Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovei A. V. dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – AB (duomenys neskelbtini)), uždaroji akcinė bendrovė „G. F.“ (toliau – UAB „G. F.“), uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – UAB (duomenys neskelbtini)), antstolė B. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia ab initio (nuo pradžios) 2005 m. liepos 5 d. dovanojimo sutartį, pasirašytą tarp ieškovės ir atsakovės; taikyti vienašalę restituciją natūra ir grąžinti ieškovės asmeninėn nuosavybėn butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Ieškinyje nurodė, kad 2005 m. liepos 5 d. ieškovė ir atsakovė, kuri yra ieškovės dukra, pasirašė dovanojimo sutartį, kuria ieškovė padavanojo atsakovei butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ieškovė pasirašė sutartį, suklydusi dėl sutarties esmės, jos dalyko ir kitų esminių sutarties sąlygų, nes norėjo sudaryti rentos sutartį. Ieškovė, sudarydama ginčo sutartį, tikėjosi ir susitarė su atsakove, kad atsakovė ją nuolat prižiūrės, periodiškai teiks jai piniginį išlaikymą ar kitokią paramą, reikalingą ieškovės poreikiams patenkinti, o ieškovė už tai perleis atsakovei butą. Dėl teisinių žinių stokos, nežinojo, kad toks susitarimas turėjo būti įformintas rentos, o ne dovanojimo, sutartimi. Atsakovė parinko notarą, pas kurį ieškovė buvo nuvežta ir jis patvirtino šalių ginčo dovanojimo sutartį. Ieškovė, prieš pasirašant sutartį, neskaitė sutarties sąlygų, pasitikėjo atsakove, kuri jai paaiškino, kad tai yra šalių aptartas susitarimas. Nuo 2005 iki 2015 metų atsakovė tinkamai prižiūrėjo ieškovę, tačiau 2015 metais atsakovė nustojo prižiūrėti ieškovę. Atsakovė paaiškino ieškovei, kad žlugo jos verslas, dėl to ji negali ieškovės prižiūrėti ir jos išlaikyti. Ieškovė, pasitikėdama dukra, dar kurį laiką laukė kol atsakovė pakeis savo elgesį, tačiau situacija nepasikeitė, dėl to ieškovė prašė ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu.

Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2005 metais tarp šalių notarų biure buvo sudaryta dovanojimo sutartis, tais pačiais metais šalys pasirašė susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo išlaikyti ieškovę. Tuo metu plėtojosi sutuoktinio verslas ir atsakovė rėmė ieškovę iki 2015 metų, tačiau verslas žlugo ir bankas nukreipė išieškojimą į jų turtą, todėl atsakovė neturėjo galimybių išlaikyti ieškovę.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB (duomenys neskelbtini) atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu, pasisakė, kad ieškovė nenurodė, kuo pasireiškė atsakovės apgaulė sudarant ginčijamą sandorį. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji buvo suklaidinta, nes galvojo, kad sudaro rentos, o ne dovanojimo sutartį yra neįtikinama, nes tam, jog suprasti ginčo sutarties tekstą, pakanka mokėti skaityti. Ieškovė gavo dovanojimo sutarties egzempliorių notarų biure, todėl bet kada galėjo įsigilinti į sutarties esmę, o jos nesupratusi galėjo pasikonsultuoti su kitais asmenimis. Ieškovės teiginiai, jog pasirašymo metu ji turėjo sveikatos sutrikimų, nieko neįrodo, nes ieškovė neturi psichinių problemų, t. y. ieškovė suprato savo veiksmų esmę ir sugebėjo juos valdyti.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė B. P. atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti dėl ieškinio senaties; teismui netaikius ieškinio senaties, prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad antstolė vykdo vykdomąsias bylas Nr. 0171/10/0314, Nr. 0170/12/04547, Nr. 0171/13/01924 pagal pateiktus jai vykdyti vykdomuosius dokumentus dėl priverstinio išieškojimo iš skolininkės A. V. išieškotojų AB (duomenys neskelbtini) bankas ir UAB „G. F.“ naudai. Atliekant vykdymo veiksmus buvo surastas, aprašytas ir areštuotas skolininkų turtas, tarp jų ir butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Skolininkai teikė dėl antstolės atliekamų vykdymo veiksmų skundus, dėl to vykdymo veiksmai užtruko. Antstolės manymu, įvertinus atsakovės (skolininkės) ir solidariai su ja atsakingo jos sutuoktinio turtinę padėtį, šios bylos ginčo objektas (butas) yra vienintelis likvidus turtas, iš kurio gali būti vykdomas išieškojimas vykdomosiose bylose.

