- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-26
- Bylos Nr.
- 2A-2730-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „CALENBERG VILNIUS“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „REPEX“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „REPEX“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „CALENBERG VILNIUS“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė, veikdama per bankroto administratorę uždarąją akcinę bendrovę „Lematas“, pareiškė teisme ieškinį, prašydama pripažinti 2013 m. vasario 25 d. turto perleidimo sandorį negaliojančiu ir priteisti jai iš atsakovės 9 459,72 Lt. Pasak ieškovės, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi iškėlė jai bankroto bylą, 2014 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtino jos kreditorių reikalavimus, kurių bendra suma – 241 014,12 Lt. Ieškovės teigimu, šalys 2013 m. vasario 25 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei kilnojamąjį turtą – žaliuzes, penkis biuro stalus, septynias biuro kėdes ir du oro kondicionierius. Ieškovės bankroto administratorė, patikrinusi jai perduotus ieškovės apskaitos dokumentus, nerado duomenų, bylojančių, kad atsakovė apmokėjo 2013 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą pagal ginčo sandorį, todėl, atsižvelgdama į nurodytą aplinkybę, 2014 m. vasario 19 d. raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudama grąžinti skolą, pinigine išraiška sudarančią tiek, kokia yra ginčo sandorio vertė, tai yra 9 459,72 Lt. Ieškovės bankroto administratorė 2014 m. vasario 20 d. gavo atsakovės elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, jog atsakovė teikė ieškovei patalpų nuomos paslaugas, už kurias ieškovė nesumokėjo atsakovei, ir šalys atliko įskaitymą. Anot ieškovės, yra pagrindas, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.66 straipsniu, pripažinti turto perleidimo sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją. Ieškovės kreditoriai, kurių reikalavimai yra patvirtinti ieškovės bankroto byloje, turi neabejotinas, galiojančias ir vykdytinas reikalavimo teises, kurias šios bylos procese gina bankroto administratorė. Bankroto administratorės teigimu, jai tik 2013 m. lapkričio 11 d. buvo perduoti ieškovės dokumentai, todėl, anot bankroto administratorės, ji nepraleido ieškinio senaties termino, nustatyto Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje. Pasak ieškovės, ginčo sandoris nebuvo sudarytas įstatymo, teismo sprendimo ar vienašališko įsipareigojimo pagrindu, todėl, ieškovės teigimu, darytina išvada, jog šalys neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio. Bankroto administratorės manymu, ginčo sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, nes ieškovė, būdama nemoki, suteikė pirmenybę kitai kreditorei – atsakovei. Pasak bankroto administratorės, ieškovės 2012 m. gruodžio 31 d. balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita byloja, kad ieškovė jau 2012 m. gruodžio 31 d. buvo visiškai nemoki, nes jos pradelsti įsipareigojimai žymiai viršijo turimo turto vertę, be to, ieškovės vykdoma veikla buvo nuostolinga. Sudarius ginčo sandorį, buvo perleistas beveik visas ieškovės ilgalaikis turtas. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, buvo nesąžininga ir suprato, jog ginčo sandoriu pažeis kitų kreditorių teises, tai yra ieškovė sąmoningai suteikė atsakovei pirmenybę, nes žinojo, kad nebevykdys veiklos ir neatsiskaitys su kitais kreditoriais. Ieškovės teigimu, atsakovė buvo nesąžininga, nes, net ir tiksliai žinodama, kad ieškovė yra nemoki ir turi kitų kreditorių (viešajame registre jau buvo įregistruoti ieškovės turto areštai), ir suprasdama, kad ginčo sandoris pažeis kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, ignoravo šiuos faktus ir sudarė ginčo sandorį. Ieškovės vertinimu, nėra galimybės taikyti restituciją natūra, todėl ji, atsižvelgdama į nurodytą aspektą, prašo pakeisti restitucijos būdą ir priteisti ekvivalentą pinigais.
