- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-27
- Bylos Nr.
- A-502-1013-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja I. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išduoti leidimą rengti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 15 d. sprendimu patvirtinto Markučių rajono detalaus plano pakeitimą, kurio tikslas yra žemės sklypo formavimas prie nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbiami) (Markučių r.), Vilniuje. Skunde nurodoma, kad pareiškėja 2006 m. spalio 4 d. nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 3-12384 iš I. P. asmeninės nuosavybės teise įsigijo pastatą – sugriuvusį gyvenamąjį namą, t. y., jo pamatus (baigtumas 7 proc.), unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami) (Markučių r.), Vilniuje. Kadangi statinys yra valstybinėje žemėje, nurodytam sandoriui sudaryti buvo gauta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. P-02-27-770, kurioje valstybė neprieštaravo, kad būtų parduotas valstybinėje žemėje esantis pastatas. Statinį pareiškėja įsigijo tam, kad jį rekonstruoti. Pareiškėja nurodė, kad norėdama pradėti įsigyto pastato rekonstrukcijos darbus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtintu techniniu reglamentu Nr. STR 1.08.02:2002 dėl statinio rekonstrukcijos darbų vykdymo, 2007 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą suformuoti žemės sklypą, tenkantį jos nuosavybės teise valdomam gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančiam (duomenys neskelbiami) (Markučių r.), Vilniaus mieste.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos plėtros departamentas 2007 m. vasario 12 d. raštu Nr. A51-2765-(14.6-MPD-0) atmetė pareiškėjos 2007 m. sausio 26 d. prašymą ir nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas daiktas, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami) (Markučių r.), Vilniaus m., nepriskiriamas atskirų nekilnojamojo turto objektų sąrašui, todėl manė, jog valstybinės žemės sklypas nėra užstatytas minimu objektu ir jam nėra taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos naudojamos kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės. Pareiškėja iš Vilniaus m. savivaldybės administracijos plėtros departamento sužinojo, kad 2000 m. kovo 15 d. yra priimtas Vilniaus miesto tarybos sprendimas Nr. 541 dėl Markučių r. detaliojo plano tvirtinimo. Jai susipažinus su minėtu sprendimu ir prie jo pateiktu planu paaiškėjo, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis statinys pagal patvirtintą detalųjį planą patenka į bendro naudojimo teritoriją ir šiam pastatui eksploatuoti žemės sklypas nėra suformuotas. Kadangi, pareiškėjos nuomone, Vilniaus m. tarybos sprendimu patvirtintas detalusis planas neatitinka teisės normų reikalavimų, ji pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, prašydama leisti rengti Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 15 d. sprendimu patvirtinto detalaus plano pakeitimą, kurio tikslas yra žemės sklypo formavimas prie nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbiami) (Markučių r.), Vilniuje. Tačiau 2008 m. birželio 13 d. raštu buvo informuota, kad savivaldybės administracija atsisako leisti rengti detaliojo plano pakeitimus. Pareiškėjos manymu, toks Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymas yra neteisėtas. Nurodė, kad pastatą ji įsigijo kaip nekilnojamąjį daiktą, nes jis buvo suformuotas nekilnojamo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir jam buvo suteiktas unikalus numeris. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo dienos laikomi išsamiais ir teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Pastatas buvo ir yra įregistruotas nekilnojamo turto registre kaip nekilnojamas daiktas ir duomenys apie šį pastatą nėra nuginčyti, todėl jie yra teisingi. Skunde nurodė, kad vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.4 ir 30.11 punktais pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiam ir Nekilnojamo turto registre įregistruotam gyvenamajam pastatui eksploatuoti pagal jo Nekilnojamo turto registre įrašytą tiesioginę paskirtį privalo būti suprojektuotas žemės sklypas. Kadangi toks sklypas nebuvo suprojektuotas Vilniaus miesto tarybos 2000 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 541 patvirtintame Markučių r. detaliajame plane, jis privalo būti projektuojamas rengiant šio plano pakeitimą. Pareiškėja skunde nurodė, kad dėl nurodytų atsakovo veiksmų (neveikimo) – atsisakymo leisti rengti detaliojo plano pakeitimą ir detaliuoju planu nesuformavus atitinkamo žemės sklypo pastatui eksploatuoti, ji negali tinkamai naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu, t. y., jį atstatyti įstatymo nustatyta tvarka, nes negauna leidimo rekonstrukcijai pradėti.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjos skundo motyvų neaišku, kuo remdamasi ji teigia, kad Markučių rajono detalusis planas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kuo pasireiškia šio teritorijų planavimo dokumento neatitikimas teisės aktams. Atsiliepime nurodė, kad detaliųjų planų keitimai rengiami, derinami ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir detalusis planas. Detalieji planai keičiami planavimo organizatoriaus iniciatyva, o dokumento pakeitimai turi būti suderinti, viešai apsvarstyti ir patvirtinti. Prieš pradedant rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentą turi būti nustatomos planavimo sąlygos. Atsiliepime pažymima, kad žemės sklypai formuojami prie naudojamų pastatų. I. K. pastatais realiai nesinaudojo, skunde pati pripažino, kad ji pirko tik pamatus, nesinaudojo ji ir žemės sklypu. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjos reikalavimas – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išduoti leidimą rengti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 541 patvirtinto Markučių rajono detalaus plano pakeitimą – yra suformuluotas ne pagal teisės aktus, kadangi teisės aktai, reglamentuojantys teritorijų planavimą, nenumato savivaldybei tokios funkcijos ir nereglamentuoja tokio leidimo išdavimo procedūros.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto taryba 2000 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 541 patvirtino Markučių rajono detalųjį planą. Įsiteisėjusiame 2002 m. spalio 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-9-1297/2002 nustatyta, kad ginčo teritorija patenka į bendro naudojimo teritoriją, kurioje žemės sklypai neformuojami. Ginčo nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos nuorašai patvirtina, kad pirminė pirkimo-pardavimo sutartis dėl ginčo nekilnojamojo turto buvo sudaryta tarp V. D. ir VĮ „Valstybės turto fondas“, kurioje buvo numatyta, kad privatizavimo objektui žemės sklypas nepriskirtinas, nes patenka į miesto infrastruktūros zoną (sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje I-9-1297/2002). Minėtu sprendimu buvo atmestas pareiškėjo prašymas suformuoti žemės sklypą prie jo nuosavybės teise turimo pastato (duomenys neskelbiami), Vilniuje, kurio dabartinė savininkė ir yra pareiškėja. Nuo to laiko faktinė ir teisinė pareiškėjai priklausančio pastato ir teritorijos padėtis nepasikeitė. Pareiškėja, sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį, žinojo, kad prie jos perkamo pastato žemės sklypas nesuformuotas ir pastatui nepriskiriamas, žinojo ji ir apie Vilniaus miesto tarybos 2005 m. kovo 15 d. sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas Markučių rajono detalusis planas. Vilniaus miesto tarybos 2005 m. kovo 15 d. sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Markučių rajono detalusis planas yra galiojantis ir šiuo metu nepakeistas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja 2008 m. sausio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo, kuriuo minėtas planas patvirtintas, panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinė byla buvo nutraukta, nes praleistas terminas apskųsti nurodytą sprendimą. 2008 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas galioti.
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę suformuoti žemės sklypą, būtiną nekilnojamojo daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančio (duomenys neskelbiami), Vilniuje, naudojimui pagal paskirtį. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teritorijų planavimo procesą reglamentuojantys teisės aktai numato, kad detaliųjų planų keitimai rengiami, derinami ir tvirtinami ta pačia tvarka, kaip ir detalusis planas. Pareiškėjai priklausantis nekilnojamas daiktas, esantis (duomenys neskelbiami), Vilniuje, negali būti pripažintas naudojamu gyvenamuoju namu ar statiniu, kadangi pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, tą nurodo pareiškėja ir savo skunde, kad ji pirko tik namo pamatus, gyvenamojo ploto – 0,00 kv. m. Pati pareiškėja buvusiu gyvenamuoju namu niekada nesinaudojo. Pareiškėja nepateikė teismui jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ji turi nuosavybės teisę į žemės sklypą prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato (duomenys neskelbiami), Vilniuje, ar kad kokiu nors kitu pagrindu tuo sklypu teisėtai naudojasi. Atvirkščiai, aukščiau išvardinti dokumentai patvirtina, kad pareiškėja, pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypo savo nuosavybėn neįgijo ir kad žemės sklypas prie jos perkamo pastato nepriskiriamas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-1414/2008 nurodė, kad aplinkybė, jog nebaigtas statyti statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pati savaime nereiškia, kad statinys yra naudojamas, t. y., kad yra atvejis, kai galima rengti detalųjį planą Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 dalies 7 punkte ir Aprašo 7.6 punkte numatytu pagrindu. Statinio naudojimas – esminių statinio reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti (Statybos įstatymo 2 str. 72 d.). Galimybę naudoti statinį pagal paskirtį apsprendžia jo baigtumas ir priėmimas naudoti teisės aktais nustatyta tvarka. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnyje pateiktas sąvokas statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti yra nebaigtas statyti statinys (Statybos įstatymo 2 str. 5 d.). Todėl, pareiškėjai nepateikus duomenų, kad jai priklausantis pastatas gali būti naudojamas pagal paskirtį (gyvenamasis namas) ir duomenų, kad jai nuosavybės teise priklauso ar ji teisėtai naudojasi žemės sklypu prie pastato (duomenys neskelbiami), Vilniuje, atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą rengti Vilniaus miesto tarybos 2000 m. kovo 15 d. sprendimu patvirtinto Markučių rajono detalaus plano pakeitimą, kurio tikslas yra žemės sklypo formavimas prie nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbiami) (Markučių rajone), Vilniuje.
