Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui G. S. M. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010-11-04 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės J. T. 2 995 Lt atstovavimo išlaidų S. G. M. naudai; išieškojo iš J. T. 64 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą; grąžino T. 840 Lt permokėto žyminio mokesčio.

Įvertinęs ieškovės patvirtinimą 2006-06-12 paskolos raštelyje apie 63 000 Lt sumos perdavimą ieškovei, t. y., jog skolos dokumente labai aiškiai atsispindi pinigų perdavimo faktas, taip pat aiškus įsipareigojimas skolą grąžinti, yra konkrečios paskolos sutarties šalys, sutarties sudarymo data, teismas padarė išvadą, jog 2006-06-12 paskolos raštelis pilnai atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus, todėl faktą, jog jame nurodytų pinigų negavo turėjo įrodyti paskolos gavėjas, t. y. ieškovė. Teismo nuomone, kotedžo galimo pirkimo aplinkybė nepatvirtina ieškovės ekonominės priklausomybės nuo atsakovo. 2005-04-26 teismo sprendimu nutraukus atsakovo ir ieškovės motinos santuoką, patvirtinta jų sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje nurodyta, jog santuokos metu įgyto turto sutuoktiniai neturi, t. y. turto padalijimo klausimo sprendimo neiškilo, todėl ieškovės argumentas, kad atsakovas buvo įsipareigojęs po santuokos nutraukimo nupirkti jos motinai vieno kambario butą, atmestas. Ieškovės teiginiai apie jos norą neprarasti būsto, t. y. nupirkti iš atsakovo kotedžą, nepatvirtina to, kad ieškovė tik tokiu būdu, t. y. tik pasirašiusi ginčo raštelį, būtų likusi gyventi minėtame kotedže. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė nepakankamai argumentuotu ieškovės teiginį, jog 2006-06-12 paskolos raštelį pasirašė kaip garantiją, kad tikrai pirks iš atsakovo kotedžą; raštelyje nurodyta tik 63 000 Lt skolos suma, nesusiejant jos su jokiais kitais ieškovės ir atsakovo įsipareigojimais. Kitos ieškovės nurodytos aplinkybės, tokios kaip kotedžo (duomenys neskelbtini), fiktyvus pardavimas R. Š., atsakovo įsipareigojimai bankui, palūkanų mokėjimas nesietinos su ieškovės ekonomine priklausomybe nuo atsakovo. 2006-06-12 paskolos raštelio pasirašymo metu kotedžas priklausė R. Š., ieškovei tai buvo žinoma. Pati ieškovė pripažino, jog užsitęsė žemės sklypų grąžinimo, pardavimo klausimai, tačiau neparemta objektyviais įrodymais aplinkybė, jog buvo numatytas ieškovės ir atsakovo sandoris dėl kotedžo pirkimo ir kad tik sudarius minėtą sandorį būtų iš esmės pasikeitusi, t. y. pagerėjusi, ieškovės padėtis. Teismas konstatavo, jog ieškovė, jos motina iš kotedžo išsikėlė 2007 m., nusipirkusios 4 kambarių butą, t. y. jokia ekonominė priklausomybė nuo atsakovo neturėjo įtakos ieškovei sprendžiant apsirūpinimo būstu klausimą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė turėjo galimybę nepasirašyti 2006-06-12 paskolos raštelio, jei, kaip ji teigia, negavo iš atsakovo 63 000 Lt pinigų sumos, todėl nėra pagrindo konstatuoti sandorio negaliojimo pagrindą esant ekonominiam ar kitokiam realiam atsakovo spaudimui. Teismas laikė pagrįstu atsakovo argumentą, jog manydama, kad atsakovas prievarta, apgaule ar kitais neteisėtas veiksmais privertė ieškovę pasirašyti paskolos raštelį, ieškovė turėjo visas galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų išspręstas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo. Pati ieškovė patvirtino, jog kreiptis į minėtas institucijas ji nematė reikalo, nes neteikė ypatingos reikšmės 2006-06-12 pasirašytam paskolos rašteliui. Teismas pažymėjo, kad jei ieškovė būtų pasirašiusi paskolos raštelį dėl susiklosčiusių ekonominių aplinkybių labai sau nenaudingomis sąlygomis, tai ji tuo labiau turėjo būti aktyvi, t. y. neatidėliotinai kreiptis į teisėsaugos institucijas ar į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau ieškovė taip nesielgė. Dėl paskolos raštelio pasirašymo ta aplinkybė, jog paskolos raštelį ieškovė pasirašė advokatės kontoroje, vertinta atsakovo naudai. Advokatė N. F. patvirtino, jog siūlė ieškovei nepasirašyti raštelio, paaiškino, kad pasirašymas gali tapti finansiniu įsipareigojimu atsakovui. Ieškovei buvo suteikta galimybė iki raštelio pasirašymo pasitarti su advokate. Ieškovė nurodė, jog skolinosi iš advokatės pinigų (10 000, 15 000 Lt), kuriuos po to skolino atsakovui galimai dėl palūkanų bankui mokėjimo, tačiau tą patvirtinančių paskolos raštelių teismui nepateikė. Atsakovas neigė pinigų skolinimosi iš ieškovės faktą ir nesant tą patvirtinančių rašytinių įrodymų, nelaikytina tokį faktą esant buvus. Nors paskolos raštelį ieškovė pasirašė praėjus 1-1,5 savaitės po pinigų perdavimo, tačiau 2006-06-12 paskolos raštelyje labai aiškiai nurodyta, kad J. N. (T.) pasiskolino (gavo) iš S. G. M. 63 000 Lt. Pagal savo turtinę padėtį atsakovas turėjo galimybę paskolinti ieškovei tokią pinigų sumą. Teismas pripažino, kad ieškovė, paskolos gavėja, neįrodė, jog negavo iš atsakovo 63 000 Lt pinigų sumos; taip pat neįrodė ekonominės priklausomybės nuo atsakovo, dėl ko besąlygiškai turėjo pasirašyti 2006-06-12 paskolos raštelį, todėl ieškinys netenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 str.), o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat nurodyta teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą, teisę ir nurodytą teismų praktiką nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 str. Turi būti patikrinta, ar teismo išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu.

Teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pinigų perdavimo iki sutarties pasirašymo faktas yra įrašytas į paskolos sutarties tekstą ir patvirtintas skolininkės parašu ir vertintinas kaip įrodymas; šio įrodymo paneigimo našta bylos nagrinėjimo metu priklausė apeliantei (CK 6.875 str. 1 d.). Teisėjų kolegija remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, apeliantė pinigų perdavimo fakto leistinomis įrodinėjimo nepaneigė.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantė ginčijo jos pasirašytą 2006-06-12 paskolos raštelį, kuriuo įsipareigojo iki 2006 m. rugsėjo 5 d. grąžinti atsakovui 63 000 Lt skolą keliais aspektais – kaip sandorį sudarytą ekonominio ir psichologinio spaudimo sąlygomis, bei kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.78 str., 1.80 str., 1.91 str., 6.870 str.); kartu ji nurodė, kad paskolos raštelio pasirašymo metu ji tokiu būdu norėjo patvirtinti jos ir atsakovo susitarimą pirkti atsakovui priklausantį kotedžą bei akcentavo, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes realiai pinigai nebuvo jai perduoti.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas dėl sandorio (paskolos raštelio) pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto dėl ekonominio ar psichologinio spaudimo (CK 1.191 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą nuginčyti paskolos sutartį CK 1.91 str. numatytais pagrindais. Duomenų, kad apeliantės atžvilgiu būtų panaudotas ekonominis spaudimas tikslu priversti ją pasirašyti paminėtą paskolos raštelį, nėra; bylos duomenimis, apeliantė nebuvo ekonomiškai priklausoma nuo atsakovo. Teismo nustatytos paskolos raštelio pasirašymo aplinkybės (raštelio pasirašymas advokatės kontoroje, po konsultacijos su advokate, liudytojų akivaizdoje) taip pat nepatvirtina realaus psichologinio smurto panaudojimo CK 1.91 str. prasme, liudytojų parodymai, kad reikalaudamas pasirašyti raštelį, atsakovas elgėsi iššaukiančiai apeliantės atžvilgiu, realaus smurto panaudojimo (ar grasinimo panaudoti) neįrodo. Apeliantės noras įsigyti būtent atsakovui priklausantį kotedžą (duomenys neskelbtini) taip pat neįrodo, jog apeliantė buvo nuo atsakovo visiškai