Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-02-19 nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. – 7 (septyniems) mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant dirbti kas mėnesį po 30 valandų visuomenės labui;

pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. – 6 (šešiems) mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant dirbti kas mėnesį po 20 valandų visuomenės labui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinė bausmė A. Ž. skirta 7 mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant dirbti kas mėnesį po 30 valandų visuomenės labui.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. A. Ž. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš A. Ž. R. P. naudai 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu išteisinta R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 155 str. 2 d., kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau jos atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. nuteistas už tai, kad neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą ir įžeidė R. P., o būtent, 2009-06-20 apie 21 val. A. Ž. pradėjo daužyti R. P. buto, esančio (duomenys neskelbtini), jai pradarius duris A. Ž. pasakė „ką tu čia aiškini man, kas tu čia tokia esi? Tu čia esi niekas“, neleido R. P. uždaryti durų, prieš R. P. valią įėjo į jos butą, po to išėjęs iš buto koneveikė R. P. necenzūriniais žodžiais.

Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji R. P. prašo palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo skirtą bausmę.

Nurodo, kad A. Ž. turėjo būti skirta labai griežta bausmė, nes jis yra teistas už piktybinį chuliganizmą ir net keliomis administracinėmis baudomis, kas, pasak nukentėjusiosios, rodo, kad, šis žmogus yra potencialus nusikaltėlis.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų taikymo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą ir tik esant įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką, visumai.

Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jei: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi viena iš būtinų sąlygų yra ta, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką, ir ši aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis A. Ž. iki priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, neprašė atleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o apeliaciniame skunde nuteistasis A. Ž. nurodė, kad savo kaltę pripažįsta ir prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja ir su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo, svarbu, kad kaltininkas pripažintų esmines bylos aplinkybes. Teismų praktikoje kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįstamas nuoširdžiu ir laikomas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta esmines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ar teisminio nagrinėjimo metu, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti tokios veikos padarinius; svarbu, kad kaltininko gailėjimasis įvyktų iki nuosprendžio priėmimo.

Šiuo konkrečiu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. Ž. iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, ir tik po nuosprendžio priėmimo savo apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodė, kad kaltę pripažįsta ir, kad nuoširdžiai gailisi, tačiau iš apelianto skundo neaišku, ką jis pripažįsta ir dėl ko nuoširdžiai gailisi, kadangi nuteistasis apart deklaratyvaus pasisakymo apie kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi nenurodė kokias faktines aplinkybes jis pripažįsta, nes proceso eigoje ir pirmosios instancijos teisme jis nurodė, nevadinęs necenzūriniais žodžiais nukentėjusiosios.

Taigi, iš paminėto akivaizdu, kad nuteistasis A. Ž. nei iki nuosprendžio priėmimo apylinkės teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ne tik kad neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bet ir nesigailėjo padaręs nusikalstamas veikas, o tik deklaratyviai nurodė, kad gailisi ir prisipažįsta.

Paminėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio formuluotę nusikalstama veika apibūdinama vienaskaitos forma, o kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. Ž. padarė ne vieną, o kelias nusikalstamas veikas. BK tekste esančios formuluotės pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką turinį atskleidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2008 m. gegužės 20 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-85/2008. Šioje nutartyje išdėstyta, kad gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą.

Taigi, nesant Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, kartu nėra ir teisinio pagrindo taikyti nuteistajam A. Ž. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas, dėl ko nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina ir tai, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikant Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnį, yra teismo teisė, o ne pareiga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.