III.
Apeliaciniu skundu I. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Apeliantė nurodo, kad teisinis pagrindas ją laikyti žemės sklypo, kuriame yra jai priklausantis statinys, naudotoja, yra jos nekilnojamojo turto – pastato – pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad įsigyjant jai nurodytą pastatą, kuris yra ant valstybinės žemės, valstybinės žemės valdytojas – Vilniaus apskrities viršininkas – neprieštarauja šio nekilnojamojo turto sandoriui. Todėl apeliantė mano, kad valstybinės žemės valdytojas pripažino, jog toks statinys gali būti eksploatuojamas valstybinėje žemėje pagal jo Nekilnojamojo turto registre įrašytą tikslinę paskirtį. Apeliantė nurodo, jog pastato inventorinėje byloje yra pažymėtas šiam statiniui priskirtas 1282 kv. m. dydžio žemės sklypas, kas suteikė pareiškėjai pagrindą manyti, jog žemės sklypas prie šio statinio bus suformuotas. Be to, pagal savo prigimtį statiniai negali funkcionuoti be žemės (CK 4.40 str.). Būtent dėl to, kad būtų suformuotas konkretus žemės sklypas prie jai priklausančio statinio, ji ir kreipėsi ė teismą dėl detalaus plano pakeitimo. Jei nebus suformuotas žemės sklypas, bus apribotos pareiškėjos teisės atstatyti sugriuvusį statinį. Taip pat pareiškėja paaiškina, kad pastatą ji įgijo būtent turėdama tikslą jį rekonstruoti pagal tiesioginę paskirtį. Tuo tarpu pastato atstatyti ir jo naudoti pagal paskirtį ji neturi galimybės dėl paties atsakovo neteisėtų veiksmų, kuriais atsisakoma formuoti žemės sklypą (pažeisti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.4 ir 30.11 punktai), be ko pareiškėja negali gauti leidimo pastato atstatymui (rekonstrukcijai). Todėl teismo argumentas, kad pagal esamą situaciją nurodytame pastate pareiškėja negali gyventi, yra nepagrįstas, kadangi vien tai, jog statinys yra sugriuvęs, dar nereiškia, kad pareiškėja neturi teisės atkurti statinį pagal jo tiesioginę paskirtį ir jo eksploatuoti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo I. K. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, apeliantės teiginys, kad teisinis pagrindas ją laikyti žemės sklypo naudotoja yra nekilnojamojo turto – pastato – pirkimo-pardavimo sutartis, yra nepagrįstas. Atsakovas pažymi, kad I. K. yra ketvirtoji sugriuvusio namo savininkė. Jau 2001 m. spalio 16 d. Sutarties Nr. 403-01 dėl privatizavimo objekto pirkimo pardavimo 2 punkte buvo pažymėta, jog privatizavimo objektui žemės sklypas nėra priskiriamas. Nei vienas iš ankstesnių savininkų nebuvo įgiję teisės į ginčo žemę. Vilniaus apskrities viršininko sutikimas buvo duotas tik dėl nunykusio gyvenamojo namo pamatų perleidimo, tačiau toks sutikimas nereiškia, kad pareiškėja tapo žemės sklypo naudotoja teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, I. K. nenurodo Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyto pagrindo, kuriuo remiantis ji galėtų būti laikoma žemės sklypo naudotoja. Taip pat atsakovo nuomone, nepagrįsti I. K. lūkesčiai dėl žemės sklypo suformavimo remiantis inventorine byla. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esantis žemės sklypas buvo suformuotas prie kažkada egzistavusio pastato, o dabar faktinė situacija yra visiškai kitokia. Atsakovo teigimu, detalieji planai rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų pastatų (Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 1 d. 7 p., Detaliųjų planų rengimo taisyklių 16.7 p.). Be to, Markučių rajono detaliojo plano rengimo metu pareiškėja nuosavybės teise pamatų, esančių (duomenys neskelbiami), Vilniuje, nevaldė. Ji pamatus įgijo 2006 m. spalio 4 d. Taip pat, remdamasis detaliojo plano rengimo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, atsakovas paaiškina, kad Markučių rajono detalusis planas buvo parengtas pagal faktinę padėtį, analizuojant parengtą planuojamos teritorijos tikrosios būklės planą. Pagal faktinę padėtį ginčo teritorijoje