- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-22
- Bylos Nr.
- I-4198-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Š. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 74 800 Lt neturtinei žalai atlyginti už 748 paras kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Paaiškina, kad Lukiškių TI-K nuo 2012 m. gegužės 11 d. laikomas baisios, kritinės būklės kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m., o buvo laikomas dar su 3 asmenimis. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m). Kamerose drėgna, neįmanoma jų išvėdinti, sienos apaugusios pelėsiais, kuris patenka ir pažeidžia kvėpavimo takus, visą imuninę sistemą, blogas apšvietimas, dėl ko prastėja regėjimas, pilna tarakonų. Iš kameroje esančio tualeto visą parą sklinda nemalonus kvapas, dėl kurio pykina, atsiranda virškinimo sutrikimų. Dėl mažo kamerų ploto vienu metu daugiau kaip dviem asmenims valgyti nėra galimybių ir stalas pritaikytas valgyti tik dviem asmenims, dėl to tarp kameroje esančių dažnai kyla konfliktų, nesutarus, kuris valgys pirmas. Toks kalinimas yra nesuderinamas su įstatyme nustatytomis kalinimo sąlygomis, žeidžia pareiškėjo garbę ir orumą. Pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, nes sumažėjo pareiškėjo savivertės jausmas, pablogėjo sveikata (virškinimo, kvėpavimo, emociniai sutrikimai), tapo irzlus, dėl patirtų skaudžių emocinių išgyvenimų prastėja pareiškėjo psichologinė, emocinė būklė.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, šaukimas jam įteiktas (t. I, b. l. 198). Gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ( t. I, b. l. 199).
Atsiliepimas
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (t. I, b. l. 13–19). Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali reguliuoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnių reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodo, kad visose gyvenamosiose kamerose yra langai (minimalus plotas 0,824 kv. m), kurie lengvai atsidaro. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Kamerose yra praustuvas, sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekuojančioms medžiagoms atsparia danga. Yra nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija), atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Visuomenės sveikatos centras tose kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, kelis kartus atliko operatyviąją kontrolę, pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius nukrypimus nuo higienos normų, kurie per patikrinimo aktuose nustatytus terminus buvo pašalinti. Atsakovo nuomone, nėra įstatyme nustatytų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas įrodymais nepagrindžia nei reikalaujamos sumos dydžio, nei neturtinės žalos atsiradimo fakto. Skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, tai leidžia spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto. Teigia, kad nėra sąlygų neturtinei žalai priteisti (t. I, b. l. 8–11).
Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas aiškina, kad jam būnant Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime lemia išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo laikomas, prašė šiuos duomenis išreikalauti iš Lukiškių TI-K. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pagal atsakovo pateiktus duomenis (t. I, b. l. 14–17), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. gegužės 11 d. ir buvo iki 2014 m. liepos 3 d. Pareiškėjo nebuvo tik laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. balandžio 3 d., kai buvo išvykęs į Ukmergės areštinę. Pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamo kalinimo Lukiškių TI-K nuo atvykimo dienos, todėl teismas vertina kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas iki tol, kol pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K, t. y. iki 2014 m. liepos 3 d. Nustatyta, kad per visą 774 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 19 dienų ir dalį 4 dienų. Likusias dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose, tam tikromis dienomis pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas – iki 1,22 kv. m. Būtina atsižvelgti ir į tai, kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Todėl spręstina, kad iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).
