Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo M. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui M. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, reikalavimų bei pagal atsakovo M. M. priešieškinį ieškovei I. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių, reikalavimų, trečiasis asmuo AB SEB bankas, išvadas teikiančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. T. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. Nr. 2-4600-391/2013. Nurodė, jog minėtoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu, kuris pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi, nutraukta M. M. ir I. M. santuoka ir išspręsti su santuokos nutraukimu susiję klausimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 26 d. iki 2010 m. lapkričio 26 d. paskolino M. M. 4494,30 EUR sumą, kuri nėra grąžinta iki šiol. M. M. pareiškėjui pareikalavus grąžinti skolą 2016 m. vasario 12 d. nurodė, kad neturi finansinių galimybių grąžinti skolą, be to pažymėjo, kad sprendimu šioje civilinėje byloje iš M. M. priteista 145000 Lt skola I. M.. Pareiškėjas nurodė, jog byla dėl santuokos nutraukimo išnagrinėta neįtraukus pareiškėjo kaip M. M. kreditoriaus. Pareiškėjo nuomone, minėtoje byloje šalių santuokoje įgytas turtas padalytas neteisingai ir nepagrįstai, teismas netinkamai vertino tarp suinteresuotų asmenų susiklosčiusius dovanojimo teisinius santykius, todėl akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą Taip pat nepagrįstai I. M. priteista 41994,90 EUR skola. Minėti sprendimas ir nutartis pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus, todėl pareiškėjo vertinimu yra visi CPK 365 str. 1 d., 366 str. 1 d. 7 p. numatyti pagrindai atnaujinti procesą civilinėje byloje.

