Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, E. A., jos gynėjui advokatui Antanui Pliaugai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, E. A. ir gynėjo advokato Antano Pliaugos apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. birželio 7 d. nutarties, kuria pripažinta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, E. A. padarė būdama nepakaltinama ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

V. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. E. A. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad ji 2017 m. gegužės 11 d. apie 10.20 val. (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) esančioje mikroautobusų stotelėje, viešoje vietoje įžūliais veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad ji, vartodama necenzūrinius žodžius, tyčia be jokios priežasties sugriebė rankomis nukentėjusiajai V. J. už galvos, tampė ją už plaukų, šiai ginantis, sugriebė už dešinės rankos dilbio, tokiais veiksmais nukentėjusiajai V. J. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą dėl kraujosruvos odoje ir poodyje dešiniame dilbyje ir kaklo raiščių ir raumenų patempimo ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, E. A., jos gynėjas advokatas Antanas Pliauga prašė apeliacinį skundą tenkinti ir E. A. nesiųsti į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Nukentėjusiosios V. J. atstovas advokatas Georgijus Zavtrakovas ir prokurorė Renata Staniulienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, E. A. ir gynėjo advokato Antano Pliaugos apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo. Apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tas faktines aplinkybes, dėl kurių yra paduotas apeliacinis skundas. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, tai yra ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ją padarė būtent asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Motyvuojamoji dalis

7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines E. A. padarytos veikos aplinkybes. Nors E. A. neigia sugriebusi nukentėjusiajai už galvos, tempusi ją už plaukų bei sugriebusi už dilbio, tačiau faktinės veikos aplinkybės įrodytos nukentėjusiosios V. J., liudytojų V. R., D. N., D. N., L. K., R. J. parodymais, specialisto išvada bei specialisto paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad E. A. paaiškinimus apie jos smurtinius veiksmus ir jų apimtį nukentėjusiosios V. J. atžvilgiu, paneigia teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai, kurias abejoti nėra pagrindo. Taigi šių įrodymų pagrindu apylinkės teismas skundžiama nutartimi pripažindamas, kad E. A. padarė BK 284 straipsnyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

8. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

8.1. Apylinkės teismas teisingai taikė apeliantei priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, išsamiai ir tinkamai motyvavo jos taikymo sąlygas ir pagrindą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos. Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas patvirtina, jog nusikalstamos veikos darymo metu E. A. sirgo psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu ji taip pat serga psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl savo sveikatos būklės E. A. negali dalyvauti ikiteisminiame tyrime, negeba duoti teisingus parodymus apie nusikaltimo aplinkybes. Taip pat minėtame ekspertizės akte konstatuota, kad E. A. reikalingas priverstinis stacionarinis gydymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (t. 2, b. l. 46–49).

8.2. Taip pat apylinkės teisme dalyvavusi ekspertė Jolanta Zuzana Raščiauskaitė patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą ir ekspertų rekomendacijas dėl E. A. gydymo sąlygų, nes E. A. reikalingas stacionarus gydymas. Ji paaiškino, kad E. A. psichinės būklės sutrikimai stebimi nuo 2000 m., ji eilę kartų gydyta psichiatrijos stacionaruose, ligos eiga nepertraukiama, be remisijų, pagerėjimai arba trumpalaikiai, arba jų išvis nebuvo. Po įvykio E. A. buvo stacionarizuota (duomenys neskelbtini), ten gydėsi iki 2017 m. birželio 6 d. Jos psichinė būsena atvykus į skyrių buvo itin bloga, ji buvo labai nerimastinga, neadekvati, elgėsi netikslingai, prisipažino, kad užpuolė moterį, bet teigė, kad ta moteris norėjo ją nušauti. Teigė, kad ją kažkas puola su ginklu, dėl to kaulus laužė. Išrašyta iš ligoninės, tęsė ambulatorinį gydymą, buvo paskirtas ambulatorinis gydymas injekcijomis. Psichologinio tyrimo metu paaiškėjo, kad E. A. mąstymas nekryptingas, netolygus, nevientisas, stebima kritikos stoka, asmenybės pakitimai endogeninio tipo, kurie būdingi paranoidinei šizofrenijai. E. A. yra pavojinga visuomenei. Ši liga yra sunki, pasireiškianti nepertraukiama eiga ir psichozėmis, progresuojanti, tai yra klasikinė paranoidinė šizofrenijos forma, eina į defektų stadijas, kai žmogus tampa su ryškiais emocijų, valios sutrikimais. Šiuo metu jai taikomas aktyvus ambulatorinis gydymas, kartą per mėnesį jai leidžiami agresiją sumažinantys vaistai, tačiau rekomenduojama jai paskirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendrojo stebėjimo skyriuje, nes reikalingas stacionarus gydymas.

9. Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas, ekspertės paaiškinimus duotus teisiamojo posėdžio metu bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka E. A. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo būtinumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog E. A. ieško darbo, nuomojasi socialinį būstą, už kurį skolų neturi.

10. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad E. A. pakaktų skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teismas, spręsdamas šį klausimą, turi įvertinti du kriterijus: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

10.1. Dėl pirmojo kriterijaus įvertinimo teismui reikalingos specialios žinios. Todėl teisėjų kolegija, šiuo atveju, atsižvelgia į teismo psichiatrės ekspertės Jolantos Zuzanos Raščiauskaitės pateiktą E. A. psichinės būklės vertinimą, kad E. A. dabar yra pavojinga visuomenei, į išvadas, nurodančias, kad dėl psichikos sutrikimų jai reikalingas priverstinis gydymas stacionare, o ne ambulatorinis stebėjimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus E. A. psichikos sveikatos būklei, jai gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

10.2. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

10.3. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, išvadą, jog E. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, nei veikos padarymo metu, nei šiuo metu ji negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, dėl to priimta nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta.

11. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta tinkamai įvertinus visas svarbias aplinkybes, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

12. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš asmens, kurio atžvilgiu taikytos priverčiamos medicinos priemonės nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už E. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu

nutaria:

Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, E. A. ir gynėjo advokato Antano Pliaugos apeliacinį skundą atmesti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.