Antstolė prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi yra praleistas 10 metų terminas jį pateikti teismui (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas pasibaigė 2015 m. liepos 5 d., o ieškovė nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl ko šis terminas jai turėtų būti atnaujintas. Pažymėjo, jog terminas praleistas ne 1 ar 2 dienas, tačiau beveik 2 metus, o objektas, kurio dovanojimo sutartį siekiama nuginčyti, areštuotas ir į jį turi būti nukreiptas išieškojimas.

Antstolė pažymėjo, kad skolininkę A. V. vykdymo procese atstovavo advokatas D. P., kuris nagrinėjamoje civilinėje byloje atstovauja ieškovę R. B., o tai turėtų kelti abejonių dėl galimo interesų konflikto ir ieškinio pagrįstumo. Antstolės manymu, pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, nes ieškovė nepateikė teismui įrodymų apie gautą išlaikymą, o pateiktas rašytinis įsipareigojimas dėl išlaikymo, galėjo būti parengtas ir ieškinio parengimo metu, jis niekur neregistruotas ir negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Pažymėjo, kad ieškovė teismui teigė, kad atsakovė verslo neteko 2015 metais, tačiau atsakovė neteko verslo anksčiau, nes uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) bankroto byla iškelta 2012 m. gegužės 3 d. Antstolės manymu, ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas siekiant užkirsti kelią buto pardavimui, o ne dėl to, kad dovanojimo sutartis neva sudaryta dėl apgaulės ar nesupratimo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės veiksnumas būtų ribotas ar ji būtų pripažinta neveiksnia, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji negalėjo suprasti sandorio esmės. Ginčo dovanojimo sutartis yra patvirtinta notaro, kuris išaiškina sutarties šalims sandorio sudarymo pasekmes, todėl suklysti dėl sandorio esmės prielaidų nebuvo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė atliko tyčinius veiksmus, siekdama suklaidinti ieškovę, kai 2005 m. liepos 5 d. buvo sudaryta buto dovanojimo sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad ginčo dovanojimo sutartis ieškovei įteikta 2005 m. liepos 5 d., todėl ieškovei pateikus teismui ieškinį 2017 m. sausio 16 d., buvo praleistas ieškinio senaties terminas, kuris praleistas ne dėl svarbių priežasčių. Trečiasis asmuo antstolė B. P. prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas taikomas ir tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog dovanojimo sutartis sudaryta dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis) ar dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Padarė tikėtiną išvadą, kad ieškinys byloje pareikštas tikslu išvengti priverstinio išieškojimo, nes ieškovė žinojo apie atsakovės turimus finansinius sunkumus (žlugusį verslą) ir iš varžytinių parduodamą butą, juos atstovavo tas pats advokatas. Pažymėjo, jog ieškovei buvo sudarytos visos sąlygos išsiaiškinti sudaromo sandorio esmę ir pasekmes. Ieškovė nurodė, kad sudarytos sutarties sąlygų neperskaitė, kas vertinama kaip didelis neatsargumas ir nesudaro pagrindo padaryti išvadai, jog ji sutartį sudarė suklydusi. Ieškovė, sudarant sutartį, buvo 56 metų amžiaus, todėl tokio amžiaus žmogaus gyvenimiška patirtis leidžia jai suprasti dovanojimo sutarties esmę ir pasekmes. Ieškovės pateikti medicininiai dokumentai yra 2016 metų, todėl tai taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė dėl sveikatos būklės galėjo klysti, kai 2005 metais sudarinėjo ginčo sandorį. Valios pasikeitimas jau po sandorio sudarymo, nelaikytinas suklydimu dėl esminių sandorio elementų, todėl nėra pagrindo ieškovės ieškinį tenkinti.

