Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-297/2011

Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lenkas, vedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimu.

Šiuo nuosprendžiu V. P. įpareigotas per vieną mėnesį, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

V. P. išaiškinta, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Nuosprendžiu J. V. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. P. jos naudai priteista 93 (devyniasdešimt trys) litai.

J. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. P. jos naudai priteista 1000 (tūkstantis) litų.

Už J. V. suteiktą teisinę pagalbą iš V. P. priteista 1000 (vienas tūkstantis) litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad jis 2009-06-29 apie 10.00 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), sumušė J. V., padarydamas jai poodines kraujosruvas žastuose, dešiniame sėdmenyje ir dešinėje pėdoje, taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Šiais savo veiksmais V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

Nuteistasis V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti iš nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., padarymo, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties. Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino J. V. medicininius dokumentus, todėl nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas, apkaltindamas jį nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., padarymu nukentėjusiosios atžvilgiu. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje visiškai nevertino šių, jo gynybai svarbių įrodymų ir nepašalino byloje esančių prieštaravimų, o būtent:

2009-07-17 Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato Panerių policijos nuovados 2009-07-17 raštu Nr. 10-13-S-24000 jo motinai M. S. buvo pranešta, kad 2009-06-29 jos pareiškimas dėl J. V. netinkamo elgesio, kuriuo ji sukėlė M. S. fizinį skausmą, išnagrinėtas ir priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą vadovaujantis LR BPK 407 str., 168 str. 2009-07-17 Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato Panerių policijos nuovados nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad 2009-06-29 policijos nuovada gavo J. V. pareiškimą, kad 2009-06-29 apie 10 val. atėjo pas M. S. į namus (duomenys neskelbtini). Kilus ginčui J. V. stumdė, mušė ir išvijo iš namų M. S. ir jo sūnus V. P.. Rimtų sužalojimų nepatyrė, tačiau jai buvo sukeltas fizinis skausmas. 2009-07-09 J. V. pareiškime, adresuotame Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2 policijos komisariato Panerių policijos nuovadai, pastaroji taip pat nurodo, kad M. S. ėmė kolioti necenzūriniais žodžiais ir paėmus kažkokį daiktą ėmė mušti ir vyti iš patalpos. Į jo motinos P. P. šauksmus ir reikalavimus jos nemušti, nereagavo, pakvietė savo sūnų V. P., jis stvėrė ją už pažastų, išstūmė iš patalpų, nustūmė nuo šlaito, po ko ji nugriuvo.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rašytinių įrodymų, susijusių su 2009-06-29 įvykiu, visiškai netyrė, neanalizavo ir nevertino, tačiau jų analizė yra itin svarbi jo (nuteistojo) gynybinei pozicijai pagrįsti. Iš šių rašytinių įrodymų turinio analizės akivaizdu, kad nukentėjusioji J. V., kreipdamasi į teisėsaugos institucijas, nurodė, jog iš pradžių patyrusi fizinį skausmą, apsistumdydama su jo motina M. S.. J. V. fizinį skausmą galėjo patirti ir apsistumdydama su jo (nuteistojo) motina M. S., o taip pat griūdama. Aplinkybę, jog J. V. patirti sužalojimai net keliose pozicijose (dviejose iš trijų nurodytų specialisto išvadoje – kraujosruvos dešiniame sėdmenyje, dešinėje pėdoje) galėjo būti padaryti griūvant (į ką nors atsitrenkus) arba suspaudus rankų pirštais, patvirtino ekspertė, atsakydama į bylos nagrinėjimo metu užduotus klausimus. Tokius ekspertės paaiškinimus tik patvirtina ir sustiprina abejones dėl jo kaltės byloje esantis VšĮ Lentvario ambulatorijos 2010-09-21 raštas Nr. 118, kuriame nurodyta, jog pacientė J. V. į Lentvario ambulatoriją kreipėsi 2009-06-29 dėl čiurnos sąnario traumos.

Nuteistasis skunde nurodo, kad teismo išvada, esą apklausta teisme liudytoja M. R. parodė, jog nukentėjusioji J. V. įvykio vietoje paaiškino, kad būtent V. P. jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, neatitinka faktinių šios liudytojos parodymų, kadangi bylos nagrinėjo metu apklausta policijos pareigūnė tik patvirtino tą aplinkybę dėl išpurvintų J. V. rūbų. Nors teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi iš dalies P. S. parodymais, tačiau nenurodė kokiais būtent šio liudytojo – policijos pareigūno parodymais grindžiama jo kaltė, kadangi P. S. apskritai nenurodė jokių įvykio aplinkybių.

