Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2002-05-27 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi prie griežtesnės vienerių metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – 3 mėnesius laisvės atėmimo bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš nuteistojo A. P. 1618,6 Lt civilinis ieškinys Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM, atstovaujamai Šiaulių teritorinės ligonių kasos.

Priteista iš A. P. 1100 Lt advokato atstovavimo išlaidos nukentėjusiajam R. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 20 d., laikotarpyje nuo 2 val. iki 5 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Pakruojo m., suduodamas ne mažiau dviejų smūgių kumščiu į galvą R. K. ir padarydamas jam galvos smegenų sukrėtimą, poodines kraujosruvas kaktoje ir dešinės akies apatiniame voke, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. K. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2008-01-07 nuosprendį ir jį išteisinti, taip pat panaikinti 2008-01-07 nutartį dėl pranešimo Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui apie tariamą BK 235 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo prisipažinęs, kad sudavė R. K. keletą smūgių, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai paaiškino ir dabar teigia, kad jokio nusikaltimo nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje nepadarė ir dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos nekaltas. R. K. jį apkalbėjo, teismas remdamasis šiais neteisingais parodymais jį nepagrįstai nuteisė. Teisme jis paaiškino, kodėl ikiteisminio tyrimo metu prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam. Šiuos parodymus jis davė policijos pareigūnų įkalbėtas, nes jam buvo pasakyta, kad jeigu jis neprisipažins, bus suimtas ir bus laikomas suėmime iki bylos išnagrinėjimo teisme. Kadangi ne kartą yra susidūręs su policijos darbo metodais, todėl buvo įsitikinęs, kad jie savo pažadus įvykdys ir jis bus suimtas iki bylos išnagrinėjimo teisme. Kadangi jis turi šeimą, ją privalo išlaikyti, rūpintis, todėl jis ikiteisminiame tyrime save apkalbėjo, siekdamas, kad jam būtų pakeista kardomoji priemonė. Šias savo išdėstytas aplinkybes patvirtina bylos duomenys. Jam buvo pakeista kardomoji priemonė po to, kai jis davė parodymus prieš save ir šie parodymai buvo užtvirtinti, t.y. buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), nes jų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti šio teismo išvadas. Nuosprendyje teismas nepakankamai motyvavo ir argumentavo kuo remiantis priėmė vienus įrodymus kaip vienintelius teisingus, o kitus atmetė. Teismas savo išvadas grindė spėlionėmis ir prielaidomis. Teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 369 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors neįrodytas jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme ir jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p.). Pagal esamus duomenis, teismas privalėjo jį išteisinti, o ne nuteisti. Išskyrus suinteresuoto bylos baigtimi asmens – R. K. prieštaringų ir nenuoseklių parodymų, byloje nėra jokių patikimų, objektyvių, nešališkų ir nenuginčytinų įrodymų apie jo, neva, padarytą nusikaltimą. Jeigu priimti tiktai nukentėjusiojo R. K. parodymus ir jais vadovautis kaip absoliučiai teisingais, kaip dabar padarė teismas, tai teismas gali bet kurį kitą asmenį, jeigu jį būtų nurodęs R. K., pripažinti kaltu padarius nusikaltimą. Bylos tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo ir nėra rasta jokių įkalčių, kurie įrodytų, kad jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė jis. Jo byloje konstitucinės normos, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 31 str. 1, 2 dalyse, 109 str. 1, 2 dalyse, bei pagrindiniai baudžiamojo proceso principai nebuvo taikomi ir liko deklaratyvūs. Teismas nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios palaikė vien tik kaltinimo poziciją. Jo ir jo advokatų pateikti prašymai bei skundai ir ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžių metu buvo atmesti ir netenkinti. Buvo aiškiai pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 1 str., 6 str., 7 str. numatyti bylos nagrinėjimui taikytini principai, BPK 44 str. 5, 6, 7 dalių nuostatos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 str. 1 ir 3 dalyse numatytos kaltinamojo asmens teisės baudžiamajame procese. Jo atžvilgiu teismas buvo šališkas. Bylą nagrinėjusiai teisėjai du kartus pareiškė nušalinimą, tačiau teisėja visiškai nepagrįstais motyvais atmetė jo nušalinimą. Nušalinimą pareiškė dėl to, kad 2007-10-26 teismo posėdžio metu po apklausos liudytojai M. B. paklausus, kas jai atlygins kelionės į teismą išlaidas, teisėja liudytojai pasakė, kad kelionės išlaidos bus išieškotos iš nuteistojo A. P.. Teisėja pasakydama, kad kelionės išlaidos bus išieškotos iš jo, pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir bešališko teismo principus. Teisėja net nebaigusi nagrinėti bylos ir tirti įrodymų, jau buvo susidariusi išankstinę nuomonę, kad jis padarė nusikaltimą ir dėl to priims jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nes liudytojai M. B. pasakė, kad kelionės išlaidas išieškos iš nuteistojo A. P.. Be to, teismo šališkumą įrodo ir ta aplinkybė, kad teismas atmetė jo parodymus, patvirtinančių liudytojų parodymus, vadovavosi nukentėjusiojo ir kaltinimui palankių liudytojų parodymais bei 2008-01-07 nutartimi pranešė Pakruojo rajono apylinkės vyriausiajam prokurorui, kad jo parodymus patvirtinantys liudytojai E. J., D. A., L. S., M. B. teisme davė melagingus parodymus, t.y. kad jie padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 235 str. 1 d. Tačiau, kad nukentėjusysis R. K. melavo, sakydamas kad po sužalojimo jis nebuvo darbe, o gulėjo visą dieną namuose, teismas nelaikė jo parodymų melagingais. Šiuos nukentėjusiojo parodymus teisme paneigė liudytojai M. D. ir A.Š., kurie buvo apklausti. Po šių liudytojų apklausos nukentėjusysis prisipažino, kad buvo atėjęs į darbą, tačiau teismas nesuabejojo jo parodymais ir nelaikė, kad jie yra melagingi. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo R. K. parodymus, konstatavo, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir teisingi. Ši teismo išvada yra klaidinga, nes po liudytojų M. D. ir A.Š. nukentėjęs pakeitė savo parodymus ir pripažino, kad 2007-01-20 buvo atėjęs į darbą. Teismas vadovavosi liudytojos L. K. parodymais, tačiau šie parodymai nėra ir negali būti tiesioginiais įrodymais, nes ji nebuvo jo bute ir nematė įvykių, jos parodymai yra išvestiniai, ji atpasakoja tai, ką jai atseit pasakojo R. K., be to, ji yra nukentėjusiojo mama, suinteresuota bylos baigtimi. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų E. J., D. A., L. S., A. S., M. B. parodymus, duotus teisme. Teismas nepagrįstai vadovavosi jų parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, tuo pažeisdamas BPK 242 str. įtvirtintą tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme principą. Teismas, būdamas jo atžvilgiu šališkas ir turėdamas savo išankstinę nuomonę apie jo kaltumą, motyvavo, kad šie liudytojai yra jo pažįstami ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Vienintelis objektyvus įrodymas byloje yra specialisto išvada, kurioje nustatyti R. K. padaryti sužalojimai, tačiau ši išvada neįrodo, kad R. K. sužalojimus padarė būtent jis. Jis galėjo būti sužalotas kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis. Jis galėjo būti sužalotas pakeliui į namus, tačiau šios aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas netyrė. Teismo išvados yra tikimybinės, spėjamosios. Tokiais spėjamais duomenimis teismas negali remtis, darydamas išvadas, kuriomis pripažįstamas asmuo, neigiantis kaltę, padaręs šią veiką. BPK 242 str. reikalauja betarpiškai ištirti bylos visus įrodymus. Tokiu būdu, išvada nuosprendyje dėl jo kaltės yra padaryta remiantis spėliojimais, prielaidomis, esant nepašalintiems prieštaringiems duomenims apie šį kaltinimą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Teismas vertindamas pateiktus įrodymus iš anksto šališkai, palankiai vertino R. K. parodymus kaip nuoseklius ir teisingus, pažeisdamas BPK 20 str. 3 d. ir 5 d. nuostatas. Išvardinti Lietuvos Respublikos BPK 1 str., 6 str. 2 ir 3 dalių, 20 str. 3 ir 5 dalių, 44 str. 5, 6 dalių, 242 str., 301 str., 305 str. pažeidimai yra esminiai, suvaržę įstatymų garantuotas jo teises, sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą – išteisinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

