Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-04-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-437-495-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-15
Bylos Nr.
1A-437-495-2011
Teisminio proceso Nr.
1-17-1-03051-2009-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
Nuteistasis
J. P., J.

Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-437/2011

Teisėjas Jonas Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-17-1-03051-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.9.9.; 2.1.7.4.; 2.4.6.3.3.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N UTARTIS

2011 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,

teisėjų Virginijos Švedienės, Stasio Punio,sekretoriaujant Daivai Sutkaitienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Karčinskienei,gynėjui adv. Ramūnui Vanagui,nuteistajam J. P. (J. P.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str., 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-07-16 nuosprendžiu paskirta bausme - 25 MGL (3250 Lt) bauda ir paskirta J. P. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams bei 25 MGL (3250 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 4-6 d., J. P. įpareigotas pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus kai tai nesusiję su darbu, per pirmus šešis laisvės apribojimo bausmės mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad jis vengė pareigos pagal teismo sprendimą mokėti lėšas vaikui išlaikyti, kurios buvo priteistos 2006-03-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymu R. S.-P. naudai kas mėnesį po 1000 Lt sūnui A. P. išlaikyti nuo 2006-03-02 iki vaiko pilnametystės ir sumokėti 22000 Lt minėtu teismo sprendimu priteistą išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2004-04-21 iki 2006-03-01, dėl ko 2010-06-01 buvo susidaręs 71 064 Lt įsiskolinimas, taip pat vengė teikti kitą būtiną materialią paramą.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 164 str., požymių. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, susiformavusią teismų praktiką ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad jis yra bedarbis, negauna jokių socialinių pašalpų, gyvena iš atsitiktinių uždarbių, neturi nekilnojamo turto ir transporto priemonių, turi daug skolininkų. Šiuos faktus yra patvirtinęs tiek Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tiek Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Panevėžio teismai konstatavo, kad apeliantui priklausančios įmonės skolos valstybei bei privatiems asmenims siekia apie 500 000 litų, todėl turėta individuali įmonė 2008-02-28 įgijo likviduojamos įmonės statusą (bankroto skelbti iki šiol apeliantas negali, nes nukentėjusioji R. S. yra pasisavinusi ir pradanginusi įmonės dokumentus, apie tai apeliantas yra informavęs teisėsaugos institucijas). Šiuo metu apeliantas jokios veiklos nevykdo, jokių pajamų iš įmonės ar kitų šaltinių negauna.

Norint padaryti LR BK 164 str. numatytą nusikalstamą veiką, būtina turėti tam tikras lėšas, jas piktybiškai, sąmoningai slėpti nuo vaikų (buvusios sutuoktinės) ir vengti jų išlaikymo. Tačiau kaip matyti iš surinktų byloje dokumentų, jis jau keletą metų gyvena labai sunkiai, neturi jokių sistemingai gaunamų pajamų, jam vargiai užtenka iš atsitiktinių uždarbių gaunamų pajamų pačiam išsilaikyti, nes dažnai jis neturi net už ką nusipirkti sau maisto. Apelianto teigimu, kadangi jis tebeturi individualią įmonę (nors ji veiklos ir nebevykdo, turi likviduojamos įmonės statusą), pagal galiojančius teisės aktus jam nepriklauso jokia bedarbio ar kita socialinė pašalpa, kas tik apsunkina jo esamą situaciją. Natūralu, kad neturėdamas, negaudamas jokių lėšų, jis neturi galimybės mokėti Panevėžio teismų priskirtą išlaikymą savo vaikams, todėl, apelianto įsitikinimu, šioje jo veikoje nėra jokio vengimo, kuris numatytas LR BK 164 straipsnyje.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tas svarbias aplinkybes, kad jis nuolat stengėsi susirasti darbą, tačiau dėl patirtos kojos pėdos traumos (kaulo lūžio), iki šiol negali dirbti. Faktas, kad jis iki 2007 m. balandžio 16 d. metų dirbo UAB (duomenys neskelbtini) paskui iš jos išėjo, tikrai nėra įrodymas jo nusikalstamos veikos. Galiojantys teisės aktai leidžia piliečiams atsisakyti darbo savo noru, keisti jį ir pan. Tuo metu jam buvo galimybė pereiti į kitą darbą, jis turėjo daug problemų Panevėžio teismuose teko bylinėtis su buvusia sutuoktine, todėl pagrįstai manė, kad parėjimas į kitą darbą pagerins jo tiek materialinę, tiek dvasinę pusiausvyrą. Deja, naujame darbe įsidarbinti nepavyko, jis liko be darbo ir be pajamų. Teismas, apelianto įsitikinimu, privalėjo atsižvelgti į tai, kad jis keletą kartų susitaupęs pinigų važiavo į Panevėžį pas savo vaikus, stengėsi su jais praleisti laiką, pirko jiems įvairius daiktus (batus, saldumynus ir pan.). Todėl negalima kategoriškai teigti, kad jo elgesys yra nukreiptas prieš vaikus ir atspindi tik jo bandymą vengti išlaikyti vaikus, nes yra visiškai priešingai.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau - LAT) panašaus pobūdžio bylose formuoja tokią praktiką, kad vienareikšmiškai privalo būti ištirti du elementai: būtinas piktybinis vengimas ir svarbios priežastys. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (LAT kolegijos nutartis b.b. Nr. 2K-491/2005). Apelianto įsitikinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos priežastys, nurodančios, kodėl jis negalėjo vykdyti teismų sprendimų yra pakankamai svarbios. Jokio piktybiškumo jo veikloje tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo proceso metu nenustatyta, jo tyčios šioje byloje nėra. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad jis turi bent menkiausias turtines galimybes vykdyti Panevėžio teismų sprendimus ir piktybiškai, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, susiformavusią teismų praktiką, apelianto įsitikinimu skundžiamas nuosprendis naikintinas, kadangi jo elgesys (veika) neturi nusikaltimo, numatyto LR BK 164 str. dispozicijoje, požymių (jo veika nėra piktybiška, jo labai sunki finansinė būklė, buvo patirta sunki kojos pėdos trauma, negauna jokių socialinių pašalpų, šalyje yra bedarbystė, negali susirasti pastovaus darbo ir t.t.).

