Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija), ketveriems metams ir šešiems mėnesiams laisvės atėmimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš J. Š. K. Č. priteista 2000 litų neturtinės žalos atlyginimo ir Lietuvos Caritui priteista 2500 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio pabaigoje bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios K. Č. pažeidžiamumu dėl jos sveikatos būklės (diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su ryškiu elgesio pakitimu), socialinės padėties (likusi be tėvų globos, menko išsilavinimo, neturinti darbo ir pajamų), turėdamas tikslą pelnytis iš jos prostitucijos, siūlydamas gerą uždarbį bei gyvenimo sąlygas, verbavo K. Č. dirbti prostitute. 2008 m. gegužės pradžioje, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdos mieste, J. Š. K. Č. pasakė, kad ji turės vykti į Ukrainą dirbti prostitute, ir kelionės dokumentams paruošti paėmė iš nukentėjusiosios asmens tapatybės kortelę Nr. 11354533. Po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2008 m. gegužės 6 d., apie 20 val. 50 min., automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos ir pramogų centro BIG, esančio Klaipėdoje, J. Š. turėdamas tikslą pelnytis iš K. Č. prostitucijos, toliau verbavo K. Č. vykti į Ukrainą dirbti prostitute, o pastarajai atsisakius tai daryti grasino išdaužyti buto, kuriame tuo metu gyveno nukentėjusioji, langus. Taip J. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. Š. prašo 2009 m. vasario 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltu neprisipažino, nes niekada nebuvo teisiamas, neturėjo jokios patirties, todėl nesuvokdamas realios teisinės padėties savarankiškai pasirinko neteisingą gynybinę poziciją. Tai padarė, nes buvo gėda prieš artimuosius.

Apeliaciniu skundu nuteistasis pripažįsta, kad siūlė K. Č. vykti dirbti prostitute į užsienį, minėjo, kad gali padėti jai išvažiuoti, susirasti konkrečią tam reikalui vietą, suvesti su reikiamais žmonėmis, pasakojo apie tai, kiek galima uždirbti, tačiau realiai nepažinojo nė vieno žmogaus, kuris „pirktų“ K. Č. ar galėtų padėti išvežti darbui prostitute į užsienį. Apelianto teigimu jis nesiėmė jokių veiksmų, kad surastų galimą merginos „pirkėją“, neturi ir neturėjo jokio pažįstamo žmogaus Ukrainoje, kuris būtų galėjęs padėti tai įvykdyti.

Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje teigiama, jog K. Č. išvykimo dokumentų tvarkymui jis paėmė jos asmens tapatybes kortelę, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauti jokie duomenys, kad tiesiogiai jis ar tariami bendrininkai būtų tvarkę K. Č. išvykimo į Ukrainą dokumentus. Nuteistojo teigimu K. Č. jis melavo apie galimybę dirbti prostitute užsienyje, situaciją apie prostitučių gaunamą uždarbį žinojo tik iš spaudos. Dabar net negali pasakyti, kodėl kalbėdamas su nukentėjusiąja minėjo, kad ji galėtų dirbti prostitute Ukrainoje, nes kiek jam žinoma iš spaudos, merginos iš Ukrainos dėl prastesnės ekonominės situacijos vyksta dirbti į Lietuvą prostitutėmis, o ne atvirkščiai.

Nuteistojo J. Š. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme jam buvo nesmagu pripažinti, kad tik labai negražiai pasityčiojo iš K. Č. , siūlydamas jai vykti į užsienį dirbti prostitute. Apie tai papasakojo savo draugams ir nupirkęs K. Č. rūbus parodė ją paaiškinęs, kad ją apžiūrės tariamas pirkėjas. Vėliau įsivėlė į savo paties pradėtą žaidimą, dėl kurio dabar yra pripažintas kaltu už prekybą žmonėmis.

Nuteistasis nurodo, kad yra kilęs iš tvarkingos ir padorios šeimos, tėvai visą gyvenimą dirbo ir darbu, o ne nusikaltimais uždirbdavo lėšas pragyvenimui. Taip pat buvo auklėjamas ir nuteistasis. Baigęs vidurinę mokyklą tą pačią vasarą įsidarbino ir dirbo Lietuvoje bei užsienyje. Legaliai dirbo Airijoje, Anglijoje, paskutiniu metu Norvegijoje. Pragyvenimui užsidirbdavo pakankamai lėšų, dalį sąžiningai ir dorai uždirbtų pinigų palikdavo tėvams. Apelianto teigimu, jis bijojo pripažinti savo kaltę, nes manė, kad šeima gali nuo jo nusisukti, pasmerkti, juo labiau, kad pareikšti kaltinimai dėl prekybos žmonėmis iš teisų labai sunkūs ir šeimoje būtų itin griežtai smerkiami.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam akivaizdžiai per griežtą bausmę, nes neįvertino aplinkybės, kad jis realiai neturėjo nei tikslo nei galimybių pelnytis iš nukentėjusiosios K. Č. prostitucijos, nesiėmė jokių realių veiksmų, kad pasiūlymą dirbti prostitute užsienyje realizuotų, nukentėjusioji nepatyrė jokios turtinės žalos. Be to, teismas individualizuodamas bausmę, nepakankamą dėmesį kreipė į tai, kad jis neteistas, dirbo ir gavo legalias pajamas, derindamas darbą užsienyje ir atostogas mokėsi siekdamas įgyti išsilavinimą.

