Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-759/12

Teisėjas Pavel Borkovski Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00966-2012-3

2012 m. rugsėjo 24 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. V. priteista Vilniaus teritorinės ligonių kasai 37,47 litų už nukentėjusiosios gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. gegužės 11 d., apie 20.00 val., prie pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios B. L. atžvilgiu: pribėgo prie einančios B. L., sugriebė už dešinėje nukentėjusiosios rankoje laikomo nešiojamo kompiuterio „Dell PP25L“ 4000 Lt vertės, tačiau išplėšti jo nesugebėjo, nes nukentėjusioji pradėjo priešintis - nepaleido iš rankos kompiuterio, garsiai kvietėsi pagalbos, tuomet jis viena ranka laikydamas kompiuterio krepšį, kita ranka užsimojo suduoti nukentėjusiajai, kuri nuo smūgio nusisuko. Tęsdamas fizinį smurtą V. V. abiem rankomis laikė kompiuterį ir siekdamas jį užvaldyti įkando nukentėjusiajai į dešinę ranką, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą, B. L. nuo skausmo paleido kompiuterį, pargriuvo ant laiptų, o nuteistasis su užvaldytu turtu bandė iš nusikaltimo vietos pasišalinti, tačiau to padaryti jam nepavyko, kadangi buvo sulaikytas ikiteisminio tyrimo nenustatytų praeivių, t.y. nusikalstamos veikos kaltininkas nebaigė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios. V. V. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d., padarymą.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog V. V. neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliantas nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausme, prašo ją sušvelninti. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, V. V. yra nevedęs, niekur nedirba, praeityje 10 kartų baustas administracine tvarka už smulkųjį svetimo turto pagrobimą, paskirtų baudų nemoka (b. l. 56, 60-63, 64), be to, pastarasis anksčiau du kartus teistas, tame tarpe ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, todėl nepagrįstas nuteistojo argumentas, jog anksčiau nebuvo teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimo padarymą. Pažymima, jog šiuo metu V. V., neišnykus teistumui, pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą. Šios nustatytos ir aptartos aplinkybės rodo, jog apeliantas linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl jam, kaip recidyvistui, pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė.

Apylinkės teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, įvertino tai, jog apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios, ką pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tuo tarpu atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Apeliantas nurodo, jog jis nusikalstamą veiką padarė dėl susidariusios beviltiškos savo padėties, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, kai kaltininkui susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui. Nagrinėjamu atveju, vien nuteistojo nurodytos aplinkybės (negalėjimas susirasti darbo, neturėjimas pinigų maistui ir valstybės mokesčiams susimokėti) nesudaro pagrindo manyti, kad jos tiesiogiai įtakojo apelianto neteisėtus veiksmus, juolab, kad byloje nėra duomenų apie V. V. realias pastangas susirasti darbą ir turėti legalų pragyvenimo šaltinį.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, pagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis žymiai mažesnis nei įstatymo sankcijoje (BK 180 str. 1 d.) numatytas šios rūšies bausmės vidurkis. Nuteistajam V. V. paskirtą – laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra jokio teisinio pagrindo. Paskirtos bausmės dydžiui neturi esminės reikšmės nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis neatėmė galimybės nukentėjusiajai priešintis, o kai jį sulaikė pašaliniai praeiviai, nebandė pabėgti ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymima, jog nagrinėjamu atveju, kvalifikuojant V. V. veiksmus, svarbu nustatyti, kad apeliantas turtui pagrobti panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Bylos medžiaga nustatyta, jog V. V. pribėgęs prie nukentėjusiosios, sugriebė už nukentėjusiosios rankoje laikomo nešiojamo kompiuterio, nepavykus jo išplėšti, užsimojo suduoti nukentėjusiajai, kuri nuo smūgio nusisuko, po to įkando nukentėjusiajai į dešinę ranką, nukentėjusioji nuo skausmo paleido kompiuterį, pargriuvo ant laiptų, o nuteistasis su užvaldytu turtu bandė iš nusikaltimo vietos pasišalinti, tačiau to padaryti jam nepavyko, kadangi buvo sulaikytas ikiteisminio tyrimo nenustatytų praeivių. Taigi, šiuo atveju, nuteistajam panaudojus fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, V. V. veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip pasikėsinimas apiplėšti. Taip pat pažymima, jog apeliantui inkriminuotas fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąją, o ne kitoks atėmimas galimybės priešintis.

Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.