Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. D., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria pripažinta, kad M. D., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos BK 310 straipsnyje uždraustą veiką padarė, būdamas nepakaltinamas.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, M. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, paskiriant jam stacionarinį stebėjimą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. buvo įtariamas ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad 2015 m. kovo 15 d., apie 02.00 val., gyvenamojo namo kieme, (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytu daiktu sudavė savo katinui, dėl to jam buvo padaryta ūmi plaučių hiperemija, kraujo krešuliai abiejuose širdies skilveliuose, nosies ir burnos ertmės pripildytos sukrešėjusio kraujo, dešinės akies obuolys iškritęs iš akiduobės, viršugalvio kaulai sulaužyti, daugybinės kraujosruvos su išplitusia edema galvos poodiniuose bei minkštuosiuose audiniuose, kraujo krešuliai smegenų paviršiuje po kietuoju dangalu, intensyvi galvos smegenų edema. Dėl visų šių sužalojimų ir ūmaus plaučių funkcijos nepakankamumo, sutrikus galvos smegenų veiklai, M. D. priklausantis katinas žuvo.

Apeliaciniu skundu asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, M. D. atstovė pagal įstatymą R. D. prašo sūnui M. D. paskirtą stacionarinį stebėjimą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pagal gyvenamąją vietą. Nurodo kad nusikalstamos veikos padarymo metu jos sūnus nesuvokė savo veiksmų dėl to, kad staigiai nutraukė vartoti stiprius psichotropinius vaistus, dėl dėmesio nesukaupimo darbdaviai atleido jį iš darbo, jis nebuvo socialiai draustas, todėl gydytoja atsisakė nemokamai gydyti. Šiuo metu M. D. nuolat vartoja vaistus, visiškai suvokia savo veiksmus, gailisi dėl to, ką padarė, savarankiškai eina pas gydytoją, gyvena su ja ir tėvu. Šeimoje dėl jo elgesio problemų nekyla.

Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, M. D. prašo paskirtą stacionarinį stebėjimą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre, atlikti dar vieną psichiatrinę ekspertizę.

Apeliantas nurodo, kad kitą dieną po įvykio jis atsigulė į (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos filialą, kuriame dirba kvalifikuotas ir patyręs personalas. Po trijų su puse mėnesio jis buvo išleistas gydytis ambulatoriškai, nes sveikatos būklė buvo ir yra gera. Teigia, kad jis šiuo metu jaučiasi gerai, du kartus per dieną vartoja paskirtus vaistus, lankosi (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre. 2015 m. pradžioje jis negalėjo lankytis (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre, nes gydytoja psichiatrė D. L. kiekvieno apsilankymo metu reikalavo sumokėti 200 Lt, kadangi jis nebuvo socialiai draustas. Dabar situacija pasikeitė – jam nustatytas 45 procentų darbingumo lygis, paskirta pašalpa, todėl reguliariai gali lankytis pas gydytojus, nusipirkti reikalingų vaistų.

Apeliaciniame teismo posėdyje asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, M. D., jo gynėjas, atstovė pagal įstatymą prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi M. D. taikė priverčiamąją medicinos priemonę, paskyrė jam stacionarinį stebėjimą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

Apeliaciniais skundais asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, M. D. ir jo atstovė pagal įstatymą R. D. prašė paskirtą stacionarinį stebėjimą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į ambulatorinį stebėjimą (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centre, atlikti dar vieną psichiatrinę ekspertizę.

Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 85 TPK-290/2015 išvadų nustatyta, kad M. D. jam inkriminuotos įstatymo uždraustos veikos padarymo metu buvo lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos paūmėjimo būsenos. Dėl suvokimo sutrikimų (pseudohaliucinacijų), mąstymo sutrikimų – persekiojimo ir poveikio kliedesių, dėl ryškių mąstymo, emocijų ir valios sutrikimų šios veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Jam buvo nustatyta diagnozė – paranoidinė šizofrenija. Dėl nestabilios psichikos būsenos, nesant pakankamos kritikos susirgimui, nepakankamos motyvacijos gydytis, teismo psichiatras ekspertas D. Tamašauskas ir teismo psichologas ekspertas M. Ridikas rekomendavo M. D. taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro tipo stebėjimo sąlygomis (b. l. 57–60).