Nuteistojo nuomone, teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad net ir esant tarp J. V. bei jo (nuteistojo) tęstinio pobūdžio konfliktiniams santykiams, niekas nesuteikė jam teisės naudoti smurtą. Tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi jis, duodamas bylos nagrinėjimo metu parodymus, akcentavo priešingai, kad tarp jo ir nukentėjusiosios J. V. jokių santykių nėra – iki įvykio su teta nebendravo apie 10 metų. Dėl tęstinio pobūdžio konfliktinių santykių tarp jo ir nukentėjusiosios parodymų nedavė ir pati J. V.. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, šis nuosprendis naikintinas, o jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistasis V. P. ir jo gynėja advokatė prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusioji J. V. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo V. P. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir tinkamai kvalifikavo V. P. nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę. V. P. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais, o būtent: nukentėjusiosios J. V. parodymais, kur ji teigė, jog kaltinamasis V. P. įspyrė jai į dešinį klubą ir stipriai sugriebęs ją už rankų, išstūmė iš patalpos į kiemą. Neišlaikiusi pusiausvyros ji nukrito ant žemės. Jai atsikėlus, V. P. du kartus įspyrė ir grasinančiu tonu liepė daugiau čia nesilankyti. Nukentėjusiosios J. V. parodymus apie tai, kad ji įvykio metu buvo sužalota, patvirtina Specialisto išvada Nr. G 2664/09(01), kurioje nurodyta, jog J. V. nustatytos poodinės kraujosruvos žastuose, dešiniame sėdmenyje, dešinėje pėdoje. Kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais, išsamiais ir logiškais nukentėjusiosios parodymais apie įvykio aplinkybes, kuomet ji buvo sužalota savo sūnėno V. P.. Tai, kokiu būdu galėjo atsirasti ant nukentėjusiosios kūno sužalojimų, paaiškino teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ekspertė Jūratė Gincman – Dorošenko, kuri patvirtino, jog J. V. nustatytos kraujosruvos žastuose galėjo atsirasti juos suspaudus pirštais, o kraujosruvos sėdmenyse bei pėdoje – sudavus smūgius ar į ką nors atsitrenkus. Kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl įvykio aplinkybių ir ją sužalojusio asmens. Kaip matyti iš prie bylos medžiagos pridėto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 13-AT-02667-09, nukentėjusioji J. V. 2009-06-29 pareiškime jau aiškiai nurodė, kad ji buvo sumušta V. P., jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors šiame pareiškime minima ir nuteistojo V. P. motina M. S., tačiau nukentėjusioji, teikdama pareiškimą policijai, nenurodė, kad ji buvo sumušta M. S., ji akcentavo, kad būtent M. S. sūnus nukentėjusiajai smūgiavo. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas įvyko ir tarp nukentėjusiosios ir M. S., galimai net ir susistumdymas, tačiau kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad būtent nuo V. P. smūgių nukentėjusiajai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Iš minėtos Vilniaus apskrities VPK 2 PK Panerių policijos nuovados teismui pateiktos medžiagos Nr. 13-AT-02667-09 matyti, kad 2009-06-29 V. P. buvo įspėtas dėl fizinio skausmo sukėlimo J. V., kad jei jis toliau naudos fizinį smurtą, jis bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR ATPK 140 str. Byloje nėra duomenų, jog V. P. būtų skundęs šį policijos įspėjimą.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų M. S., V. T., G. M. parodymais, kadangi liudytoja M. S. yra kaltinamojo motina, o V. T. ir G. M. – kaltinamojo pažįstami, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie liudytojai duoda subjektyvius, V. P. palankius parodymus.

Kolegija sprendžia, kad nepaisant to, kad tiesioginių įvykio liudytojų, mačiusių, kaip buvo sužalota nukentėjusioji J. V., byloje nenustatyta, tačiau, atsižvelgiant į pačios nukentėjusiosios J. V. parodymus, Specialisto išvadą dėl jos patirtų sužalojimų ir sužalojimų lokalizacijos, o taip pat atsižvelgiant į policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą parodymus, kolegijai nekyla jokių abejonių, jog būtent V. P. prieš nukentėjusiąją panaudojo fizinį smurtą, ją nežymiai sužalojo, dėl ko jo nusikalstama veika pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo kvalifikuota pagal LR BK 140 str. 1 d.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad J. V. fizinį skausmą galėjo patirti ir apsistumdydama su jo (nuteistojo) motina M. S., o taip pat griūdama. Kolegija nelaiko pagrįstais tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kadangi jie paneigti pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji nurodė, kad būtent V. P. jai įspyrė ir sugriebęs už rankų, išstūmė iš patalpos. Tokie nukentėjusiosios parodymai nepaneigti jokiais bylos faktiniais duomenimis. Kolegija neturi pagrindo manyti, jog nukentėjusioji šiuos sužalojimus patyrė susižalodama pati, ar šiuos sužalojimus nukentėjusiajai galėjo padaryti kiti asmenys, kadangi nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusioji turi tikslą apklabėti kaltinamąjį V. P., juolab, kad kaip teigia pats kaltinamasis, jis su savo teta, t.y. nukentėjusiąja, nebendravo daugelį metų.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kolegija nelaiko pagrįstais tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų yra kaltas kaltinamasis V. P., todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, liudytojus byloje esantiems įrodymams patikrinti, visapusiškai ištyrė byloje esančią medžiagą. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šioje byloje nenustatyta, kad vertinant įrodymus teismas buvo šališkas arba pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl kolegija konstatuoja, kad naikinti teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, padariusi išvadą, kad V. P. pagrįstai pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d., išnagrinėjus pagrindinius skundo argumentus, sutinkamai su teismine praktika, laiko netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį skundo motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant apelianto kaltės ir kitus su tuo susijusius klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. P. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, įvykdė tyčinę nesunkią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nenustatė kaltinamojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas šias nurodytas aplinkybes, pagrįstai paskyrė kaltinamajam V. P. jam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, nustatydamas 6 mėnesių laisvės apribojimo terminą.

Pirmosios instancijos teismo V. P. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš kaltinamojo V. P. nukentėjusiajai J. V. 93 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiajai priteista suma turtinei žalai atlyginti pagrįsta byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, o suma neturtinei žalai atlyginti nelaikytina pernelyg didele, priteista atsižvelgiant į nukentėjusiosios patirtus fizinius skausmus ir dvasinius išgyvenimus.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo V. P. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.