Atsiliepimu į pareiškimą suinteresuotas asmuo I. Š. (buvusi pavardė M.) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas ir M. M. yra labai geri draugai, todėl pareiškėjas nuo pat šalių santuokos nutraukimo proceso pradžios žinojo apie bylą ir jos eigą. Šis prašymas atnaujinti bylą yra M. M. iniciatyva, nes jo netenkina priimti teismų sprendimai. I. Š. žiniomis nei dabar, nei nutraukiant bylą M. M. ir M. T. nesiejo jokie paskoliniai santykiai. Pareiškimas pateiktas siekiant dar kartą pasibylinėti ir pamėginti pakreipti sprendimą savo naudai. Nagrinėjamu atveju proceso atnaujinimas nėra galimas, kadangi šioje byloje šalių turtas paskirstytas teisėtai ir pagrįstai, be to M. M. turto visiškai pakanka pareiškėjo tariamam reikalavimui patenkinti. Pažymėjo, kad prašyme atnaujinti procesą ginčijamas ne sutuoktinių turto padalijimas, o skola, kurią teismas priteisė vienam iš sutuoktinių pagal susiklosčiusius paskolinius santykius. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas yra M. M. kreditorius. Be to, pareiškėjas savo reikalavimą gali patenkinti neatnaujinus bylos nagrinėjimo. Vien formali aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie bylą nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog teismai byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti padarė teisės taikymo klaidą. Vien ta aplinkybė, kad teismai byloje tarp suinteresuotų asmenų susiklosčiusius santykius vertino kitaip nei pareiškėjas, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo padaryta aiški teisės taikymo klaida.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-4600-391/2013. Priteisė iš pareiškėjo M. T. I. Š. naudai 302,76 EUR jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. A2-19307-967/2016. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kad apie išnagrinėtą bylą ir joje priimtus sprendimus pareiškėjas sužinojo 2016 m. sausio 14 d. Pažymėjo, kad iš kartu su pareiškėjo prašymu dėl proceso atnaujinimo pateiktų VĮ Registrų centro Vidutinės rinkos vertės paieškų matyti, jog M. M. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto verčių paieška buvo atlikta 2016 m. sausio 7 d. Kas vertintina, kad pareiškėjas jau tuomet žinojo M. M. viso turimo nekilnojamojo turto unikalius numerius. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas yra profesionalus teisininkas bei tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo teisme gautas 2016 m. balandžio 12 d., t. y. praėjus aštuonioms dienoms nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie jo pažeistas materialines teises ir pareiškėjas neprašo praleisto termino atnaujinti, sprendė, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, kas yra pagrindas atmesti pareiškėjo prašymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuo 2013-11-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo yra praėję 2,5 metų, o nuo 2014 m. spalio 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties – daugiau kaip 1,5 metų, sprendė, kad proceso atnaujinimas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte pagrindu nėra galimas. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog sprendimu bei nutartimi bendras sutuoktinių turtas nustatytas ir padalytas taip, kad būtų apsunkintas arba iš esmės negalimas priverstinis skolos išieškojimas iš M. M. po santuokos nutraukimo priklausančio asmeninio turto. Pažymėjo, kad apeliacinės instancijos nutartimi sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas buvo padalytas po lygiai kiekvienam, kas labiausiai atitinka sutuoktinių lygių dalių principo esmę. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog visi finansiniai įsipareigojimai pareiškėjui yra asmeninės M. M. prievolės, to neginčija ir pats pareiškėjas, todėl sprendė, kad proceso atnaujinimas nurodytoje byloje nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju tai nėra solidari sutuoktinių prievolė ir negalėtų būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu dėl pareiškėjo materialiųjų teisių ir pareigų tiesiogiai nepasisakyta, t. y. M. M. skolinis įsipareigojimas pareiškėjui minėtu sprendimu patvirtintoje sutartyje nenurodytas nei kaip bendra sutuoktinių, nei kaip asmeninė M. M. prievolė. Taigi, nėra atimta pareiškėjo galimybė ginti savo pažeistą teisę ginčo teisenos tvarka, todėl nėra pagrindo spręsti, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtas teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ar įstatymo saugomus interesus, ir tuo pačiu nėra pagrindo spręsti, kad byloje egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytas pagrindas procesui atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai pripažino egzistuojant M. M. skolą I. Š. ir pažymėjo, kad M. M. turto tikrai pakanka tiek I. Š., tiek ir pareiškėjo reikalavimams patenkinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas M. T. prašė panaikinti 2016 m. gegužės 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir perduoti klausimą dėl proceso atnaujinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškimas dėl proceso atnaujinimo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Pažymėjo, kad apie byloje priimtą sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį pareiškėjas sužinojo tik 2016 m. vasario 12 d., nuvykęs į Vilniaus miesto apylinkės teismą susipažinti su civiline byla. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog susipažindamas su M. M. turimo nekilnojamojo turto vertėmis pareiškėjas sužinojo apie bylos šalių skyrybas. Motyvas, kad pareiškėjas su M. M. yra seni draugai, todėl pareiškėjas turėjo žinoti apie bylos nagrinėjimą vertintinas kaip niekuo nepagrįsta prielaida, kadangi paskolinus pinigus pareiškėjo ir M. M. santykiai atšalo. Nutartyje visiškai nepagrįstai nurodoma, jog proceso atnaujinimas yra negalimas, nes yra suėjęs naikinamasis terminas tokiam prašymui paduoti, kaip numatyta CPK 368 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas nepraėjus 5 metams po sprendimo ir nutarties įsiteisėjimo ir buvo grindžiamas ne CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta aplinkybe, o 7 punkte nurodyta aplinkybe. Neinformavus pareiškėjo apie civilinės bylos nagrinėjimą buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Santuokos nutraukimo ir sprendimo priėmimo metu (2013 m. lapkričio 29 d.) pareiškėją su atsakovu M. M. saistė finansiniai įsipareigojimai, tuo tarpu CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl turto padalijimo, pareiga nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiunčiant pareiškimo dėl ieškinio kopiją, yra imperatyvi. Sprendimu ir nutartimi bendras sutuoktinių turtas nustatytas ir padalintas taip, kad būtų apsunkintas arba iš esmės negalimas priverstinis skolos išieškojimas iš atsakovui M. M. po santuokos nutraukimo priklausančio asmeninio turto. Atsakovo M. M. turto vertė iš viso yra 78‘978 EUR, kai tuo tarpu vien sprendimu ieškovei I. M. iš atsakovo M. M. yra priteista 41‘994,90 EUR skola, po 800 Lt arba 231,70 EUR kas mėnesį sūnaus M. M. išlaikymui ir 705,08 EUR bylinėjimosi išlaidų. Išieškojus šią skolą, M. M. turto nepakaktų pareiškėjo kreditoriniam reikalavimui patenkinti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo I. Š. su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tikėtina, kad pareiškėjas iš M. M. gavęs informaciją apie jo ir I. Š. santuokos nutraukimą tikrino M. M. priklausančio turto vertes. Pažymėjo, kad apeliantas ir M. M. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. M. M. priklauso 1/12 šio žemės sklypo dalis, o apeliantui 1/6 dalis. Būdamas šio turto bendrasavininkiu, apeliantas Nekilnojamojo turto išraše galėjo matyti 7.8. punkte nurodytą įrašą „Įsiteisėjęs teismo sprendimas (nutartis, turintis įtakos nekilnojamojo turto teisiniam statusui“). Šis įrašas galiojo nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. sausio 26 d. Jame nurodyta, jog „2013-11-29 Apylinkės teismo sprendimas Nr. 2-4600-391/2013, 2014-10-24 Apygardos teismo nutartis Nr. 2-4600-391/2014. Dėl santuokos nutraukimo. Atitenka po 1/12 d. I. M. ir M. M.“. Apeliantas yra advokatas, todėl negalima tikėtis, jog būdamas apdairus, rūpestingas ir atidus, apeliantas nesidomėjo beveik dešimt metų negrąžinamos skolos išieškojimo galimybėmis. Taigi, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog apeliantas praleido trijų mėnesių terminą prašymui pateikti yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog apelianto prašyme nurodyti motyvai dėl proceso atnaujinimo privalo būti vertinti ne vien kaip pareikšti remiantis CPK 366 str. 1 d. 7 p., tačiau ir kaip CPK 366 str. 1 d. 9 p. Vien ta aplinkybė, jog apeliantas mėgindamas išvengti naikinamojo termino praleidimo, prašyme nurodė ne tą teisės normą, kuria iš tiesų remiasi teikdamas prašymą, nedaro pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstu. Apeliantas savo pažeistas teises įrodinėja vieninteliu argumentu, jog jis negalės išieškoti skolos iš M. M.. Apeliantas savo prašyme atnaujinti procesą nenurodė jokių aplinkybių, kurios buvo nežinomos teismams nagrinėjusiems santuokos nutraukimo bylą, todėl ir apelianto teisė būti išklausytam nėra pažeista. Be to, nebuvo pateikti jokie įrodymai patvirtinantys pareiškėjo kaip M. M. kreditoriaus statusą. Apeliantas klaidina teismą teigdamas, jog M. M. turimo turto nepakanka padengti jo ir I. Š. turimų reikalavimų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje civilinėje bylos sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje.

Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Vadovaujantis LR CPK 365 straipsnio 1 dalimi, bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas LR CPK XVIII skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš LR CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (LR CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą turi kreiptis per nustatytą terminą (LR CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo turi būti pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (LR CPK 369 straipsnio 2 dalis). Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimas neturi būti priemonė vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir kita.

Apeliantas kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 str. 1 d. 7 p. pagrindu, nurodydamas, jog suinteresuotų asmenų M. M. ir I. Š. santuoka nutraukta neinformavus pareiškėjo kaip M. M. kreditoriaus apie bylos nagrinėjimą, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę būti išklausytam ir apsunkinant pareiškėjo galimybę išsiieškoti skolą iš M. M..

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą motyvuodamas tuo, kad prašymas pateiktas praleidus CPK 368 str. 1 d. nustatytą trijų mėnesių terminą ir jo neprašoma atnaujinti, be to proceso atnaujinimas nurodytoje byloje nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, atsižvelgiant į tai, kad tai nėra solidari sutuoktinių prievolė ir negalėtų būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto.

Pažymėtina, jog pareiškėjai galimybe teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo turi pasinaudoti per LR CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią paduodantis prašymą asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas LR CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas (LR CPK 369 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. nurodyti konkrečią datą, kada pareiškėjas sužinojo aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, ir tai patvirtinančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad apie I. Š. ir M. M. santuokos nutraukimą sužinojo 2016 m. sausio 14 d. Pareiškimas dėl proceso atnaujinimo teismui pateiktas 2016 m. balandžio 12 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas yra profesionalus teisininkas, pareiškėjo ir M. M. tarpusavio santykius sprendė, kad pareiškėjui gerokai ankščiau turėjo būti žinoma apie M. M. ir I. Š. skyrybas. Įvertinęs pateiktus 2016 m. sausio 7 d. VĮ Registrų centro išrašus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jau tuomet pareiškėjas žinojo M. M. nuosavybės teise priklausančio turto unikalius numerius, todėl 3 mėnesių terminą pareiškimui pareikšti skaičiavo nuo šios dienos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrįsta byloje esančiais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, jog iš pareiškėjo pateiktų išrašų iš VĮ Registrų centras internetinės svetainės, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, matyti, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 7 d. ieškojo informacijos apie tam tikrus nekilnojamojo turto objektus. Iš minėtų išrašų net gi nėra galimybės identifikuoti kam tas turtas priklauso. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš minėtų išrašų pareiškėjas taip pat neturėjo galimybės sužinoti apie suinteresuotų asmenų M. M. ir I. Š. skyrybų procesą ir teismų priimtus procesinius sprendimus, kurie pareiškėjo nuomone, pažeidžia jo teises.

