- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-25/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas (pran.)
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- A. R.
- Advokatai
- Vaclovas Blažis, Raimundas Lidė
- Kategorijos
- 121.19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Konstantino Gurino (pranešėjas) ir Audronės Jarackaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-569-43/2006 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui A. R. dėl mainų sandorio pripažinimo galiojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. R. , kuriuo prašė pripažinti sudaryta ir galiojančia šalių turto mainų sutartį, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovo nuosavybėn: garažą, kurio vertė 24 558 Lt; katilinę, kurios vertė 16 003 Lt; dirbtuvę, kurios vertė 12 509 Lt ir garažą, kurio vertė 36 830 Lt, esančius (duomenys neskelbtini) , o ieškovas perdavė atsakovui butą, esantį (duomenys neskelbtini) , kurio vertė 80 000 Lt ir 22 000 Lt sumą, įformintą paskolos sutartimi (rašteliu), bei sumokėjo 13 145 Lt už buto komunalines paslaugas. Ieškovas nurodė, kad 2000 metais susitarė su atsakovu apsikeisti nekilnojamuoju turtu, todėl 2000 m. birželio mėnesį atsakovas ieškovui perdavė ginčo pastatus, o ieškovas atsakovui perdavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei įsipareigojo sumokėti turto vertės skirtumą – 22 000 Lt ir mokėti už buto komunalines paslaugas. Ieškovo šeima išsiregistravo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir persikėlė į patalpas Melekonių kaime, kurių nerekonstravus, jose nebūtų įmanoma gyventi. Apie atliekamas rekonstrukcijas atsakovas žinojo ir tam neprieštaravo. Atsakovas perėmė butą, esantį (duomenys neskelbtini) padarė jame remontą. Visos bylos aplinkybės leidžia teigti, kad šalys sudarė mainų sutartį. Ieškovas į ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) investavo 192 000 Lt, t.y. daugiau nei gauto turto vertė. Ieškovas, norėdamas įregistruoti mainų sutartį, iš VĮ „Registrų centras“ gavo pažymą, tačiau atsakovas, matydamas, kad ginčo pastatai yra pagerinti, įregistruoti sutartį atsisakė. Tai patvirtina, kad ieškovas buvo sąžiningas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino sudaryta nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, kuria atsakovas perdavė ieškovui nuosavybės teise du garažus, katilinę, dirbtuves, esančius (duomenys neskelbtini) , o ieškovas perdavė atsakovui nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 3 302,90 Lt sumokėto žyminio mokesčio, o į valstybės biudžetą 18,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą. Mainų sutarčiai taikomos pirkimo-pardavimo sutartis reglamentuojančios normos, jeigu tai neprieštarauja CK XXIV skyriaus normoms ir mainų esmei (CK 6.432str.). Civilinis kodeksas nustato, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta nesilaikant notarinės formos, negalioja (CK 1.93str. 3d. ir 6.393str. 1 bei 2d. d.). Tačiau pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, o tokiu atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Be to, teismas nurodė, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatose ribojama šalių teisė, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktui patvirtinti, jeigu nebuvo laikomasi įstatymų reikalavimų tokį sandorį sudaryti paprasta rašytine forma. Tačiau teismas sprendė, kad remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, šis įrodinėjimo ribojimas nėra absoliutus. