Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-07-01 · Administracinė byla Nr. eI3-4365-583/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-07-01
Bylos Nr.
eI3-4365-583/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06410-2024-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutė Jokubauskaitė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
UAB „Grafaitė“
Atsakovas
Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Virgilijus Januška
Administracinė byla Nr. eI3-4365-583/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06410-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 29,7; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 1 d.Klaipėda

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjos UAB „Grafaitė“ atstovui advokatui Virgilijui Januškai, atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Aurėjai Lauraitytei,

2025 m. birželio 26 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Grafaitė“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Grafaitė“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) Priemonių organizavimo departamento direktoriaus 2024 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. V6-4070 „Dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo įdarbinimo subsidijuojant priemonėje“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėja paaiškino, kad atsakovė Įsakymu nusprendė nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą pagal su Bendrove 2023 m. kovo 9 d. sudarytos Įdarbinimo subsidijuojant vykdymo ir finansavimo sutartį Nr. URS (19.5)-655 (toliau – ir Sutartis) už Tarnybos siųstą asmenį. Įsakyme teigiama, kad jis priimtas įvertinus Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2024 m. rugsėjo 5 d. pateiktus duomenis.

Įsakyme nurodyta, kad Bendrovės direktorei yra skirta administracinė nuobauda pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį. Minėtame straipsnyje numatyti užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba komandiruojamus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimai ir atsakomybė už juos. Inspekcija 2024 m. liepos 3 d. nutarime Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje Nr. NUĮPBJ 33543 (toliau – ir Nutarimas) konstatavo, jog Bendrovė, būdama darbdaviu, neužtikrino, kad įdarbinus trečiųjų šalių piliečius nuo 2019 m. gruodžio 15 d. iki 2022 m. liepos 31 d. ir nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. birželio 13 d., būtų laiku pateikta Inspekcijai ir Tarnybai, informaciją užpildant LDU pranešimo formos apie įdarbintą užsienietį, teikiant jas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) per informacinę sistemą ne vėliau nei prieš vieną dieną iki įdarbinimo pradžios.

Pareiškėja laikosi pozicijos, jog Įsakymas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Atkreipia dėmesį, kad VAĮ nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą.

Pabrėžė, jog Įsakyme apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais, nenurodant ir nedetalizuojant dėl kurių konkrečių užsieniečių įdarbinimo buvo pažeista Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalis. Nutarime tik nurodomas konkretus laikotarpis, tačiau neįvardinami konkretūs darbuotojai, o Įsakyme tik apsiribojama nurodant, kad pareiškėjai skirta bauda, todėl jis akivaizdžiai neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų ir privalo būti panaikintas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos UAB „Grafaitė“ atstovas advokatas Virgilijus Januška nurodė, kad palaiko skundo reikalavimus, prašė skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovė Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog nesutinka su skundo argumentais, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad su Bendrovė buvo sudaryta Sutartis dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nuo 2023 m. kovo 13 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d., už Tarnybos siųstą ir įdarbintą asmenį T. B.. Pažymėjo, kad T. B. 2024 m. spalio 31 d. buvo atleista iš Bendrovės pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

2024 m. rugsėjo 5 d. Tarnyboje buvo gauta informacija iš Inspekcijos, kad Nutarimu pareiškėjai skirta bauda pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį – už trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus. Nutarimas įvykdytas 2024 m. liepos 12 d. Pabrėžė, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 dalies 10 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas, jeigu darbdaviui paskirta bauda už Užimtumo įstatymo 57 straipsnyje nurodytą pažeidimą. Atsižvelgiant į minėtą teisės normą buvo priimtas Įsakymas, kuriuo nuspręsta nuo 2024 m. rugpjūčio 4 d. nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą už Tarnybos siųstą ir įdarbintą asmenį, o Sutartis laikytina nutraukta po 3 dienų nuo Įsakymo gavimo dienos.