Pareiškėjas įrodinėdamas, jog apie skyrybų procesą ir jo metu priimtus sprendimus jis sužinojo 2016 m. sausio 14 d. pateikė pareiškėjui atsiųstą M. M. el. laišką, kuriame nurodoma, kad M. M. neturi galimybės grąžinti skolą pareiškėjui, kadangi išsiskyrė su žmona, kuriai iš jo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimu priteista 145000 Lt skola. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai vienintelis byloje esantis tiesioginis įrodymas, remiantis kuriuo galima indentifikuoti pareiškėjo sužinojimo apie skyrybų procesą datą, todėl būtent nuo šios datos yra skaičiuotinas pareiškimo dėl proceso atnaujinimo terminas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas yra praleidęs CPK 368 str. 1 d. nustatytą 3 mėnesių terminą.

Apeliantas prašymą atnaujinti procesą grindė CPK 366 str. 1 d. 7 p. nurodytu pagrindu, t.y. jog sprendimas byloje priimtas dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų.

Pažymėtina, jog procesas šiuo pagrindu atnaujinamas dėl to, kad, nagrinėjant bylą, buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Atnaujinus bylą šiuo pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis proceso teisėmis nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Kasacinio teismo išaiškinta, kad procesui šiuo pagrindu atnaujinti būtina nustatyti ne tik tai, jog asmuo be pakankamo pagrindo nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą ir jame nedalyvavo, bet ir tai, kad sprendimu teismas nusprendė dėl jo teisių ar įstatymų saugomų interesų (CPK 365 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2010; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog suinteresuotų asmenų santuokos nutraukimo byloje, teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose nenusprendė dėl pareiškėjo teisių ir interesų, tai pat minėti procesiniai sprendimai nepažeidžia pareiškėjo teisėtų interesų. Sutiktina su apelianto teigimu, jog CK 3.126 str. 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl turto padalijimo, pareiga pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti yra imperatyvi, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo nepateikė tiesioginių įrodymų, jog yra M. M. kreditorius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti mokėjimo nurodymai savaime nereiškia ir nesudaro pagrindo konstatuoti tarp pareiškėjo ir M. M. susiklosčiusius paskolinius santykius, kadangi mokėjimo nurodymų paskirtis arba iš viso nėra nurodoma, arba nurodoma, kad pinigai yra skirti žemės sklypo paskirties keitimui. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad M. M. skola pareiškėjui yra asmeninė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog procesas nagrinėjamu atveju negali būti atnaujintas ir CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu, kadangi nuo 2013 m. lapkričio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo yra praėję daugiau nei 3 metai, o nuo 2014 m. spalio 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties - daugiau kaip 2 metai (CPK 368 str. 2 d.).

Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog proceso atnaujinimo institutas paprastai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais dėl to, kad šia tvarka pasinaudoti jau nebėra procesinės galimybės. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galbūt neteisėto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą. Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju turi visas galimybes kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės ginčo teisenos tvarka, tuo tarpu iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių nėra teisinio pagrindo teigti, jog suinteresuotų asmenų M. M. ir I. Š. santuokos nutraukimo byloje priimti procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ar nepagrįsti.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui taip pat klausimui dėl proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso normas reglamentuojančias proceso atnaujinimą, todėl remiantis atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pažymėtina, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). CPK 98 str. 2 d. yra nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas atmestas, suinteresuoto asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš pareiškėjo. Suinteresuotas asmuo I. Š. patyrė 381,15 EUR išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių ir yra pagrįstos, todėl atmetus atskirąjį skundą priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui I. Š. a.k(duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo M. T. a.k. (duomenys neskelbtini) 381,15 EUR teisinės pagalbos išlaidų.