priklausoma, neturėjo realios galimybės kitaip išspręsti savo šeimos būsto problemą ir atsakovui priklausančio kotedžo įsigijimas po paveldėtų žemės sklypų pardavimo buvo vienintelis įmanomas būdas įsigyti gyvenamąjį būstą. Esant tokioms bylos aplinkybėms, iškeldinimo galimybė negali būti vertinama, kai rimtas pavojus apeliantės interesams. Apeliantė turėdama du vertingus žemės sklypus, turėjo realią galimybę gauti paskolą būsto pirkimui arba nuomai; byloje nustatyta, kad apeliantė pagaliau pardavė jai priklausančius žemės sklypus ir įsigijo savo šeimai 4 kambarių butą. Faktas, kad apeliantė gyveno atsakovui priklausančiame kotedže ir turėjo norą gyvenamą būstą iš atsakovo nupirkti neįrodo jos priklausomybės nuo atsakovo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog paskolos raštelio pasirašymo aplinkybės turi būti vertinamos atsakovo naudai. Apeliantė pasirašė paskolos raštelį liudytojų akivaizdoje, po to, kai konfidencialiai pasitarė su advokate; tokios aplinkybės su dideliu tikimybės laipsniu patvirtina, kad paskolos raštelis buvo apeliantės pasirašytas laisva valia, pripažįstant faktą, jog pinigai buvo perduoti. Apeliantės argumentas, kad į psichologinį ir ekonominį spaudimą iš atsakovo pusės nurodo jo grasinimai parduoti kotedžą bankui ir išmesti apeliantę su vaiku į gatvę, kad atsakovas šaukė, jog paskolos raštelis buvo jam reikalingas, kaip papildomas garantas, jog apeliantė tikrai pirks jo kotedžą, kai parduos žemės sklypą, atmetami, kaip neįrodyti. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja N .K. paliudijo, kad atsakovas reikalavo pasirašyti paskolos raštelį, nes ji jam skolinga (b.l. 82, t.1); liudytoja N. F. paliudijo, jog nerekomendavo apeliantei pasirašyti raštelio, perspėjo apie tokio veiksmo atlikimo pasekmes (b.l. 80, t.1). Nei viena iš liudytojų nenurodė, kad atsakovas reikalavo pasirašyti paskolos raštelį, kaip kotedžo pirkimo garantą, arba kad paskolos raštelio pasirašymas buvo siejamas su apeliantės įsipareigojimu nusipirkti kotedžą po žemės pardavimo kitokiu būdu. Apeliantės argumentas, jog pasirašydama raštelį ji nesitikėjo, kad atsakovas kreipsis į teismą, pasitikėjo atsakovo sąžiningumu, atmetamas; ji buvo įspėta dėl atsakovo galimybės kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo.

Apeliantės vertinimu, byloje pakanka įrodymų, kad atsakovas negalėjo jai paskolinti be jokių palūkanų 63 000 Lt sumos, nes pats turėjo įsipareigojimų Parex bankui bei A. J. (20 000 Lt); anot apeliantės, pinigų skolinimas be palūkanų neatitinka jokios logikos ir protingumo. Tačiau teismas, išanalizavęs atsakovo 2004, 2006, 2007 metų metines pajamų mokesčio deklaracijas, padarė išvadą, kad atsakovo pajamos leido jam paskolinti tokią sumą; apeliantės samprotavimai teismo išvadų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, nepaneigia. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad 2006-06-12 paskolos raštelio pasirašymo metu kotedžas priklausė R. Š. ir apeliantei apie tai buvo žinoma, nurodė, kad ji laikė atsakovą faktiniu, o R. Š. – fiktyviuoju kotedžo savininku; apeliantė laiko šias aplinkybes teisiškai reikšmingomis nustatant jos priklausomybės nuo atsakovo faktą. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės logika: bylos nagrinėjimo metu apeliantė nurodė, kad jai buvo žinoma, jog kotedžas įregistruotas nekilnojamojo turto registre R. Š. vardu, atsakovas buvo įgaliotas veikti jo vardu. Nekilnojamojo turto registro duomenys yra teisingi, kol nenuginčyti teisme; duomenys apie kotedžo įregistravimą R. Š. vardu teismine tvarka paneigti nebuvo, taigi apeliantės subjektyvi nuomonė, kas iš šių dviejų asmenų yra tikras kotedžo savininkas, nuosavybės santykių nekeičia.