Atsikirtimu į A. P. apeliacinį skundą Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros prokuroras nurodo, kad 2008-01-07 teismo apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, teismo išvados pagrįstos visuma surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas išdėstė motyvus, kodėl remiasi vienais įrodymais, o atmeta kitus. Teismas išnagrinėjo ir patenkino visus kaltinamojo A. P. prašymus – iškvietė ir apklausė papildomus liudytojus, išreikalavo prašomus dokumentus, iškvietė ir apklausė specialistą. Teisėja R.Razumienė pagrįstai nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, nes pagrindo, numatyto Lietuvos Respublikos BPK 58 str. teisėjai nusišalinti, kaltinamasis nenurodė, be to, nušalinimas buvo pareikštas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 59 str. reikalavimus. Kaltinamojo A. P. parodymus teisme, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino sudavęs R. K. kelis smūgius įkalbėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir bijodamas būti suimtas visą ikiteisminio tyrimo laiką, paneigia liudytojų R. T. ir D. V. parodymai. Be to, A. P. savo parodymus, kad sumušė R. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, kai kardomoji priemonė – suėmimas jau buvo paskirta 7 dienoms, todėl bijoti, kad bus suimtas visą ikiteisminio tyrimo laiką, pagrindo nebuvo, nes ir prokuroras kardomąją priemonę – suėmimą teprašė skirti 15 dienų. Kardomoji priemonė – suėmimas jam buvo pakeista tik suėjus teismo paskirtam suėmimo terminui, o ne prisipažinus dėl nusikalstamos veikos padarymo ir tai patvirtinus parodymų patikrinimo vietoje metu.