statinių nebuvo, jau tuo metu ginčo žemės sklypo niekas nenaudojo. Nuosavybės teisė į pamatus rengiant ir tvirtinant Markučių rajono detalųjį planą, apskritai nebuvo registruota, o kartu ir neįrašyta pamatų paskirtis. VĮ Valstybės turto fondas nuosavybės teisę į pamatus registravo Nekilnojamojo turto registre tik 2000 m. gegužės 17 d., t. y. jau patvirtinus Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 541 Markučių rajono detalųjį planą. Atsakovas, remdamasis Tvarkos 2.4 ir 30.11 punktais, nurodo, jog Nekilnojamojo turto registre registruoto objekto paskirtis gyvenamoji (vieno buto) pastatai. Tačiau, remdamasis Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 189 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.13, 7.1 punktais, atsakovas nurodo, jog pagrindinis tokios paskirties pastatų reikalavimas – sudaryta galimybė gyventi žmonėms, tačiau nagrinėjamuoju tokių galimybių nėra. Atsakovas nurodo, kad analogiškai yra pasisakęs ir Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-1414/2008.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Administracinis ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus. Nagrinėjant bylą turi būti tikrinama, ar atsakovas kompetentingas atlikti reikalaujamus veiksmus, ar turi teisės normomis pagrįstą pareigą atlikti tokius veiksmus, o pareiškėjas teisę reikalauti atitinkamų veiksmų atlikimo.
Pareiškėjos suformuluotas reikalavimas – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išduoti leidimą rengti atitinkamos teritorijos galiojančio detaliojo plano pakeitimą.
Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalį detaliųjų planų keitimai rengiami ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir detalusis planas. Reiškia detaliojo plano keitimui taikomos visos detaliojo planavimo procedūros, numatytos paminėtame įstatyme bei poįstatyminiuose aktuose.
Nors pareiškėjos reikalaujamo leidimo rengti teritorijos detaliojo plano pakeitimą išdavimo procedūra teisės aktais nenumatyta, akivaizdu, kad pareiškėja siekia įgyti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas. Įstatymo 20 straipsnyje numatyta, kad detaliojo planavimo organizatoriais gali būti savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojai (1 dalis), tačiau taip pat numatyta galimybė savivaldybei Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas žemės sklypų valdytojui ar naudotojui.
Akivaizdu, kad pareiškėja tinkamai neprašė atsakovo sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų sudarymo ir tokio siekio tinkamai negynė, o įstatymų ar kitų teisės aktų garantuojama pareiškėjos teisė gauti leidimą galiojančio detaliojo plano keitimui byloje nenustatyta. Tokios teisės ir atitinkamos atsakovo pareigos išduoti reikalaujamą leidimą nenurodė ir pareiškėja kreipdamasi teisminės gynybos. Todėl pareikštas reikalavimas negalėjo būti tenkinamas.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nors iš esmės bylą išsprendęs teisingai ir skundą atmetęs, netinkamai aiškino materialinės teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą dėl Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo. Pastaroji norma nustato, kad detalieji planai rengiami kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių. Apibrėžiant statinio naudojimo sąvoką nagrinėjamu atveju be pagrindo remtasi Statybos įstatymo, turinčio kitus tikslus ir reguliuojančio iš statybos veiklos, o ne iš teritorijų planavimo kylančius santykius, 2 straipsnio 72 dalies nuostatomis. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis), pareiškėja yra pastato – gyvenamojo namo, kurio baigtumas 7 procentai, esančio (duomenys neskelbiami), Vilniuje savininkė (b.l. 10). Taigi, reikšmingas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui statinio naudojimas kildintinas iš savininko nuosavybės teisės turinio (CK 4. 37 str).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.