J. Š. nurodo, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo neapgalvotų veiksmų, nuoširdžiai atsiprašo nukentėjusiosios ir yra pasiryžęs atlyginti jai padarytą neturtinę žalą. Apeliantas teigia, kad tai jam didelė pamoka ir jis padarė iš to išvadas, pasižada nenusikalsti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis J. Š. bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. Š. apeliacinis skundas tenkinamas, apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Klaipėdos apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam J. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai nuosprendyje įvertintais įrodymais, ko apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija. Tačiau apygardos teismas, už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirdamas nuteistajam J. Š. ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai įvertino bausmės dydžio parinkimui reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes ir dėl to jam paskyrė per griežtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, t. y. ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį ir turi būti skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Už sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas nuo dvejų iki dešimties metų. Šiuo atveju, apygardos teismas parinkdamas bausmės rūšį ir dydį nuteistajam J. Š. , nuosprendyje nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog J. Š. padarė sunkų, pavojingą visuomenei, latentinį nusikaltimą, tačiau jo padarytas nusikaltimas sunkių pasekmių nesukėlė, jis anksčiau neteistas, nedirba, taip pat nėra jo atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių. Taigi, kolegija konstatuoja, kad byloje nenustačius jokių, nuteistajam J. Š. teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, bausmės rūšis jam parinkta teisingai. Tačiau kolegijos nuomone, vien šie lakoniški laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvai nėra pakankami nustatant nuteistajam J. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, nes iš jų matyti, kad apygardos teismas skirdamas nuteistajam bausmę neišsamiai įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę.

Pagrindinė priežastis švelninti nuteistajam J. Š. paskirtą laisvės atėmimo bausmę yra pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – prekyba žmonėmis, vertinama kaip sunkus nusikaltimas, už kurį numatytą griežta bausmė. BK 147 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtis numato eilę objektyviųjų požymių, kuriuos kaltininkui padarius galima konstatuoti, kad padaryta ši nusikalstama veika. Tai asmens pardavimas, pirkimas ar kitoks perleidimas, arba verbavimas, gabenimas ar žmogaus laikymas nelaisvėje. Taip pat privalomas šios nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra jos padarymo būdas, t. y. aukščiau minėti veiksmai turi būti padaromi panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus, arba kitaip atimant galimybę priešintis, arba pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudojant apgaulę, arba sumokant pinigus, arba suteikiant kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Šiuo atveju J. Š. nuteistas už tai, kad pasinaudodamas nukentėjusiosios K. Č. pažeidžiamumu dėl jos psichinės sveikatos būklės bei socialinės padėties, turėdamas tikslą pelnytis iš jos prostitucijos, verbavo ją dirbti prostitute užsienyje. Išties, šie nuteistojo J. Š. padaryti veiksmai formaliai atitinka BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir J. Š. pagal šį BK straipsnį pagrįstai pripažintas kaltu. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šios konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį apibūdina ne vien tik šios aplinkybės. Kolegija atkreipia dėmesį, kad vertinant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, būtina atsižvelgti ir į tai, kiek ir kokius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius nuteistasis padarė, kokiu būdu padaryta nusikalstama veika, kokios dėl to kilo pasekmės, kokia atsirado žala. Pastebėtina, kad apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog dėl J. Š. padarytos nusikalstamos veikos nekilo sunkių pasekmių, t. y. nukentėjusioji nebuvo išgabenta į užsienį bei nebuvo įtraukta į prostituciją ar pelnomasi iš jos prostitucijos, tačiau teismas neįvertino kitų nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį nusakančių aplinkybių. Kitaip tariant, teismas neįvertino, kad iš esmės padarytas tik vienas objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis – verbavimas, kuris mažiau pavojingas nei kiti šios nusikalstamos veikos požymiai. Neįvertinta ir tai, kad nusikalstama veika padaryta mažiau pavojingu būdu, t. y. kad darant nusikalstamą veiką nukentėjusiosios K. Č. fizinė laisvė varžoma nebuvo, prieš ją nenaudotas smurtas. Be to neatsižvelgta į nustatytos ir iš J. Š. priteistos neturtinės bei turtinės žalos dydį, kuris iš esmės nėra didelis. Visos šios aplinkybės rodo mažesnį nuteistojo J. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą vertinant ją kitų baudžiamųjų bylų, susijusių su prekyba žmonėmis, kontekste.

