- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-07
- Bylos Nr.
- 2-677/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Dormeka“, uždarajai akcinei bendrovei „LVS“, M. Č.
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“
- Ieškovas
- DnB NORD bankas
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dormeka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-2510-45/2006 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „LVS“, uždarajai akcinei bendrovei „Dormeka“, M. Č., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Investicijų ir verslo garantijos“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB DnB NORD bankas ieškiniu prašė teismo iš atsakovų UAB „LVS“, UAB „Dormeka“, M. Č. (toliau - atsakovai) solidariai priteisti 1 171 423,10 Lt skolos ir 9,93 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad pagal 2005 m. gruodžio 19 d. ir 2006 m. balandžio 25 d. kreditavimo sutartis atsakovui UAB „LVS“ (toliau – kredito gavėjas) suteikė kreditą. Atsakovai UAB „Dormeka“ ir M. Č. (toliau - laiduotojai) laidavo už kredito gavėją, o tretysis asmuo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ kredito gavėjo sutartinių įsipareigojimų įvykdymą užtikrino garantija. Pažymėjo, jog kredito gavėjas sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir kredito negrąžino, palūkanų nesumokėjo. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, neviršijant reikalavimo sumos, areštuoti atsakovams priklausantį turtą. Prašymą motyvavo tuo, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovai yra bendraskoliai ir turi finansinių sunkumų, sutartinės prievolės nevykdo, o kredito gavėjo turtas yra areštuotas siekiant patenkinti kitų kreditorių finansinius reikalavimus, todėl būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo atsakovų turtą, neviršijant 1 171 423,10 Lt. Nutartį grindė tuo, kad įsiskolinimo suma yra didelė, kredito gavėjo finansinė padėtis sunki, jis nevykdo ūkinės-komercinės veiklos, o laiduotojai, būdami solidarūs skolininkai, sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir skolos negrąžino.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Dormeka“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti šiais motyvais:
ieškovo pateikti duomenys įrodo atsakovo UAB „LVS“ sunkią finansinę padėtį, tačiau byloje nėra įrodymų apie apelianto sunkią finansinę padėtį; ūkinę-komercinę veiklą vykdančios įmonės turto, ypač piniginių lėšų areštas gali sutrikdyti įmonės veiklą ir apsunkinti skolos grąžinimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirojo skundo netenkinti. Nurodo šiuos motyvus:
teismas areštavo visų atsakovų, kaip solidariąją prievolę turinčių skolininkų, o ne tik apelianto, turtą;atsakovų turtui taikytas areštas nereiškia apelianto atsiskaitomosios sąskaitos arešto;apeliantas atskirajame skunde pripažino, jog jam priklausančio turto areštas sutrikdytų įmonės veiklą, todėl yra pagrindas manyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir patenkinus ieškinį, apeliantas negalės įvykdyti sutartinių įsipareigojimų;byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovų, išskyrus apelianto, turtinė padėtis yra sunki.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo baigiamojo akto byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-127/2005, Nr. 2-105/2006 ir kitos).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl didesnės kaip vieno milijono litų sumos priteisimo. Netgi tarp verslo subjektų tokia pinigų suma yra didelė, juolab, kad apeliantas neįrodė, jog ši suma, lyginant ją su turimu turtu, yra nedidelė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str.).
Apelianto argumentas dėl to, kad įmonės finansinė padėtis yra gera ir teismas nepagrįstai areštavo jam priklausantį turtą, atmestinas. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantas yra laiduotojas, kuriam atsakomybė atsiranda tik tuomet, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Laiduotojas, kaip ir pagrindinis skolininkas, yra bendraskolis ir turi solidariąją prievolę kreditoriui, šiuo atveju - ieškovui (CK 6.81 str. 4 d.). Esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą sumą. Todėl ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, turi teisę pasirinkti, kurių atsakovų atžvilgiu prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas yra saistomas ieškovo pareikšto prašymo (CPK 13 str.). Ieškovas, pareiškęs ieškinį solidariąją pareigą pagal sutartis turintiems atsakovams, kaip laikinąją apsaugos priemonę teisėtai prašė areštuoti visų bendraskolių turtą, todėl teismas pagrįstai tokį ieškovo prašymą tenkino (b.l. 2-4, CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p. ir 2 d., CK 6.6 str. 4 d.). Nors apeliantas nepateikė duomenų apie įmonės finansinę padėtį, tačiau gera skolininko finansinė padėtis negali būti pagrindas daryti išvadą, jog nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir areštuoti skolininko turto. Priešingu atveju ne tik būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir neužtikrinamos ieškovo teisės bei gerą turtinę padėtį turintys asmenys eliminuoti iš subjektų, kuriems gali būti taikomas turto areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė, rato, bet ir paneigta laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmė, galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas atsakovui bylos nagrinėjimo metu dėl vienokių ar kitokių priežasčių netekus turto, vadinasi, ir byloje įvykdytas teisingumas būtų tik deklaratyvus (Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 6 str.). Tokia situacija neatitiktų teisinėje valstybėje įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės principų.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrais šaliai nustatomais ribojimais ir visais atvejais sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai nedaro teismo nutarties neteisėta ar nepagrįsta. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad areštavus turtą pasunkės įmonės veikla, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad apelianto sąskaitoje esančios piniginės lėšos būtų areštuotos ir dėl to jis patirtų žymių nuostolių, taip pat negalima daryti išvados, jog dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeisti šalių interesų pusiausvyros bei ekonomiškumo principai.
Apeliantui išaiškinama galimybė pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis: prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, jeigu paaiškėtų, jog ieškinio užtikrinimui areštuota pakankamai pagrindinio skolininko ar kitų atsakovų (bendraskolių) turto (CPK 146, 147, 150 str.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir naikinti jos atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą