- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-03
- Bylos Nr.
- 1S-81-398/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Svajūnas Knizleris
- Kaltinamasis
- A. B.
- Advokatai
- Gintaras Putvinskis, Rimas Andrikis
teismo posėdyje išnagrinėjęs kaltinamojo A. B. ir jo gynėjo advokato Gintaro Putvinskio skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. kovo 19 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 3 dalį kaltinamas tuo, kad veikdamas kartu su L. B. ir nenustatytu bendrininku 2011 m. rugsėjo mėn. nenustatytą dieną, kioske – lombarde, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, suleidęs A. J. vaistų, nuo kurių šis prarado sąmonę, nugabeno jį į apleistą namą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Šalčininkų r., kur atėmęs laisvę laikė nukentėjusįjį nenustatytą laiko tarpą, o nenustatytas asmuo jo ir L. B. nurodymu leido A. J. jų atvežtus nenustatytus vaistus, tokiu būdu naudojo prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą, po ko L. B. grasinant fiziniu susidorojimu, A. B. liepė A. J. pasirašyti dviejų sklypų (0,5 ha ir 0,3 ha) ir namo, kurių bendra vertė 119 300 litų, pardavimo dokumentus ir tuščius popieriaus lapus, ką A. J. vaistų ir grasinimų poveikyje padarė, ko pasėkoje panaudojus šiuos dokumentus 2011 m. rugsėjo 19 d. Valstybinėje įmonėje Registrų centras buvo įregistruota preliminari A. J. žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pirkimo sutartis, tačiau minėto turto užvaldyti nepavyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jis buvo sulaikytas.
Taip pat A. B. kaltinamas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. kartu su L. B. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žadėdamas darbą užsienyje išvežė V. S. į namą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Šalčininkų r., nemokėdamas pinigų vertė jiems dirbti, nemaitino, ir tokiu būdu panaudodamas psichinę prievartą vertė perrašyti V. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, A. B. vardu, po ko 2011 m. pavasarį, nenustatytu laiku, V. S. pavykus pabėgti, A. B. atvykus į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodė V. S., E. S. bei jos mažametei dukrai V. S., gim. 2005 m., vykti kartu, po ko A. B. savo automobiliu BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), E. S., V. S. ir V. S. nuvežė į kavinę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur L. B. akivaizdoje, siekiant įbauginti E. S. ir darant jai psichologinę prievartą, A. B. grasindamas E. S. ir jos mažamečiams vaikams susidorojimu, būsto atėmimu bei pakenkti jos vyrui, už tariamą V. S. išlaikymą, teismo išlaidas, advokato paslaugas privertė E. S. pasirašyti vekselį 15 000 litų sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi kaltinamajam A. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2014 m. rugsėjo 19 d., nustačius BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo taikymo pagrindus, t. y. kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus. To paties teismo nutartimi kaltinamajam A. B. kardomosios priemonės - suėmimo terminas pratęstas iki 2015 m. kovo 19 d.
Skundžiamoje 2015 m. kovo 10 d. nutartyje Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą, suėmimo terminą A. B. Vilniaus apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.
Šalies argumentai
Kaltinamasis A. B. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį ir pakeisti kardomąją priemonę į kelias švelnesnes kardomąsias priemones – užstatą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, kaltinamojo kontrolę elektroninėmis stebėjimo priemonėmis.
Skunde teigiama, kad kaltinamasis nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, kurią išnagrinėjus 2013 m. spalio 14 d. nuosprendžiu jam buvo paskirta trijų metų laisvės atėmimo bausmė iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliekant galioti kardomąją priemonę – suėmimą, nors nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, bet kaltinamasis jau yra visą bausmės laiką praleidęs suėmime. Paskirtos bausmės laikas turėjo baigtis 2014 m. rugsėjo 19 d., bet tą pačią dieną skundžiama nutartimi kaltinamajam buvo paskirtas suėmimas. Toks suėmimo paskyrimas laikytinas 2011 m. rugsėjo 19 d. paskirto suėmimo tęsimu.
Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį: A. B. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies perkvalifikavo į BK 178 straipsnio 2 dalį ir sumažino paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuo trijų iki dvejų metų. Vadinasi, jis nepagrįstai suėmime laikomas ilgiau kaip metus, nes jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę jis yra atlikęs.
Kaltinamasis atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismas nesvarstė klausimo dėl švelnesnių kardomųjų priemonių paskyrimo, nors nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojęs BPK įstatymo pakeitimas nustatė naują kardomąją priemonė – elektroninių apyrankių kontrolę (monotoringą), be to, teismui buvo žinoma apie galimybę sumokėti iki 10 000 eurų dydžio užstatą.
