- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-27
- Bylos Nr.
- A-1829-602/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04208-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Pareiškėjas
- A. B.
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1–2).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. liepos mėnesio iki 2017 m. lapkričio mėnesio periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis (trūko gyvenamojo ploto, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos ploto, nebuvo laikomasi higienos reikalavimų).
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 149–158).
4. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat sudarydama galimybes naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai, pasak Lukiškių TI-K, ir negali būti numatyti, nes kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K paaiškino, kad remontas kamerose atliekamas pagal esamus materialinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. (II t., b. l. 187–192).
6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 40 dienų buvo pažeista minimali ploto norma (pareiškėjui teko nuo 1,69 iki 3,58 kv. m). Teismas taip pat konstatavo, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, nes nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Teismas pastebėjo, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jis galėjo būti stebimas naudojantis tualetu. Teismas konstatavo, kad tokia situacija žemino pareiškėjo orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Teismas darė išvadą, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkanti neturtinės žalos atlyginimo suma šiuo atveju yra 400 Eur ir tokią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.
III.
7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (III t., b. l. 1–5).
8. Lukiškių TI-K pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Lukiškių TI-K nuomone, teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Lukiškių TI-K atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytus išaiškinimus, kad neturtinė žala yra konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.
9. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, todėl Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
10. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo.
11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
12. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas tris viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, manydamas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai įrodyta ir pagrįsta viešosios atsakomybės sąlyga, susijusi su pareiškėjo patirta neturtine žala. Be to, pasak Lukiškių TI-K, pirmosios instancijos teismas sprendime turėjo motyvuoti, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisėms apginti neužtenka pažeidimo pripažinimo fakto.
13. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
14. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika.
16. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Taigi, Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą, nesant pakankamai įrodytam neturtinės žalos padarymo faktui.
17. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir trukmę, neturi pagrindo nesutikti su teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti ne vienas, o keli pažeidimai, egzistavę dalį arba visą ginčo laikotarpį (40 dienų neužtikrintas pareiškėjui minimalus gyvenamosios patalpos plotas, visą ginčo laikotarpį neužtikrintas tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas).
18. Pagal administracinių teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
19. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė pareiškėjo patirta neturtinė žala. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nustatyti Lukiškių TI-K pažeidimai žemino pareiškėjo orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisėms apginti neužtenka pažeidimo pripažinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pateikė motyvus, kodėl pareiškėjui priteistina 400 Eur dydžio neturtinė žala.
21. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pareiškėjui neužtikrintos teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, trukmę (40 dienų, iš kurių 8 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur jam nebuvo suteikta net 3 kv. m ploto), taip pat į tai, kad visą ginčo laikotarpį nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu.
22. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo, atsižvelgė ne tik į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bet ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui suma yra nepagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjui neužtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamosios patalpos plotas, taip pat neužtikrintas minimalus privatumas pareiškėjui naudojantis tualetu nėra niekaip susijęs su paties pareiškėjo elgesiu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Be to, visuotinai žinoma, kad žmogaus orumą žemina asmens stebėjimas, jam naudojantis tualetu. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatyti ir Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde neginčijami pažeidimai negali būti siejami su paties pareiškėjo elgesiu, lėmusiu jo patekimą į Lukiškių TI-K.
24. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
25. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.