Atsikirtimu į A. P. apeliacinį skundą nukentėjusysis R. K. nurodo, kad konfliktas prasidėjo dėl, neva, jo rašytos SMS žinutės A. P. draugei, nors jis tikrai nerašė jokiai draugei, be to, iš jo namuose buvo atimtas mobilusis telefonas, kurį A. P. grąžino tik kitą dieną jo mamai. Sumušimo metu jam buvo konstatuotas galvos smegenų sukrėtimas, kurio pasekoje buvo paguldytas į Šiaulių vaikų chirurgijos skyrių, kuriame pragulėjo 10 parų. Mano, kad asmeniui, kuris ne pirmą kartą teisiamas už chuliganizmą, teismas galėjo skirti maksimalų įkalinimo terminą, nes jį sumušęs A. P. teisme neigė, kad tai padarė ir net jo neatsiprašė bei nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, teisiamasis iki teismo darė jam didelį spaudimą, reikalaudamas per savo draugus pakeisti parodymus, nesutikus to padaryti, jis nebegalėjo ramiai pereiti per Pakruojo miestą, visada jautė jo draugų persekiojimą, dėl ko jam teko pakeisti mokymo įstaigą bei išvyki baigti mokslų į kitą miestą. Nurodo, kad neturėjo pagrindo neteisingai apkaltinti žmogaus.

Atsikirtimu į A. P. apeliacinį skundą nepilnamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą L. K. nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir netenkintinas. A. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo prisipažinęs dėl šio nusikaltimo padarymo, teisme parodymus pakeitė ir ėmė tvirtinti, kad nukentėjusiojo nesumušė, o prisipažino dėl to, kad taip liepė policijos pareigūnai ir bijojo būti suimtas iki tyrimo pabaigos. Tačiau jo kaltė įrodyta kitais įrodymais – nukentėjusiojo, liudytojų, specialisto parodymais, specialisto išvada. Visą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį A. P. darė spaudimą nukentėjusiajam pats ir per draugus reikalavo pakeisti parodymus. Tai rodo, kad A. P. nori išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Nusikaltimą jis padarė prieš nepilnametį, neatlikęs anksčiau paskirtos bausmės, nepripažįsta, nesigaili, neatsiprašė nukentėjusiojo. Visos šios aplinkybės rodo, kad jis iš ankstesnių teistumų jokių išvadų nepadarė ir nelinkęs pasitaisyti.

Teismo posėdyje dalyvavęs apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą - skundą atmesti.

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo nuteistojo A. P. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numato, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys ir ar šie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taip pat minėtame straipsnyje įstatymų leidėjas nurodė, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais.

Apeliantas teigia, kad teismas nuosprendyje nepakankamai motyvavo ir argumentavo kuo remiantis priėmė vienus įrodymus kaip vienintelius teisingus, o kitus atmetė, savo išvadas teismas grindė spėlionėmis ir prielaidomis. Teismas nuosprendyje nurodė, kodėl kaip gynimosi taktiką vertina nuteistojo A. P. parodymus teisiamajame posėdyje ir paaiškinimus dėl ikiteisminio tyrimo metru duotų parodymų pakeitimo, kodėl atmeta teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų E. J., D. A., L. S., A. S. ir M. B. duotus parodymus. Teismas nustatė, kad šie liudytojai su A. P. yra susiję draugystės ar giminystės ryšiais, todėl jų parodymus pagrįstai atmetė. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą minėti liudytojai apie įvykio aplinkybes buvo apklausti iki A. P. parodymų patikrinimo įvykio vietoje ir šie liudytojų parodymai patvirtina A. P. parodymus, jog jis sudavė smūgius R. K., tačiau 2007-01-26, t.y po nuteistojo A. P. parodymų patikrinimo įvykio vietoje, pakartotinai apklausti liudytojai nurodė kitokias įvykio aplinkybes, dėl ko pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu vertino kritiškai, kaip siekį padėti A. P. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nuteistojo kaltę grindė liudytojų pirminiais parodymais, kurie patvirtina nuteistojo A. P. prisipažinimą. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja M. B., teisminio bylos nagrinėjimo metu iš pradžių atsisakiusi duoti parodymus, nebuvo pašalinta iš posėdžių salės ir dalyvavo kitų liudytojų apklausos metu, todėl liudytojos M. B. parodymai pagrįstai vertinti kritiškai.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 242 str. įtvirtintą tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo principą, kai Lietuvos Respublikos BPK 242 str. reikalauja betarpiškai ištirti bylos visus įrodymus. Šis apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos BPK 242 str. 1 d. numato, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas šios įstatymo normos nepažeidė, teisiamajame posėdyje apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, teismo medicinos specialistą ir ištyrė kitus byloje esančius duomenis ir atlikęs šių atliktų procesinių veiksmų analizę, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį A. P. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl liudytojų ir kitų įrodymų vertinimo, ir laiko, kad apylinkės teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų.

