- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-27
- Bylos Nr.
- 2S-1261-413/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00362-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Pareiškėjas
- K. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. S. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2FB-555-753/2013 pagal pareiškėjo K. S. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas 1998 m. įsigijo 18,09 ha žemės ūkio paskirties sklypą dabartiniame Kiemelių k., Kaišiadorių rajone. Įsigijęs žemės sklypą, parengė detalųjį planą, kuriuo žemės sklypas buvo padalintas į atskirus žemės sklypus, o pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis pakeista iš žemės ūkio paskirties į kitą (naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis - mažaaukščių gyvenamų namų statyba). Išaugus gyvenamosios paskirties žemės sklypų Kaišiadorių mieste ir rajone paklausai pareiškėjas 2006 metais nusprendė jo valdomuose žemės sklypuose įrengti komunikacijas (susisiekimo kelius, elektros, vandentiekio ir nuotekų tinklus). Šių darbų atlikimui jis panaudojo dalį savo turimų bei skolintų lėšų. Trūkstant lėšų komunikacijų įrengimui, pareiškėjas su kreditoriumi AB DNB banku sudarė tris kredito linijos sutartis 1 650 000,00 Lt; 1 300 000,00 Lt ir 1 500 000,00 Lt sumai. Paskolintas lėšas pareiškėjas ketino grąžinti pardavęs žemės sklypus, tačiau dėl pasaulinės ekonominės krizės to padaryti negalėjo, kadangi ženkliai sumažėjo turimų gyvenamosios paskirties žemės sklypų paklausa ir vertė, dėl ko nuo 2011 m. kovo mėnesio jis nebepajėgė vykdyti įsipareigojimų kreditoriui AB DNB bankui. Pareiškėjo kreditorius AB DNB bankas kreipėsi į teismą dėl skolos pagal kredito linijos sutartis priteisimo bei priverstinio įkeisto turto pardavimo. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi (bylos Nr. 2-18680-285/2011), 2011 m. gruodžio 28 d. nutartimi (bylos Nr.2-18672/18676-285/2011) ir 2012 m. vasario 8 d. nutartimi (bylos Nr.2-3329-285/2012) priteisė iš pareiškėjo banko naudai 4 597 438,83 Lt bei nutarė priverstinai parduoti hipotekos lakštais (identifikavimo kodai Nr. 02120060011233, 02120070005929 ir 02120070016639) įkeistą turtą. Šių nutarčių pagrindu antstolio D. J. kontoroje yra užvestos vykdomosios bylos dėl 4 597 438,83 Lt išieškojimo. Sutinkamai su LR fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau ir Įstatymo) 2 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas yra nemokus ir negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų kreditoriams, todėl K. S. kreipėsi į teismą prašydamas iškelti jam, kaip fiziniam asmeniui, bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjui 10 dienų terminą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos pareiškimo trūkumams pašalinti. Teismas pažymėjo, kad per teismo nustatytą terminą nepašalinus nurodytų trūkumų, procesinis dokumentas bus laikomas nepaduotu ir bus grąžintas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 2 ir 3 d.). Teismas sprendė, kad pareiškėjo pareiškimas neatitinka CPK ir Įstatymo reikalavimų dėl tokių priežasčių:
1. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. Teismas sprendė, kad: pirma, pareiškėjas nepateikė Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto pareiškimo kopijos; ir antra, nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, kadangi Fizinių asmenų bankroto įstatymas įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d., todėl tik nuo įstatymo įsigaliojimo momento reglamentuojamiems santykiams taikomos jame numatytos nuostatos. Nuo 2003 m. balandžio 4 d. fizinio asmens pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiama ir juos nagrinėja vietovės, kurioje gyvena fizinis asmuo apylinkės teismui (CPK 27 str. 4 p.). Pareiškėjo pareiškimas teisme gautas 2013 m. balandžio 9 d.