Šalies argumentai
Atsakovė nesutiko su ieškiniu ir prašė atmesti ieškinį. Atsakovės teigimu, šalys 2007 m. balandžio 28 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ieškovei buvo išnuomotos administracinės paskirties patalpos. Pasak atsakovės, ieškovė, iki tol tinkamai vykdžiusi priešpriešinę atsiskaitymo pareigą, nuo 2012 metų balandžio mėnesio tinkamai nevykdė pareigos mokėti nuomos mokestį. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, ieškovė, nesumokėjusi atsakovei 9 459,72 Lt nuomos mokesčio, išsikraustė iš atsakovei priklausančių administracinių patalpų, šiose patalpose palikdama biuro baldus ir du oro kondicionierius. Ieškovė 2013 metų vasario mėnesį pasiūlė atsakovei įsigyti biuro baldus ir du oro kondicionierius, likusius nuomotose patalpose. Šalys, atsižvelgdamos į tą aplinkybę, jog jas siejo lygiaverčiai priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, 2013 m. vasario 25 d. pasirašė tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą Nr. 13/1, bylojantį apie jų reikalavimų įskaitymą. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės argumentą, kad ji, sudarydama ginčo sandorį, buvo nesąžininga, pažymėjo, jog ginčo sandoris yra ne savarankiškas šalių susitarimas, o jų sutartinių santykių tąsa, tai yra susitarimas dėl tinkamo patalpų nuomos sutarties vykdymo. Atsakovės teigimu, ginčo sandoris sudarytas siekiant ne apriboti ieškovės ir kitų jos kreditorių teises, o užtikrinti tinkamą patalpų nuomos sutarties vykdymą, kitaip tariant, siekiant ne pasipelnyti ieškovės sąskaita, o gauti realų ir galutinį prievolių, kylančių iš sutarties, įvykdymą. Atsakovė, be kita ko, pažymėjo, jog, kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui; actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje 3K-3-485/2010). Atsakovė taip pat pažymėjo, jog jai pagal ginčo sandorį perduotas turtas egzistuoja, nėra nusidėvėjęs ir panašiai. Šis turtas vis dar yra tose patalpose, kurias nuomos pagrindais valdė ieškovė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė ieškinį ir priteisė atsakovei iš ieškovės bankroto administratorės 900 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, jog viena iš būtinųjų actio Pauliana tenkinimo sąlygų – trečiojo asmens, sudariusio atlygintinį dvišalį sandorį, nesąžiningumas, vadinasi, pasak teismo, turi būti nustatyta, ar atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, buvo nesąžininga. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalis siejo ilgalaikiai teisiniai santykiai, atsakovė dar 2012 metais išrašė ieškovei sąskaitas faktūras, ginčo sandoris sudarytas likus daugiau negu pusmečiui iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Teismas šiame kontekste atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovė turėjo susidaryti įspūdį apie ieškovės finansinius sunkumus, suvokti, kad ginčo sandoris neabejotinai pažeis kitų kreditorių teises. Pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovė siekė atsiskaitymo pagal sudarytą nuomos sutartį, įskaitymas atliktas siekiant užsitikrinti tinkamą prievolės įvykdymą, todėl, teismo teigimu, laikytina, kad turto perleidimas atitiko verslo praktiką, atsakovės interesus, sandoris pagrįstai sudarytas, anot pirmosios instancijos teismo, nenustatyta, kad daiktai perduoti už nepagrįstai mažą kainą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nenustatyta, jog atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, buvo nesąžininga, todėl, pasak teismo, nenustačius šios būtinosios actio Pauliana tenkinimo sąlygos, nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu.
Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ad hoc neegzistuoja atsakovės nesąžiningumas kaip actio Pauliana tenkinimo sąlyga. Ieškovės teigimu, toks actio Pauliana tenkinimo sąlygos – trečiojo asmens nesąžiningumo – vertinimas ir interpretavimas, kokį skundžiamu sprendimu atliko pirmosios instancijos teismas, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. Anot ieškovės, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar, sudarant sandorį, nebus pažeisti jų interesai; verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis; žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę skolos dalį, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali būti dar labiau apsunkinta skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Ieškovė pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, buvo sąžininga ar ne, nesiaiškino aukščiau įvardytų faktinių aplinkybių. Pasak ieškovės, galima pagrįstai teigti, jog šios bylos procese yra įrodytos visos actio Pauliana tenkinimo sąlygos, tarp jų – trečiojo asmens, tai yra atsakovės, nesąžiningumas.
Šalies argumentai
Atsakovė, atsiliepdama į ieškovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, motyvuotas, aiškus ir teisingas. Pasak atsakovės, remiantis bylos faktinėmis aplinkybėmis, akivaizdu, kad neegzistuoja kelios actio Pauliana tenkinimo sąlygos, tai yra sandorio neprivalomumas ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Atsakovės vertinimu, ieškovės teiginiai, kad atsakovė ginčo sandorio sudarymo metu turėjo žinoti apie faktinį ieškovės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, nes ši informacija buvo viešai žinoma, yra visiškai nepagrįsti. Pasak atsakovės, ji bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aiškiai patvirtino, kad jai nebuvo žinoma įvardyta informacija.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti ieškovės apeliaciniu skundu apibrėžtas šios bylos ribas, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Šios bylos procese nustatyta, jog šalys 2013 m. vasario 25 d. įskaitė priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, pinigine išraiška sudarančius 9 459,72 Lt, kas yra įforminta 2013 m. vasario 25 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktu Nr. 13/1 (b. l. 66). Apeliantė, veikianti per bankroto administratorę, Pauliano ieškiniu ginčija šį sandorį, teigdama, kad egzistuoja visos šio ieškinio tenkinimo sąlygos.