Tai, jog R. K. buvo sužalotas nustatyta ne tik nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, bet ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 200/07 (04). Nukentėjusysis R. K. 2007-01-20 įvykio aplinkybes patvirtino ne tik akistatos su A. P. metu, bet ir teisme, jo parodymai nuoseklūs, todėl kolegijai nekyla abejonių dėl nukentėjusiojo R. K. parodymų teisingumo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl liudytojo A.Š. parodymų patikimumo ir objektyvumo. Šis liudytojas teismui parodė, kad su nukentėjusiuoju santykiai yra nedraugiški, todėl teismas pagrįstai šio liudytojo parodymus vertino neobjektyviais ir juos atmetė.

Nėra pagrindo nukentėjusiojo R. K. parodymus, jog jis iš pradžių teigė po įvykio visą dieną buvęs namuose, o vėliau patikslino, kad buvo nuėjęs į darbą, tačiau negalėjęs dirbti, grįžo namo, vertinti neteisingais. Liudytojas M. D. parodė, kad R. K. darbe matė tik trumpą laiką, patvirtino, kad nukentėjusysis buvo sužalotas, kas tik patvirtina nukentėjusiojo R. K. parodymus.

Apeliaciniame skunde iškelta nuteistojo versija, kad nebuvo tirta aplinkybė, ar išėjęs iš jo namų R. K. nebuvo nuvirtęs ir taip susižalojęs, yra paneigta ne tik nukentėjusiojo R. K. nuosekliais parodymais, bet ir teismo medicinos specialisto papildoma išvada Nr. PG 62-200/07 (04), jog, atsižvelgiant į išorinių sužalojimų pobūdį – poodinės kraujosruvos be odos nubrozdinimų, mažai tikėtina, kad šie sužalojimai, ko pasėkoje gavosi galvos smegenų sukrėtimas, padaryti griuviminės traumos metu (b.l. 41, t. 1).

Vertinant A. P. teigimą, kad jis prisipažino kaltu dėl to, kad būtų paleistas iš suėmimo, yra nepagrįstas, nes paneigtas liudytojo R. T. parodymais, jog pats A. P., sulaikius jį ir jam pasakius sulaikymo pagrindą, neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam, pats paprašė atlikti parodymų patikrinimo įvykio vietoje, be to, suėmimo terminas A. P. buvo paskirtas trumpesniam laikui nei prašė prokuroras. Dėl to A. P. teiginys, kad jis bijojo būti suimtas iki bylos nagrinėjimo teisme, yra nepagrįstas. Tokiu būdu, visuma bylos įrodymų patvirtina, kad būtent A. P. 2007-01-20 savo bute suduodamas smūgius R. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir nėra pagrindo A. P. išteisinti dėl jam inkriminuoto nusikaltimo.

Taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. nurodė, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka, nuo bylos pradžios palaikė kaltinimo poziciją, kaip teisėjos šališkumo įrodymą nurodo teisėjos pasakymą teisiamojo posėdžio metu, kad kelionės išlaidos liudytojai M. B. bus išieškotos iš kaltinamojo A. P.. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuota, kad bylą nagrinėjanti teisėja teisiamojo posėdžio metu liudytojai M. B. išaiškino kelionės išlaidų išieškojimo galimybę iš kaltinamojo A. P.. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, sprendžiant teisėjos nušalinimo klausimą proceso dalyviai prokurorė, nukentėjusysis, jo atstovai paneigė teisėjos tariamą pasisakymą teisiamajame posėdyje dėl apelianto kaltės. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad byloje nėra duomenų teigti, kad bylą nagrinėjusi teisėja iki teismo nuosprendžio priėmimo išreiškė nuomonę dėl kaltinamojo A. P. kaltės ir tuo buvo šališka.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad apylinkės teismo 2008-01-07 nutartis, kuria pranešta prokuratūros vyriausiajam prokurorui dėl Lietuvos Respublikos BK 235 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimo liudytojų E. J., D. A., L. S., M. B. veikoje. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato nuteistojo teisės apskųsti tokią nutartį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 7 d. nuosprendžio atmesti.