Teismo posėdyje teismo psichiatras ekspertas D. Tamašauskas patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 85 TPK-290/2015 padarytas išvadas, paaiškino, kad nesiėmus reikiamų priemonių M. D. gydyti – neparinkus jam tinkamo prolonguoto vaisto ir neužtikrinus jo patekimo į ligonio organizmą – nėra galimybės reikiamai kontroliuoti šiam asmeniui nustatytos sunkios psichikos ligos. Atliekant ekspertizę buvo nustatyta, kad M. D. dėl lėtinės psichikos ligos paūmėjimo buvo pavojingas aplinkiniams, jo padaryti veiksmai tik dėl atsitiktinumo buvo nukreipti į gyvūną ir svetimą turtą, o galėjo būti ir daug pavojingesni visuomenei. Gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis M. D. taikomas jau keletą metų, buvo taikomas ir šios veikos padarymo metu, tačiau nėra pakankamas, kadangi asmens psichikos būklė buvo labai pablogėjusi. Ambulatorinio stebėjimo sąlygomis asmuo gali būti gydomas, kai jis pats yra pakankamai kritiškas savo ligai ir gerai suvokia būtinybę vartoti vaistus, o M. D. šių reikalavimų neatitinka. Tai, kad dabar geria vaistus, nereiškia, kad tvarkingai gers juos visada, kad ambulatorinio stebėjimo sąlygomis yra įmanoma tai užtikrinti (b. l. 89–90).

Iš aptartų teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 85 TPK-290/2015 išvadų, teismo posėdyje teismo psichiatro eksperto D. Tamašausko paaiškinimų nustatyta, kad M. D. buvo rekomenduota taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro tipo stebėjimo sąlygomis dėl to, kad jis nebuvo pakankamai kritiškas savo ligai, nesuvokė būtinybės vartoti vaistus, o ambulatorinio stebėjimo sąlygomis užtikrinti, kad M. D. vartos paskirtus vaistus, buvo neįmanoma.

Tam, kad būtų patikslintos aplinkybės, susijusios su M. D. psichinės sveikatos būkle, apeliaciniame teismo posėdyje, atlikus įrodymų tyrimą, buvo apklaustas teismo psichiatras ekspertas D. Tamašauskas.