2. Teismo nuomone, pareiškėjas, pažeisdamas Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 4 dalis 9 punkto nuostatas, nepateikė teismui informacijos, numatytos šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir (ar) 2 dalies 3 punkte. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą pareiškėjas turi nurodyti kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomas reikalingas lėšos (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens reikmėms tenkinti bus skiriamos lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka mokėti). Pareiškėjas nurodė aplinkybes, susijusias su jo mėnesinėmis išlaidomis būtinoms komunalinėms paslaugoms apmokėti, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių rašytinių duomenų.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatydamas terminą trūkumams pašalinti nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, kurios pareiškėjui būtina laikytis iki pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo pateikimo teismui, t.y. nepateikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų pranešimo kopijų. Nurodytas įstatymo straipsnis numato, kad ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. Pareiškėjas kartu su pareiškimu teismui yra pateikęs Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų pranešimų kreditoriams originalus, todėl laikytina, kad pareiškėjas laikėsi nurodomos išankstinės ginčo sprendimo tvarkos. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo pateiktų neaiškių argumentų galima suprasti, kad teismas laikėsi nuomonės, jog nuo 2013 m. balandžio 4 dienos įsigaliojusi nauja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcija (numatanti, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui, kai anksčiau buvo priskirta apygardos teismams), sąlygoja tai, kad po šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo reikia kreditoriams iš naujo pateikti Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus pranešimus. Tai reiškia, kad iki nurodyto straipsnio redakcijos įsigaliojimo pareiškėjo išsiųsti pranešimai yra netinkami. Su tokiais teismo motyvais apeliantas nesutinka, kadangi 2013 m. balandžio 4 dieną įsigaliojo tik nauja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcija, pakeitusi fizinių asmenų bankroto bylas nagrinėjančius teismus. Tuo tarpu jokie kiti Fizinių asmenų bankroto įstatymo straipsniai, numatantys ir išankstinę ginčų sprendimo tvarką, liko nepakeisti ir galiojantys. Taigi apeliantas, laikydamasis šių bylų kategorijai nustatytos išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, yra informavęs kreditorius, jog įstatymo nustatytais terminais teismo ketina prašyti, kad jam, kaip fiziniam asmeniui būtų iškelta bankroto byla. Dėl šių priežasčių teismo motyvai dėl išankstinės ginčų sprendimo tvarkos nesilaikymo turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti, o nutartis panaikinta kaip neteisėta.
2. Pirmosios instancijos teismas vilkina procesą. Nors Civilinio proceso kodekso 7 straipsnis nustato teismui pareigą imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, tačiau iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog teismas ne tik nevykdo šios pareigos, bet elgiasi priešingai įstatymo nurodytai pareigai. Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas nesilaikė nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, kadangi nepateikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų pranešimo kopijų. Nustatęs šias aplinkybes teismas privalėjo nutartimi atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą, tačiau, vietoje to, pirmosios instancijos teismas nustatė pareiškėjui terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, nors yra akivaizdu, kad teismo nurodytų trūkumų pareiškėjas objektyviai negali pašalinti: nuo aptariamos Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcijos įsigaliojimo dienos iki skundžiamos nutarties surašymo dienos buvo praėjęs tik 15 kalendorinių dienų terminas. Jei teismas manė, kad pareiškėjas privalėjo iš naujo pranešti kreditoriams apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai iki skundžiamos nutarties priėmimo objektyviai negalėjo būti suėjęs vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą, todėl teismas, nustatydamas terminą trūkumams pašalinti bei nurodydamas, kad šį nutartis neskundžiamą, akivaizdžiai vilkiną bylą.
3. Dėl kitų teismo nurodytų trūkumų. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir (ar) 2 dalies 3 punkte numatytų duomenų, t.y. nurodė aplinkybes, susijusias su jo mėnesinėmis išlaidomis, būtinomis komunalinių paslaugų mokesčiams sumokėti, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių rašytinių duomenų. Su aukščiau nurodytais pirmosios instancijos teismo argumentais apeliantas nesutinka, kadangi savo pareiškime jis yra nurodęs Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą informaciją, tai yra, kad iš gaunamos pensijos pareiškėjui kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga apie 1366,60 Lt, iš kurių maisto produktų, drabužių, vaistų išlaidos sudaro 800,00 Lt; komunalinių paslaugų (ryšiai, vanduo, malkos, šildymas, elektra) išlaidos - 400,00 Lt; žemės mokesčio išlaidos - 166,60 Lt. Be to, Civilinio proceso kodekso 668 straipsnis nustato, kad 1 MMA dydžio pajamos yra laikomos būtinosiomis asmens pragyvenimui, todėl tai laikytina prejudiciniu faktu, kurio įrodinėti nereikia. Skundžiamoje nutartyje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė komunalinių paslaugų išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Siekdamas