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, duodančių pagrindo manyti, jog 2006-06-12 paskolos raštelis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms; t. y. teismas pagrįstai netenkino apeliantės reikalavimo pripažinti šalių pasirašytą sutartį negaliojančia CK 1.78 str., 1.80 str. numatytais pagrindais.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neparemta objektyviais įrodymais aplinkybė, jog buvo numatytas ieškovės ir atsakovo sandoris dėl kotedžo pirkimo, teigia, kad byloje yra liudytojų parodymų, kurie tai neabejotinai patvirtina. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliacinio skundo teiginiu. Byloje nustatyta, kad apeliantė gyveno su dukra ir motina kotedže adresu (duomenys neskelbtini) nuo 2000 m. iki 2007 m., apeliantė teigia, kad 2004-2005 m. buvo pasiektas žodinis susitarimas dėl kotedžo pirkimo-pardavimo už 260 000 Lt. Tam, kad susitarimas ateityje sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį būtų teisiškai reikšmingas, įpareigojantis, jis turėtų būti įformintas preliminariąja sutartimi; tokia sutartis turi būti rašytinė, joje turi būti nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti; formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančia (CK 6.165 str.). Byloje apklaustos liudytojos parodė, kad apeliantė norėjo pirkti kotedžą, atsakovas norėjo jį parduoti, tačiau nepatvirtina, kad tarp šalių būtų pasiektas susitarimas dėl kotedžo pirkimo, rašytinių įrodymų apie susitarimą ateityje sudaryti kotedžo pirkimo-pardavimo sutartį byloje nėra, t. y. teismo išvada, kad susitarimo dėl būsimo kotedžo pirkimo buvimo faktas byloje neįrodytas, yra pagrįsta.

Apeliantė nurodė, jog teismas net netyrė fakto, kad ji du kartus perdavė atsakovui 10 000 Lt ir 15 000 Lt dėl palūkanų bankui mokėjimo; šį faktą neva paliudijo liudytoja N. F.. Pažymėtina, kad pirminiame ieškinyje apeliantė buvo pareiškusi reikalavimą dėl 28 000 Lt priteisimo iš atsakovo ir buvo nurodžiusi, kad 2005 m. atsakovui perdavė 3 000 Lt, 2006-05-15 atsakovui perdavė 15 000 Lt, dalyvaujant liudytojai N. F. ir po 2 savaičių per N. F. perdavė dar 10 000 Lt (b.l. 2, t.1). Patikslintame ieškinyje pinigų perdavimo aplinkybės nurodytos kitaip – apeliantė teigė, kad iš savo santaupų per tris kartus sumokėjo beveik 30 000 Lt rankpinigių, norėdama užtikrinti kotedžo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, reikalavimo dėl šių pinigų priteisimo patikslintame ieškinyje nėra (b.l. 118-119, t.1). Apklausta byloje liudytoja N. F. parodė, kad paskolino apeliantei 25 000 Lt, iš jų perdavė 10 000 Lt atsakovui, 15 000 Lt perdavė pačiai apeliantei, raštelių nepaėmė (b.l. 81, t.1). Atsakovas pinigų perdavimo jam faktą neigė. Taigi pačios apeliantės paaiškinimai dėl pinigų perdavimo atsakovui fakto, šių pinigų kilmės ir paskirties turi esminių prieštaravimų. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas ištyrė galimą pinigų perdavimo atsakovui faktą, pagrįstai ir motyvuotai pripažino, kad nesant pinigų perdavimo faktą patvirtinančių rašytinių įrodymų, nelaikytina tokį faktą esant buvus. Šis skundo argumentas taip pat atmetamas.

Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai iš esmės atkartoja pareikšto ieškinio motyvus ir argumentus, kuriuos pakankamai plačiai aptarė ir atmetė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 263, 329-330 str.).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nutartimi dalies žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą mokėjimas (2 595 Lt) buvo atidėtas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo (b.l. 75, t 2). Nepatenkinus apeliacinio skundo, nesumokėta žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei (CPK 96 str.).

Duomenų apie atsakovo patirtas atstovavimo išlaidas į bylą nepateikta (b.l. 83, 86, t.2).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. T. valstybei 2 595 Lt (du tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.