Ekspertas D. Tamašauskas paaiškino, kad jeigu apylinkės psichiatrės N. G. ir D. L. stebi M. D., išrašo jam vaistų, taip pat šiame procese bendradarbiauja tėvai, tai, jo nuomone, M. D. užtektų ambulatorinio gydymo. Ekspertas D. Tamašauskas paaiškino, kad jis rekomendavo stacionarinį gydymą, nes ekspertizės atlikimo metu M. D. nebuvo kritiškas sau, neturėjo pakankamos motyvacijos gydytis. Po ekspertizės atlikimo ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme ekspertas buvo susitikęs su M. D., jis buvo atvykęs su tėvu. Jo būklė ir elgesys pasirodė pakankamai adekvačiai. Vieno susitikimo pakanka tam, kad būtų galima pamatyti, ar žmogaus būklė yra pakitusi. Labai didelę įtaką turi tėvai, nes jie prižiūri ir stebi medikamentų vartojimą. Jeigu pablogėtų sveikata, tada tėvai kreiptųsi į teismą dėl kitokių priemonių taikymo. Dėl gydymo yra gydytojų psichiatrių N. G. ir D. L. atsakomybė. Tuo metu, kai M. D. padarė nusikalstamą veiką, jis nevartojo vaistų. Rizika, kad pritaikius ambulatorinį gydymą gali būti padaryta nusikalstama veika, yra visada, ypač esant tokiems susirgimams. Nuo tokios ligos vaistus vartoti reikia labai ilgą laiką. Tam, kad tai nepasikartotų, asmenį stebi apylinkės psichiatrai. Jie stebi, žiūri, ar būklė blogėja ar ne, koreguoja medikamentus arba net kreipiasi į teismą dėl medicinos priemonių keitimo. Medikai parašė raštą, kad M. D. nuolat lankosi pas juos ir vartoja vaistus. M. D. priežiūra yra būtina, bent jau jis turi būti stebimas apylinkės psichiatro. Dėl atkryčio niekas nėra apdraustas. Mokslas juda į priekį, todėl ekspertas tiki, kad tokia liga bus išgydoma. Psichiatrų tikslas ir yra, kad žmogus vartotų vaistus. Esant tokiai diagnozei, yra būdinga, kad kritika gali atsirasti, nors jos ir nebuvo. Tam, kad būtų galima įvertinti, ar žmogus yra kritiškas, reikia su juo pakalbėti. Gydymas nėra bausmė, tai daroma tam, kad žmogus jaustųsi naudingas visuomenei (b. l. 140).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 98 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Šiuo atveju pažymėtina, kad M. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – paskirtas stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi, t. y. beveik prieš septynis mėnesius, o nusikalstamą veiką M. D. padarė prieš daugiau kaip vienerius metus aštuonis mėnesius. Iš aptartų apeliaciniame teismo posėdyje eksperto psichiatro D. Tamašausko paaiškinimų nustatyta, kad jis rekomendavo M. D. stacionarinį gydymą, nes ekspertizės atlikimo metu M. D. nebuvo kritiškas sau, neturėjo pakankamos motyvacijos gydytis, o sirgdamas tokia liga, svarbiausia, kad asmuo vartotų vaistus. Po ekspertizės atlikimo ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme ekspertas buvo susitikęs su M. D., jis buvo atvykęs su tėvu. M. D. būklė ir elgesys pasirodė pakankamai adekvačiai, šiuo metu jis save vertina kritiškai, nuolat lankosi pas psichiatrus, geria vaistus, juo rūpinasi tėvai. Todėl, eksperto nuomone, M. D. pakaktų ambulatorinio gydymo. Jeigu pablogėtų M. D. sveikata, tada tėvai arba psichiatrai galėtų kreiptis į teismą dėl kitokių priverčiamųjų priemonių taikymo. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje teismo psichiatras ekspertas D. Tamašauskas taip pat patvirtino, kad jis rekomendavo M. D. stacionarinį gydymą, kadangi M. D. nebuvo kritiškas sau, neturėjo pakankamos motyvacijos gydytis, o nesiėmus reikiamų priemonių M. D. gydyti – neparinkus jam tinkamo prolonguoto vaisto ir neužtikrinus jo patekimo į ligonio organizmą – nebūtų buvę galimybės reikiamai kontroliuoti šiam asmeniui nustatytos sunkios psichikos ligos.

Apeliaciniame teismo posėdyje atstovė pagal įstatymą R. D. paaiškino, kad jos sūnus vaistų nevartojo ne savo noru, vaistų vartojimas buvo nutrauktas dėl to, kad sūnus nebuvo socialiai draustas, patvirtino, jog M. D. nuolat vartoja vaistus, lankosi pas psichiatrus (b. l. 140). Pažymėtina, kad dar teismo posėdyje atstovė pagal įstatymą R. D. taip pat patvirtino, kad ji gyvena kartu su sūnumi, žino jo sveikatos problemas ir jas reikiamai kontroliuoja lankydamiesi pas psichikos sveikatos centro gydytoją poliklinikoje. Prašė neskirti sūnui stacionarinio gydymo, nes jis pats tvarkingai vartoja vaistus, nėra pavojingas aplinkiniams, nori įsidarbinti ir kurti savo gyvenimą (b. l. 77).

Apeliaciniame teismo posėdyje M. D. patvirtino, kad jis nuolat vartoja gydytojų paskirtus vaistus, lankosi pas gydytojus psichiatrus. Nurodė, kad įvykis buvo 2015 m. kovo 15 d., jau kitą dieną jis pradėjo vartoti vaistus, po 3–4 mėnesių buvo paleistas iš ligoninės po stacionarinio gydymo, tačiau jis ir toliau vartoja vaistus. Nuo įvykio praėjo jau vieneri metai aštuoni mėnesiai (b. l. 140, 141).

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, atsižvelgdamas į teismo eksperto psichiatro D. Tamašausko paaiškinimus ir išvadas dėl M. D. sveikatos būklės, kad M. D. yra gydomas jau ilgą laiką, jo psichinė sveikatos būklė yra pagerėjusi, jis nuolat geria vaistus, lankosi pas gydytojus psichiatrus, yra kritiškas sau, jį kontroliuoja ir prižiūri tėvai, todėl M. D. nebetikslinga skirti priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad M. D. skirtina priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 3 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį pakeisti.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, M. D. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.