Pareiškėjai skirta subsidija darbo užmokesčiui yra tikslinė – padėti Tarnyboje registruotiems bedarbiams padidinti jų užimtumo galimybes, o darbdaviams, įdarbinusiems siųstus asmenis, kompensuoti dalį jiems mokamo darbo užmokesčio. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 dalies 10 punkte nustatyta sankcija taip pat susijusi su teisės aktus atitinkančiais darbo santykiais, o tiksliau – kad darbdaviai, gaunantys valstybės paramą, griežtai laikytųsi tos pačios valstybės nustatytų teisės aktų reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su skundo teiginiais, kad Įsakymas yra nemotyvuotas bei nepagrįstas, todėl neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų. Pareiškėja yra verslo subjektas, kuriam taikomi papildomi rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjai turėjo būti žinoma, kad jai paskyrus baudą už Užimtumo įstatymo 57 straipsnyje nustatytą pažeidimą, jos atžvilgiu bus taikoma Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 dalies 10 punkte įtvirtinta imperatyvi teisės norma ir subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas bus nutrauktas. Tarnyba priimdama Įsakymą neturėjo pareigos papildomai aiškintis administracinio nusižengimo aplinkybių, šiuo atveju aktualus tik pats faktas, kad pareiškėjai buvo paskirta bauda už trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą ir tai yra nurodyta Įsakyme.

Atsakovė pažymėjo, jeigu Bendrovė laikosi pozicijos, kad Inspekcija jai baudą skyrė nepagrįstai, galėjo jos nemokėti ir skųsti Nutarimą per vieną mėnesį nuo jo įteikimo dienos administraciniam teismui. Tarnybos turimi duomenys rodo, kad Nutarimas nebuvo apskųstas ir yra įvykdytas. Akivaizdu, kad pareiškėja pati pasirinko tokį veikimo būdą, prisiimdama visas iš to išplaukiančias pasekmes. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojama, kad tuo atveju, kai teisės aktų reikalavimai yra imperatyvūs ir reiškia, jog kitokie elgesio variantai yra neleidžiami, šių reikalavimų negalima aiškinti plečiamai ar jų įgyvendinimą sieti su kokiomis nors sąlygomis ar išimtimis.

Atkreipė dėmesį, kad Sutarties 2.7 papunkčiu Bendrovė įsipareigojo per 3 darbo dienas pranešti Tarnybai apie Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 dalies 2 – 13 punktuose nurodytų aplinkybių atsiradimą, t. y. ir tais atvejais kai yra paskiriama bauda už Užimtumo įstatymo 57 straipsnyje nurodytą pažeidimą. Pareiškėja minėtos Sutarties sąlygos neįvykdė ir sąmoningai siekė išvengti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo.

Atsiliepimas

Atsakovės nuomone anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje ji pasielgė taip kaip numatyta galiojančiuose teisės aktuose, Įsakymas priimtas išanalizavus visas aktualias faktines aplinkybes ir yra motyvuotas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Aurėja Lauraitytė nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Priemonių organizavimo departamento direktoriaus 2024 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. V6-4070 „Dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo įdarbinimo subsidijuojant priemonėje“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja ir atsakovė 2023 m. kovo 9 d. sudarė Sutartį, kurios tikslas – įdarbinti Tarnybos siunčiamą asmenį T. B., o atsakovė įsipareigojo Bendrovei mokėti 75 proc. dydžio subsidiją įdarbinto asmens darbo užmokesčiui, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotų draudėjo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos. Sutartis sudaryta laikotarpiui nuo 2023 m. kovo 13 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.

Inspekcija 2024 m. rugsėjo 5 d. atsakovei pateikė informacinį pranešimą, kad 2024 m. liepos 3 d. Bendrovės atžvilgiu buvo priimtas Nutarimas, kuriuo nuspręsta jai skirti baudą už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje reglamentuoto pažeidimo padarymą – trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarkos pažeidimą. Inspekcijos pranešime teigiama, kad pareiškėja Nutarimu paskirtą baudą sumokėjo 2024 m. liepos 12 d.

Iš Nutarimo turinio nustatyta, jog Inspekcija 2024 m. birželio 13 d. Bendrovėje atliko neplaninį patikrinimą, kurio metu nustatė, kad Bendrovė pažeidė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatas – būdama darbdaviu, neužtikrino, kad laikotarpiais nuo 2019 m. gruodžio 15 d. iki 2022 m. liepos 31 d. bei nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. birželio 13 d., įdarbinus trečiųjų šalių piliečius, būtų laiku pateikta VSDFV ir Tarnybai informacija, užpildant LDU pranešimo formą apie įdarbintą užsienietį, teikiant šias formas per VSDFV informacinę sistemą ne vėliau nei prieš vieną dieną iki įdarbinimo pradžios. Nutarimu pareiškėjai skirta 200,00 Eur bauda už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimą.