Pauliano ieškinys yra išskirtinis ir kartu išimtinis kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų gynimo būdas, nes šio ieškinio patenkinimas suponuoja trečiojo asmens intervenciją į sutartinius santykius, kuriuose šis asmuo nedalyvauja, ir kartu sutarties laisvės principo (Civilinio kodekso 6.156 straipsnis) ribojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiauti šiuo institutu ir nepagrįstai riboti sutarties laisvės principą, nustatė, kad Pauliano ieškinys gali būti tenkinamas tik tada, kai koegzistuoja kelios savarankiškos materialinės sąlygos, tarp jų (kai ginčijamas dvišalis sandoris yra atlygintinis) – trečiojo asmens, expressis verbis dalyvaujančio sutartiniuose santykiuose, į kuriuos nori įsikišti Pauliano ieškinio pareiškėjas, nesąžiningumas (Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovė, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga. Apeliantė ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas, atsakovė buvo sąžininga ar ne, neįvertino išspręsti šį klausimą reikšmingų faktinių aplinkybių ir kartu nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.
Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kurios esmė yra ta, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol nėra įrodyta kitaip. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje yra nustatyti išskirtiniai atvejai, kurių sąrašas, pažymėtina, yra baigtinis, kai, pasireiškus šiems atvejams, preziumuojama, kad sandorio šalys yra (buvo) nesąžiningos. Šios bylos atvejis nepatenka tarp Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje įvardytų atvejų, vadinasi, apeliantei, veikiančiai per bankroto administratorę, tenka procesinė pareiga įrodyti, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, buvo nesąžininga.
Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nustatyta, jog trečiojo asmens nesąžiningumas, kaip Pauliano ieškinio tenkinimo sąlyga, gali būti konstatuotas tada, kai identifikuojama, jog trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.
Apeliantė pagrįstai teigia, kad kasacinio teismo praktika byloja, jog sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar, sudarant sandorį, nebus pažeisti jų interesai; verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007); pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis; žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę skolos dalį, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali būti dar labiau apsunkinta skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Kita vertus, šiame kontekste būtina pažymėti, jog nesutampa šios bylos ir bylų, kuriose yra suformuoti aukščiau įvardyti išaiškinimai, ratio decidendi – šios bylos procese yra ginčijamas reikalavimų, pinigine išraiška sudarančių 9 459,72 Lt, įskaitymo sandoris, o bylų, kurių numeriai 3K-3-898/2002 ir 3K-3-168/2007, procesuose buvo ginčijami vertingų nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandoriai, bylos, kurios numeris 3K-3-94/2010, procese – reikalavimo, pinigine išraiška sudarančio 936 579,25 Lt, perleidimo sandoris, vadinasi, šios bylos procese negali būti remiamasi apeliantės nurodomais, kasacinio teismo suformuotais išaiškinimais, nes jie, kaip tokie, ad hoc nėra teisės precedentai, kas sudaro pagrindą konstatuoti, jog, priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apeliantės nurodoma kasacinio teismo praktika.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos procese nėra pagrindo netikėti atsakovės versija, jog jai, tiek iki ginčo sandorio sudarymo, tiek sudarant ginčo sandorį, nebuvo atskleistas apeliantės nemokumo faktas ir ji nežinojo, kad apeliantė ginčo sandorio sudarymo momentu buvo nemoki, nes apeliantė, kuriai tenka procesinė pareiga, be kitų Pauliano ieškinio tenkinimo sąlygų, įrodyti ir atsakovės nesąžiningumą, neįrodė esant kitaip.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog atsakovė, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad apeliantė kurį laiko tarpą netinkamai vykdė nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, turėjo suprasti, jog apeliantė yra susidūrusi su rimtais finansiniais sunkumais ir kartu yra nemoki. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog verslas yra neatsiejamas nuo rizikos ir veiklos finansinių rodiklių svyravimų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tą faktinę aplinkybę, jog, žvelgiant iš verslo subjekto perspektyvos, apeliantės pradelsti įsipareigojimai (9 459,72 Lt) nebuvo dideli, jų, kaip tokių, susiformavimas pats savaime nesudarė atsakovei pagrindo manyti, kad apeliantė yra nemoki.
