu Marijampolės butų ūkiu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-­20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Turtas taip pat nebuvo perduotas savivaldybei. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000-09-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 „Vilniaus m. Valdyba vs. Vilniaus knygų draugija ir kt.“ konstatavo, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Duomenų apie tai, kad Turtas būtų perduotas savivaldybei nuosavybėn, negauta. Taip pat pareiškėja neturi duomenų, kad ir kiti asmenys būtų privatizavę Turtą. Kadangi pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti Turto nuosavybės teises valstybei patvirtinančių dokumentų, todėl pagal tuo metu galiojusius teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (LAT2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; LAT2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008). Apibendrinat pažymėtina, jog šiuo atveju Turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Paminėtina ir tai, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau - Įstatymas) 19 str. 2 d., valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai - tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Vadovaujantis Įstatymo 19 str. 3 d., valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014-10-01 centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra valstybės įmonė Turto bankas). Dėl šios priežasties teismo sprendimas pripažinti ginčo turtą valstybės nuosavybe leis valstybės įmonei Turto bankas įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.