Skunde nurodoma, jog baudžiamoji byla yra nagrinėjama pernelyg ilgai, procesas vilkinamas. Nuo 2014 m. lapkričio mėnesio iki šiol, t. y. daugiau nei trys mėnesiai, neįvyko nei vienas iš numatytų teisiamųjų posėdžių. BPK 242¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo pareiga rūpintis, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką. BPK 243 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiamojo posėdžio pertrauka negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį. Tais atvejais, kai kaltinamasi ar kitas į teisiamąjį posėdį šaukiamas asmuo dėl BPK 37 straipsnyje numatytų priežasčių negali nustatytu laiku atvykti į teisiamąjį posėdį, pertrauka gali būti teismo nutartimi pratęsta, tačiau ne daugiau kaip vieną kartą. Taigi, šios įstatymo nuostatos buvo pažeistos.
Kaltinamasis teigia, jog būdamas suimtas negali bendrauti su mažamečiais vaikais. Dėl to tiek jis pats, tiek vaikai patiria didelę žalą, pažeidžiamos jų teisės į socialinius ryšius.
Skundžiama nutartis yra neišsami, jos argumentacija glausta, tokia nutartis neatitinka BPK 125 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje be nukentėjusiojo paaiškinimų kitų kaltinančių tiesioginių įrodymų nėra, nukentėjusysis teisme nuolat keičia paaiškinimus, todėl nukentėjusiojo parodymai vertintini kritiškai. Be to, kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra BPK 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai, nepakanka vien pagrįsto įtarimo (kaltinimo) nusikalstamų veikų padarymu. Skundžiamoje nutartyje iš esmės formaliai remiamasi vien nusikalstamos veikos sunkumu ar gresiančios bausmės griežtumu, tuo tarpu kitos klausimo dėl kardomosios priemonės skyrimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės neaptartos.
Kaltinamasis teigia, kad jau išbūtas laikas suėmime, didelės vertės turto turėjimas, darbo turėjimas iki suėmimo, tvirti socialiniai ryšiai su artimiausiais šeimos nariais, jų palaikymas, trijų mažamečių dukterų išlaikymas, deklaruota gyvenamoji vieta, Lukiškių tardymo izoliatoriaus teigiamos charakteristikos, aktyvus mokymasis ir studijavimas net būnant suėmime paneigia teismo nustatyto suėmimo taikymo pagrindo buvimą.
Skunde nurodoma, kad paskyrus suėmimą yra pažeidžiamas proporcingumo principas, suėmimas nėra kriminalinė bausmė už padarytą nusikalstamą veiką ir gali būti skiriamas tik kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką asmens, kuris pakankamai ilgą laiką praleido kardomajame kalinime, tolimesnis kalinimas galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, kurių šiuo atveju nėra. Praėjus ilgesniam nei trejų metų laikotarpiui nuo suėmimo taikymo pradžios, pagrindai sąlygoję šios priemonės taikymą tapo nebe tokie reikšmingi, kaltinamojo galimybės ir motyvacija slėptis nuo teismo yra sumažėjusi iki minimumo, o aplinkybės dėl naujų nusikaltimų darymo nėra pakankamai motyvuotos. Be kita ko, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas kaltinamojo brolio L. B., kuris taip pat kaltinamas toje pačioje baudžiamojoje byloje, skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo panaikino suėmimo taikymą, nors L. B. teisinė padėtis byloje buvo sunkesnė.
Šalies argumentai
Kaltinamojo A. B. gynėjas advokatas Gintaras Putvinskis skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį ir skirti A. B. kitą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti su papildomais įpareigojimais (dokumentų paėmimu), namų areštą arba užstatą.
A. B. kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. (duomenys neskelbtini)) suėmimas, paskirtas 2011 m. rugsėjo 20 d., tęsiamas buvo eilę kartų. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. B. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžiu buvo sumažinta iki dviejų metų. Taigi, toje byloje, kur A. B. nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, jis buvo suimtas trejus metus.
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl griežtos laisvės atėmimo bausmės savaime negalima skirti suėmimo, jei asmenį sieja pakankamai tvirti socialiniai ir darbiniai ryšiai. A. B. iki suėmimo dirbo, turėjo pastovias pajamas, ankstesni teistumai yra išnykę, todėl kaltinamasis laikomas neteistu, ryšių užsienyje neturi, yra sukūręs faktinę šeima, augina 3 vaikus, tiek Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, tiek mokymo įstaigos yra charakterizuojamas teigiamai, yra įgijęs bakalauro profesinį laipsnį, būdamas suėmime aktyviai studijuoja, nepalaiko kalinių subkultūros. Šių aplinkybių visuma paneigia galimybę, kad A. B. bėgs (slėpsis) nuo teismo ar darys naujus nusikaltimus.
Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad A. B. socialiniai ryšiai nėra tvirti, jis vengia išlaikyti vaikus. Tokie teismo teiginiai nepagrįsti, nes A. B. daugiau kaip keturis metus laikomas suimtas. Be to, Lukiškių TI-K pateiktose charakteristikose nurodoma, jog A. B. socialiniai ryšiai tvirti, tiek kiek gali būti tvirti kalinčio asmens ryšiai. Civilinės teisės doktrina vengimą išlaikyti vaikus sieja su asmens amoraliu elgesiu, nerūpestingumu. Akivaizdu, kad suimtas asmuo negali dirbti samdomo darbo, turėti pajamų, todėl sąvoka – vengia išlaikyti vaikus – keturis metus suimto asmens atžvilgiu nėra korektiška. Be to, A. B. socialiniai ryšiai gali pradėti blogėti, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje uždraudė vaikams lankyti A. B. dėl mažamečiams vaikams nenaudingos kalėjimo aplinkos ir vykdomo asmeninio patikrinimo.
Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuo 2014 m. gruodžio 18 d. nutarties pratęsti A. B. suėmimą trims mėnesiams priėmimo, nevyko teisiamieji posėdžiai, su A. B. nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai.
Šioje proceso stadijoje svarstytinas klausimas dėl kitų švelnesnių kardomųjų A. B. paskyrimo. Kaltinamasis įsipareigoja sumokėti 10 000 eurų užstatą, jei bus paskirta ši kardomoji priemonė. Taip pat gali būti paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti su papildomais įpareigojimais ar namų areštas, šios kardomosios priemonės būtų pakankamos BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti.
Teismo posėdyje kaltinamasis ir jo gynėjas prašė skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo A. B. ir jo gynėjo skundai atmetami.
Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam A. B. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad A. B. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, taip pat duomenys, užfiksuoti asmens parodymo atpažinti protokoluose, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, specialistų išvadose, kitoje bylos medžiagoje.
Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam A. B. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 122 straipsnio 7 dalis). Už sunkių nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas A. B., baudžiamasis įstatymas numato ženkliai griežtesnes nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmes (BPK 122 straipsnio 8 dalis).
Apygardos teismas kaltinamajam A. B. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis darys naujus, BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus, nusikaltimus. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šį suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindą apygardos teismas nustatė teisingai.
BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas (kaltinamas) padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus ir yra duomenų, kad iki nuosprendžio priėmimo jis gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar apysunkių nusikaltimų, nurodytų BPK 122 straipsnio 4 dalyje. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog A. B. yra kaltinamas pasikėsinimu padaryti ir padarius tyčinius nusikaltimus, kurie priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Šie nusikaltimai taip pat yra numatyti BPK 122 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, jog tuo atveju, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis (kaltinamasis) darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo įtariamas (kaltinamas) padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus, gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų.
Bylos duomenimis, A. B. inkriminuojami nusikaltimai yra turtinio pobūdžio, be to, inkriminuojamos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, buvo gerai iš anksto suplanuotos. Per laikotarpį nuo 1998 iki 2015 metų A. B. teistas net šešis kartus (teistumas už penkias iš jų jau išnykęs), tame tarpe ir už turtinio pobūdžio nusikaltimus. Be to, šiuo metu A. B. atžvilgiu dar yra nagrinėjamos dvi baudžiamosios bylos: Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. B. kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį; 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 216 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 213 straipsnio 2 dalį; 300 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį; 213 straipsnio 1 dalį; 300 straipsnio 1 dalį; 222 straipsnio 1 dalį; 300 straipsnio 1 dalį už galimai padarytas nusikalstamas veikas 2005-2007 metais; Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį už galimai padarytas nusikalstamas veikas 2009 m. gegužės-birželio mėnesiais. Nors pagal ankstesnius nuosprendžius A. B. bausmes yra atlikęs, o šiuo metu nagrinėjamose baudžiamosiose bylose nusikalstamų veikų padarymo faktas nėra konstatuotas įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau šios aplinkybės rodo, kad A. B. nuo 1998 metų iki pat jo sulaikymo 2011 metais galimai sistemingai darė turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas – tai A. B. charakterizuoja kaip linkusį sistemingai pažeidinėti įstatymus, daryti nusikaltimus. Visos šios aplinkybės, įvertinus A. B. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį, leidžia manyti, kad kaltinamasis galimai gaudavo lėšų pragyvenimui iš nusikalstamos veiklos. Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad apygardos teismo išvada, jog kaltinamasis A. B., būdamas laisvėje, gali daryti naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus yra pagrįsta.
Kaltinamojo ir jo gynėjo skunduose nurodytos aplinkybės apie A. B. šeimyninę padėtį, tvirtus socialinius ryšius, priimtą teismo draudimą mažamečiams vaikams lankyti tėvą kalinimo įstaigoje ir patiriamą žalą dėl nesimatymo, iki sulaikymo turėtą darbą, mokymąsi esant suimtam, kalinimo įstaigos teigiamą suimtojo charakteristiką, nors ir yra reikšmingos, tačiau nepašalina teismo nustatyto suėmimo pratęsimo pagrindo. Beje, kaltinamojo akcentuojami turimi socialiniai ryšiai nesulaikė jo nuo galimų nusikalstamų veikų darymo.