Apeliantės į bylą pateikti įrodymai (b. l. 45-52) patvirtina, jog ginčo sandorio sudarymo momentu viešajame Turto arešto aktų registre buvo įregistruoti du apeliantės turto arešto aktai, kita vertus, ginčo sandorio, sudaryto tarp dviejų juridinių asmenų, vertė yra tokia maža (lyginant ją tiek su apeliantės 2012 m. gruodžio 31 d. valdyto turto verte (754 662 Lt) (b. l. 28), tiek su nuostoliais, kuriuos apeliantė patyrė 2012 metais (1 171 763 Lt) (b. l. 29), tiek su jos bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų verte (241 014,12 Lt) (b. l. 23-25)) ir kartu bereikšmė apeliantės nemokumo būsenos formavimosi prasme, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu teigia apeliantė, atsakovė, iki sudarydama ginčo sandorį, neprivalėjo savo iniciatyva tikrinti viešųjų registrų duomenis ir kitomis prieinamomis priemonėmis aiškintis, kokia yra apeliantės finansinė būklė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kitoks šios bylos faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, tai yra konstatavimas, kad juridinis asmuo visais atvejais, inter alia mažaverčių sandorių sudarymo atvejais, privalo domėtis kontrahento finansine būkle, būtų neteisingas ir iškreiptų civilinės apyvartos esmę ir prasmę.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu nustatytų ir aukščiau įvardytų bylos faktinių aplinkybių analize, atsakovė ne tik nežinojo, bet ir, atsižvelgiant į ginčo sandorio maža vertę ir mažą reikšmę įmonės ūkinei veiklai ir mokumo būsenai, neprivalėjo domėtis ar apeliantė yra faktiškai nemoki, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė, jog atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, buvo nesąžininga.
Be to, atsakovei piniginė prievolė atsakovės sutikimu buvo įvykdyta menkaverčiais daiktais, pritaikytais naudoti atsakovei nuosavybės teise valdomoms patalpoms. Nenustačius ypatingų sąlygų restitucijos būdo pakeitimui (nenustačius, kad restitucija natūra yra neįmanoma ar sukeltų didelių nepatogumų (CK 6.16 str.), taip pat nenustačius sutarties dalyko pasikeitimo (CK 6.222 str.)), kurių bankroto administratorius net nenurodo esant, sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškovės nurodomu pagrindu turėtų būti taikoma restitucija natūra, grąžinant ieškovės nuosavybėn atsakovei ginčijamu sandoriu perduotus daiktus, kurių pardavimu vėliau privalėtų rūpintis bankroto administratorius, taip kreditorių sąskaita sukurdamas administravimo išlaidas, kurios dėl savo dydžio, pardavus šiuos daiktus (naudotą biuro įrangą ir sumontuotą kondicionierių) būtų naudingos tik bankroto administratoriui – jo veiklos sąnaudoms ginčijant sandorį padengti. Dėl šios priežasties ginčo byloje bankroto administratoriaus veiksmų ginčijant sandorį rezultatas gali būti naudingas tik jam pačiam, bet ne bankrutuojančios įmonės kreditoriams.
Kaip jau buvo aukščiau nurodyta, Pauliano ieškinys gali būti tenkinamas tik tada, kai egzistuoja materialiojo įstatymo nustatytų sąlygų visetas, vadinasi, vienos būtinosios sąlygos nebuvimas pats savaime apsprendžia viso ieškinio likimą. Apeliantei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas, nors ir netyrė, egzistuoja ar ne kitos Pauliano ieškinio tenkinimo sąlygos, pagrįstai atmetė ieškinį.
Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, priteisė atsakovei iš apeliantės bankroto administratorės 900 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog priešinga atsakovei bylos šalis yra ne apeliantės administratorė, o apeliantė, kuri šios bylos procese veikia per savo bankroto administratorę, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina esant pagrindą patikslinti skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad atsakovei priklausantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš apeliantės.
Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė šią bylą, kas sudaro pagrindą palikti skundžiamą sprendimą iš esmės nepakeistą, aukščiau įvardyta apimtimi patikslinant šio procesinio sprendimo rezoliucinę dalį (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apeliantės argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jos apeliaciniame skunde.
Atsakovė, apeliantei pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys), bet ji nepareiškė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovė šios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad uždarajai akcinei bendrovei „CALENBERG VILNIUS“ priklausantis 900 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „REPEX“.