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliantas skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir nurodo, jog jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 164 str. dispozicijoje, požymių, jo veiksmuose nėra piktybiško vengimo išlaikyti savo vaiką, jis neišlaikė savo vaiko dėl svarbių priežasčių (jo labai sunki finansinė būklė, buvo patirta sunki kojos pėdos trauma, negauna jokių socialinių pašalpų, šalyje yra bedarbystė, negali susirasti pastovaus darbo ir t.t.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 164 str.

Pažymėtina tai, kad LR BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-03-06 įsakymu iš J. P. priteista nepilnamečio sūnaus A. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 1000 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2006-03-02 iki sūnaus A. pilnametystės, t.y. iki 2022-04-21, 22 000 Lt išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2004-04-21 iki 2006-03-01 imtinai. Minėtas teismo įsakymas J. P. buvo išsiųstas ir jam įteiktas 2006-03-20. Taigi, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina tai, kad buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo apeliantas buvo įpareigotas mokėti kas mėnesį periodines išmokas savo sūnaus išlaikymui bei apie tokį sprendimą jam buvo žinoma.

Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina ir tai, jog apeliantas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nors apeliantas nuo 2006-04-26 iki 2007-04-18 dirbo UAB (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad J. P. šiuo laikotarpiu būtų pervedęs pinigus (nors ir mažomis sumomis) savo nepilnamečio sūnaus A. P. išlaikymui. Tuo tarpu aplinkybę, jog apeliantas minėtu laikotarpiu vengė pareigos išlaikyti savo sūnų, patvirtina ne tik pastarojo buvusios žmonos R. S. parodymai, bet ir byloje esantis antstolės V. M. 2009-11-05 patvarkymas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl S. R. prašymo iškelti baudžiamąją bylą, kuriame nurodyta, jog J. P. vaikui išlaikymo nemoka. Nei minėtame patvarkyme, nei kitoje bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad iki bylos perdavimo teismui apeliantas nors kartą būtų pervedęs pinigų savo sūnaus išlaikymui. Gi aplinkybė, jog apeliantas jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme du kartus (2010-11-27 ir 2010-12-12) po 180 Lt pervedė savo sūnaus išlaikymui, teisėjų kolegija vertinimu, nepašalina jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, priešingai, tik patvirtina išvadą, jog apeliantas vistik turi galimybę dalį savo gaunamų pajamų skirti teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymui.

Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad nuo 2007-04-18 iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo apeliantas būtų kur nors dirbęs oficialiai, taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad jis būtų dėjęs visas pastangas susirasti legalų darbą. Kita vertus, kaip seka iš apelianto parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, jis pragyvenimui užsidirbdavo dirbdamas nelegaliai, dirbdavo statybos, apdailos darbus, kitus atsitiktinius darbus, už kuriuos gaudavo tam tikras pajamas. Beje, šią aplinkybę apeliantas patvirtino ir 2009-09-11 teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 43). Iš apelianto parodymų seka ir tai, kad jį finansiškai išlaikė jo motina bei sesuo T. M.. Sesuo jam pinigus siuntė naudodamasi „West Union” pervedimu, kuris nereikalauja sąskaitos (b.l. 131). Taigi, iš aukščiau išdėstyto darytina išvada, jog apeliantas jam inkriminuotu laikotarpiu visgi turėjo pajamų, tačiau sūnaus išlaikymui iš jų neskyrė nė vieno lito, pinigus panaudojo savo asmeninėms reikmėms, kas, be jokios abejonės, patvirtina aplinkybę, jog J. P., turėdamas galimybę, sąmoningai nevykdė pareigos pagal įsigaliojusį teismo sprendimą mokėti lėšas vaiko išlaikymui.