Atsakovė, atsižvelgdama į Inspekcijos 2024 m. rugsėjo 5 d. pranešime nurodytas aplinkybės bei vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 straipsnio 10 punktą, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 „Dėl užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Įgyvendinimo aprašas) 45.1 papunkčiu, Tarnybos direktoriaus 2022 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-197 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo tvarkos aprašo (toliau – ir Taikymo aprašas) 82 punktu ir Sutarties 4.2 papunkčiu, priėmė ginčijamą Įsakymą.

Atsakovė Įsakymu nusprendė nutraukti Sutartį. Įsakyme teigiama, kad jis priimtas įvertinus Inspekcijos pateiktus duomenis ir nustačius, kad Bendrovei yra paskirta bauda pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį už Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 8 dalyje bei 103 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą.

Įvertinus anksčiau minėtą, proceso šalių procesinių dokumentų turinį, darytina išvada, kad atsakovė, remdamasi aplinkybe, jog Bendrovei yra skirta bauda už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nustatytą pažeidimą, nusprendė nutraukti Sutartį. Tuo tarpu pareiškėja laikosi pozicijos, kad Įsakymas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, kadangi jame apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais, neindividualizuojant konkrečios situacijos.

Užimtumo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2024-07-25 iki 2024-12-01) 41 straipsnio 1 dalis numato, kad remiamojo įdarbinimo priemonės yra šios: 1) įdarbinimas subsidijuojant; 2) subsidija darbo asistento išlaidoms. Įgyvendinant šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą remiamojo įdarbinimo priemonę, darbdaviams, įdarbinusiems Užimtumo tarnybos siųstus asmenis, nurodytus šio įstatymo 25 straipsnio 1–9 punktuose, arba išlaikantiems šio įstatymo 25 straipsnio 11, 12 ir 13 punktuose nurodytų asmenų darbo vietas, mokama subsidija darbo užmokesčiui. Subsidijos darbo užmokesčiui dydis negali viršyti 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Subsidijos darbo užmokesčiui dydis, kai įdarbinami šio įstatymo 25 straipsnio 1–9 punktuose nurodyti asmenys arba išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 11, 12 ir 13 punktuose nurodytų asmenų darbo vietos, apskaičiuojamas procentais nuo įdarbintam asmeniui darbdavio priskaičiuotų draudžiamųjų pajamų, nuo kurių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir kurios įrašytos Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre: 1) 75 procentai draudžiamųjų pajamų, kai įdarbinami šio įstatymo 25 straipsnio 1 punkte nurodyti asmenys arba dirba šio įstatymo 25 straipsnio 11 punkte nurodyti asmenys; 2) 60 procentų draudžiamųjų pajamų, kai įdarbinami šio įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nurodyti asmenys arba dirba šio įstatymo 25 straipsnio 12 punkte nurodyti asmenys; 3) 50 procentų draudžiamųjų pajamų, kai įdarbinami šio įstatymo 25 straipsnio 3–9 punktuose nurodyti asmenys arba dirba šio įstatymo 25 straipsnio 13 punkte nurodyti asmenys (Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2 dalis).

Atvejus kada Tarnyba turi teisę nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą reglamentuoja Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 dalis. Minėto straipsnio 10 dalies 10 punkte nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, kai įdarbinami šio įstatymo 25 straipsnio 1–9 punktuose nurodyti asmenys arba dirba šio įstatymo 25 straipsnio 11, 12 ir 13 punktuose nurodyti asmenys, nutraukiamas jeigu darbdaviui paskirta bauda už šio įstatymo 56, 56¹, 57, 58 ar 59¹ straipsnyje nurodytą pažeidimą.

