Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų M. K. ir G. F. 3319,10 Lt žalai atlyginti, 5 % dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-12-08 atsakovas M. K., veikdamas kaip UAB ,,DOP“ direktorius, nupirko iš UAB ,,Citora“ kanceliarinių prekių už 3319,10 Lt. Šiai sumai buvo išrašytos PVM sąskaitos–faktūros, tačiau jos nebuvo apmokėtos, kadangi UAB ,,DOP“ tapo nemoki. 2009-01-09 Kauno apygardos teismas nutartimi iškėlė UAB ,,DOP“ bankroto bylą, šiuo metu ji yra likviduota. UAB „DOP“ liko skolinga ieškovei už parduotas prekes 3872,35 Lt ir šiai sumai buvo įtraukta į kreditorių sąrašą. Atsakovai buvo nesąžiningi, nes žinodami, kad UAB ,,DOP“ neatsiskaitys su ieškove už prekes dėl nemokumo, jos sąskaitos areštuotos, turėjo prekių nepirkti ir neteigti, kad už anksčiau pirktas prekes jau atsiskaityta. Žala bendrovei padaryta atsakovų bendrais veiksmais, todėl abu atsakovai yra solidariai atsakingi už padarytą žalą (b. l. 2-3, 54-56).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas M. K. prašo panaikinti 2011-03-21 Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria iš jo solidariai su G. F. priteista 3319,10 Lt žalai atlyginti, 5 % dydžio metinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos ir priimti naują sprendimą ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Mano, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pritaikė materialines teisės normas, todėl nepagrįstai jį pripažino nesąžiningu, solidariu atsakovu pagal ieškovės ieškinį. Juridinio asmens dalyvio ir valdymo organų atsakomybės rūšys yra skirtingos. Jis buvo UAB „DOP“ direktorius, t. y. valdymo organas, todėl jam ieškinį CK 2.87 str. 7 d. pagrindu galėjo reikšti tik pats juridinis asmuo. Atsakovė G. F. buvo vienintelė juridinio asmens dalyvė, todėl ji atsakinga minėtos normos pagrindu. Mano, kad jam, kaip įmonės direktoriui, atsakomybė minėtos normos pagrindu galėjo kilti, jei UAB „DOP“ nemokumas ir su tuo susijęs žalos kreditoriui atsiradimas būtų įvykęs jo darbo bendrovėje laikotarpiu bei dėl jo neteisėtų veiksmų. UAB „DOP“ pagal finansinės apskaitos duomenis buvo nemoki jau jam pradėjus dirbti direktoriumi. Žala ieškovei atsirado 2009-01-08, kada nebedirbo UAB „DOP“. Ieškovė savo reikalavimą atsakovams grindė ir CK 2.50 str. 3 d., kuri numato, kad, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako subsidiariai kreditoriui. Taigi, šį reikalavimą turi teisę pareikšti kreditorius. Ieškovė jokių pretenzijų dėl jo, kaip bendrovės vadovo veiksmų UAB „DOP“ bankroto byloje, nepareiškė. Jis kaip direktorius teisėtai UAB „DOP“ vardu pirko prekes su atidėtu mokėjimu ir buvo įsitikinęs, kad pardavus prekes bus atsiskaityta. Tačiau dėl atsakovės G. F. nesąžiningų veiksmų atsitiko priešingai. Pati UAB „Citora“ vadovė elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, nesąžiningai ir prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes žinodama, kad UAB „DOP“ ir anksčiau vėlavo atsiskaityti, vėl jai pardavė prekes su atidėtu mokėjimu. Jai įtarimų nesukėlė ir tai, kad prekių atvažiavo jis, ką tik pradėjęs dirbti bendrovės direktoriumi, pats atliko krovėjo ir vairuotojo pareigas. Ieškovo atstovė, iki tol visus atsiskaitymų už prekes grafikus derino su atsakove G. F., todėl teiginiai, kad prekių pardavimo klausimą derino tik su juo, abejotini. Todėl yra juridinis pagrindas žalos atlyginimą mažinti. Mano, kad ieškinį dėl žalos, padarytos nesąžiningais juridinio asmens dalyvio veiksmais, atlyginimo ieškovė galėjo reikšti tik atsakovei G. F.. Teismas pasisakė, kad jis yra subsidiariai bei solidariai atsakingas ieškovei už jai padarytą žalą. Tačiau subsidiarioji ir solidarioji atsakomybės atsiranda tik įstatymų numatytais atvejais arba sutarties pagrindu (CK 6.6 str., 6.245 str.), o įstatymai jam, kaip buvusiam bendrovės vadovui, to nenumatė. Teismo sprendimas prieštaringas, nes iš vienos pusės teigiama, kad abu atsakovai veikė suderintai, bendrais veiksmais, sąmoningai, o iš kitos pusės – kad kalta tik atsakovė G. F.. Turėjo būti nuspręsta, kad atsakovės veiksmai nesąžiningi, nes ji davė nurodymą nupirkti prekes iš ieškovės žinodama, kad už jas nebus atsiskaityta. Teismas šioje dalyje padarė vienareikšmę išvadą, kad jis vykdė atsakovės valią, kas paneigia jo nesąžiningumą. Nepagrįstas teismo teiginys, kad iš jo žalos atlyginimas priteisiamas, nes bankroto proceso metu gautų lėšų nepakako patenkinti ieškovės finansiniam reikalavimui, kadangi CK 2.87 str. 7 d. numatyta juridinio asmens nario atsakomybė tam pačiam juridiniam organui, kurio narys jis yra (b. l. 120-122).