III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti negaliojančia 2005 m. liepos 5 d. dovanojimo sutartį ab initio (nuo pradžios); pripažinti niekine atsakovės rentos sutartį; taikyti vienašalę restituciją, grąžinant ieškovės asmeninėn nuosavybėn butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė ir nenagrinėjo dviejų sutarčių (dovanojimo ir rentos) sudarymo aplinkybių, nes šalys sudarė notarinę dovanojimo sutartį, o atsakovė pasirašė vienašališką įsipareigojimą, kad iki ieškovės gyvenimo pabaigos ja rūpinsis ir teiks išlaikymą. Šioje situacijoje tarp šalių yra įsipareigojimai, kuriais ieškovė perdavė atsakovei butą su sutartu reikalavimu, jog jai bus teikiamas išlaikymas, o atsakovė teiks rūpybą už dovaną, todėl atsiranda apsimestinio sandorio pasekmės. Remiantis kasacinio teismo praktika, nustačius, kad buvo apsimestinis sandoris, taikytinos teisės normos, reglamentuojančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų sudarė ir vykdo. Tiek ieškovė, tiek atsakovė ketino ir sąžiningai galvojo, kad sudarė rentos sutartį. Įstatymas nustato, kad rentos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.443 straipsnio 1 dalis), tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta tik rašytinė rentos sutartis, dėl to jų tarpusavio sutartis yra negaliojanti, o privalomos notarinės formos nesilaikymas sukelia CK 1.80 straipsnio 2 dalies pasekmes, t. y. perleistas butas turi būti grąžintas ieškovei, bet atsakovei negrąžintos patirtos išlaidos, nes ieškovė objektyviai negalėtų įvykdyti pilnos restitucijos. Per 11 metų yra susikaupusi didelė suma, o jos gaunamos pajamos yra tik pensija, kitų pajamų neturi.

Apeliantė pažymėjo, kad tik po atsakovės finansinės padėties suprastėjimo, suprato, kad tarp šalių buvo susiklostę ydingi teisiniai santykiai, todėl dėl ydingai išreikštos šalių valios susiklostė ir vystėsi neteisėti santykiai, dėl to butas turi būti kuo skubiau grąžintas ieškovei.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje yra suėjęs ieškinio senaties terminas, nes teismas netinkamai kvalifikavo ir nenagrinėjo susiklosčiusių šalių teisinių santykių. Šiuo atveju buvo sudarytos imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančios sutartys, o tokioms sutartims ieškinio senaties reikalavimas apskritai nėra taikomas, nes niekiniai sandoriai negalioja vadovaujantis įstatymu. Ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik po profesionalaus teisininko konsultacijos, dėl to faktinis teisės pažeidimo sužinojimas įvyko tik 2016 metais.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė B. P. atsiliepimu į skundą nesutiko su apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą nepakeistą.

Nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje ieškinio senaties terminas taikytas pagrįstai, nes dovanojimo sutarties egzempliorius buvo įteiktas ieškovei sutarties pasirašymo metu, ieškovė turėjo visas galimybes susipažinti su sutarties turiniu ir teisinėmis pasekmėmis, todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2015 m. liepos 5 d. Ieškovė neprašo atnaujinti akivaizdžiai praleisto senaties termino, o nurodo, jog sutartims, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, ieškinio senatis netaikoma. Antstolė nesutinka su tokia ieškovės pozicija, nes byloje nėra įrodymų, jog tarp šalių buvo sudaryta rentos sutartis, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas.

Pažymėjo, jog atsakovė 2005 m. liepos 5 d. raštu įsipareigojo teikti ieškovei išlaikymą už padovanotą butą, tačiau toks raštelis nebuvo patvirtintas pas notarą, todėl galėjo būti parengtas bet kuriuo metu, net ir ieškinio nagrinėjimo metu, dėl to jis negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Savo tikrajai valiai įforminti šalys kreipėsi į notarą, kuris dovanojimo sutartyje įtvirtino tikrąją šalių valią ir šalims nebuvo jokio pagrindo sudaryti papildomus susitarimus ar raštus. Atsakovės pateiktas pasižadėjimas mokėti rentą nėra objektyvus įrodymas, kadangi tokį raštą galima parengti bet kuriuo metu, o šalys nepateikė įrodymų, jog išlaikymas realiai buvo teikiamas. Antstolės manymu, ieškovės valia buvo aiški, ji, turėdama du butus ir siekdama padėti, vieną iš jų padovanojo dukrai. Vien tai, kad ieškovė turėjo du butus, patvirtina, kad būtinybė teikti jai išlaikymą buvo abejotina.