Įgyvendinimo tvarkos 45.1 papunktis reglamentuoja, jog įgyvendindama remiamojo įdarbinimo priemones, Tarnyba subsidiją darbo užmokesčiui darbdaviui moka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 42 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Aprašo 42 punkte nurodytoje įdarbinimo subsidijuojant vykdymo ir finansavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jos mokėjimą nutraukia Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 ir 11 dalyse nustatytomis sąlygomis.

Taikymo aprašo 82 punkte nurodyta, kad Tarnybos Priemonių organizavimo skyrius kiekvieną mėnesį prieš išmokant subsidiją darbo užmokesčiui, o taip pat gavus darbdavio prašymą tęsti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo terminą, įvertina ar neatsirado nei vieno Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 dalyje nustatyto subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo atvejo. Tuo tarpu Sutarties 4.2 papunktyje teigiama, kad Tarnyba nutraukia sutartį raštu įspėjus Bendrovę prieš 3 dienas, kai subsidijos mokėjimo laikotarpiu atsiranda bent viena iš aplinkybių, nurodytų Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 dalies 2 – 13 punktuose, nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos.

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, jog teisės normos įpareigoja atsakovę, nustačius bent vieną Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 10 dalyje numatytų sąlygų, nedelsiant nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą.

Bylos rašytinė medžiaga neginčytinai patvirtina, kad Inspekcija pareiškėjos atžvilgiu priėmė Nutarimą, kuriuo buvo konstatuota, jog ji įvykdė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Bendrovė nesikreipė į administracinį teismą su skundu dėl Nutarimo panaikinimo, sumokėjo Nutarimu paskirtą piniginę baudą. Taigi akivaizdu, kad pareiškėja sutiko su Nutarime nustatytomis aplinkybėmis, nesikreipė į teismą dėl jo panaikinimo, todėl Nutarimas yra galiojantis ir sukeliantis Bendrovei teisines pasekmes.

Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovė, nustačiusi, kad pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas Nutarimas, kuriuo ji nubausta už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nustatyto pažeidimo padarymą, vadovaujantis šiame sprendime jau aptartu teisiniu reglamentavimu, turėjo imperatyvią prievolę nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą, todėl Įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų.

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Įsakymas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, numatytų VAĮ 10 straipsnyje. Pareiškėja teigia, jog Įsakymas yra nemotyvuotas, priimtas neįvertinus visų aktualių faktinių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojama, jog viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, be kita ko, turi vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais, inter alia, įstatymų viršenybės ir objektyvumo principu. Įstatymų viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis. VAĮ 10 straipsnis įtvirtinta, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, kad administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).

Pasisakant dėl pareiškėjos argumentų, kad raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Kaip matyti iš Įsakymo turinio, pareiškėjai nuosekliai išaiškinti faktiniai ir teisiniai pagrindai bei aplinkybės, lėmusios Įsakymo priėmimą, iš jo turinio galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, aiškiai nurodytas visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas, pateikta informacija, kuri buvo gauta iš Inspekcijos, paaiškinta Įsakymo priėmimo procedūra, nurodyta apskundimo tvarka. Pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai patvirtina, jog Įsakymas ir jame išdėstyti motyvai pareiškėjai, kaip šio akto adresatui, buvo aiškūs ir suprantami, pareiškėja galėjo realizuoti savo teisę į, jos nuomone, pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Teisėjų kolegijos vertinimu Įsakymas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat nustatyta, jog Tarnyba tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą aktą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, dėl to pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pabrėžtina, kad atsakovė neturėjo prievolės pakartotinai vertinti Nutarime išdėstytų aplinkybių, atlikti pakartotinį Užimtumo įstatymo pažeidimo padarymo aplinkybių tyrimą, todėl pareiškėjos teiginiai, kad Įsakymas yra nemotyvuotas, nes jame nėra plačiai aptartos Nutarime nurodytos aplinkybės, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių duomenų visuma, nenustačius Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Priemonių organizavimo departamento direktoriaus 2024 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. V6-4070 „Dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo įdarbinimo subsidijuojant priemonėje“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos UAB „Grafaitė“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėja skunde prašo jos naudai iš atsakovės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjos skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir jis atmetamas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai, todėl jai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Grafaitė“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjai Remigijus ArminasLaimutė JokubauskaitėEglė Kiaurakytė