Išdėstyti motyvai rodo, kad per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindas, dėl kurio A. B. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.
Neanalizuotini gynėjo skundo argumentai, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog būdamas laisvas kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kadangi skundžiamoje nutartyje dėl to nepasisakyta, teismas nenustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo pagrindo.
Nors Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamajam A. B. anksčiau kardomoji priemonė – suėmimas nebuvo taikoma ir buvo paskirta tik šio teismo nutartimi nuo 2014 m. rugsėjo 19 d., tačiau kitoje kaltinamojo atžvilgiu jau šiuo metu apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosprendis apeliacinėje byloje priimtas 2015 m. sausio 20 d.) A. B. suėmimas buvo taikomas nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. Abiejose baudžiamosiose bylose A. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra turtinio pobūdžio nusikaltimai, padaryti panašiu laiku, atitinkamai 2011 m. rugpjūčio 3 d. ir 2011 m. rugsėjo mėnesį, todėl abiejose bylose A. B. inkriminuojamos veikos iš esmės galėjo būti ištirtos ir kurį laiką buvo tiriamos vienoje baudžiamojoje byloje. Jei dėl atitinkamų valstybės institucijų veikimo (neveikimo) susidaro tokia situacija, kai asmeniui, per nedidelį laikotarpį padarius kelias nusikalstamas veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas, tai negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis. Dėl to, sprendžiant dėl A. B. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo pagrįstumo, įvertinamas visas A. B. suėmime išbūtas laikotarpis nuo 2011 m. rugsėjo 19 d.
Kaltinamasis ir jo gynėjas skunduose akcentuoja jo suėmime išbūtą laiką. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal suformuotą teismų praktiką viešojo intereso apsauga nusveria asmens laisvės gerbimo taisyklę. Nagrinėjamu atveju įvertinus nusikaltimų, kuriais kaltinamas A. B., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas leidžia ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Juo labiau kad maksimalus leistinas suėmimo taikymo kaltinamajam terminas teisminio bylos nagrinėjimo stadijoje nei baudžiamojo proceso įstatyme, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatose nėra konkrečiai apibrėžtas. Kiek ilgai kardomoji priemonė turi būti taikoma, kada jos taikymas tampa nebereikalingas, būtina vertinti konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes.
Suėmimas kaip kardomoji priemonė neabejotinai suvaržo kaltinamojo A. B. teises, tačiau šiuo atveju jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant proporcingumo principo. Kuo sunkesnės ir sudėtingesnės nusikalstamos veikos tiriamos, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisintas.
Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, jog to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę.
Aptariamu atveju viešasis interesas yra netrukdomai ištirti bei teisiškai įvertinti bendrininkų grupės padarytas visuomenei pavojingas nusikalstamas veikas, susijusias su didelės vertės turto prievartavimu.
Aukštesnysis teismas sutinka, kad A. B. suimtas ilgą laiką, tačiau skundžiamoje ir šioje nutartyse išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad ilgas suėmimo terminas pateisinamas ir atitinka Konvencijos, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, teismų suformuotą praktiką bei EŽTT suformuluotus kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl procesinių prievartos priemonių trukmės pagrįstumo.
Kaltinamasis ir jo gynėjas skunde pasisakė dėl galimybės suėmimą pakeisti į 10 000 eurų užstatą, namų areštą ar kitas švelnesnes kardomąsias priemones. Aukštesniajam teismui pripažinus, jog suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, šioje nutartyje nedėstomi argumentai dėl netikslingumo griežčiausią kardomąją priemonę keisti į švelnesnes. Akivaizdu, kad pripažinęs esant neišnykusį suėmimo taikymo pagrindą, apygardos teismas taip pat nedėstė argumentų, kodėl netaiko švelnesnių kardomųjų priemonių. Dėl to nėra pagrindo teismo priimtą skundžiamą nutartį vertinti kaip šališką ir neteisingą.
Kaltinamojo skunde nurodyta aplinkybė, kad jo broliui L. B. kardomosios priemonės – suėmimo taikymas buvo panaikintas, nesudaro pagrindo griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo panaikinti ir A. B.. Kiekvienu atveju teismas, skirdamas konkrečiam asmeniui kardomąją priemonę ar pratęsdamas jos terminą, vertina būtent su tuo asmeniu susijusias aplinkybes ir remiantis jomis nustato kardomųjų priemonių skyrimo pagrindus ir sąlygas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybės, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam A. B. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
suimto kaltinamojo A. B. ir jo gynėjo skundus atmesti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.