Antstolė abejoja apeliaciniame skunde pateiktos įvykių eigos patikimumu, nes ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad atsakovė teikė išlaikymą ieškovei iki 2015 metų, nuo 2015 m. išlaikymo nebeteikė dėl suprastėjusios finansinės padėties (prarasto verslo), tačiau realiai atsakovė verslo neteko dar 2012 metais, kai UAB (duomenys neskelbtini) buvo iškelta bankroto byla. Ieškovė taip pat teigė, kad ji iki 2016 metų vidurio laukė kol atsakovė pakeis savo elgesį, tačiau šis laikotarpis sutampa su įkeisto turto pardavimo iš varžytinių laiku, po kurio buvo galima numatyti, kad bus atnaujintas buto pardavimo procesas.

Antstolės manymu, atsižvelgiant į vykdomųjų bylų aplinkybes ir įrodymų, patvirtinančių šalių valią sudaryti rentos sutartį, nebuvimą, galima daryti prielaidą, kad ieškovė, teikdama ieškinį atsakovei, iš esmės veikė atsakovės interesais, nes teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, būtų užkirsta galimybė nukreipti išieškojimą į šiuo metu atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, tokiu būdu pažeidžiant sąžiningų išieškotojų teisėtus interesus atgauti skolą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

Ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti negaliojančia 2005 m. liepos 5 d. dovanojimo sutartį ab initio (nuo pradžios); pripažinti niekine atsakovės rentos sutartį; taikyti vienašalę restituciją, grąžinant ieškovės asmeninėn nuosavybėn butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ieškovės apeliaciniame skunde reiškiamas reikalavimas pripažinti niekine rentos sutartį yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme. Naujo reikalavimo reiškimas prieštarauja CPK 312 straipsnio nuostatoms, įsakmiai nustatančioms, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi tik reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad įstatyme nepripažįstama galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme, nes ji iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016). Kadangi reikalavimas pripažinti rentos sutartį niekine nelaikytinas neatsiejamai susijusiu su reikalavimu pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, jis negali būti nagrinėjamas apeliacine tvarka.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2005 m. liepos 5 d. Vilniaus miesto 32-ame notarų biure ieškovė R. B. sudarė nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, pagal kurią padovanojo savo dukrai, atsakovei A. V., butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (b. l. 14–16). Ieškovė prašė pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, kaip sudarytą dėl suklydimo. Nurodė, kad sudarydama ginčo dovanojimo sutartį, ji siekė, jog dukra ją išlaikytų iki gyvos galvos (t. y. galvojo, jog sudaro su dukra rentos sutartį), tačiau dėl teisinių žinių stokos ir kitų aplinkybių (prastos sveikatos) nežinojo, kad toks susitarimas turėjo būti įformintas rentos, o ne dovanojimo, sutartimi. Paaiškino, kad sutarties sąlygų neskaitė ir pasitikėjo dukra, kuri parinko notarą šiai sutarčiai patvirtinti. Byloje pateiktas rašytinis lapelis (datuotas 2005 m. liepos 5 d.), kuriame atsakovė nurodė, jog įsipareigoja rūpintis, prižiūrėti ir teikti ieškovei išlaikymą iki gyvos galvos, už tai, kad ieškovė dovanojo atsakovei butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (b. l. 18).

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais

CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos šios sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis; trečia, suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta – teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-533-421/2015).

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į teigiančio, kad jis suklydo, asmens amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Tačiau suklydimo faktas savaime dar nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį, turi būti konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis. Suklydimas laikytinas esminiu, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

Pagal CK 6.465 straipsnio 1 dalį dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, apdovanotasis atleidžiamas nuo turtinės pareigos apdovanojusiajam, o tuo tarpu išlaikymo iki galvos sutartimi rentos sutartimi gavėjas – fizinis asmuo perduoda nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją iki gyvos galvos (CK 6.460 straipsnio 1 dalis). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, įvertinus ieškovės amžių, gyvenimišką patirtį, spręstina, kad sutarties sudarymo metu ji turėjo suprasti dovanojimo sutarties esmę ir pasekmes. Pažymėtina, kad dovanojimo sandoris iš esmės nesudėtingas, suprantamas vien iš sutarties pavadinimo, todėl, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, net ir nesant duomenų apie išsilavinimą, suklydimui dirbtas techninis darbas įtakos negalėjo turėti. Be to, dovanojimo sutartis buvo patvirtinta notarės, kuri šalims turėjo pareigą papildomai išaiškinti sudaromos sutarties esmę ir įsitikinti asmens gebėjimu suprasti sudaromo sandorio esmę ir jo pasekmes. Ieškovė nurodė, kad ji neperskaitė sudarytos dovanojimo sutarties. Apdairus ir atidus žmogus, sudarydamas sutartį, rūpindamasis savo teisėmis ir pareigomis, prieš pasirašydamas sutartį turi ją perskaityti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Todėl ieškovės argumentas, kad ji prieš pasirašydama nesusipažino su sutarties turiniu, vertintinas kaip didelis neatsargumas ir nerūpestingumas, neveikimas kaip apdairaus asmens, dėl to nesudaro pagrindo išvadai, jog ji ginčo sutartį sudarė suklydusi.