Dėl kamerų atitikties teisės aktų reikalavimams pateikta Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 7 d. pažyma Nr. 24-4261, kurioje nurodyta, kad kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių ir eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Patalpos vėdinamos per langus. Įrengti stalai su dviem kėdutėmis. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio reikalavimais, kameroje įrengta viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti ir spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Kameros aprūpintos valymo inventoriumi. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, o neturintiems sąskaitoje pinigų, sudaryta galimybė išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį), bet ne dažniau kaip kartą per 2 mėnesius, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Visiems laikomiems asmenims sudaryta galimybė pagal grafiką lankytis sporto reabilitacijos kambariuose. Pasivaikščiojimo metu galima sportuoti, kiemuose įrengtos skersinės. Naikinami buitiniai kenkėjai, dėl to sudaryta sutartis su kompetentinga institucija. Kamerose tvarką palaiko patys ten esantieji (t. I, b. l. 26). Į bylą taip pat 2014 m. rugpjūčio 7 d. pažyma Nr. 24-4876, kurioje nurodyta, kad visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, taip pat yra stalas, lovos 4 vnt., kėdutės 2 vnt., lentyna maisto produktams laikyti 1 vnt., viršutinių drabužių pakabos 4 vnt., kameroje Nr. 255 yra stalas, lovos 8 vnt., 2 suoliukai, lentyna maisto produktams laikyti 1 vnt., viršutinių drabužių pakabos 8 vnt.; kameroje Nr. 254 yra stalas, lovos 12 vnt., 2 suoliukai, lentyna maisto produktams laikyti 1 vnt., viršutinių drabužių pakabos 12 vnt. (t. I, b. l. 95).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose atitinkamai buvo patalpintas pareiškėjas, nenustatyta temperatūros, oro drėgmės, dieninio ir naktinio apšvietimo, vėdinimo per langus reikalavimų pažeidimų, nenustatyta vizualiai pelėsio, nuo lubų ir sienų tinkas nebyra (t. I, b. l. 27–39, 114–139). Remiantis šiais patikrinimo aktais nustatyta, kad 2013 m. liepos mėn. atliekant patikrinimą kameroje Nr. 104 nustatytas oro judėjimo greičio neatitikimas HN 76:2010 26 punkto reikalavimams (t. I, b. l. 115), tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo 2013 m. balandžio 3 d. ir tik 1 dieną. Kameroje Nr. 165 atliekant patikrinimą 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo nustatyta, kad natūralus apšvietimas neatitinka HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, tačiau dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas nurodytoje kameroje atitiko reikalavimus (t. I, b. l. 125–133). Kameroje Nr. 186 2012 m. spalio–lapkričio mėnesiais nustatytas dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo, santykinės oro drėgmės neatitikimas HN 76:2010 reikalavimams (t. I, b. l. 136–139), tačiau šioje kameroje pareiškėjas buvo tik nuo 2012 m. gruodžio 18 d. Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ne dėl visų kamerų, kuriose buvo pareiškėjas. Tai galėjo būti dėl to, kad kitose kamerose tuo metu, kai buvo pareiškėjas, nebuvo atliekami tokie patikrinimai. Kita vertus, pats pareiškėjas nekonkretizavo, kuri būtent kamera ir kuriuo jo buvimo Lukiškių TI-K metu buvo kritinės būklės, kurioje kameroje buvo drėgna, blogas apšvietimas, matėsi pelėsis, kurios nebuvo įmanoma išvėdinti. Iš skundo galima daryti išvadą, kad tokios būklės, kurią nurodo pareiškėjas, kameros buvo visą laiką, tačiau tai paneigia nurodyti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos. Todėl tokie abstraktūs pareiškėjo teiginiai vertinti kritiškai. Tuo labiau, kad pareiškėjas dėl blogų sąlygų nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 27 d. atsiliepime nurodė, kad į Lukiškių TI-K nesikreipė, nes kitiems, kurie rašė skundus, buvo taikomos sankcijos, grasinama susidorojimu (t. I, b. l. 187). Tokie pareiškėjo teiginiai vertinti kritiškai, nes neįrodyti objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad nei į Lukiškių TI-K, nei į kompetentingas institucijas (pvz., Vilniaus visuomenės sveikatos centrą) pareiškėjas nesikreipė, darytina išvada, kad jį esmės tenkino kalinimo sąlygos.
Lukiškių TI-K imamasi priemonių prieš buitinius kenkėjus (t. I, b. l. 140–185).
Pareiškėjas nurodo, kad iš tualeto sklido blogas kvapas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau visi šie reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Todėl pareiškėjo reikalavimas, kad kameroje esantis sanitarinis mazgas turėtų atskirą ventiliavimo sistemą, yra nepagrįstas. Pareiškėjas nepaneigė objektyviais įrodymais, kad sanitarinio mazgo vieta patalpose atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Todėl nenustatyta sanitarinio mazgo neatitikimų teisės aktų reikalavimams.
Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Iš minėtų Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pažymų negalima išvada, kad šio reikalavimo buvo laikomasi, todėl konstatuotinas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat konstatuotas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimas. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, periodiškai sudaro iš viso 753 paras (atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 19 parų ir dalį 4 parų, pusė dviejų parų imama kaip viena). Kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Lukiškių TI-K, tačiau šiuo aspektu Lukiškių TI-K pagrįstų argumentų nepateikė. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju laikymas Lukiškių TI-K pareiškėjui sukėlė kokių nors sveikatos sutrikimų (pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl suprastėjusio regėjimo, peršalimo, kvėpavimo ar virškinimo sistemos sutrikimus, emocinės būklės pablogėjimą, nerimą ir pan., t. I, b. l. 55–92), atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos pažeidimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas sprendžia dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 74 800 Lt neturtinei žalai atlyginti nurodo, kad netinkamos kalinimo sąlygos pažeidė jo žmogaus garbę ir orumą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, patyrė skaudžių emocinių išgyvenimų, pablogėjo sveikata. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad, pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuriai kompensuoti priteistina 4 200 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. Š. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 200 Eur (keturis tūkstančius du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.