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovo pasirašytas 2000 m. spalio 2 d. raštas Vilniaus rajono elektros tinklų viršininkui, šio rašto pagrindu 2000 m. spalio 12 d. Vilniaus rajono elektros tinklų su A. K. personaline įmone sudaryta elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartis, byloje esantys rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ieškovo sutuoktinės, jo vaikų ir jų šeimų narių išsiregistravimą iš ginčo buto, VĮ „Registrų centras“ 2003 m. gegužės 15 d. pažyma apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre dėl ginčo buto, skirta pateikti notarui, vertintini kaip netiesioginiai rašytiniai įrodymai, patvirtinantys nurodytų nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties tarp šalių faktinį sudarymą ir įvykdymą. Teismas konstatavo, kad ieškovas ir jo šeima persikėlė ir jau kelis metus gyvena ginčo pastatuose, kuriuos ieškovas 2002-2003 metais savo lėšomis iš esmės pagerino ir pritaikė gyventi, investuodamas į ginčo pastatus didelę pinigų sumą, kurios investavimas, nesant tikram, kad esi arba tikrai būsi turto savininku, neatitiktų elementarių protingo elgesio kriterijų. Be to, šalys iki ginčo sutarties faktinio sudarymo ir įvykdymo buvo pažįstami kelis metus, juos siejo verslo reikalai ir draugiški santykiai, todėl ieškovas turėjo pagrindą pasitikėti atsakovu ir tikėtis, kad faktiškai sudaryta ir įvykdyta mainų sutartis ateityje bus įforminta notarine tvarka. Remdamasis tuo, kas pasakyta, teismas netaikė CK 1.93 straipsnio antrosios dalies nuostatų, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas, atsižvelgdamas į liudytojų F. B. , T. K. , A. Ž. , O. K. , A. Š. , V. T. , A. Ž. , V. C. , N. S. parodymus nustatė, kad 2000 m. birželio mėnesį ieškovas su savo šeima išsikėlė iš ginčo buto ir perdavė jį atsakovui. Vėliau atsakovo nurodymu ir atsakovo ir/ar AB „Sunonis“ lėšomis šiame bute buvo atliktas kapitalinis remontas, atsakovas naudojosi butu ir yra jo faktinis savininkas. I. R. parodymus teismas, atsižvelgdamas į liudytojos ir atsakovo ilgalaikius ir draugiškus santykius vertino kritiškai, kaip bandymą padėti atsakovui išspręsti jo naudai tarp šalių kilusi ginčą, todėl atmetė. Be to, teismas sprendė, kad 2000 m. birželio 1 d. paskolos raštelyje nėra duomenų, kurie duotų pagrindą jį susieti su ginčo sutartimi, o ieškovas tokių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 str.), taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalys susitarė, jog ieškovas mokės už ginčo buto, komunalines paslaugas ir šie mokėjimai bus panaudoti (įskaityti) mainomų daiktų kainų skirtumo padengimui. Teismas pažymėjo, kad nekilnojamųjų daiktų panaudos sutartis, kuri, atsakovo teigimu, faktiškai buvo sudaryta tarp šalių, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti sudaryta paprasta rašytine forma (CK 6.629str. 2d., 6.478str. 1d.), tačiau šio įstatymo reikalavimo taip pat nebuvo laikytasi. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms ir vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad šalių valia buvo nukreipta ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti nurodytų nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį. Teismas akcentavo, kad kai sutartyje numatyta, kad mainomų daiktų kaina skiriasi, tai šalis, kuri privalo perduoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, neprivalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, jeigu ko kita nenustato sutartis (CK 6.433str.), ir nurodė, kad jeigu atsakovas mano, kad faktinio ginčo sutarties sudarymo ir įvykdymo metu ginčo pastatų kaina buvo didesnė nei buto kaina, jis turi teisę pareikalauti, kad ieškovas sumokėtų kainų skirtumą, o šiam atsisakius tai padaryti, kreiptis į teismą su ieškiniu dėl kainų skirtumo priteisimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, ieškinį atmesti. Apeliantas skundą grindžia tokiais argumentais:
Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, kai nesilaikyta nekilnojamųjų daiktų mainų sutarčiai reikalaujamos formos bei netaikė teisės normų, nustatančių notarinės sutarties formos nesilaikymo pasekmes (CK 1.93 str. 2 d., 6 d., CK 1.93 str. 3 d., 6.432 str. 2 d., 6.393 str. 1, 2 d.). Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, nes ieškovas neįrodė, kad atsakovas vengė įforminti notarinę nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį. Sprendime pasisakydamas dėl atsakovo vengimo sudaryti sandorį notarine tvarka, teismas išėjo už ieškiniu įrodinėtinų aplinkybių ribų bei ieškinio pagrindo ribų.Teismas rėmėsi ieškovo pateiktu raštu Vilniaus raj. elektros tinklų viršininkui, tačiau šis raštas abejotinas dėl savo turinio. Atkreiptinas dėmesys, kad 2000 m. spalio mėnesį ŽŪB „Melekonys“ nebebuvo ginčo pastatų savininku, nes nuo 2000 m. vasario mėnesio ginčo pastatų savininku buvo atsakovas. Nors raštas surašytas ŽŪB „Melekonys“ vardu, uždėtas AB „Sunonis“ antspaudas. Be to, ir pats ieškovas neįrodinėjo, kad ginčo sandoris buvo sudarinėjamas su jo personaline įmone, nors rašte nurodyta, kad perduota nuosavybėn A. K. personalinei įmonei.Teismas konstatavo, kad ieškovas 2002-2003 .metais savo lėšomis iš esmės pagerino ir pritaikė gyventi, investuodamas į ginčo pastatus didelę pinigų sumą. Pirma, ieškovo iniciatyva atlikti pertvarkymai ir savavališka statyba buvo įvertinti teorine verte, o ne tiek, kiek ieškovas realiai įdėjo lėšų. Teismas nepasisakė dėl to, kad visi ginčo pastatų pagerinimai atlikti be atsakovo žinios ir sutikimo, todėl pastatų pagerinimai yra neteisėti (CK 6.629 str. 2 d., CK 6.501 str.). Už savavališką statybą ieškovui buvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas ir jis nubaustas bei įpareigotas likviduoti savavališką statybą. Teismas paviršutiniškai aiškinosi tik ieškovo valią ir nenagrinėjo atsakovo valios dėl sandorio. Teismas neatsižvelgė į tas aplinkybes, jog atsakovas pirmasis ieškovui per teismo antstolių kontorą 2003 m. rugsėjo mėn. išsiuntė pranešimus apie panaudos nutraukimą ir raginimą išsikraustyti iš atsakovui priklausančių pastatų, ieškovui neatlaisvinant pastatų 2004 m. pradžioje kreipėsi į Vilniaus raj. apylinkės teismą dėl jų iškeldinimo. Pats ieškovas 2005 m. sausio mėn. jo bute gyvenusiai I. R. pranešė apie pageidavimą dėl patalpų atlaisvinimo, tai patvirtina 2005 m. sausio 25 d. Vilniaus m. 3 PK pažyma bei liudytojos I. R. parodymai, taigi pats ieškovas laikė save buto savininku. Iš rašytinių dokumentų taip pat matyti, jog ieškovas atsakovo pastatuose gyvena laikinai, o ir savo bute atsakovui buvo leidęs gyventi laikinai. Įvertinus vien tai, kad 2000 m. atsakovui priklausančių pastatų Melekonių km. vertė buvo daugiau nei du kartus didesnė už ginčo buto, tampa akivaizdu, kad protingas žmogus tokių nekilnojamųjų objektų mainų sutarties sudaryti negalėjo, kol aiškiai nebus išspręstas priemokos klausimas. Be to, teismas nesvarstė, ar protingas žmogus, turėdamas nuosavybėje kompleksą pastatų (iš viso 6), sutiktų mainyti tik dalį jų. Teismas pažymėjo, kad nekilnojamųjų daiktų panaudos sutartis, kuri, atsakovo teigimu, faktiškai buvo sudaryta tarp šalių, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tačiau šio įstatymo reikalavimo taip pat nebuvo laikytasi. Teismas neįvertino to, kad rašytinės formos nesilaikymas sudarant panaudos sutartį jos nedaro negaliojančios, nes reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik įsakmiai įstatymo numatytais atvejais (CK 1.93 str. 1 d.). Todėl panaudos sutartis yra galiojanti. Atsakovas yra vedęs, ūkiniai pastatai Melekonių kaime priklauso atsakovui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovo teigimu mainų sandoris buvo sudarytas 2000 m. remiantis tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 4 dalimi, šiuo atveju būtinas kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turėjo būti išreikštas raštu, tačiau jo nebuvo. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 266 straipsnį, priėmė sprendimą, kuris betarpiškai susijęs su į bylą neįtraukto asmens turtiniais interesais, o tai yra vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).Teismas be pagrindo atmetė ginčo bute gyvenusios I. R. parodymus. Be to, nė vienas iš liudytojų tvirtai ir nepaliudijo, kad ginčo butą ieškovas atsakovui perdavė būtent nuosavybėn, o ne panaudai. Vertindamas A. Š. parodymus apie gautus laiškus iš teismų ir hipotekos, teismas nekreipė dėmesio, jog liudytoja liudijo apie laiškus gautus 2005 metais ir į tai, jog pats ieškovas sąmoningai šioje byloje nurodė klaidingą atsakovo adresą šioje byloje ir būtent šioje byloje iš pradžių teismas atsakovui siuntė korespondenciją į ieškovo butą. Teismas, nurodęs, kad bute atliktas remontas atsakovo ir/ar AB „Sunonis“ lėšomis, rėmėsi prielaidomis, nes ignoravo faktinius bylos duomenis, liudytojos I. R. parodymus, iš kurių matyti, kad remontas padarytas jos ir O. Č. lėšomis, sutarus su ieškovu įdėtas lėšas užskaičiuoti už buto nuomą. Net jeigu ir iš tikrųjų būtų nustatyta, kad atsakovas naudojo ginčo buto remontui savo lėšas, tai šis faktas pats savaime neįrodytų, kad butą atsakovas perėmė nuosavybėn, o ne panaudai, nes pagal įstatymą remontą privalo daryti ir panaudos gavėjas (CK 6.636 str.).Teismas neteisingai taikė CK 6.433 straipsnyje, kuris įrodinėjamu sandorio sudarymo metu net ir negaliojo, numatytas prezumpcijas dėl mainomų daiktų kainos vienodumo ir neprivalėjimo mokėti kainų skirtumo, nes šias prezumpcijas paneigė pats ieškovas, nes įrodinėjo mainų sandorį su ieškovui tenkančia priemokos našta, tačiau ieškinio dalyko dėl ieškovo priemokos teismas sprendime neišsprendė. Todėl yra pagrindo teigti, kad teismas išnagrinėjo ne visą ieškovo reikalavimą. Teismas privalėjo taikyti CK 168 straipsnio nuostatą ir konstatuoti, jog ieškovas neįrodė, jog buvo susitarta dėl esminės sąlygos - priemokos dydžio, neįrodė, kad sutartis sudaryta ir ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. K. su juo nesutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Patenkinęs ieškovo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pripažino tarp šalių sudarytą nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, pagal kurią atsakovas perdavė ieškovui nuosavybės teise du garažus, katilinę ir dirbtuves, esančius (duomenys neskelbtini), o A. K. perdavė A. R. nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Tačiau priėmęs tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovas turi sutuoktinius, o bylos duomenys rodo, kad ginčo mainų turtas buvo įgytas abiejų šalių santuokos metu. CK 3.87 str. 1 d. nustato, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Analogiškai šį klausimą reglamentavo SŠK 21 straipsnis, galiojęs ieškovo nurodytu mainų sutarties sudarymo metu. Ši taisyklė reiškia, kad skundžiamu sprendimu buvo išspręstas turto, kuris yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė priklausomybės klausimas, neįtraukus dalyvauti byloje šalių sutuoktinių – A. K. ir S. R. . Šis procesinės teisės normų pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, civilinė byla grąžintina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 2 d. 2 p., 327 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.