Pasisakydama dėl ieškovės argumentų, kad sudarymo metu jai buvo suprastėjusi sveikata, reikėjo nuolatinio gydymo ir medicininės priežiūros, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui įvertinti jos sveikatos būklę dovanojimo sutarties sudarymo metu, o Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) 2016 m. spalio 10 d. išrašas patvirtina ieškovės sveikatos sutrikimus 2016 metais, tačiau neparodo ieškovės sveikatos būklės 2005 metais, 2016 m. liepos 12 d. PVM sąskaita faktūra už 2016 metais ieškovei suteiktas dantų protezavimo paslaugas, nepatvirtina ieškinyje nurodomų aplinkybių (b. l. 22–23) (CPK 178 straipsnis).

Ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovė nuvežė ją į atsakovės parinktą notarų biurą ar nuo 2015 metais atsakovė nustojo mokėti išlaikymą, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad tokiais veiksmais ieškovė suklydo ar atsakovė pasielgė nesąžiningai, siekdama apgauti ieškovę, kai ieškovė jai 2005 metais padovanojo butą (CK 1.91 straipsnis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal CK 1.91 straipsnį, reglamentuojantį sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimą negaliojančiais, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių siekiama. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Akcentuojama, kad yra būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovė būtų siekusi ją apgauti ar suklaidinti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ta aplinkybė, kad atsakovė nuvežė ieškovę į dukros parinktą notarų biurą, ar jau po dovanojimo sutarties sudarymo dukra raštu įsipareigojo rūpintis, prižiūrėti ir teikti materialinį išlaikymą motinai, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė pasielgė nesąžiningai, siekdama apgauti ieškovę.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje, o atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai, nustatyti CK ir kituose teisės aktuose. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Iš bylos duomenų matyti, jog 2005 m. liepos 5 d. notarų biure ieškovė sudarė ginčo dovanojimo sutartį ir tą pačią dieną gavo dovanojimo sutarties egzempliorių (Dovanojimo sutarties 5.6 punktas), todėl ieškovė nuo šios dienos turėjo visas galimybes išsamiai susipažinti su sudarytos ginčo sutarties turiniu. Ieškovė pateikė teismui ieškinį 2017 m. sausio 16 d. Taigi, ieškovė pateikė ieškinį teismui pasibaigus ieškinio senaties terminui, t. y. po daugiau nei 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė B. P. prašė byloje taikyti ieškinio senaties terminą, o pirmosios instancijos teismas jį taikė.

Ieškinio senaties institutas nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė teismui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kuris praleistas dėl svarbios priežasties. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000), taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytos svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nelaikytinos tokiomis, kad būtų pagrindas spręsti dėl parleisto senaties termino atnaujinimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovės pateiktas vienintelis įrodymas (VšĮ Karoliniškių poliklinikos pažyma) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Ieškovė apeliaciniame skunde pasisako, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikoma, nes pareikštas reikalavimas pripažinti sandorį niekiniu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovės pozicija nesutinka, nes kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantės reikalavimas pripažinti atsakovės rentos sutartį niekine, nebuvo ieškinio dalykas, t. y. tokio reikalavimo ieškovė ieškinyje nebuvo pareiškusi, ieškinio pagrindas ir dalykas buvo 2005 m. liepos 5 d. dovanojimo sutartis, kurią ieškovė prašė pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio (nuo pradžios), todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas, tačiau pažymėtina, kad niekinis sandoris gali sukelti teisinius ir faktinius padarinius, jis gali būti vykdomas ir jo pagrindu gali atsirasti civilinės apyvartos pokyčių, pažeidžiančių kitų asmenų teises. Dėl to kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius gali būti taikoma ieškinio senatis, tokiam reikalavimui pareikšti senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006).

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.