Apeliantas tiek apklausų metu, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog nors ir retai susitikdavo su sūnumi, tačiau susitikimų metu jis vesdavosi jį į kavines, leisdavo pinigus saldumynams, batams, žaislams ir pan. Teisėjų kolegija teigiamai vertina šias aplinkybes, kita vertus pažymi, jog kol teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais nei nurodyta teismo sprendime baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina.

Pažymėtina ir tai, kad 2007-07-05 antstolis A. B. išsiuntė apeliantui raginimą įvykdyti sprendimą, tačiau J. P. apsiribojo raštišku pranešimu, jog šiuo metu nedirba, jokių pajamų neturi, todėl mokėti alimentų neturi galimybės. Nuo minėto raginimo įvykdyti teismo sprendimą, apeliantas būdamas pakankamai jauno amžiaus, sveikas (kulnakaulio lūžį patyrė tik 2010-01-22) bei darbingas, nesiėmė jokių priemonių oficialiai įsidarbinti ir padengti bent dalį nepilnamečio sūnaus A. P. išlaikymo įsiskolinimo.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-06-19 sprendimu sumažino iš apelianto Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-03-06 įsakymu priteisto išlaikymo dydį ir priteisė iš J. P. išlaikymą nepilnamečiui sūnui A. P., gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Lt, sumažintą išlaikymą mokant nuo 2007-04-01 iki A. pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Panevėžio apygardos teismas 2011-01-13 nutartimi, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-06-19 sprendimo dalį, kuria iš ieškovo J. P. jo nepilnamečiam sūnui A. P. priteistą išlaikymą nuspręsta sumažinti nuo 2007-04-01, pakeitė ir nustatė, kad iš ieškovo J. P. jo nepilnamečiam sūnui A. P. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-03-06 įsakymu priteistas išlaikymas sumažinamas iki 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010-03-05 iki vaiko pilnametystės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors minėti teismai savo sprendimais ir konstatavo J. P. turtinės padėties pablogėjimą, kita vertus šiuose sprendimuose teismai pažymėjo ir tai, kad J. P. turtinės padėties pablogėjimas neatleidžia jo nuo pareigos teikti vaikui išlaikymą.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog apeliantas vengė pareigos pagal teismo sprendimą nustatytomis, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išlaikyti savo sūnų A. P., gim. (duomenys neskelbtini). Apelianto skunde nurodytos išmokų vaiko išlaikymui nemokėjimo priežastys (neturėjimas nuolatinio legalaus darbo, turtinės padėties pablogėjimas, skolos), vertinant jas aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, negali būti pripažintos pateisinančiomis (svarbiomis), nevykdant teismo sprendimu nustatytos pareigos.

Kita vertus atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. P. kartu su apeliaciniu skundu, teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus darbo biržos 2010-05-18 pažymos ieškantiems darbo Nr. (duomenys neskelbtini), darbo ieškančio asmens atmintinės kopijas bei išrašą iš medicininių dokumentų. Iš Vilniaus darbo biržos 2010-05-18 pažymos ieškantiems darbo Nr. (duomenys neskelbtini), darbo ieškančio asmens atmintinės kopijų matyti, jog J. P. darbo biržoje registruotas nuo 2010-05-19, paskutinė registracija – 2010 07 28, nedarbo draudimo išmokų negavo. Kaip matyti iš išrašo iš medicininių dokumentų, apeliantas 2010-01-22 patyrė dešinės kojos kulnakaulio lūžį, dėl ko jis nuo 2010-01-22 iki 2010-04-09 gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikoje. Pažymėtina tai, kad vengimo išlaikyti vaiką laikotarpis kiekvienoje byloje yra nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, be kita ko, pašalinant iš kaltinimo tokius laikotarpius, kai vaiko išlaikymo įmokų nemokėjimą pateisino objektyvios aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, priežastys, dėl kurių aukščiau paminėtais laikotarpiais apeliantas nemokėjo teismo sprendimais nustatytų kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnamečio sūnaus išlaikymui, laikytinos pateisinamomis, todėl šie alimentų nemokėjimo laikotarpiai nuo 2010-01-22 iki 2010-04-09 ir nuo 2010-05-19 iki 2010-08-01 šalintini iš kaltinimo. Iš kaltinimo taip pat šalintina ta aplinkybė, jog apeliantas taip pat vengė teikti kitą būtiną materialinę paramą, kadangi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-03-06 įsakymu priteistas vaiko išlaikymo būdas - kas mėnesį mokamos periodinės išmokos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.

n utaria:

nuteistojo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. nuosprendį.

Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti laikotarpius nuo 2010-01-22 iki 2010-04-09, nuo 2010-05-19 iki 2010-08-01, kuriais J. P. priteista mokėti lėšas vaikui išlaikyti, taip pat pašalinti kaltinimo dalį, kad J. P. taip pat vengė teikti kitą būtiną materialinę paramą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Daiva Pranytė – ZalieckienėTeisėjai Virginija ŠvedienėStasys Punys