Šalies argumentai

Atsakovė G. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-03-21 Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, priimti naują sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, kad abu atsakovai yra ir juridinio asmens dalyviai, ir valdymo organai. Ji nebuvo UAB „DOP“ valdymo organu, nes buvo įmonės akcininkė (juridinio asmens dalyvė), o M. K. nebuvo įmonės valdymo organu - direktoriumi. To pasekoje teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius bei neteisingai nustatė atsakomybę. Nors teismas pasisakė dėl atsakovo, kaip įmonės direktoriaus, veiksmų, tačiau atsakomybėn nemotyvuotai patraukė ir ją. Juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui taikytina LR CK 2.50 str. 3 d., kuri numato, kad, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę subsidiariai. Ieškovė neįrodė jos nesąžiningumo, neįrodė, kad įmonės padėtis pablogėjo dėl jos veiksmų. Teismas pasisakė taip pat tik dėl atsakovo nesąžiningumo ir kaltų veiksmų. Todėl buvo padaryta nepagrįstą išvadą, kad žala ieškovei padaryta abiejų atsakovų bendrais veiksmais. Teismas nesvarstė nesąžiningumo atskirai kiekvieno iš atsakovų atžvilgiu. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad ji liepė nupirkti prekes iš ieškovės, negali sąlygoti jos atsakomybės už direktoriaus veiksmus ir pašalinti atsakovo, kaip direktoriaus, atsakomybės už prekių užsakymą. Teismas, nustatydamas jos atsakomybės pagrindus, remiasi atsakovo parodymais, kurie turėtų būti vertinami kritiškai dėl jų prieštaringumo tarpusavyje ir su kitais įrodymais. Kol atsakovas ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas, jo žmona įmonėje dirbo buhaltere, todėl tikroji padėtis bendrovėje jam buvo žinoma ir jis gali būti traukiamas atsakomybėn už ieškovei padarytą žalą. Ieškovė su kreditoriniu reikalavimu buvo įtraukta į kreditorių sąrašą. 2010-11-18 Kauno apygardos teismui pripažinus UAB „DOP“ bankrutavusia ir priėmus nutartį ją likviduoti, ieškovė įgijo teisę nurašyti šią įmonės skolą. Teismas nesiaiškino, ar minėta skola dar tebėra apskaitoma ieškovo buhalteriniuose dokumentuose ir ar ieškovė dar turi teisę reikalauti žalos atlyginimo. Teismas be pagrindo neįvertino ieškovės kaltės dėl žalos atsiradimo ir neįvertinto rizikos laipsnio parduodant naujas prekes prieš tai neatsiskaičius už anksčiau pirktas (b. l. 157-161).