proceso operatyvumo, apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikia ir komunalines išlaidas patvirtinančius dokumentus (telefoninio ryšio, elektros energijos ir vandens), taip pat preliminaraus mokėtino žemės mokesčio už 2013 metus dydį patvirtinančius įrodymus. Visus kitus papildomus dokumentus pareiškėjas įsipareigoja pateikti teismui iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje. Apeliantas taip pat nurodo, kad anksčiau vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą, tačiau šiai dienai jo turimam turtui yra įregistruoti įkeitimai bei taikomi areštai, dėl ko jokio turto pardavimo veiklos jis faktiškai negali vykdyti. Be to, nuo 2010 m. gruodžio 11 d. galiojanti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punkto redakcija nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo veiklą nebepriskiria individualiai veiklai. Dėl šių priežasčių pareiškėjas neturi pateikti Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų duomenų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinio proceso kodekso 138 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai ieškinys neatitinka jam keliamų reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami šio Kodekso nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo, įsigaliojusio 2013 m. kovo 1 d., 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo, ketindamas pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įstatyme numatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, privaloma asmeniui, ketinančiam kreiptis į teismą dėl jam, kaip fiziniam asmeniui, bankroto bylos iškėlimo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pranešimą apie ketinimą teikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kreditoriams išsiuntė 2013 m. kovo 1 d., tai yra įsigaliojus Įstatymui (b. l. 6-8), o pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2013 m. balandžio 9 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pranešimai kreditoriams, surašyti vadovaujantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, ir išsiųsti kreditoriams įsigaliojus įstatymui, tačiau dar iki jo nuostatos apie bylų priskirtinumą teismams pakeitimo, laikytini tinkamais ir atitinkančiais įstatymo nustatytą tvarką, nepaisant to, kad buvo pakeista nuostata, reguliuojanti subjektus (teismus), nagrinėjančius šiuos pareiškimus. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pareiškimas paduotas nesilaikant išankstinės ginčų sprendimo tvarkos ir nepateikus tinkamų Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų pranešimų kopijų, yra grindžiama ne tik netinkamu Įstatymo aiškinimu, bet ir prieštarauja bylos medžiagai apie tokių pranešimų faktinį buvimą ir jų tinkamą įteikimą (b.l. 6-10). Apeliacinės instancijos teismas taipogi sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog teismui konstatavus, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo tvarkos, teismas negalėjo taikyti pareiškimo trūkumų šalinimo instituto, o turėjo atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Be to, teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodė, kad ši nutartis negali būti skundžiama, nes tokių nutarčių apskundimo tvarką numato įstatymas (CPK 115 str. 5 d.).
Nurodydamas kitą pareiškimo trūkumą, jog pareiškėjas nepateikė informacijos, numatytos Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte (apie fizinio asmens poreikių tenkinimui būtiną sumą), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pareiškime nurodė aplinkybes, susijusias su jo mėnesinėmis išlaidomis būtinoms komunalinėms paslaugoms sumokėti, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių rašytinių duomenų. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 9 punkto ir 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pareiškime teismui dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti nurodyta informacija apie fiziniam asmeniui kiekvieną mėnesį reikalingas lėšas būtiniems poreikiams tenkinti (atskirai turi būti nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka mokėti). Taigi teismas, priešingai nei reikalauja įstatymas, pareikalavo iš pareiškėjo pateikti įrodymus apie jo pareiškime pateiktą informaciją dėl lėšų panaudojimo būtinų poreikių, tarp jų ir komunaliniams mokesčiams mokėti, tenkinimui. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui klausimą, teismui neužkertamas kelias tokius duomenis pareikalauti iš pareiškėjo bendra tvarka (Įstatymo 5 str. 1 ir 2 dalys, CPK 179 str.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas trūkumų šalinimo institutą taikė itin formaliai, nepasydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gausioje praktikoje suformuotos taisyklės, kad formaliai taikant trūkumų ištaisymo institutą ir (ar) atsisakant priimti procesinį dokumentą dėl neesminių trūkumų, gali būti apribota asmens teisė į teisminę gynybą, vilkinamas procesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2009). Taikant šį institutą, būtina atsižvelgti į teisminės gynybos prieinamumo principą (CPK 5 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis ir 13 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad skundžiama teismo nutartis buvo grindžiama ne tik formaliais argumentais, bet ir netinkamu procesinės ir materialinės teisės normų taikymu bei aiškinimu, skundžiama nutartis naikintina, o klausimas dėl pareiškimo priėmimo perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui spręsti pareiškimo priėmimo klausimą iš naujo.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.