Kolegijos nuomone, tai ne vienintelė priežastis švelninti nuteistajam J. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmė dydį. Apygardos teismas skirdamas tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, nepakankamai atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę. Teismas nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad J. Š. anksčiau neteistas ir nedirba. Tačiau vien šie teismo argumentai nėra pakankami apibūdinant nuteistojo asmenybę. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, vertinant kaltininko asmenybę, būtina išskirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo (ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į šeimą, darbą, mokslą ir pan.), nusikalstamos veikos padarymo metu (ar apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, ar blaivus ir pan.) ir po nusikalstamos veikos padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.). Iš bylos medžiagos matyti, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis J. Š. iš esmės buvo charakterizuojamas teigiamai. Anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas tik už nedidelius administracinės teisės pažeidimus. Priklausomybės ligų bei psichikos sveikatos priežiūros įstaigose neregistruotas, nesigydė (t. 2, b. l. 131-133). Nors apygardos teismas nuosprendyje nurodo, kad nuteistasis nedirbo, tačiau iš byloje esančios J. Š. charakteristikos iš darbovietės matyti, kad praktiškai iki jo sulaikymo 2008 m. spalio 20 d., t. y. nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2008 m. spalio 15 d. jis dirbo Norvegijos įmonėje „Jobz Az“, kurioje charakterizuotas teigiamai (t. 3, b. l. 16-17). Pastebėtina ir tai, kad J. Š. studijuoja VŠĮ „Klaipėdos verslo kolegijoje“ (t.3, b. l. 15). Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistojo J. Š. padaryta nusikalstama veika nebuvo nuoseklus jo gyvenimo būdo padarinys. Be to, kolegija, švelnindama nuteistajam J. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį atsižvelgia ir į jo pakankamai jauną amžių.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi šiuo atveju esminės reikšmės neturi. Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje teismų praktikoje konstatuota, kad pripažinti byloje esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas gali tik nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepripažino šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nors pagal baudžiamojo įstatymo aiškinimą kaltininko parodymai ir elgesys rodė jo parodymų ir elgesio atitikimą šios aplinkybės teisminiam aiškinimui. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia tik tuo pagrindu, kad nuteistasis apeliacinio proceso metu keičia parodymus, užfiksuotus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir pripažįsta tas aplinkybes, kurių jis nepripažino pirmosios instancijos teisme, jei dėl to nesikeičia nei padarytos veikos faktinės aplinkybės, nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei padarytos veikos kvalifikacija. Byla iš esmės išsprendžiama pirmos instancijos teisme. Teismas įvertinęs visas bylos aplinkybes, tame tarpe ir kaltinamojo parodymus, priima sprendimą dėl veikos kvalifikacijos ir bausmės skyrimo. Skirdamas bausmę, jis atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių buvimą ir tuo pagrindu paskiria švelnesnę ar griežtesnę bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas gali švelninti bausmę tik nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino tam tikros aplinkybės atsakomybę lengvinančia (kasacinė byla Nr. 2K-420/2006). Taigi, šiuo atveju nustačius, kad dėl J. Š. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų iš esmės nesikeičia jo padarytos veikos faktinės aplinkybės, kurias nustatė apygardos teismas, nei jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija, nėra pagrindo ir pripažinti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Visgi, ta aplinkybė, kad nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino nusikalstamos veikos aplinkybes bei gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, rodo, kad jis suvokia ir neigiamai vertina savo elgesį.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skirdama nuteistajam J. Š. laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje padarymą, be aukščiau paminėtų aplinkybių, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, į tai, kad dėl jo padarytos nusikalstamos veikos nekilo sunkių pasekmių, nes kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji nebuvo išvežta į užsienį, pats nuteistasis J. Š. po nukentėjusiosios verbavimo ir pastarajai atsisakius vykti dirbti prostitute, išvyko dirbti į Norvegiją, kur buvo praktiškai iki tol kol sužinojo, kad yra ieškomas policijos ir grįžo į Lietuvą, kur 2008 m. spalio 20 d. buvo sulaikytas. Be to, byloje nenustatyta nei nuteistojo J. Š. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių.

Kartu kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo nuteistojo J. Š. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam kitos rūšies bausmę. Šis BK straipsnis taikomas tuomet, kai byloje nustatomos išimtinės aplinkybės, kurios leidžia spręsti, kad BK straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegija įvertinusi šios baudžiamosios bylos medžiagą išimtinių aplinkybių, leidžiančių J. Š. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nenustatė.

Kolegijos nuomone, visos aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus galima pasiekti ne tiek bausmės griežtumu, kiek jos neišvengiamumu, t. y. skiriant nuteistajam J. Š. švelnesnę – trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 25 d. nuosprendį pakeisti.

J. Š. , nuteistam pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki trejų metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.