Šalies argumentai

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl to netinkamai nustatė faktinės bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio jo atžvilgiu pagrįstumo. Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, todėl apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu pripažinti pagrįstais nėra pagrindo.

Apeliantas M. K. teisingai nurodo, kad jo, kaip direktoriaus, kuris yra bendrovės valdymo organas, juridinis civilinės atsakomybės pagrindas negali būti CK 2.50 str. 3 dalis, nes ši teisės norma iš tikrųjų numato subsidiarią atsakomybę prieš trečiuosius asmenis juridinio asmens dalyviui, šiuo atveju – vienintelei akcininkei G. F.. Tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir atmesti ieškovės reikalavimą atlyginti žalą atsakovo atžvilgiu, nes jo civilinis atsakomybės pagrindas ir civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėta juridinio asmens vadovo veika, žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, juridinio asmens vadovo kaltė - yra išsamiai išdėstytas, motyvuotas ir argumentuotas pirmosios instancijos teismo sprendime, su kurio išvadomis, kaip jau minėta, teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Šio atsakovo juridiniu atsakomybės pagrindu yra kitos materialinės teisės normos. Būtent, Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 1 d., 37 str. 1 d. numato, kad akcinės (uždarosios akcinės) bendrovės administracijos vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, jis vadovauja administracijai, kuri organizuoja ir vykdo bendrovės ūkinę veiklą, atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, vykdo kitus nustatytus įgaliojimus. CK 6.263 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ši teisės norma reiškia, kad neteisėtu elgesiu, sukeliančiu civilinę atsakomybę, laikytinas bet koks žalos padarymas, jei tik atitinkamomis sąlygomis jis negali būti pateisinamas. Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d. nustatyta, kad bendrovės valdymo organai, taigi, ir administracijos vadovas, privalo laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Juridinio asmens valdymo organų pareigos bei esminiai jų veiklos principai yra įtvirtinti CK 2.87 straipsnyje. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, juridinio asmens valdymo organo narys nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą juridiniam asmeniui atlyginti visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų nepriešpastatyti visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad M. K. direktoriumi įmonėje dirbo nuo 2008-11-01 iki 2008-12-19, nuo 2008-09-16 iki 2008-11-01 įmonėje jis dirbo direktoriaus pavaduotoju (b. l. 25-26). Neginčijama, kad bendrovėje buhaltere dirbo ir atsakovo sutuoktinė. Todėl jis negalėjo nežinoti apie sunkią įmonės finansinę padėtį ir negalėjimą atsiskaityti su ieškove, ką ir pats yra pripažinęs teismui pateiktuose dokumentuose. Šios bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad atsakovas, būdamas direktoriumi bendrovės, kuriai inicijuotas bankrotas teisme, žinodamas, kad bendrovė neturi apyvartinių lėšų, veiklos nebevykdo, yra nemoki, kad bendrovės akcininkė su kreditoriais atsiskaitinėja iš kitų tiekėjų pirktomis prekėmis, nupirko iš ieškovės 3319,10 Lt vertės prekių, kurių apmokėjimo terminas buvo atidėtas laikotarpiui, faktiškai sutampančiam su bankroto bylos iškėlimu. Esant tokioms aplinkybėms kiekvienas vidutiniškai protingas asmuo turi ir gali suprasti, kad už prekes atsiskaityta nebus. Toks elgesys buvo nesąžiningas ieškovės (kreditorės) atžvilgiu. Minėtas ieškovės reikalavimas BUAB „DOP“ bankroto byloje liko nepatenkintas. Kai pati bendrovė yra nepajėgi patenkinti kreditorių reikalavimų, bendrovės vadovui gali būti taikoma subsidiari atsakomybė (LR CK 6.245 str. 5 d.). Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium (LR CK 6.6 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas minėtas materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, nuo teismų praktikos nenukrypo, todėl tenkinti apeliacinį skundą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.