- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-02
- Bylos Nr.
- 2K-339/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Pranas Kuconis, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- R. S., R. V.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Prano Kuconio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, R. S. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 28 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.
Tuo pačiu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas R. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria R. S. kasacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad padėjo R. V., panaudojusiam fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. L., pagrobti svetimą turtą, t. y. R. S., R. V. ir kitas nenustatytas asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla yra išskirta, veikdami bendrininkų grupe bei turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2005 m. balandžio 19 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) geležinkelio stoties (duomenys neskelbtini) teritorijoje, R. S. stebint aplinką, kad niekas nesutrukdytų įvykdyti nusikaltimo, R. V. sudavė kumščiu nukentėjusiajam S. L. į pilvą, sukeldamas pastarajam fizinį skausmą, bei ištraukė iš jo užpakalinės kelnių kišenės 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Motorolla C-550“, taip padarydami S. L. 300 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde kasatorius R. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį ir jį išteisinti.
Skunde kasatorius R. S. nurodo, kad jis nuteistas neteisingai, ir neigia savo dalyvavimą, padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kasatorius mano, kad teismai neįvertino svarbių faktų, o būtent to, kad nusikaltimo vykdytojas R. V. parodė, kad nusikaltimą jis padarė vienas, o nukentėjusysis – kad plėšimo metu kasatoriaus nebuvo. Anot kasatoriaus, teismų sprendimai pagrįsti vien tik liudytojų A. K. ir V. J. parodymais.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. kasacinis skundas netenkintinas.
Kasacinio teismo paskirtis – užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje. Įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir nutarčių peržiūrėjimas kasacine tvarka yra ypatinga, išimtinė teismų sprendimų teisėtumo kontrolės forma, leidžiama tik įstatymo numatytais atvejais (BPK 369 straipsnis). Skirtingai nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, kur nagrinėjami ir sprendžiami tiek teisės, tiek fakto klausimai, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, teisminio nagrinėjimo dalykas keičiasi ir tai lemia specialų teismo (kasacinį) procesą. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus. Kasacinis teismas, spręsdamas teisės klausimus, remiasi žemesnės instancijos teismo nuosprendyje ar nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pats faktų nenustatinėja. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BPK 20 straipsnio taikymo
Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.
Pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje esančių įrodymų kolegijai abejonių nekelia. Minėtas išvadas pripažino teisingomis ir apeliacinės instancijos teismas. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą apeliacinės instancijos teismas patikrino pagal BPK reikalavimus.
Nuteistojo R. V. ir nukentėjusiojo S. L. parodymus teismai vertino kartu su kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra išdėstyti motyvuoti argumentai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo R. V. parodymus apie nusikaltimo įvykdymą be bendrininkų. Teismas padarė išvadą, kad nuteistojo R. V. dalinis kaltės pripažinimas, neigiant bendrininkavimo aplinkybę, vertintinas kritiškai kaip siekimas išvengti atsakomybės, nes šie parodymai prieštarauja neginčytinai kaltininko kaltę patvirtinančių įrodymų visumai.
Skirtingai, nei teigia kasatorius, nukentėjusiojo parodymus teismas taip pat vertino ir dėl jų pateikė motyvuotas išvadas. Nukentėjusiojo parodymai kasatoriaus kaltės nepaneigia ir liudytojų parodymams neprieštarauja.
Kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo taisyklės, sprendžiant R. S. kaltės klausimą, nepažeistos. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus. Įrodymai išanalizuoti pagal įstatymo reikalaujamus kriterijus. Taigi procesinių teisės normų, reguliuojančių įrodymus ir įrodinėjimą, teismai nepažeidė. Faktinių duomenų R. S. kaltei įrodyti pakanka. Teismai neturėjo jokio pagrindo nesiremti liudytojų A. K. ir V. J. parodymais, kuriuos liudytojai patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo - akistatų su kaltinamaisiais bei parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu.
Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo R. S. kasacinį skundą.